Apie laisvę, kūrybą ir galynėjimąsi su laiku kalbasi teatro fotografas MICHAILAS RAŠKOVSKIS, KRISTINA SAVICKIENĖ ir teatrologė DAIVA ŠABASEVIČIENĖ
Daiva Šabasevičienė. Pradėkime nuo pradžios. Kaip Jūs tapote šokio fotografu? Juk tai - tarsi profesija profesijoje?
Michailas Raškovskis. Pradžia laikyčiau gražią iniciatyvą, kuriai šį kovą turi sukakti 14 metų. Prieš tiek metų Audronis Imbrasas pakvietė mane kaip savanorį, kaip šokio ir baleto gerbėją dalyvauti seminare - pirmame šiuolaikinio šokio seminare Lietuvoje. Tuomet dar nebuvo tokių gražių pavadinimų kaip Menų spaustuvė, tiesiog Pedagoginio universiteto bendrabučio rūsyje kelias dienas vyko šokio praktikumas, kuriam vadovavo amerikiečių šokėjas, choreografas ir pedagogas Douglas Nielsenas. Atmosfera, į kurią patekau, buvo kitokia nei repeticijų salėje tradiciniame teatre, pamačiau daug laisvų žmonių, kurie galbūt ne visi turėjo laisvą kūną, bet turėjo laisvas mintis, ir susirinko ten tik savo norų vedini. Man imponavo Douglaso asmenybė - jis buvo itin plastiškas, ko nesitikėjau iš jo amžiaus žmogaus. Tada mažiau pažinojau choreografus, kurie patys yra ir šokėjai. Buvau suintriguotas ir entuziastingai du kartus fotografavau tuos užsiėmimus. Tai buvo nepripažintas, nerepertuarinis, undergroundinis veiksmas, kuris man, iki tol dirbusiam formaliose struktūrose, suteikė galimybę pažiūrėti į viską kitaip. Matyt, buvau tuo metu subrendęs permainoms. Paskui paprašiau Audronio, kad jis ir toliau mane kviestų į panašius renginius, - vienu žodžiu, tapau infekuotas.
D. Š. Bet tai nebuvo Jūsų, kaip teatro fotografo, pirmieji žingsniai. Teatre dirbote jau iki tol?
M. R. Taip, tuo metu dirbau fotografu Operos ir baleto teatre. Iki tol kurį laiką fotografavau Rusų dramos teatre. Buvo ir kitų teatrų - Lietuvoje, užsienyje, bet tas bandymas fotografuoti neformalų šokio seminarą man buvo galimybė dirbti „laisvesniu režimu". Čia nebuvau sukaustytas, negaliojo jokios taisyklės, galėjau fotografuoti, ką norėjau ir kaip norėjau. Tai buvo laisvesnio šokio laisvesnio fotografavimo pradžia. Paskui buvo surengtas pirmasis festivalis „Naujasis Baltijos šokis" - aš jame dalyvavau ir laikiau save dalyviu.
Kristina Savickienė. Ar iš tiesų Jums, fotografui, svarbi skirtis tarp baleto ir šiuolaikinio šokio?
M. R. Matyt, čia sutapo esminiai mano ir naujojo šokio kūrėjų mąstysenos elementai. Tradicinis baletas turi kelis šimtus kombinacijų, kurias galima papildyti. Niekas nesikėsina jų naikinti arba keisti, nes tada tai bus nebe baletas. Mano palyginimas primityvus, bet paprastam žmogui baletas primena kariuomenę. O kai kareivis šeštadienio vakarą išeina ir eina per aikštę ne vienu tiksliai nustatytu keliu, o kerta ją taip, kaip nori, netgi gali įlipti į fontaną, ir jam nieko nebus, - tai panašiau į šiuolaikinį šokį. Aš troškau suvokti, kas yra laikas šiuolaikinėje fotografijoje, ir susidūriau su reiškiniu, kuriame laikas buvo traktuojamas kitaip negu tradiciniame balete ar netgi, drįsčiau pasakyti, dramos vaidinime, pilname savų štampų.
D. Š. Tai, ką Jūs pagrindėte, labai gražu. Bet argi tai tikrai buvo nauja pradžia?
M. R. Kiekvieną dalyką, kurį gyvenime pradedu, esu linkęs matyti kaip tęstinį. Tai taikytina mano santykiams su žmonėmis, su įstaigomis, su pradėtais darbais. Kažkodėl turiu mažai nuotraukų, kuriose - vien paskiri objektai. Viskas virsta serijomis, išsirutulioja į ciklus. Jei pavyksta, tęstinis tampa užbaigtu. Jei nepavyksta, jis praranda tą tęstinumą.
D. Š. O ką Jums asmeniškai reiškia teatras?
M. R. Galiu tik pasakyti, kaip teatras tapo toks reikšmingas mano gyvenime. Kai buvau studentas, stebėjau žmones. Vieni siekė būti komjaunimo lyderiais, kiti siekė negauti dvejetų, treti siekė gauti tik penketus, ketvirti nieko nesiekė. Man pradėjo nepatikti tas pasaulis, kuriame mes visi gyvenome. Jis pasidarė neįdomus. Buvau kiek apsiskaitęs, prikaupęs daug svetimų minčių, pradėjau daryti apibendrinimus, kurie tik didino mano neapykantą supančiam pasauliui. Galimybių išeiti iš tokios situacijos niekada nebuvo ir nėra daug: jei ko nors nekenti, turi arba prisitaikyti, arba stoti į mūšį. Nejaučiau savyje nei čegevariškų, nei apaštališkų jėgų. Tiesiog norėjau laisvai gyventi, laisvai judėti, žiūrėti tokius filmus, kokius norėjau. Atėjo laikas, ir teatras man tapo išsigelbėjimu, savotišku pasauliu-pakaitalu. Jame žmonės, tokie kaip aš - su silpnybėmis ir trūkumais, nepatenkinti santvarka ar atlyginimais - taip pat kaip aš, vieną dieną vaidina Hamletą, kitą dieną - antraeilį personažą komedijoje. Pasirodė, kad tuo pasauliu-pakaitalu galima gyventi. Toks buvo mano nepasitenkinimo gydymo metodas.
 |
| Iš serijos „Footprints in space", 2007 |
K. S. Ar ši būsena tebesitęsia?
M. R. Taip.
D. Š. Opera ir baletas, kur pastaruoju metu daugiausia dirbate, - ar šioje srityje jūs atsiradote atsitiktinai?
M. R. Netikiu atsitiktinumais.
K. S. Kas specifiška yra fotografuojant baletą ir operą? Kuo skiriasi fotografija, fotografavimo metodai?
M. R. Jei paklaustume paprasto žiūrovo, kuo skiriasi opera ir baletas, jis greičiausiai atsakytų, kad baletas vizualiai gražesnis, o opera - nuobodesnė. Pagal pareiginę instrukciją fotografas turi atskleisti spektaklį - kad ir kokio žanro jis būtų. Atskleisdamas spektaklį, susiduri su netikėtais vizualiniais momentais arba iš anksto žinai, kad tokių momentų bus. Profesionaliai korektiškos nuotraukos atsiradimo galimybė - tiek operos, tiek baleto - yra beveik vienoda. O šiaip Jūsų iškelta tema verta atskiros monografijos.
D. Š. O kuo skiriasi muzikinio ir dramos spektaklio fotografavimas?
M. R. Dramą fotografuoti paprasčiau. Net grynai technologiškai ir fiziškai dirbti fotografu dramos teatre yra lengviau nei muzikiniame. Kai atėjau dirbti į šį teatrą, du trečdalius operos repertuaro sudarė Verdi kūriniai. Šiuolaikinių kūrinių teatras neįperka, jie atsiranda po truputį, ir tik dabar situacija keičiasi į gerąją pusę. Bet repertuaras yra toks, kad negali pasidžiaugti ypatinga įvairove. O dramos teatre šiuolaikišką spektaklį įsigyti ir pastatyti paprasčiau - finansiškai, politiškai, praktiškai. Todėl ten platesnės galimybės pasirinkti medžiagą.
D. Š. Kyla pavojus, kad fotografui tobulai atliekant savo darbą - atskleidžiant spektaklį per fotografiją, ir geri, ir prasti spektakliai niveliuojasi.
M. R. Ne, nes esu fotografas, o ne vadybininkas ar kritikas, todėl galvoju apie savo išraiškos galimybes ir apie savo medžiagą. Man ne kartą sakė, kad nuotraukos atrodo žymiai gražesnės nei pats spektaklis. Atsakydavau: „Taip, juk dirbu reklamos ir informacijos skyriuje." Tai paviršutiniškas požiūris į fotografo darbą. Kiekvienas menas - visų pirma medžiagos nugalėjimas. O fotografijos medžiaga - toli gražu ne tik juostelė ar fotopopierius. Ką reikia stengtis nugalėti, kad gautume ne šiaip vaizdą, o meno kūrinį? Per visą 180 metų fotografijos istoriją buvo ne vienas atsakymas į šį klausimą - tai objektas, kompozicija, šviesos sprendimas, rakursas, momentas... Vis dėlto meninės fotografijos medžiaga yra laikas. Ir čia kalbame ne apie ekspozicijos trukmę ar fotoaparato mygtuko paspaudimo momentą. Esmė - antagonizmas tarp vienio ir visumos. Nes yra individualus laikas, kuris tiksi kiekviename mūsų, ir kosminis laikas, kuris eina nepriklausomai nuo mūsų. Dirbdamas fotografu, suvokiau, kad fotografas-menininkas, skirtingai nuo fotografo-amatininko, turi išsiugdyti savitą laiko pojūtį, savitą požiūrį į laiką. Jam laikas turi kitaip tekėti. Tada jis turės, ką nugalėti, tada gims meno kūrinys. Atstumas, fotografavimo taškas, rakursas jam neturi tokios didelės reikšmės - o amatininkui, priešingai, šie dalykai svarbiausi. Nes jei operos primadoną su trim pagurkliais nufotografuosi apatiniu rakursu, tokios nuotraukos niekas nedės ant viršelio.
D. Š. Pakalbėkime apie portreto žanrą. Esu su Jumis susitikusi per Monikos Mironaitės laidotuves, Jus pakviečiau svarbiai misijai - užfiksuoti veteranus, kurie tik retomis progomis matomi viešumoje. Šie portretai yra puikūs, nors žmonės prisėsdavo tik akimirkai - atsisveikinti.
 |
| Iš ciklo „Aktorius Gytis Ivanauskas", 2007 |
M. R. Nelaikau savęs portretistu. Galbūt giluminė priežastis ta, kad neužtektinai myliu žmones. Tačiau tradicinis portretas - nusistovėjęs ir gana siauras žanras. Jame aiškiai pasireiškia laiko žymės. O viena iš mano tezių apie fotografiją yra tokia: „Laiko žymė fotografijoje - neišvengiamas blogis." Tai yra dalykas, kurio norėtųsi vengti, bet nevalia. Šis blogis mane labiausiai atbaido nuo portreto. O kalbant apie Jūsų minėtą progą, impulsą lėmė ypatinga atmosfera ir nuotaika.
D. Š. Mane žavi Jūsų fotografija „Langas", kurios atsiradimą lėmė, kaip sakėte, neatsitiktinis atsitiktinumas. Gal galėtumėte pakomentuoti, ką Jūsų kūryboje reiškia neteatrinė fotografija?
M. R. Kiekvienas sąmoningas veiksmas nekomercinio vaizdo sukūrimo srityje, kiekvienas žingsnis meno link turi netiesioginį tikslą - išsiaiškinti savo santykius su ta medžiaga, kurią menininkas turi nugalėti. Pasikartosiu: fotografijos prasme tai reiškia išsiaiškinti savo santykius su laiku. Populiariausios buvo dvi „Lango" interpretacijos: vieniems tai buvo „langas į praeitį", kitiems - „langas į ateitį". Man tai - vienas iš tūkstančio bandymų išsiaiškinti santykius su laiku. Nes meno kūriniai laike miršta. Jie yra, blunka, sudega... Vystosi tik gyvoji gamta, o sykį atsiradęs meno kūrinys yra pasmerktas nuolatiniam irimui, kad galų gale išnyktų. Todėl skirdamas gyvenimą negyvų dalykų kūrimui, kurie būna negyvi vos užgimę (juk galima sodinti medžius, iš kurių išaugs visas miškas, gyvūnus auginti, vaikus auklėti), supranti, kad kuri šaltą, negyvą objektą, pasmerktą mirčiai.
Vienas mano paskutiniųjų bandymų - paroda „Dodekalogas", kurioje mėginau sukurti negyvų objektų - muzikos instrumentų - portretus. Tai yra, anot Skirmanto Valiulio, „tarpdisciplininis projektas", kur skaitmeninė spauda ant drobės derinama su retušu aliejiniais dažais. Nors tas objektas jau yra miręs (po Susan Sontag „On Photography" tai skambės kaip nuvalkiota tiesa), tačiau kiekvienas fotoaparato užrakto spragtelėjimas irgi yra „mažoji mirtis" - laikas, tas pats naikinantis laikas, kuriame numirs mano kūrinys, išmoko jausti tai net fiziškai. Geras fotografijas, kurios pergyvena savo laiko kultūrinius ir politinius poreikius, pavadinčiau taip: „pomirtinis gyvenimas rėmeliuose".
Vienas žymiausių XX a. rusų stačiatikių bažnyčios veikėjas tėvas Sergijus Bulgakovas yra pasakęs, kad „menas - tai paskutinis Dievo buvimo žemėje lygmuo" („Искусство есть последнее бытование Бога на Земле"). Jis turėjo omeny, kad reikalai arčiau žemės yra Dievo atiduoti žmogiškam pradui, esančiam, kaip žinia, Tamsos valdovo valdžioje. Ir tokiu būdu žemėje statomos piramidės, bankrutuoja bankai, vyksta karai ir taip toliau. O štai menininkas gali būti ramus - Dievas visada yra šalia, nepriklausomai nuo to, ar pats žmogus tai suvokia. Bet tam, kad pajustų Dievo buvimą, menininkas turi padaryti vieną svarbų žingsnį - įsisąmoninti ir žinoti, su kokia medžiaga jis dirba. Tai yra dirbti savo darbą - neužsiiminėti literatūra, politika, komercija per tapybą, skulptūrą, per fotografiją.
K. S., D. Š. Dėkojame Jums už pokalbį.
 |
| Vienos fotografijos paroda „Langas", 1983 |
13 fotografo Michailo Raškovskio tezių apie laiką ir fotografiją
1. Fotografija naikina pirmapradę erdvės ir laiko vienovę.
2. Šis naikinimas - neišvengiamas blogis.
3. Laiko žymė fotografijoje - neišvengiamas blogis.
4. Laiko žymė su siužetu susijusi tiek, kiek pats siužetas - suformuotas išorinio pasaulio.
5. Išorinis pasaulis - langas į negrįžtamai nutolusią praeitį.
6. Kurdamas optinį statinį, fotografas siekia išorinio ir vidinio pasaulio atitikmens.
7. Optinis statinys kontrastingas.
8. Optinis statinys veržiasi pažeisti pusiausvyrą.
9. Optiniam statiniui pažeidus pusiausvyrą, iš vaizduojamosios realybės patenkama į fotografinę.
10. Fotografinė realybė pati generuoja įvykius.
11. Įvykis - momentinio suvokimo aktas, atsirandantis spragtelint fotoaparato užraktui.
12. Kiekvienas fotoaparato užrakto spragtelėjimas - tai ryšys su negrįžtamai nutolusia praeitimi.
13. Negrįžtamai nutolusios praeities paieškos - nuolatinis fotografo siekis ir svarbiausias jo amato bruožas.
