Neilgai trukus po to, kai Asmik Grigorian sukėlė furorą Zalcburgo festivalyje įsimintinu Salomėjos vaidmeniu Richardo Strausso operoje „Salomėja“, tarptautinių Operos apdovanojimų ceremonijoje Londone buvo paskelbta geriausia pasaulyje operos soliste ir šiemet įspūdingai debiutavo Milano „La Scala“ teatre, Ericho Wolfgango Korngoldo operoje „Miręs miestas“ („Die tote Stadt“), užsienio spauda jai ėmė skirti vis daugiau dėmesio. Siūlome fragmentus iš Stefano Nardelli ir Asmik Grigorian pokalbio debiuto „La Scaloje“ išvakarėse (interviu publikuotas italų portale www.giornaledellamusica.it).
Kaip rašo Stefano Nardelli, retai pasiseka pamatyti tokį emocinį pakilimą, kuris persiduoda ir publikai, visus operoje sujungia. Asmik Grigorian tai pavyko praeitą vasarą Zalcburge, operoje „Salomėja“: penkiolikos minučių žydų princesės monologe atlikėja visiškai susiliejo su personažu ir tiesiog prikalė žiūrovus prie kėdžių iki pat finalinių aplodismentų, kurie buvo tarsi išlaisvinimas. Taip pašventinta dainininkės karjera, kuri prasidėjo jau esant truputį virš dvidešimties ir naujai prašvito sulaukus trisdešimtmečio.
Jei sutinkate, nuo Salomėjos ir pradėsiu. Ėjo antri Jūsų karjeros Zalcburge metai, po „Voceko“ 2017-aisiais, nors, žinoma, atvykdavote čia ir dažniau. Ar tikėjotės tokio triumfo?
Prieš trylika metų prasidėjo mano, kaip dainininkės, karjera. Aišku, tokio milžiniško pasisekimo nesitikėjau, nors gal ir tikėjausi. Kita vertus, kiekvieną dieną, vos užlipusi ant scenos, stengiausi daryti viską kuo geriausiai.
Didžiausią įspūdį man padarė visiškas, beveik fizinis Jūsų susiliejimas su personažu. Tai Jūsų ypatumas?
Operą sudaro daug komponentų, kurie negali būti atskirti vienas nuo kito. Tai ne tik fizinis veiksmas, nes dar yra ir dainavimas, o dainuoti, aišku, reikia gerai. Kita vertus, operai neužtenka tik turėti gerą balsą. Niekada nebūna svarbus vien tik balsas. Taigi, kartu su balsu turi kuo geriau vaidinti ir kūnu. Visiems garsiausiems atlikėjams pavyko suderinti abu šiuos aspektus.
Tikrai taip, tačiau dainininkai visada labai atsargūs, kai kalbama apie judėjimą scenoje. Jūs visą save atidavėte, net panirdama į baseiną. Nebijojote dėl savo balso?
Aišku, turi būti dėmesingas, - vanduo iš tikrųjų buvo šiltas! - be to, visi labai padėjo. Nebuvo jau taip ir sudėtinga.
Kaip sekėsi dirbti su Romeo Castellucci, žmogumi, kurio teatras nelieka nepastebėtas?
Darbas su Romeo „Salomėjoje“ buvo tikra palaima. Tai didi asmenybė, pasižyminti ypatingu meniniu skoniu ir, svarbiausia, labai gerbianti muziką, artistus bei dainininkus. Tikrai labai malonu, kad turėjau galimybę dirbti su juo. Niekada neprašė padaryti neįmanomo: tikiu, kad mus jungė gilus supratimas, bendras jausmas, kaip turi būti atliktas Salomėjos vaidmuo. Niekada neturėjau dėl jo problemų. Netgi priešingai - iš jo sulaukiau daug paramos.
Kitas stebinantis Jūsų Salomėjos elementas yra, žinoma, balsas, ypač šio, tikrai nelengvo vaidmens. Jūsų karjeroje „sunkių“ vaidmenų ir taip netrūksta: nebijote pakenkti balsui? Esate jauna ir daug metų karjeros dar prieš akis.
Dainavimas - tai profesija, reikalaujanti milžiniškų pastangų, ypač technikos. Paprastai manoma, kad reikalingas tik talentas, o sėkmė aplanko atsitiktinai. Bet tai netiesa. Aš dirbu 24 valandas per parą, lavinu balsą, kalbą, kūną. Jei šalia turi tinkamus žmones, kurie tavęs klauso, ir jei save kontroliuoji, teisingai prižiūri ir mokaisi - nemanau, kad tai labai pavojinga. Pagaliau nesu tokia jauna ir tikiu, kad dabar yra tinkamiausias laikas imtis tų „sunkių“ vaidmenų, kurių visi iš manęs laukia. Šiuo metu repertuaras yra tinkamiausias mano balsui, ir... jei ne dabar, beveik keturiasdešimties, tai kada? Juokinga, kai tau keturiasdešimt, o visi sako, jog esi dar per jauna tam tikriems vaidmenims, o kai sueina keturiasdešimt penkeri, pradeda sakyti, kad tu tiems patiems vaidmenims jau per sena!
Vieną kartą pasakėte: „Mano moto yra dainuoti visu balsu, o kartu dirbti kūnu ir balsu. Vaidyba ir dainavimas nuo pat pradžių.“ Galėtumėte paaiškinti?
Kalbėjau tik apie tuos vaidmenis, kuriuos rengiu pirmą kartą. Jei vaidmenį jau esu atlikusi daug kartų, žinau, kaip veikia mano kūnas, ką galiu padaryti, žinau kiekvieną judesiuką ir t. t. Rengiantis naujam vaidmeniui reikia dainuoti, nes turi leisti jam „įeiti“ į tavo raumenis, kūną. Jei raumenys nepažįsta medžiagos, jie tiksliai negali dirbti ir greitai pavargsta. Kūnas kuo greičiau turi būti pasiruošęs, nes kai prasideda repeticijos su orkestru, būna per vėlu.
Taip pat sakėte, kad didelė klaida (ir daug dainininkų tai daro) per repeticijas dainuoti ne visu balsu.
Tikrai taip. Klaida, kai dainininkai per repeticijas taupo balsą. Kai dainuoji tik pusiau, gali daryti, ką tik nori. O kai pradedi dainuoti iš tikrųjų, supranti, kad daug dalykų, kuriuos darei scenoje, neveikia, nes dainuojant visu balsu tai padaryti kur kas sunkiau. Pagrindinis mano motyvas - jau pradinėse vaidybos repeticijose dainuoti nesitaupant, nes tik taip galiu iš karto suderinti vaidybos judesius su balsu.
Įsivaizduoju, kad šios nuostatos galioja ir Jūsų vaidmeniui, su kuriuo debiutuojate teatre „La Scala“. Tai Jūsų naujas vaidmuo? Ir tikrai nelengvas...
Marieta - tikrai labai labai sunkus vaidmuo. Turiu pasakyti, kad man jis sunkesnis net už Salomėją.
Tikrai?
Marieta techniškai klastinga, nes yra daug pokalbių ir tuo pat metu staiga prireikia pereiti prie vokiškos bel canto technikos. Kalbi, kalbi, ir jei tik nekontroliuoji situacijos, labai sudėtinga pradėti dainuoti. Turi būti gerai pasiruošęs šį labai klastingą pasažą įveikti. Marieta taip pat daug šoka, tai reikalauja papildomų kūno jėgų. Tenka neprarasti dėmesio ir nepervargti.
Personažą sudaro dvi asmenybės: šokėja Marieta ir mirusi pagrindinio veikėjo žmona - Mari, bent jau Paulio fantazijose. Kokių sunkumų Jums kelia sceninė ir vokalinė jų interpretacija?
Marieta nėra dvigubas personažas: turi šimtus aspektų, bet tai tikrai nėra problema, nes visus personažus vaidinu tuo pačiu būdu. Kiekvienas vaidmuo visada turi daug spalvų. Ir būtent tas įvairiapusiškumas lemia personažų įdomumą. Todėl nemanau, kad šis vaidmuo šiuo aspektu labai ypatingas.
Milane dirbate su Grahamu Vicku. Kaip jaučiatės dirbdama su dar vienu „sunkaus“ būdo režisieriumi?
Tai monstras gerąja šio žodžio prasme. Su juo dirbti yra tiesiog nerealu! Jo patarimai kiekviename, kad ir mažiausiame, pasaže yra fundamentalūs. Tai tikras mokytojas visais atžvilgiais. Jis taip pat yra ir didis muzikas, ir, sakyčiau, didis balso pedagogas, neeilinis režisierius, protingas vyras ir... gražuolis! Aš džiaugiuosi kiekviena akimirka, nes kasdien iš jo išmokstu ką nors naujo. Kartais būna nelengva, bet labai Grahamą gerbiu! Kiekvieną repeticijose praleistą dieną stengiuosi kuo daugiau iš jo išmokti.
Italijoje jau debiutavote Romos operoje dainuodama Puccini operų triptiką, bet teatre „La Scala“ - viename iš lyrinės operos simbolių - pasirodote pirmą kartą. Ką Jums reiškia šis teatras ir šis debiutas?
Mano šeimos ryšys su šiuo teatru ypatingas: mano tėvai susitiko teatro „La Scala“ akademijoje. Tam tikra prasme ši vieta reprezentuoja mano pradžią, čia atvykdavau gan dažnai, kai mano tėvai šiame teatre dainavo. Dainuoti šiame teatre man pačiai - iš tikrųjų yra kažkas ypatingo. Man atrodo keista ir kartu nuostabu čia būti.
Labai dažnai menininkų vaikai laikosi atokiai nuo tėvų. Jūs, priešingai, kalbate apie savo tėvus su pagarba ir pripažinimu, pabrėždama, kad būtent jie išmokė Jus dainuoti. Visada norite apie juos kalbėti?
Turėjo praeiti daug prieštaringų ir kovingų metų, kol to pasiekiau. Pirmiausia kovojau pati su savimi. Aišku, daug metų niekam nesakiau, kad esu Gehamo Grigoriano ir Irenos Milkevičiūtės dukra, nes buvau nepatenkinta savo dainavimu ir nenorėjau kenkti jų reputacijai. Tik dabar, po ilgo proceso, pradedu didžiuotis tuo, ką darau, ir išdidžiai galiu pasakyti, kad esu jų dukra. Noriu priminti žmonėms, kas buvo tie du artistai. Pradėti studijuoti dainavimą Lietuvoje - šalyje, kur motina yra žymi, - buvo labai sudėtinga. Pavyzdžiui, visą laiką vengdavau vaidmenų, kuriuos teatre dainuodavo mama, ir stengiausi rasti savo kelią, bandydama imtis įvairiausių vaidmenų. Šiandien pagaliau atėjo laikas, kai kalbama apie Gehamą Grigorianą, Ireną Milkevičiūtę ir Asmik Grigorian - ir tuo esu labai patenkinta!
Ar tiesa, kad motina ir tėvas buvo Jūsų dainavimo mokytojai?
Taip, mano tėvai mane mokė nuo pat mano karjeros pradžios. Kai pradedi, - o aš pradėjau labai jauna, dvidešimt dvejų metų, - nenori mokytis, tik stengiesi kuo greičiau patekti ant scenos. Debiutavau iškart labai rimtais vaidmenimis: Violeta buvo mano antras vaidmuo. Labai jauna tapau motina ir turėjau šalia dainavimo prižiūrėti vaiką. Tais metais labai daug dirbau ir negalėjau skirti laiko sau, o svarbiausia, neturėjau galimybės skirti laiko mokymuisi. Ačiū Dievui, įgijau dainavimo technikos pagrindus iš savo tėvų, kai dar buvau visai jaunutė: netgi kai dariau daug klaidų, galėjau tik džiaugtis tėvų pamokomis. Žinojau, kaip turėčiau dainuoti. Trisdešimties turėjau rimtų balso problemų, o dainininką šalia šių problemų visada lydi ir psichologinės.
Kaip matome, iš tos krizės išsivadavote.
Tam tikra prasme džiaugiuosi, kad ši bėda mane ištiko trisdešimtmetę. Tai amžius, kai dar galima viską pradėti nuo pradžių. Taip ir padariau. Persimokiau dainuoti. Todėl šiandien sakau, kad išmokau dainuoti būdama trisdešimties.
Ko Jus išmokė ši patirtis?
Iš karto pajutau skirtumą. Kalbu drąsiai apie savo balso problemas, nes noriu nusiųsti žinią jauniems dainininkams: nebėkite, neskubėkite! Šiai profesijai reikia laiko. Kaip ir kiekvienoje kitoje profesijoje, jei nori pasiekti viršūnę, reikia daug studijuoti, mokytis ir pirmiausia skirti laiko tiek, kiek reikia, be baimės, kad būsi užmirštas. Ši profesija reikalauja laiko, kad ją kaip reikiant įsisavintum. Yra daug dainininkų, kurie turėtų tik pradėti, o jau eina į karjeros pabaigą. Tai sakau visuose savo interviu, nes tikrai noriu apsaugoti jaunus dainininkus ir padėti jiems išvengti tų klaidų, kurias esu padariusi pati.
Kalbant apie tėvus, ką svarbiausio jie Jums perdavė?
Iš mamos išmokau, o tiksliau, paėmiau sielos gerumą: mano mama turi gerumo iki sielos gelmių. Iš jos perėmiau tikrą empatiją - niekada neatsisakyti pagalbos prašančiam. Tai savybė, kuria labai didžiuojuosi ir laikau tai pačia geriausia dovana, kurią mama man padovanojo. Profesinėje veikloje iš jos išmokau „organizuoti“ savo kūną, valdyti jį teisingai, visada eiti koja kojon su laiku ir, trumpai tariant, gyvenimą ir kūną valdyti preciziškai. Jauna to visiškai nesupratau, bet dabar savęs klausiu, kaip galėjau išgyventi be šių savybių. Kad būtum scenoje, būtina koncentracija ir tobula kiekvienos kūno dalies kontrolė.
O iš tėvo?
Niekada nebūčiau pasirinkusi šios profesijos, jei ne mano tėvo pavyzdys. Jis buvo ne tik išskirtinis profesionalas, bet taip pat ir nuostabus tėtis, nuostabus draugas, kuris iš tikrųjų džiaugėsi gyvenimu. Štai būtent tėvas mane išmokė, kad svarbiausia yra vertinti tai, ką darai: džiaugtis draugystėmis, supančiais kvapais, dainavimu, buvimu kartu su šeima, su savo vaikais. Tėvas man padovanojo šią didelę šypseną ir sugebėjimą džiaugtis gyvenimu. Profesinėje srityje iš jo išmokau svarbiausią dalyką - kad į sceną reikia nešti ne tik išmoktą savo partiją, bet visą savo gyvenimą ir savo džiaugsmą.
Ateinantis sezonas Jums bus pilnas įsipareigojimų: svarbūs debiutai „Metropolitan Opera“, „Covent Garden“, Paryžiaus operoje ir t.t. Ar kuris nors debiutas yra arčiau širdies?
Jau praeitas sezonas, kaip ir šis, buvo gana užimtas, bet ateinantis bus dar intensyvesnis. Manęs laukia dvi naujos partijos - Jenufa „Coven Gardene“ ir Norma Vienos teatre. Šioms partijoms turėsiu atiduoti labai daug energijos.
Norma buvo ir Jūsų motinos didysis vaidmuo...
Tikrai taip! Norma yra visiškai priešingas vaidmuo tam, ką iki šiol dariau. Net neįsivaizduoju, kaip viskas bus. Tame, ką darau, visada yra truputėlis rizikos, bet tai ir yra tikroji Asmik. Niekada nedainuoju dviejų vaidmenų, kurie, jau iš anksto žinau, man tobulai tinka. Mano pasirinkimas visada susijęs su rizika, kurią anksčiau ar vėliau turiu įveikti. Nežinau, kokia bus Norma: gali būti puikiausia, o gal ir prasčiausia. Žinau tik viena - stengsiuosi visu tūkstančiu procentų daryti viską, ką galiu. Kitką paliksiu atsitiktinumui, bet man ir pačiai labai įdomu, kaip viskas išeis.
Turite tikrai didelį vaidmenų bagažą: ar dar yra toks, kurio neatlikote ir apie jį svajojate?
Niekada neturėjau svajonių vaidmens, gal išskyrus Baterflai. Yra keletas, kai norėčiau, kad tėvas mane išgirstų: Adriana Lekuvrer ar, pavyzdžiui, Aida. Man patiktų jas dainuoti anksčiau ar vėliau, bet iš tikrųjų aš mėgstu visus vaidmenis, kuriuos atlieku. Naujos partijos mokymasis išsiurbia labai daug energijos, pirmiausia dėl to, kad noriu tobulai tarti bet kokia kalba (rusiškai, vokiškai, itališkai ir t.t.), ir tai tikrai nėra lengva. Ateityje noriu dirbti tik kokybiškai. Bet esu tokia pavargusi nuo naujų vaidmenų, - kiekvienais metais savo repertuarą praplečiu dviem trimis, - tai norisi pasakyti, kad visus išsvajotus vaidmenis jau atlikau!
Iš italų k. vertė ir parengė Giedrė Šilinienė
