Audrius Musteikis
Aktorius Rolandas Kazlas - maratono „Dieviškoji komedija", režisuoto Eimunto Nekrošiaus, nugalėtojas. Bėga tarsi be ypatingų pastangų, lengvai lengvai. Pasak režisieriaus, jis turi jėgą. Veda paskui save į pragarą ir skaistyklą talentingą jaunų kolegų gaują, kad visi kartu, pasak jo, „sudraskytų" publiką.
- Pastaruoju metu esate matomas tokiose viešosiose erdvėse kaip skaitytų knygų knygynas, rusiškų knygų knygynas, tiesiog knygynas. Komplektuojate asmeninę biblioteką, ieškote lektūros ar medžiagos būsimiems spektakliams? - LŽ teiravosi Dantės vaidmens kūrėjo.
- Šit kaip, esu matomas ten? Ir netikėk tu, žmogau, kėgėbistais... O dėvėtų drabužių parduotuvėse dar nebuvau pastebėtas? Ten irgi apsilankau, kaip ir kiti. Dažnai galvoju, kodėl Vakaruose žmonės išmeta beveik naujus, gerus aprėdus? Matyt, tie drabužiai dažniausiai būna mirusio jų giminaičio, kuriam jau nebereiks, o artimiesiems gal nemalonu prie jų liestis. Tad geriausia išeitis - atiduoti nieko apie tai nežinantiems. O čia perki ir stebiesi žmonių kvailumu, kad tokį gerą daiktą atiduoda pusvelčiui.
Džiaugiesi ir tu, o gal ir tas, kuris tau juos paliko, o pats iškeliavo anapus tik su proginiu kostiumu ir batais plonais padais. Knygynai irgi yra savotiškos kapinaitės. Tylu, ramu, lapai šiugžda... Apsilankymai juose man yra savotiškos „iškylos į gamtą" vidury miesto. Ten pailsiu, atsigaunu. Kai kuriuose knygynuose net jau esu vaišinamas kava ir pyragaičiais, kaip nusipelnęs knygų pirkėjas ir vartytojas. Dabar ten jaučiuosi kaip žvejys profesionalas, kuris žuvį gaudo ne tam, kad suvalgytų, o tiesiog šiaip, savo malonumui.
Čiumpu kokį retesnį egzempliorių, pavartau, paglostau, pasidžiaugiu geru įrišimu ir dedu atgal į lentyną žinodamas, kad kokie 2-3 tos pačios knygos egzemplioriai „pliuškenasi" mano bibliotekos „tvenkiniuose". O labiausiai knygą vertinu dėl tiražo. Kuo jis mažesnis, tuo knyga man mielesnė. Ji turbūt kaip mylima moteris. Norisi, kad būtų tik tavo... Todėl nemėgstu bestselerių dideliais tiražais. Prie tokių net nemalonu liestis.
- Kas, jūsų supratimu, yra harmoningas žmogus (taip apie jus sakė E.Nekrošius): gražaus kūno (atletiškas, bėga maratoną) ir gražios sielos (skaito, tobulėja)? Stipri asmenybė?
- Na, režisierius kaip išminčius turbūt subtiliai pajuokavo. Jis pats yra labai harmoningas, pozityvus žmogus. Daug šviesos jame ir jo spektakliuose. Nėra nei vienos scenos ar mizanscenos, kuri vestų herojų į aklavietę, neviltį, vulgarumą. Režisierius visada palieka laisvę, galimybę, paslaptį, palieka dangaus plyšelį, jeigu ką... Tai turbūt ir yra harmoningo, kuriančio žmogaus elgsena. O dėl manęs... Tas pats E.Nekrošius jau keletą kartų manęs klausė to paties, ko anksčiau dažnai klausdavo Jonas Vaitkus ir kas antrą dieną klausia mano dukra. Klausimėlis maždaug toks: „Kodėl tu toks piktas?" Ką aš galiu atsakyti... Gal todėl, kad noriu, jog viskas būtų kuo geriau?
- Žinote kokių specialių asmenybės stiprinimo trenažų?
- Taip, bet kas vienam naudinga, kitam gal tiesiog mirtis? Tiesiog atsisakau beveik visko ir mėgstu būti vienas. Kai daug kam sakai NE, tada tavyje atsiranda vienas silpnas, bet tikras tavo Taip. To Taip ir stengiuosi nepamesti, nuolat jo klausausi. Sėdžiu arba guliu kambary ir klausausi. Kaip rašė Patrickas Suskindas „Kvepaluose": „Visos žmogaus nelaimės kyla iš to, kad jis nenori sau tyliai sėdėti kambaryje - ten, kur jam vieta. Taip sako Paskalis."
- Skaitėte abu Dantės (Dante Alighieri) „Dieviškosios komedijos" vertimus į lietuvių kalbą? Kiek papildomai aiškinotės kūrinyje vaizduojamas realijas? Kas buvo įstrigę iš kūrinio nagrinėjimo mokykloje?
- Mokyklą esu baigęs taip seniai, kad prisimenu tik tiek, jog mokiausi C klasėje... O jeigu klausiate, ar skaičiau ką papildomai apie Dantę ir jo kūrybą, atsakau: Niccolo Machiavelli „Florencijos istoriją", Giovanni Boccaccio „Dantės gyvenimą", Benvenuto Cellini „Gyvenimą", Aleksejaus Dživelegovo „Italų Atgimimo kūrėjus", Aleksandro Veselovskio „Istorinę poetiką", „Italijos Atgimimo prieštaravimus", Vergilijaus „Bukolikas", „Georgikas", „Eneidą", Dantės „Monarchiją", „Puotą", „Naują gyvenimą", be abejo, Ovidijaus „Meną mylėti". Dar galima paminėti Thomą Stearnsą Eliotą, Thomą Carlyle, bet gal gana?
- Su E.Nekrošiumi esate dirbęs (Jagas „Otele"). Jau žinojote, ko maždaug tikėtis iš režisieriaus, kokie darbo principai, bendravimo stilius. Ar kiekvieną sykį - kaip gyvenimo nuėjus pusę kelio ir atsidūrus girioj be tako?
- Žinote, kiekvieną kartą viskas iš naujo, vėl nieko nežinai, vėl baisu pradėti... Režisierius pačioje repeticijų pradžioje yra pasakęs, kad būtų galima prigalvoti iš anksto efektingų scenų, bet jos bus netikros, iš oro, be pagrindo. Todėl pasiūlė eiti „nežinojimo" keliu. Ir pradėjom - atsargiai, iš tolo, apgraibom, lyg per miglą, per rūką... Ir žiūrėk, vieną dieną pats tikriausias aktorius Rūkas suka ratus scenoje. Dirbom kantriai, po truputį, po detalę, kabindamiesi kaip koks augalas už kietų kūrinio uolų. Kur tik galima už kokios eilutės ar temos užsikabinti - kabindavomės iš paskutiniųjų, kur laukdavo patogus greitkelis - apeidavom ir vėl ropštėmės nepatogesniais keliais.
- Ko pageidavo režisierius, o jūs negalėjote įgyvendinti? Ar yra jums ne iki galo aiškių mizanscenų, ar viskas išnarstyta po siūlelį, įsismelkę iki geluonies?
- Tai, ką darau scenoje, turiu žinoti geriau nei režisierius. Jeigu man, kaip aktoriui, bus bent kiek neaišku, ką darau ar sakau, žiūrovui bus penkiskart labiau neaišku. Scenoje laikas ar netikslumai yra aukso vertės. Tuščiai praleistas sekundes po to labai sunku atkovoti. Režisierius šįkart nebuvo diktatorius ir reikalavo praktiškai vieno paprasto, elementaraus dalyko - kūrybiškumo.
- Su aktoriumi režisieriumi kitiems režisieriams dirbti sudėtingiau? Ginčai ir konfliktai? Ar jūs konfliktiškas kurdamas scenai?
- Aktorius režisierius man skamba panašiai kaip šaltkalvis remontininkas. Šio spektaklio režisierius yra E.Nekrošius, o aš - aktorius, pagrindinio vaidmens atlikėjas. Režisierius visada yra generolas, jo žodis turi būti lemiamas. Jeigu jis negali susikalbėti su aktoriumi, tai jau anomalija. Manau, kad sunkią kūrybinę akimirką turime padėti vienas kitam: aktorius - režisieriui, režisierius - visiems: aktoriams, dailininkui, kompozitoriui, apšvietėjams ir t. t.
 |
| Rolandas Kazlas – Dantė „Dieviškojoje komedijoje”. Kamilės Žičkytės nuotrauka |
- „Dieviškojoje komedijoje" vaidinate labai natūraliai, tarsi be jokių pastangų. Vaidinate gerai. Ar tikrai jums taip nesunku? Gal teisūs kai kurie jauni aktoriai, tvirtinantys, kad kūrybinės kančios, sunkūs „įėjimai" į vaidmenį, komplikuoti „išėjimai" tėra pasakos. Arba neprofesionalumas.
- Ačiū. Ar pastebėjot, kaip bėga maratonų nugalėtojai ir rekordininkai? Tarsi be pastangų, tarsi su šypsena veide, lengvai lengvai... Ir kaip finišuoja tie, kurie atbėga po valandos (tokie kaip aš) ar dviejų? Tiesiog graudu žiūrėti, nors jiems jau vis tiek, kaip atrodo... Taip yra todėl, kad geriausi atletai yra atlikę didžiulį darbą iki to, įveikę tūkstančius kilometrų ir varžybos jiems praktiškai - šventė. Būna treniruočių, sunkesnių už atsakingą startą, repeticijų - už spektaklį. Nors ne visada pavyksta taip, kaip norėtum, kad ir kiek darbo įdėjai tikėdamasis gero rezultato. Daugybę kartų scenoje esu jautęsis taip, tarsi būčiau blogiausias visų laikų ir tautų aktorius. O bėgikas - tai jau tikrai. Taip būna tada, kai repetuoju daugiau nei bėgioju. Tačiau tai yra tavo virtuvė, apie kurią nei žiūrovas, nei varžovas neturi žinoti. Rezultatas pats viską pasako.
- Visa spektaklyje dalyvaujanti jaunimo kuopa yra tarsi jūsų varžovė, konkurentė. Aktyvi, atakuojanti. Jaučiate, kad turite rungtis dėl žiūrovų dėmesio?
- Atsakysiu Rudyardo Kiplingo žodžiais: „Gaujos jėga yra vilkas, vilko jėga yra gauja". Taip jau atsitiko, kad šiame pastatyme aš esu tas vilkas, tačiau be jaunos gaujos man būtų sunku. Aš išeinu į kovą pirmas, priimu pirmą ataką, imuosi iniciatyvos, tačiau galutinai „sudraskyti" žiūrovą mes galime visi kartu. Tie jauni aktoriai, dalyvaujantys spektaklyje, - labai svarbūs ir reikalingi. Aktyvūs, talentingi, alkani... Neabejoju daugelio jų puikia ateitimi.
- Dantė bučiuoja kojas pirmajame pragaro rate sutiktiems didiesiems poetams, senovės didvyriams ir išminčiams (jauniems aktoriams). Bučiuoja Achilo kulną? Silpnąją vietą, suprasdamas puikybės spendžiamas žabangas? Ką turėtumėt pasakyti jauniesiems apie pasikėlimą į puikybę?
- Visi galų gale atsiduriam skaitytų ir nupigintų knygų knygyne...
- Spektaklio karkasas yra chrestomatinio kūrinio skaitymas su pasibraukimais, pasižymėjimais lipniuose lapeliuose, tarsi konspektavimas. Ir žvilgsnis į chrestomatinio opuso autorių. Nuostabu, kad E.Nekrošius savo kūrinio neperkrovė ir paliko vietos paprastumui.
- Tap ir yra. Ir visi puikiausi atradimai dažnai esti tarp banalybės, kasdienybės, buities, kičo, nesąmonės, anekdoto, neįdomumo. Tačiau kelias iki jų ilgas ir kankinantis, be to, reikia ir drąsos. Visi pasufleravimai visada yra šalia, kiekvieną akimirką.
- Kaip manote, italams patiks? Ar tik vietomis nėra orientuota į italų publiką ir jai pataikaujama?
- Suvaidinsim - pamatysim. Galiu užtikrinti, kad spektaklis orientuotas ne tik į italų publiką. Ir į ispanų, prancūzų, vokiečių, anglų, rusų, lenkų, portugalų, olandų, graikų, švedų, latvių, lietuvių, belgų, albanų, šumerų, etruskų ir t. t. Norisi, kad visas pasaulis paplotų Dantei ir jo Dieviškajam kūriniui, jis to vertas. O dėl itališkumo? Dantė ir Italija - tiesiog neatsiejami dalykai. Kaipgi be Florencijos, italų kalbos, imperijos griuvėsių, Šventojo sosto, muzikos? Tai yra beveik visos Europos istorija.
- Ar turi bendrybių E.Nekrošiaus ir R.Kazlo ironija?
- Nežinau. Režisierius, kaip ir aš, gali kurį laiką pabūti vienas. Gal taip ir atsiranda ironija?
- Režisierius drąsiai vožia Dantės „skriaudikei" Bažnyčiai. Stiprią antibažnytinę (antiklerikalinę) sceną surežisavote jūs savo spektaklyje „Raštininkas Bartlbis" Jaunimo teatre. Drąsu?
- Bažnyčia taip pat yra organizacija, o kunigai - žmonės, kurie gali daryti klaidų, yra veikiami pagundų, ydų. Dantė kritikavo šventikus už gobšumą, besaikį valdžios gviešimąsi, norą kontroliuoti pasaulietines sritis. Tačiau jo kūrinys - giliai krikščioniškas, tikras paminklas krikščionybei.
- Radikalus musulmoniškasis pasaulis negali atleisti Dantei už Mahometo įkurdinimą pragare. Šiaip jau ir jūsų spektaklis dabartinės Europos kontekste yra politiškai nekorektiškas, ypač tas muedzino balsas. Labai drąsu.
- Taip, iš tiesų, Mahometą ir jo sekėjus Dantė pavaizdavo viename iš pragaro ratų. Matyt, turėjo omenyje naujai atsiradusią islamo religiją, kuri prisidėjo prie žmonijos susiskaldymo. Tačiau man pasirodė, jog Dantė Mahometą apdainavo su gilia užuojauta ir skausmu širdyje. Nepamirškim, kad jo kūrinio pragare atsidūrė ir daugybė garbių žmonių: Homeras, Sokratas, Platonas, Hipokratas, Avicena, Seneka, Ciceronas ir kiti. Net savo mokytoją ir įkvėpėją Brunetą Latinį Dantė „pagerbė" taip, kad skyrė jam vietą pragare. Ką gi, tokia jau Poeto valia ir fantazija...
- Kaip E.Nekrošiaus „Fauste" Margarita (Elžbieta Latėnaitė), taip „Dieviškojoje komedijoje" Beatričė (Ieva Triškauskaitė) pasirodo sceninio vyksmo nukreipti visai kitur. Kuri „Dieviškosios komedijos" scena jums gražiausia, kurią įspūdingiausia vaidinti? Ar su Beatriče?
- Atspėjot... Scenose su Beatriče man labai lengva, nes esu įsitikinęs, kad tuo metu visa salė gėrėdamasi žiūri į ją. Todėl aš su visais irgi žiūriu į ją, grožiuosi. Kaip pasakytų buvęs Jaunimo teatro direktorius ir aktorius Jonas Vaitiekaitis, „džiaugiuosi už ją", atsigaunu, atgaunu jėgas, kurias praradau grumdamasis su Audronio Rūko įkūnytu Paslaptingu nepažįstamuoju ir Remigijaus Vilkaičio vaidinamais popiežiais. Labai malonu šiame spektaklyje žygiuoti kartu su Vergilijaus vaidmens atlikėju aktoriumi Vaidu Viliumi. Puikus žmogus, kolega, literatūros, poezijos, filosofijos žinovas, tarp kitko, bėgioja... Tikrai turime apie ką pasikalbėti, padiskutuoti, pasidalyti įspūdžiais.
- Kokia tercina įstrigo ir sukasi galvoje?
- „Aukštyn vis kopk ir nenukrypk į šalį, o ten netrūks tokių, kurie padėt mums gali."
- Kurioje Dantės pasaulio vietoje įkurdintumėt save vakarykštį ir dabartinį?
- Žinoma, ir vakarykštis, ir dabartinis svajočiau apie vietą priešpragary šalia stoikų, bet įtariu, kad man skirta vieta gašlūnų rate. Nepykčiau ir manyčiau, kad tai teisinga. Gal net ir įdomiau ten nei ruože įžymybėms? Ką ten su jais... Dažnai nusivili susipažinęs. Galvoju, negi Tas galėjo Taip parašyti? Nei pasikalbėsi normaliai, nei jie tavim domėsis, matyt... Paklausi ko nors, tarkim, Sokrato, o jis tau atsakys: „Nežinau. Aš Nieko nežinau." Tai ką tada su tokiu? O gašlūnai turbūt linksmi, daug visko ir visaip žino, ten moterys akimis turbūt šaudo, gaudo, kenčia...
- O Jaunimo teatras tikrai giliai duobėje?
- Turite omeny kryptingus straipsnius apie jį? Na, jeigu jau Jaunimo teatras duobėje, tai kiti teatrai kur? Bedugnėje? Jaunimo teatro aktorių trupė itin stipri, repertuaras platus, įvairus. Mačiau porą šio sezono premjerų, paliko visai neblogą įspūdį. Manau, tas puolimas tiesiog yra senas geras triukas. Kaip sakoma, „laikraščiai visada sužadina smalsumą, bet niekada jo nepateisina".
- Kaip laikosi „Patriotai"? Neišsisėmė, nenuslydo nuo J.Vaitkaus bėgių?
- „Patriotai", be abejo, ruošiasi rinkimams į Seimą, kaip ir kiti Patriotai. Manau, rudenį spektaklis supulsuos nauja jėga. O režisierius J.Vaitkus, manau, gali būti ramus. Vaidinam su ugnele ir, kaip jis pageidavo, įsijungę į 220 voltų. Beje, neseniai suvaidinom 100-ąjį spektaklį. Išgėrėm. Po to.
- Kaip (ir kur?) gyvena nebevaidinami jūsų personažai? Pavyzdžiui, „Tėvo" Rotmistras?
- Visi gyvena sveiki ir laimingi Atminties pasaulyje. Repetuodamas Dantę pamaniau: juk egzistuoja Fantazijos pasaulis, Kūrybos, Svajonių, Sapnų, Sąžinės, tad kodėl negalėtų būti ir tas, Anas pasaulis? Tai būtų staigmena tiems, kurie mano, jog po to nieko nėra... Pagyvenai, pasitvarkei reikalus, suslėpei galus, o ten tau ir sako: „Sveiki, laukiam laukiam... Dabar tamstai parodysim filmą apie tamstą - be iškarpymų, visą versiją, 3D, taip sakant, atsiprašant. Ko jūs taip susijaudinot? Prašom prisėsti ant katilo krašto..."
- Kokio teatro šiandien pasigendate ir ilgitės?
- Atleiskit už tiesmukumą, bet nepasiilgstu jokio teatro, nes visą laiką esu teatre, scenoje. Gal vėliau ilgėsiuos? Pamatysim.
- Ar mes pažįstame R.Kazlą?
- Ar pastebėjot, kad dabar populiarūs ir blizgantys žurnalai prie žymesnio žmogaus pavardės skliausteliuose rašo jo amžių? Nesvarbu, jaunuolis ar gerai išsilaikiusi dama... Toks įspūdis, tarsi žmogus būtų tais ar anais metais pagamintas automobilis arba kažkiek kartų apsiveršiavusi karvė. Gal ateityje skelbs ir daugiau informacijos? Ar tų žmonių kas klausė sutikimo? Matyt, tokia jau demokratijos išraiška - teisė skelbti ir teisė žinoti. Tad jei apie mane tie žurnalai rašys, bent kiek man metų, žinosite visada. Ačiū už įdomius klausimus.
