Uostamiesčio Pilies teatre šiemet balandžio 28-ąją buvo ypatingas vakaras. Šio teatro vadovas ir režisierius Alvydas Vizgirda šventė net du jubiliejus - 60-ąjį gimtadienį ir kūrybos teatre 40-metį. Tąvakar buvo rodomas spektaklis „Šilkas", Pilies teatre gyvuojantis jau 10 metų.
I
Tokiai progai pasirinkęs ne kurį nors iš naujausių savo darbų, o būtent Alesandro Barico „Šilką", A. Vizgirda sakė: „Dabar yra labai daug negatyvių spektaklių, kurie manęs kaip režisieriaus netenkina. Ir net kai pastato koks nors garsus režisierius. Jeigu gimsta penktas ar dešimtas jo spektaklis - ir visąlaik negatyvus, kuriame matai tiktai, deja, žmones-schemas, tai bent jau pačiam norisi neįšokti į tą patį traukinuką. O „Šilke" vis dėlto yra daug gerų dalykų sielai, ko šiandien labiausiai reikia. Vaidina dvi puikios aktorės - Nelė Savičenko ir Regina Šaltenytė. Taigi sutikti antrąjį jubiliejų su tuo pačiu spektakliu, manau, nėra taip blogai. Savo 50-metį švenčiau su „Šilko" premjera. Dabar jį parodėme jau 80-ąjį kartą."
Neabejotinai režisierius turi ir daugiau širdžiai brangių savo spektaklių. Juokiasi pastebėjęs, kad vieniems vardija vienus, kitiems - kitus. Todėl pamėgino pagaliau suskaičiuoti. Kiti sako, kad „Teatro Liepų gatvėje 68" periodas jo biografijoje - pats gražiausias. A. Vizgirda purto galvą. Nors ten buvo Mykolo Karčiausko „Vilčių nemunai" (1986) ir Piterio Šaferio „Ekvus" (1989). Toliau jo sąraše - Klaipėdos dramos teatre pastatyti O´Neilo „Elektrai skirta gedėti" (1989) ir F. Garsijos Lorkos „Kruvinos vestuvės" (1992), Kauno dramos teatre - Thomo Bernhardo „Pietūs su Liudviku" (2006), apdovanoti kauniečių „Fortūna", Klaipėdos pilies teatre - Arturo Kopito „Tėti, tėti, vargšas tėti" (1999), Žano Anujo „Orkestras" (2000), Gintaro Grajausko „Žmogus su geležiniu dančiu" (2002), „Šilkas" ir „Milijono šypsenų miestas" (2008), režisieriui pelnęs Klaipėdos „Padėkos kaukę".
II
Vien paties įkurtame teatre nuo 1985-ųjų (iš pradžių jis vadinosi Klaipėdos „Teatras Liepų gatvėje 68", vėliau - Pilies teatras) jo vadovas ir režisierius A. Vizgirda į sceną išleido per 50 spektaklių suaugusiesiems ir vaikams. Su šiuo teatru susijęs ilgiausias jo gyvenimo periodas - vis dėlto 26 metai. Režisierius prisimena, kad labai daug gražių spektaklių būta ir Vilniuje - jo pačių pirmųjų. Prieš atvykdamas į Klaipėdą, 13 metų (1970-1984) jis dirbo Naujosios Vilnios teatre. „Buvę jo aktoriai - labai protingi, išsilavinę žmonės, kultūroje iki šiol gerai žinomi. Neseniai buvome susitikę, ir jie man pasakė, kad jų geriausias gyvenimo laikas buvo būtent tada, kai egzistavo tas teatras", - neslėpė džiaugsmo režisierius.
Jam profesija yra ir hobis. Tvirtina niekada nesigailėjęs, kad pasirinko būtent tokią profesiją. 1966-1969 m. mokėsi Vilniaus kultūros mokykloje, 1979-1983 m. studijavo Maskvos B. Ščiukino aukštojoje teatro mokykloje prie J. Vachtangovo akademinio dramos teatro, stažavosi pas lenkų teatro grandą Jozefą Štainą. 1971 m. Naujosios Vilnios teatre rampų šviesą išvydo pirmasis A. Vizgirdos spektaklis „Noriu kalbėti" pagal Justiną Marcinkevičių. Nuo tol per 40 kūrybos metų jis pastatė 80 spektaklių Naujosios Vilnios, Pilies, valstybiniuose Klaipėdos ir Kauno dramos teatruose.
„Drąsiai galiu pasakyti - ši profesija mane tam tikra prasme irgi pasirinko, - teigė A. Vizgirda. - Turėti profesiją, kurią myli, kuri yra ir didžiausias laisvalaikio pomėgis - tai jau didelė dalis laimės. Taigi savo darbo niekada nelaikiau sunkiu. Gal tik anksčiau apie tai viešai nekalbėjau. O sunkumai atsiranda tik tokie ir tuomet, kai mes patys savo žmogiškais charakteriais paverčiame savo dienas pragaru. Bet dabar pasikeitė sąlygos, manau, kad susiklostė labai negera atmosfera žmogui gyventi Lietuvoje. Be galo gražus buvo mūsų ėjimas į nepriklausomybę, pamatėme daugybę gražių žmonių... Paskui jie kažkur dingo, ir štai atsidūrėme aferų, rietenų, benešančių kudašių iš Lietuvos žmonių saloje. Taip, dabar aš galėčiau apsieiti be teatro. Galėčiau nestatyti spektaklių, susirasti kitą hobį."
 |
| „Tėti tėti, vargšas tėti” |
III
Kalbėdamas apie teatrą ir gyvenimą, kuriame, Antono Čechovo žodžiais, reikia „nešti savo kryžių ir tikėti", A. Vizgirda tvirtino, kad teatras yra atsakomybė, misija, kalbėjimas su tauta. Ir šį „kryžių" reikia garbingai nešti. „Bet kasdiene, buitine prasme aš teatre ir savo profesijoje nematau jokio kryžiaus. Bent jau manęs jis neslegia", - šypsojosi režisierius.
Jo požiūris į teatrą ir jo misiją per tiek metų nelabai pasikeitė. „Teatras vis tiek yra šauklys, - mano jis. - Kas gi kitas, jei ne teatras atvedė mus į nepriklausomybę?" O A. Vizgirda savo spektakliais visąlaik kreipėsi ir ypač dabar kreipiasi į žmogų, į individą - gyvą, įdomų, keistą. „Todėl, kad mes visi esame Dievo kūriniai, visi esame vertybės. Kiekvienas esame visiškai atskiras. Mes ne prie gamtos, mes esame gamta, - kalbėjo režisierius. - Mano individas visąlaik ieškojo sau vietos po saule ir kartais, manyčiau, likdavo nesuprastas. Prisimenu, po spektaklio „Žolyno arfa" Klaipėdos dramos teatre premjeros perskaičiau visai gerą straipsnį, kuriame, be kita ko, buvo nuoširdžiai stebimasi, o ką gi mes turime bendra su kažkokia indėnų žole. Ne apie indėnų žolę ten buvo kalbama. Tame spektaklyje vargšės senos bobulytės ieško sau vietos po saule, jos kariauja ne tankais, o savom, joms suprantamom priemonėm už be galo gražius, jautrius dalykus."
Toks jis išlieka ir šiandien. Tik šiandien, deja, iš tiesų nenustebtų, jeigu jo keistuolis, koks nors pamišėlis išeitų kariauti už savo teises ir su tanku. „Todėl, kad laikmetis negeras, - atsidūsta... - Kažkas neseniai manęs paklausė, ar nebijau likti vienas. Tikrai nebijau. Todėl, kad vienas su savimi labai gerai susitariu. Ir netgi kartais pajuntu, kas yra visiškai tobula. Sako, kad žmonės, taip pat ir menininkai, dabar labai pikti. Dėl piktumo mus galima pateisinti. Nes nėra tvarkos niekur. Net pačiuose paprasčiausiuose dalykuose. Pas mus įstatymai - sau, gyvenimas - sau. Ir moraline prasme mes nepriklausomybę, laisvę suprantame primityviai - galima viską daryti. Kažkas yra gerai pasakęs, kad demokratija visų pirma yra pasirinkimas pareigos. Labai liūdna darosi, nes, man atrodo, dar niekada nebuvome taip pasimetę tarp vertybių. Žiūrėkite, vaikai neša kudašių į Vakarus, o tėvai teisina juos ir net džiaugiasi, kaip tai yra gerai. Mano šeimos žmonių irgi yra išvykusių iš Lietuvos. Nebijau pasakyti, kad jų požiūris į Lietuvą - labai blogas. Aš tame nieko gera nematau."
IV
O teatre? Jo vaidmuo šioje mūsų gyvenimo situacijoje, A. Vizgirdos nuomone, yra per menkas. „Pas mus teatras labai dažnai suprantamas taip: būk Nekrošiumi arba niekuo. Tai yra labai blogai. Teatras turi būti įvairus. Neseniai pagalvojau, kokie gi geriausi spektakliai per pastaruosius kelerius metus mano matyti Klaipėdoje?.. Man labai patiko ir buvo naujas Gyčio Padegimo studentų „Miestas", labai gražūs Vytauto Anužio su tarptautiniu kursu pastatytas „Stiklinis žvėrynas", laiku pasirodęs mano „Milijono šypsenų miestas" ir Vilniaus Mažojo teatro mums atvežtas Rimo Tumino režisuotas Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras". Yra ar nėra juose tas teigiamas herojus, vis tiek juntamos gėrio paieškos. Jeigu žiūrėsime tik negatyvius spektaklius, kurių yra labai daug, galiausiai tai nusibos. Ir nebenorėsime eiti į teatrą", - samprotavo A. Vizgirda.
Gyvendamas Vilniuje, per savaitę 5-6 kartus jis eidavo į teatrą. Dabar Klaipėdoje - daug rečiau. Logiška priežastis, kad uostamiestyje teatrų šiek tiek mažiau. Bet kita priežastis, kad jis, nors ir pats dažnai būna formos režisierius, teatre pasiilgsta vaidmens: „Dabar jame vis dėlto vyrauja schemos. Ir mes einame ten, kur pasirodo gyvas žmogus. Su savo visom keistybėm, bėdelėm, vargeliais, visiškai ne revoliucionierius, nebūtinai Faustas ar Hamletas, bet gyvas žmogus. Ir prisimenam tuos spektaklius, kuriuose buvo fantastiškų vaidmenų..."
V
Režisieriui teko dirbti ir su mėgėjais, ir su profesionalais aktoriais. Paklaustas, ar didelis skirtumas siekiant rezultato, A. Vizgirda susimąstė... „Sunku pasakyti... Su geru aktoriumi profesionalu dirbti yra lengviau. Todėl, kad jis tau pagalbininkas, tu kartais gali ir ilsėtis. Jei individualybė yra imli, ji labai daug padaro. O rezultatas... Esu daug kartų matęs, kai mėgėjų spektaklis buvo kur kas geresnis, emocionalesnis nei profesionalų. Vėlgi grįžtu prie individualybės, prie to gamtos vaiko ir gamtos dovanos. Jei aktorius geras ir turi tą dovaną, jeigu individualybė, nebaigusi aktorinių mokslų, irgi turi gamtos dovaną, abiem atvejais bus geras spektaklis", - įsitikinęs A. Vizgirda.
Jam, kaip režisieriui, teatre svarbiau yra procesas, ne rezultatas. Išleidęs premjerą, sako pasijuntąs visiškai niekam nereikalingas. Vien dėl to, kad viskas, jis atsisveikina. O kurdamas spektaklį, prie aktoriaus eina tai iš vienos, tai iš kitos pusės; ir fiziškai, ir dvasiškai; ir pasišneka, ir kavos kartu išgeria... Ir pamato kartais, ko visai nesitikėjo pamatyt. Ir artistas padaro tai, ko pats iš savęs nesitikėjo. Čia yra pats maloniausias dalykas - žiba režisieriaus akys. „Nors dabar teatras eina amerikonų pramintu baisiu keliu, - sako jis. - Net kai turim laiko mėnesius, mes forsuojam spektaklių pastatymus - pamanykit, „kaip gražu", kad aš paskutinį darbą pastačiau per 22 dienas!.. Kam to reikia? Mes gyvename mažoje šalyje, nedideliame mieste ir sergame kažkokiom baisios provincijos ligom. Mes galim statyti daug ilgiau, galim kūrybiškai dirbti ir padaryti daug įdomiau, o ne vaikytis Niujorko blogųjų pavyzdžių. Gal tai Niujorkui ir tinka, aš neanalizuosiu. Bet čia eidamas į teatrą aš noriu pamatyti, kaip pasikeitė tas ar kitas aktorius, ką jis atrado, ką naujo pamatė pasaulyje, o ne žiūrėti greitai sukurptą spektaklį."
 |
| „Šilkas”. Regina Šaltenytė ir Nelė Savičenko. Vyto Karaciejaus nuotrauka |
VI
A. Vizgirda nebijo būti senamadiškas, jam atrodo, kad nėra gerai, jei režisierius nuolat stato visuose šalies teatruose. Jo žodžiais, pasimali šiame naujovių katile ir grįžti prie paprastos tiesos, atrastos praėjusiame amžiuje, - J. Vachtangovo minties, kad teatras egzistuoja konkrečiame mieste, konkrečiu laiku ir turi savo trupę. „Manęs kažkas paklausė, kaip aš žymus pasaulyje. Niekaip. O kodėl turėčiau? - stebisi A. Vizgirda. - Visi režisieriai tampa žymūs pasaulyje, jeigu stengiasi sukurti spektaklį savo miestui. Neturiu, manyčiau, didžiai provincialaus bruožo - būtinai pastatyti spektaklį vilniečiams. Jeigu aš čia, Klaipėdoje, jį gerai pastatysiu, kažkas pamatys ir iš Vilniaus, ir iš Suomijos. O spektaklio kūrimas tarptautinei publikai man yra nesuprantamas dalykas. J. Miltinis yra idealus pavyzdys - pas jį į Panevėžį važiavo visos 15 respublikų."
Paties A. Vizgirdos spektakliai rodyti daugiau nei 20 pasaulio šalių, festivaliuose Sevastopolyje, Feodosijoje, Kijeve, Kaliningrade. Iš daugelio jų grįžo ne tuščiomis, su laurais. Bet jis to nesureikšmina.
Jam netrūksta ir kitokios veiklos, kuri, reikia sutikti, taip pat yra teatras. A. Vizgirda dar žinomas kaip daugybės proginių ir šventinių koncertų, masinių renginių, Jūros šventės (1997), „Gaudeamus" fragmentų (2001), Baltijos ir Šiaurės šalių chorų festivalio (2002), Pasaulio lietuvių dainų šventės (2003) režisierius, inscenizacijų autorius, pjesių vertėjas... Ir žaismingo tarptautinio gatvės teatrų festivalio „Šermukšnis" sumanytojas bei organizatorius. Šiemet liepos pradžioje Klaipėdos senamiestyje po atviru dangumi tris dienas šurmuliuos jau 16-asis „Šermukšnio" festivalis, intriguosiantis įvairiausiais teatriniais pramanais prie Danės. Į jį suvažiuos teatrai iš Portugalijos, Italijos, Kirgizijos, Lenkijos, Rusijos, pasirodys vilniečiai ir klaipėdiečiai. Šis gatvės teatrų festivalis uostamiestyje rengiamas kas antri metai ir teatro menui neabejingos publikos labai laukiamas.
Tas jausmas - abipusis. A. Vizgirda pasitiki publika. Ir mano, kad teatrui, jaunajai kartai, prieš ją reikia gerokai pasitempti. „Yra labai sumanių žiūrovų", - patikino jis.
