Audrius Musteikis
Teatrologė, dramaturgė, publicistė Gražina Mareckaitė - tikra vilnietė, Gedimino sostapilyje gimė, augo, gyvena.
„Svajodama, mąstydama, skaitydama ir rašydama apie Vilnių, su juo susitapatinau", - sako ji. Lenkiškame tarpukario Vilniuje įsikūrę jos tėvai buvo karšti lietuvybės gynėjai. Dėdė Pranas Žižmaras dėl įžeistos lietuvių garbės iškvietė į dvikovą lenkų studentą, atsargos karininką - apie tai ne sykį rašyta. Veikiausiai iš šeimos ir giminės G.Mareckaitė paveldėjo veržlumą ir entuziastingą ėjimą per gyvenimą, pilietiškumą ir patriotizmą, maištingą polemininkės dvasią. Tikėdama teatru ir jo galia, brežnevinės stagnacijos metais sielvartaudama dėl slopstančios tautinės savimonės, dramaturgė sumanė iš folklorinių ir mitologinių įvaizdžių nuaustą pjesę „Sutemų sakmės"; matydama visokeriopai numelioruotą Lietuvą, parašė „Eglės namus" - šis kūrinys gražiai suskambėjo Šiaulių dramos teatro scenoje.
G.Mareckaitė suskaičiavo, kad teatro žiūrovo kėdėje praleido apie dešimt metų. Turbūt ne mažiau sėdėta ir prie rašomojo stalo: visą laiką rodėsi jos recenzijos, moksliniai straipsniai, pokalbiai, pjesės, monografijos. Išmiklinta autorės plunksna nuo Atgimimo metų darbuojasi publicistikos baruose. Pavyzdžiui, 1988-aisiais, rusų satyrikui Michailui Zadornovui išsišaipius iš Baltijos šalių nepriklausomybės siekių, G.Mareckaitė parašė jam kandų atvirą laišką.
Nesuprasdama kolegų inteligentų skepticizmo atkūrus Nepriklausomybę, paskelbė „Laišką mylimiems poetams". Garsiai triukšmaujant Lietuvos ateities forumo veikėjams, ji kone fanatiškai ragino nepiktdžiugauti dėl Tėvynės nesėkmių. Netgi žinodama, kad tai donkichotiškos pastangos, G.Mareckaitė nebijojo diskutuoti, polemizuoti - „riktelėti ar įgelti".
- Banalu, bet pokalbio pradžiai nieko geriau nesugalvoju: kas jums, tikrajai vilnietei, yra Vilnius, kaip jį regite ir suvokiate?
- Leidžiu sau pajuokauti: per mane eina demarkacinė linija tarp senojo Vilniaus, kurį laikau tikruoju, ir Vilniaus-LSSR sostinės, tapusios socialistiniu miestu. Senasis miestas priešinosi kiek įmanydamas, bet vis dėlto socializmas per jį perėjo kiaurai. Iš esmės pasikeitė gyventojų sudėtis: po Antrojo pasaulinio karo 90 procentų vilniečių sudarė naujieji gyventojai. Miesto tęstinumas - ne vien architektūra, pastatai. Yra ir biologinis tęstinumas, persmelkiantis šeimas, tradicijas, sąmonę, netgi daiktus. Jo nebeliko - tą labai jutau, net kai buvau maža. Du Vilnius atskyrė neperžengiamas tarpeklis. Vokiečių laikų - karo - Vilnius buvo dar europietiškas miestas su savo tradicijomis ir viskuo, kas būdinga Europos didmiesčiui. Taip, jis nebuvo laisvas, bet vis dėlto europietiškas.
O toliau juokauju taip: jei mane kas klonuotų, gali būti, kad iš tos ląstelės išaugtų visas miestas. Vilnius. Nesu didelė sostinės istorijos žinovė, yra geriau už mane ją išmanančiųjų...
- Bet Vilniumi domitės, rašote, polemizuojate.
- Domiuosi viskuo. Ir smulkmenomis, ir daiktais. Baisiai sielvartauju netgi dėl gulbės, kuri šimtą metų puikavosi vaistinės Didžiojoje gatvėje lange ir vieną dieną dingo. Toje vaistinėje pirkdavo mano močiutė, pirkdavo mano mama ir mane į ją vesdavosi. Kažkas, įsigydamas patalpą, nusavino ir gulbės skulptūrėlę. Kai pamačiau vietoj jos riogsančius batus, kuriais ir taip užverstas visas miestas, žado netekau. Arba granito rutulys J.Basanavičiaus gatvėje. Jo nebėra. Atseit, trukdė eismui. Gryna nesąmonė! Dargi vaikščiojau po kažkokias įstaigas, bandžiau surasti, kur ir kodėl jis prapuolė. Visur atsitrenkiau kaip į sieną. Kai kas nuveikia didelių darbų, restauruoja, atstatinėja. Aš esu tiesiog Vilniaus gyventoja, kuriai rūpi, koks yra ir koks bus miesto veidas. Daug dabar vyksta nesąmonių. Jas daro žmonės, kurie neišmano, nepaiso, nemąsto, net sostinės pojūčio neturi.
- Turbūt neatsitiktinai ėmėtės Vilniaus temos teatre, taip pat karo metų teatro?
- Žinoma, neatsitiktinai. Prisimenu, į tėvų namus atkeliaudavo karo metų žurnalas „Kūryba". Labai jį mėgau, skaičiau viską iš eilės, įskaitant kroniką apie spektaklius ir koncertus. Dabar turiu galimybę į tai įsigilinti, atskleisti vis daugiau tikrovės, kuri buvo užversta griuvėsiais. Toks jausmas, kad iš menko grūdelio, kurį jaučiau savyje, dabar galiu išauginti visą medį, restauruoti tų metų paveikslą.
- Į praeities Vilnių žvalgotės kaip teatrologė ir eseistė, į dabarties - kaip publicistė.
- Taip, skubėdavau aimanuoti ar piktintis pamačiusi, tarkim, kad Pilies gatvėje atsirado kavinė „Afrika" arba kad stilingasis „Senasis rūsys" Dominikonų gatvėje pavirto „Storu piratu". Mane visa tai žeidė, kvapą gniaužė. Tai ne tik neišmanėliškumo, bet ir dvasinio nykimo požymiai. Arba cerkvė J.Basanavičiaus gatvėje. Carų Romanovų garbintojai pastatė jiems atminimo cerkvę, o laisvieji lietuviai išdažė jos kupolus aitriai žalia spalva, kuri bado akis ir šiurkščiai žeidžia subtilų europietišką Vilniaus koloritą. Ir nieko. Tyla. Kiti mane ramina: čia juk ne lietuviai padarė. Kaip tai ne?! Taigi sostinė yra mūsų, Vilnius yra mūsų miestas, valdžia mūsų. Kaip galima sakyti, kad kažkas kitas išdažė. Čia mūsų tokia tvarka, mūsų toks supratimas ir toks skonis. Tarp kitko, kai pradėjo dažyti, kreipėmės į miesto vyriausiąją dailininkę, bandėme sakyti, įrodinėti. Tik rankomis paskėsčiojo. Mano manymu, atminties praradimas, nesusivokimas savyje, menkavertiškumo kompleksas - nesibaigiančių nesąmonių priežastis ir šaltinis.
- Dėl savo pozicijos, šmaikščių ar kandžių polemikų turbūt esate susigadinusi daug santykių?
- Jei pasitaiko proga pasakyti, riktelėti ar įgelti, man visai nesvarbu, ar grieš kas paskui dantį, ar apkalbės. Dėl to esu rami, matyt, storaodė.
- Ar dar jaučiate „Laiško mylimiems poetams" atgarsius? Jame nusistebėjote garbių kūrėjų pozicija dėl Nepriklausomybės.
- Kai kurie iki šiol nesisveikina. Poetai, ir ne tik poetai, galėjo Lietuvai daugiau padėti. Laikui bėgant visada pasitikrinu savo teiginius: šiandien matau, kad dėl daug ko buvau teisi. Tebegirdėti tas pats, o gal dar garsesnis zirzėjimas, verkšlenimas, mano manymu, nelabai pagrįstas. Atmosfera Rašytojų sąjungoje nėra gera, ten, kaip ir anksčiau, vyrauja absoliutus materialiosios pusės prioritetas. Pradedama lyg ir nuo idėjų, vertybių, bet visada nukrypstama į priešingą pusę.
- Naujausia jūsų knyga vadinsis „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų". Sostinėje gyvenate nuo gimimo, ir tik vienas biografijos vingis buvo nuvedęs į Šiaulius.
- Kadangi su režisiere Aurelija Ragauskaite kartu dirbome steigiant Jaunimo teatrą, ji mane pasikvietė ir į Šiaulių dramos teatrą. Dirbau literatūrinės dalies vedėja. A.Ragauskaitė buvo labai savarankiška kūrėja, visada pilna sumanymų, ir mano vedėjavimas gal net nebuvo reikalingas. Šnekėdamasi su manimi ji tiesiog pasitikrindavo mintis ir idėjas. Važiuodavau iš Vilniaus į Šiaulius kiekvieną savaitę, apsistodavau pas režisierę ir mes dieną naktį kalbėdavomės išgerdamos kibirus kavos, skendėdamos garsiuosiuose A.Ragauskaitės cigarečių dūmuose. Diskutuodavome apie teatro reikalus, apie pasaulinį teatrą, kurio šiek tiek buvo galima pamatyti. Ji važinėjo į užsienio festivalius, ir pas mus kai kas atvykdavo iš svetur. A.Ragauskaitė visada norėjo išgirsti teorines kritiko formuluotes, kad galėtų susivokti teatro reiškiniuose ir juos įvardyti. Pasitelkė mane. Tuose mūsų pokalbiuose dažnai dalyvaudavo labai intelektualus aktorius amžinatilsį Pranas Piaulokas. Neseniai nuvažiavusi į Šiaulius aiktelėjau eidama gatve: „Viešpatie, čia esama ežero!" Nebuvau jo mačiusi. Nieko Šiauliuose nemačiau, tik teatrą ir A.Ragauskaitės butą. Į darbą bildėdavau naktiniu traukiniu, kartu važiuodavo dailininkai, kompozitoriai, dramaturgai. Kai A.Ragauskaitė statė Petro Vaičiūno „Prisikėlimą", vežiau jai „Naujosios Romuvos" komplektą. Prisimenu, kaip jį tyrinėjom su Osvaldu Balakausku.
- Pradėjote kaip literatūros kritikė. Vytautas Kubilius lietuvių literatūros istorijoje rašė, kad būtent jūs vėl atsigręžėte į kūrinio meniškumo problematiką, estetinius parametrus. Kodėl nusukote į teatrą?
- Teatras - be galo viliojantis dalykas. Puikiai suprantu šiandienos jaunimą, besibūriuojantį aplink „Meno fortą" ar „Menų spaustuvę". Žinau tą malonų jausmą - atrodo, kad priklausai pateptiesiems ir išrinktiesiems: eini į teatrą pro užpakalines duris, viską čia žinai, tavo akyse vyksta stebuklai. Baigusi studijas dirbau „Literatūros ir meno" redakcijoje, kritikos skyriuje, viename kabinete su Antanu Jonynu. Kai buvo sumanyta steigti Jaunimo teatrą, A.Ragauskaitė pasikvietė mus su Feliksu Bajoru, vėliau prisidėjo dailininkas Igoris Ivanovas, paskui ėmė burtis aktorių trupė. Taip teatras nuplukdė visus kitus interesus. Teko persikvalifikuoti iš filologės į teatrologę. Iš pradžių buvo nedrąsu: reikia prasižioti, o nepasitiki savimi, negali patikėti, kad jau kai ką supratai ir gali įvertinti. Paskui įsidrąsinau. Paskaičiavau, kad sudėjus visus mano matytus spektaklius susidarytų, ko gero, dešimt metų - tiek laiko esu prasėdėjusi žiūrovo kėdėje.
- Viena jūsų kolegė deklaruoja, kad taip jai nusibodo ir įsipyko teatras, kad į tą pusę nebenori pažvelgti.
- Vis mažiau ir aš žiūriu. Dabar labiau linkstu į muziką. Kažkada ir pradėjau nuo Operos teatro „galiorkos". Prisimenu, per „Karmen" iš trečiojo aukšto matydavom tik Kipro Petrausko-Don Chozė kojas. Vaikščioti į dramos teatrą ėmiau gana vėlai, Audrio Chadaravičiaus dėka, jis mane už pakarpos nutempė. Iš pradžių nesupratau, kur pakliuvusi, keista buvo klausytis žodinio bylojimo. O dabar man operinis dainavimas, jei yra aukšto lygio, teikia daugiau džiaugsmo, kelia stipresnių emocijų nei dramos teatras. Ryškiausi pastarųjų metų teatriniai įspūdžiai - Claudio Monteverdi madrigalinės operos, režisuotos Gintaro Varno, ir Roberto Wilsono pastatyta „Pasija pagal Joną". O jau kaip nemėgstu socialinių, „dugno" pjesių! Manau, kad daugeliu atveju jos peržengia etikos ribas. Negaliu sutikti, kad nebėra jokių ribų ir kad viskas galima.
- Ar siekiate pažinčių ir draugysčių su režisieriais ir aktoriais?
- Kai dirbau Jaunimo teatre, visi buvo bičiuliai. Sėdėdavom, šnekėdavom. Dabar nebėra tokio poreikio bendrauti. Ką kalba režisieriai, išgirstu, perskaitau, bet asmeninis kontaktas man nebūtinas. Režisūra - tokia profesija, kuri uždeda ryškų antspaudą. Visi pradeda jaustis demiurgais, napoleonais, absoliučiai visi. Mano mėgstamo lenkų režisieriaus Adamo Hanuszkiewicziaus kūryba kažkada mums atvėrė ištisą teatrinį pasaulį, tačiau pabendravus su juo pačiu buvo matyti egocentriškas imperatorius.
- Ir teatro pasaulyje esate polemininkė. Kartais vienintelė, tarsi balta varna, pasakote kitokią nuomonę. Tarkim, nuo pat „Kvadrato" ginčijatės su kolegomis apie Eimunto Nekrošiaus kūrybą. Studijoje apie romantizmą polemizuojate dėl Oskaro Koršunovo teatro sampratos.
- Dabar jau vis mažiau. Dabar - reklamos ir viešųjų ryšių epocha. Pasijunti vargšas žvirblis. Gal iš tiesų atsitraukiu nuo teatro? Galėčiau šį bei tą pasakyti, bet kas iš to? Jei kas ir išgirsta, tai labai supyksta. Bet dažniau neišgirsta.
- Sakėte, kad dėl pykčių nesijaudinate.
- Tikrai ne. Jaudinuosi, kad nebeliko jokių kriterijų, net pykstama be kriterijų - į tą atvedė reliatyvizmo filosofija ir postmodernizmo menas. Jūs tik žiūrėkite ir kiekvienas aiškinkitės, kaip norite. Įstrigo vienos leidėjos žodžiai: „Knyga šiais laikais yra niekis, reklama yra viskas." Lygiai tas pats teatre. Aš turiu savo kriterijus, bet jei man sako, kad jie nieko verti, nes kitas turi kitokių, trečias trečiokių, ketvirtas dar kažkokių kriterijų ir t.t., kam tada iš viso aušinti burną? Nebėra prasmės ginčytis, diskutuoti. Kad ir dėl Auksinių scenos kryžių. Man kitaip atrodo. O kaip įrodyti? Kitas sakys: ne, aktorius apdovanojimo nevertas, nes abejotina spektaklio koncepcija. Turiu omenyje Darių Meškauską ir jo Hamletą. Jis yra šamanas, kuris visą save „paaukojo" vaidmeniui!
- Kokius matytus spektaklius pavadintumėt idealiais?
- Per tiek metų susirinkau jų visą lobį. Tikra brangenybė - italo Giorgio Strehlerio spektakliai. Mėgau Anatolijaus Efroso teatrą. Lenkų režisierių buvo daug: Tadeuszo Kantoro, Kazimierzo Dejmeko ar A.Hanuszkiewicziaus spektakliai. O estų teatras! Mikko Mikiverio „Debesų spalvos"; Voldemaro Panso pastatytas Oskaro Lutso „Pavasaris", ramus, tikslus, itin tautiškas spektaklis, buvo tikras atradimas, tikra šventė. Arba gruzinų režisieriaus Rezo Gabriadzės marionečių teatras - siela atsigavo. Kaip matote, didieji idealai - ne iš lietuvių teatro.
- Esate ir dramaturgė, ir teatrologė. Kokių čia yra pranašumų, kokių interesų konfliktų?
- Nematau nei pranašumų, nei konfliktų.
- Kaip išsirutuliojo pjesės „Raganos" sumanymas? Tai bene įspūdingiausias jūsų kūrinys.
- Neįtikėtina, kad tas „Raganas" dar kas nors prisimena. Jos atsirado, kai Atgimimo metais KGB ėmė deginti bylas. Pokario „troikos" ir senųjų amžių raganų bylos turi daug bendrybių. Keista, kad apie tuos įvykius Lietuvos žemėje niekas iš lietuvių rašytojų nerašė.
- Yra toks Jorge Luiso Borgeso eilėraštis: „Jei galėčiau gyventi iš naujo..." Autorius vardija, ką darytų ir ko nebedarytų, ko norėtų ir nebenorėtų.
- Vienintelis dalykas, ko tikrai nenorėčiau, tai vėl gyventi sovietinėje Lietuvoje. Visas gyvenimas ir buvo tik ilgėjimasis - kažko, kas iš mūsų atimta. Atrodė, taip ir murkdysimės amžinoje pelkėje. Pirkinėjome pasaulio žemėlapius, lenkiškas knygas „Draugystės" knygyne, verždavomės į užsienio filmų peržiūras, kad nors pro plyšelį pažvelgtume: o kaip TEN? O, kad nuo pat pradžių būtume turėję normalų gyvenimą! Perskaitydavome užsienio autoriaus romane, kaip jauna pora susiruošia į Sienos miestą Italijoje pasižiūrėti freskų, ir galvoje netilpdavo - kaip tai ir įmanoma? Atrodydavo, tarsi jie būtų sumanę keliauti į Marsą. Visas tas metas iki pat 1988-ųjų - ne gyvenimas, o egzistavimas. Na, veikiau, gyvenau, rašiau, bet visą laiką slogino jausmas, kad esi ne ten, kur galėtum ir norėtum būti. Todėl šiandien, krizė ar kitokie sunkumai, aš vis tiek jaučiuosi gerai, priešingai nei daugybė lietuvių.
- Argi nejaučiate nostalgijos praeičiai, juk aname laike - jūsų jaunystė?
- Man ir ta jaunystė atrodė aptemdyta. Visur melas ir apsimetinėjimas. Ir baimė, plitusi kaip užkratas. Prisimenu, sykį universitete replikavau dėstytojai L.Lisenkaitei, smerkusiai buržuazinį formalizmą: „O kaip P.Picasso? Komunistas, o kūrė formalistinį meną." Oho kad supyko dėl „provokacinio klausimo"! Daugiau nesišakojau. O mokykloje istorijos mokytojo „klastingai" paklausiau: „Kodėl tie kraštai, kur įžengė raudonoji armija, tapo socialistiniais, o kiti liko kapitalistiniai?" Atsirūgo klausimėlis. Paskui pats mokytojas metė partinį bilietą ir išrūko į Izraelį.
- O dar jūsų norisi klausinėti apie poetą Vladą Šimkų.
- Tai irgi atskira planeta. Būtų sunku papasakoti trumpai. Ir iš viso nelengva papasakoti. Tarp kitko, Leonidas Jacinevičius „Lietuvos aide" yra publikavęs novelę apie mus. Labai įžvalgiai pamatė ir labai gražiai, tiksliai įvardijo mūsų gyvenimą ir santykius. Ko aš negalėjau ir gal nė dabar nesugebėčiau suformuluoti. Labai keistas dalykas yra gyvenimas. Mano pusseserė, su kuria vaikystėje žaisdavau, po karo atsidūrusi Melburne, Australijoje, viename laiške rašė, kad laikas, nugyventas Vilniuje, jai yra atsidūręs stiklo rutulyje, kuris visą laiką plaukioja šalia. Aplink kiekvieno žmogaus galvą plaukioja daugybė tokių stiklo rutulių ir kiekviename kas nors uždaryta.
