Net ir niekur neidamas, atsižegnojęs nuo teatro, džiaugdamasis tik vaikais, anūkais ir keliais TV kanalais - kaip dabar Regimantas Adomaitis, - gali patirti didžiąsias pasaulio permainas. Prieš trejetą metų, per 80-ąją sukaktį, už aktoriaus lango čirškavo paukštukai. O dabar ten, anapus gatvės, keistame name vis subruzda kinai. Pasirodo, pasirodo ir vėl ramu. „Tikriausiai, „špionai“, - svarsto Lietuvos kino ir teatro legenda.
Šiandien, paskutinę sausio dieną, aktorius sulaukė 83-iojo gimtadienio. Jie, tie gimtadieniai, ateina nekviesti, o ko jis tikrai norėtų sulaukti - tai dar vieno anūko ar anūkės. Jų turi užtektinai, tik štai su, spėtina, mylimiausia ir guviausia negali susikalbėti - toji nekalba lietuviškai.
„Laukiu, kada vaikais apsirūpins“
Esate sakęs, kad į teatrą jau neinate...
Seniai neinu ir nieko nežinau. Jei ko tikėjotės, praraskite viltį.
Vis tiek gamtoje tuščios vietos nebūna - kas nors juk dar kelia emocijų?
Dar manote, kad kokių nors emocijų esama?.. Na, daugiausia emocijų kelia vaikai. Va, viena mano anūkė - londonietė, su ja negaliu susikalbėti. Nes ji lietuviškai nemoka, o aš - angliškai. Tikiuosi, paaugs ir galbūt pagalvos, kad būtų gerai išmokti tėvo kalbą.
Kurio sūnaus?
Gedimino.
Vytautas, regis, čia, dirba kitapus Neries. O Mindaugas?
Irgi čia, su manimi. Jau išėjo į darbą.
Šeimą sukūręs?
Sukūręs, jei žmoną galima vadinti šeima. Nes kol vaikų nėra, nelabai galima.
Mindaugas su Egle kažkaip nesiskubina vaikais apsirūpinti. Laukiu, vis laukiu, darau pusryčius, išleidžiu į darbą. Va, pašildžiau varškėčių, su grietine daviau. Ir vis tikiuosi, kad gal jau šiandien pagalvos apie vaikus. Bet ne. Jų valia.
Juk jauniausias sūnus - dar turi laiko iki finišo tiesiosios.
Atrodo, kad ta tiesioji velniažin kada... Ne, čia pat viskas. Tik galvojame, kad gyvensime amžinai, be pabaigos, ir kad mūsų gyvenimas turi kokią nors prasmę - nuveiksime, pasieksime. Baigiasi tuo, kad riejamės, pešamės, konfliktuojame. Ačiū Dievui, Europoje jau kuris laikas gyvename be karo.
Nes jei taip pažiūrėtume, ta mūsų žemelė tokia dulkelė kosmose...
Pur, pur, pur
Regis, Gediminas norėjo eiti į aktorius?
Turėjo minčių apie aktorystę. Tačiau gyvenimas koreguoja, siūlo rinktis. Ir Gediminas pasirinko. Vis dėlto dar turi slaptą svajonę kur nors pavaidinti. Tik nemanau, kad ten pačios palankiausios sąlygos. Ten daug talentingų, siekiančių to paties.
Prisitaikė?
Jis ten vedė, žmona tikra londonietė. Jų dukra Claris - labai šauni, žaisminga mergaitė, bet lietuviškai nemoka, kad ją kur.
Vyriausias sūnus Vytautas mokslus baigė Jungtinėse Valstijose - Tomo Akviniečio koledžą ir Čikagos universitetą. Maniau, tikrai ten pasiliks. Ne, grįžo. Ar jis didelis patriotas, negaliu spręsti, bet jausmų Lietuvai, matyt, turi. Dėl to džiaugiuosi.
Mūsų ir taip nėra daug, o mes dar visi kaip tie paukščiukai išsilakstom: pur, pur, pur... Negerai, negerai.
„Maniau, pasensiu, bus įdomu“
O buvę kolegos aplanko?
Ateina. Štai prieš porą dienų Ramutis Rimeikis, Teatro sąjungos pirmininkas, buvo atėjęs. Mes seni kolegos iš buvusio Akademinio teatro (tada - Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras, dabar - Lietuvos nacionalinis dramos teatras).
Eglė Gabrėnaitė buvo atėjusi. O aš tai jau retai kur nors nueinu. Man jau ir vaikščioti truputį problemiška.
O su kuo nors dar susirašinėjate, epistolinį žanrą puoselėjate?
Ne. Šį žanrą palikau jau tolimoj jaunystėj. Mėgau rašinėti, rašyti. Pora lagaminų laiškų man dabar prisirinko.
Maniau, kai pasensiu, bus įdomu atsigręžti, prisiminti, gal net paviešinti šį tą. Bet kad neįdomu. Nežinau kodėl. Net nemėginu aiškintis. Gal energetinis užtaisas sumenko?.. Gerai dar, kad iki virtuvės sugebi nueiti, kavos, arbatos išsivirti.
Geras dalykas - užmarštis
Ar suskamba galvoje vaidmenų ištraukos, literatūros citatos?
Kartais šauna galvon kokia nesąmonė. Bet laikinai. Ne tiek, kad iš to padarytum kokį „bizniuką“. Nieko panašaus.
Užmarštis labai geras dalykas. Jei į galvą sugrąžintum viską, ką per gyvenimą esi naudojęs, kvepėtų nesveiku daiktu. Gerai, kad užmiršti.
Vakar žiūrėjau laidą apie kosmosą. Dieve, Dieve, kas ten yra... Na, aš ir seniau žinojau apie juodąją energiją, juodąsias skyles, antimateriją. Ir jei iš kosmoso aukštybių pažvelgtume į Žemę, tai esame tokie juokingi su savo konfliktais, aistromis, ambicijomis.
Bet kol kas vieninteliai, unikalūs. Galime didžiuotis.
Kol kas taip. Žemė nuostabi, verta pasigėrėjimo. Kiek visokių grožybių...
Ai, nieko aš nenoriu pasakyti. Kažkada maniau, kad užaugsiu, būsiu protingas, tada žinosiu ir kitiems galėsiu papasakoti. Nieko panašaus neatsitiko. Greitai reikės mirti, o aš nieko nežinau dar.
Pasižvalgymai pro langelį
Ar pasaulio daug matėte, ypač tada, kai buvo atitvertas geležine uždanga?
Ir tais laikais pavyko daug pakeliauti. Tai kino nuopelnas. Leisdavomės į filmavimo ekspedicijas. Europa beveik visa aplankyta. Suprantama, po trupinėlį, paviršutiniškai. Kad pažintum šalį, reikia joje kiek pagyventi. Tačiau pro langelį žvilgtelėta daug kur. JAV, Kolumbijoje, Argentinoje, Čilėje filmavomės.
Kurios gastrolės labiausiai įsiminė?
Su Vytauto Žalakevičiaus filmais teko Lotynų Ameriką apkeliauti. Tais laikais, kai buvo draudžiama išvykti, vien tokia galimybė teikė didžiulį malonumą ar...
Pridėtinę vertę?
Taip, gerai sakote.
O į kurią nors Afrikos šalį važiavote? Kokio komunistinio režimo palaikyti.
Ne, neteko. Daryti revoliucijų ten neteko.
Miltiniui jo neprireikė
Dažnai minite fizikus ir pats studijavote „fizmate“ - Fizikos ir matematikos fakultete. Friedricho Durrenmatto „Fizikus“ buvo pastatęs Juozas Miltinis? Kokį jį prisimenate, ar teko pabendrauti?
Teko, teko. Turėjau net mintį patraukti pas Miltinį į jo teatrą. Taip pasisuko kalba ir Vaclovas Blėdis (Panevėžio teatro aktorius, - aut.) užsiminė Miltiniui: „Gal priimam jį pas mus į teatrą?“ Miltinis į tai pažvelgė skeptiškai - ai, jis jau sugadintas, kituose teatruose bandęs, mūsiškiam nebetinkamas. Taip davė suprasti. Tai aš ir nesipiršau...
Tačiau man visada imponavo žymiai platesnis jo požiūris. Ne parapinis. Paryžiuje mokėsi, daug literatūros skaitė.
Jis irgi nebuvo dievas, ne visi spektakliai pavyko, pasitaikė ir labai blogų. Tada, atrodė, Miltinis tyčiojasi iš mūsų, šaiposi.
Bet buvo ir labai gerų. Buvo ir Donatas Banionis, tada aš jį labai pamilau. Puikus aktorius. Paskui kartu vaidinome spektaklyje „Susitikimas“ apie Bachą ir Hendelį.
Ir kine ne kiekvienas pasiekia tokių aukštumų. Nors... kine tos aukštumos svarstytinas dalykas, nes daug lemia tavo išvaizda, ne tik talentas. Tačiau iš Banionio tikrai buvo galima mokytis.
Mano jaunystės laikais Henrikas Kurauskas buvo dievas. Labai gaila, kad taip anksti mirė. Negailėjo savęs, sunešiojo širdį, kaip medikai sakė.
Daug buvo puikių aktorių Akademiniame teatre - Stepas Jukna, Jonas Kavaliauskas, Lidija Kupstaitė, Arnas Rosenas. Teatro virsmas mus užklupo netikėtai - nieko nebeliko iš senosios kartos, kurią matydavome „Žaldokynėje“ ar „Siuvėjų dienose Silmačiuose“.
Grėsmė sveikatai ir psichikai
Esate sakęs, kad teatre didelių revoliucijų nepadarėte. Vis dėlto su jumis galima sieti natūralaus kalbėjimo scenoje pradžią.
Mane visada truputį erzindavo tas pakylėtas teatrinis tonas. Šokiruodavo. Siekiau gyvenimiško tikrumo. Galbūt tai lėmė darbas kine, nes kinas nemėgsta perdėtos vaidybos. Kine vertinamas tikrumas, jo ir siekiau scenoje.
Po ketverių metų Kauno dramos teatre režisierius Henrikas Vancevičius pakvietė dirbti į Akademinį. Pirmasis spektaklis buvo „Altonos atsiskyrėliai“ pagal Jeaną Paulį Sartre´ą.
Taip buvau įnikęs į tą vaidmenį, taip jis mane užbūrė, kad net egzistencializmo filosofiją studijuoti pradėjau. O vadovėlių jokių nebuvo, tokia literatūra draudžiama, todėl mokiausi iš kritikos. Nepažinus šios filosofijos sunku suvokti, apie ką pjesė.
Įnikau taip, kad kilo grėsmė ir sveikatai, ir psichikai. Galiausiai ne juokais sušlubavo sveikata, atsidūriau ligoninėje. Negalima taip. Nevalia susitapatinti su vaidmeniu, reikia išlaikyti distanciją, stebėti jį tarsi iš šalies.
Ji Karalienė, o jis kažkoks Sobieskis
Kokią prisimenate Moniką Mironaitę (legendinė Akademinio teatro aktorė, rašytojo Juozo Baltušio žmona, - aut.)?
Atsimenu, abu vaidinome „Makropulo receptą“. Ji buvo moteris, kuri gyvena kelis šimtmečius. Tokia komedija ilgaamžiškumo tema. Vaidinome ir „Kazimierą Sapiegą“, ji buvo Karalienė. O aš - kažkoks Sobieskis.
Aktyviausias jos kūrybos tarpsnis jau ėjo į pabaigą. Apskritai aktorinio žydėjimo, degimo periodas yra gana trumpas, metus ant pirštų gali suskaičiuoti. Ką padarysi.
Aikštinga buvo?
Turbūt buvo gana aikštinga, kaip ir visi talentingi žmonės. Tik netalentingi, tokie kaip aš, būna minkštuoliai.
Drąsūs kaip ereliai
Dar apie Akademinį noriu paklausti. Sakyta, kad jame Centro komiteto žmonos tvarkėsi kaip savo virtuvėje.
Gal... Mūsų garsios artistės buvo partinių veikėjų žmonos: Lidija Kupstaitė-Drobnienė, Galina Jackevičiūtė-Preikšienė. Tais laikais partijai gal ir nesimeldėme, tačiau šokome pagal jos dūdelę. Tik dabar štai visi drąsūs kaip ereliai.
Naujųjų komjaunuolių, aiškinančių, kaip reikia gyventi, kuo tikėti ir ką smerkti, aplink daug. Tęsiant kinų temą, atrodo, chunveibinai yra nemari bet kurios visuomenės dalis.
Taip, tam tikras chunveibinizmo periodas buvo ir mūsų gyvenime, ir Kinijos. Ir šiandien yra.
Dabartiniai komjaunuoliai tikriausiai nesupranta, kokius baimės laikus turėjome išgyventi po karo, kaip mūsų tėvams teko prisitaikyti. Nes kito kelio nebuvo. Ir mes tam tikra prisitaikėlių karta. Nors ir laisvėjimo vėjų, ačiū Dievui, spėjome pagauti.
Beje, buvau ir likau nepartinis, jokios partijos veikloje nedalyvavau. Tik taip gali blaiviai mąstyti, matyti.
Tikriausiai Akademinis teatras buvo gerokai sovietinių valdininkų prižiūrimas?
Taip, valdžios šulų. Žmonos jų vaidino, beje, buvo geros artistės. Ir partinis elitas tą teatrą lankė. Ir cenzūros žvilgsnį aštriau jautėme.
Kai pakvies Aukščiausiasis
Ar iš tiesų Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos „Jausmai“ susiejo jus su Eugenija Bajoryte?
Taip. Jai pasiūlė pamėginti ir mane pamėginti pakvietė. Atsidūrėme abu viename paviljone, intymesnėje scenoje. Ji man skruostą ranka palietė ir... velnias žino, prasidėjo kažkokios reakcijos. Taip ir susiėjome.
Nors... šiaip tai buvau linkęs greitai įsimylėti, man daug kas patiko. Bet štai Eugenija... su ja nugyvenome gana gražų ir netrumpą gyvenimą. Buvo puiki aktorė, nusifilmavo daugelyje filmų. Nors baigė vokalo studijas, ne aktorinį. Paskui kaip solistė dirbo Nacionalinėje filharmonijoje, daugiausia rengė koncertus vaikams.
Gaila, jau 9 metai jos nėra. Užsikrėtė hepatitu C, matyt, ligoninėje. Tada tai buvo neišgydoma liga. Tačiau kuo puikiausiai su ja tvarkėsi.
Paskui vieną gražią dieną liga ją suėmė galutinai. Paguldėme svetainėje ir ji vis silpnyn, silpnyn ir per savaitę iškeliavo.
Aš vėžiu sergu jau daugiau kaip dešimt metų ir dar neiškeliavau. Ir išvis nebegeriu jokių vaistų, neinu tikrintis. Nes galvoju, ką Aukščiausiasis pasakys, taip ir bus. Mano pasipriešinimas yra beviltiškas, beprasmiškas. Vartojau vaistus, gydžiausi, švitinimą išgyvenau. Atsibodo viskas, nusispjoviau. Kaip bus, taip bus.
