Audronė Jablonskienė
Tie, kuriems šiandien 40 ir daugiau, prisimena savo vaikystės šventę, vardu „Pepė Ilgakojinė“. Pamatę kartą, vaikai į ją vėl verždavosi. Mažuosius žiūrovus iš rajonų atveždavo didžiuliais „Ikarais“. Gauti vietą salėje šalia ilgiausio liepto, kuriuo pirmyn atgal - čia su virduliu, čia su fantų lagaminu - šaudydavo patrakėlė Pepė, buvo tolygu išlošti milijoną aukso puode.
Išvydęs rampos šviesą 1971 m. vasario 12 d., spektaklis ėjo maždaug 6-7 metus, kol „paseno“ pagrindinio vaidmens atlikėja Nijolė Gelžinytė. Jai jau buvo per sunku dvi valandas šėlioti scenoje, vartytis per galvą, improvizuoti ir visada būti pasiruošusiai ekstremaliausiems netikėtumams. Šiandien mūsų viešnia - nepamirštamoji Pepė-Nijolė, pati, beje, taip pat nieko nepamiršusi, rašo „Respublika“.
- Kaip manote, Nijole, kas lėmė, kad „Pepė Ilgakojinė“ Jaunimo teatre tapo ligi šiol nepralenkta vaikų repertuaro viršūne?
- Čia daug faktorių. Puikus Astridos Lindgren kūrinys, talentinga Vytauto Čibiro režisūra, išradinga Viktorijos Mykolaitytės scenografija... Ir, žinoma, pačių aktorių troškimas išsikrauti iki galo, nenustygstant kurti, improvizuoti, į kiekvieną spektaklį atnešti ką nors naujo. Tryško fontanai entuziazmo.
- Tonusą palaikydavo žiūrovai - jie taip dalyvaudavo, reikalaudavo, verždavosi padėti...
- O taip, dėl jų ir stengdavomės. Atsivėrimas ir pasitikėjimas provokuoja grįžtamąją reakciją. Kiekvienąkart norėdavosi pradžiuginti, nustebinti. Ėmiau ypač atidžiai stebėti savo mažametę Ievą – kaip vaikšto, kaip stovi, kalba. Kartą, kažką skaičiuodama ant pirštų, netikėtai sušnypštė: paskolink piššštą! Jau kitą dieną, stovėdama ant lieptelio, to paties pareikalavau iš mažo berniuko. Jis man - laimingas! - ištiesė visus dešimt.
Siūliau Čibirui labai efektingą Pepės pasirodymą: kad iš aukšto balkono nuskrietų lyg cirko akrobatė įstrižai scenos ištempta virve. Čibiras už galvos griebėsi: gal jau gyventi nusibodo!
Tykantys pavojai
- Ar yra buvę kokių nors ekscesų?
- Žinoma. Kartą už kažko užkliuvusi išsitiesiau ant lieptelio ir – tą pat akimirką - atsidūriau po klykiančių vaikų kauge. Gal jie pouolė gelbėti, gal - prisiliesti... Į mano pagalbos klyksmus atskubėjo salės tvarkytoja ir išvadavo.
Nereikėjo nė ypatingų įvykių - įtampą jausdavau prieš kiekvieną spektaklį. Nes anksti - gerokai prieš 12 valandą, ateini ne visada išsimiegojęs. Kartą Eugenija Pleškytė, vaidinusi Pepės draugą Tomį, pasiūlė taurelę - įtampai pašalinti. Bet daugiau to nekartojau – kad netaptų gera tradicija.
- Aktoriai naktimis sapnuoja košmarus, kad išėję į sceną nebeprisimena teksto...
- Aš sapnuodavau, kad išeinu nenusipaišiusi garsiųjų strazdanėlių. Atsibusdavau išpilta šalto prakaito... Bet visa tai buvo niekai, palyginti su ta dvasine įtampa, kurią nuolat jaučiau dėl teatro intrigų.
Neminėsiu nei vardų, nei konkrečių išpuolių prieš mane, bet tie begaliniai laiptai į Tauro kalną būdavo nuplauti mano ašarų. Tai yra skaudžiausias buvimo teatre aspektas. Pavydas, žiaurumas, intrigos.. Turi susitaikyti, iškentėti, išmokti išgyventi. Bet grįžkime geriau prie Pepės...
- Ar įspūdingojo Pepės peruko besivartant neteko pamesti?
- Ne. Grimuotoja man jį taaaip pritvirtindavo! Atrodydavo, kad tuos smeigtukus tiesiai į smegenis grūda. Užtai paskui, kai po spektaklio nusiimi, galva būdavo tarsi nesvarumo būsenos, atrodydavo, tuoj tuoj pakils...
- Pepei buvo sukurtas tobulas įvaizdis: raudonas kaip ugnis perukas su užsirietusiom kasytėm, tos garsiosios strazdanos kiekviena sulig žirniu, iš po trumpo sijonėlio švysčiojančios mezginiuotos kelnytės...
- Ak, jau tas sijonėlis! Kaip aš pergyvenau dėl savo storų kojų! O kai padarė TV įrašą ir į save pažiūrėjau iš šalies... Dieve, koks siaubas! Kokia sena, kokia... Netikėjau jokiais komplimentais.
Laiškeliai ir saldainiai ant lieptelio
- Užtai vaikams jūs buvote gražiausia, tobuliausia, neprilygstama. Ar tai ne geidžiamiausias pripažinimas, geidžiamiausia atgalinė grąža?
- O taip! Kiekvienas verždavosi palaikyti virdulį su blyneliais, pagauti laimės fantą iš lagamino. Suvokiau, kad suteikiu jiems gyvenimo pilnatvės, išsipildymo džiaugsmo - ir visa tai grįžta su tokia galinga atgaline banga! Tas jausmas su niekuo nesulyginamas. Salei ištuštėjus ant liepto rasdavau man paliktų dovanų: laiškelių, atvirukų, saldainių, sausainių, obuolių...
- Po ketvirčio amžiaus „Pepė“ tame pačiame teatre to paties režisieriaus buvo atgaivinta (norisi pasakyti - galvanizuota) su kita aktore, bet... labai greit dingo iš repertuaro.
- Žinau. Po premjeros sulaukiau skambučio: jūs mus apgavot! Ėjom pažiūrėti jūsų, o pamatėm... Aš stebėjausi: nejau manote, kad vis dar galiu vaidinti dešimtmetę?!
- Dešimtmetę Pepę suvaidinote būdama trisdešimties, o aštuoniasdešimtmetę Modę - keturiasdešimties. Kas lengviau: sugrįžti į vaikystę ar „pasenti“?
- Ir vienu, ir kitu atveju reikia daug vaizduotės, pastabumo. Šaltenio „Jasone“ vaidinau Mamytę, buvusią baleriną. Nesisekė tol, kol nesugalvojau ypatingos jos eisenos, o paskui - kaip iš pypkės. Tą Mamytę pamačiusi Maskvos teatro kritikė ir sako Tamulevičiūtei: turite puikią Modę, tad kodėl jums nepastačius „Haroldo ir Modės“?
„Aš jus susirasiu, Mode“
- Ir šiam spektakliui buvo lemta tapti kultiniam. „Pepę“ be proto mylėjo vaikai, o „Haroldą ir Modę“ - jaunimas.
- Iš to, kaip spektaklis buvo lankomas, iš gausybės laiškų supratau, kad jaunimui (aštuoniolikmečiams Haroldams) labai trūksta tyros, gražios draugystės, supratimo, romantiškos meilės. Atsirado net tradicija: išeinant į karinę tarnybą visa klase (kursu) pasižiūrėti „Haroldą ir Modę“. O paskui kokius laiškus rašydavo! Vienas žadėjo: „Dabar išeinu į armiją, bet grįžęs Jus susirasiu“.
- O ką rašydavo vaikai Pepei?
- Apie viską. Bet labiausiai įsiminė tie, iš kurių galėjai nujausti, kad draugystės ieškojimas su Pepe - ne iš gero gyvenimo, kad vaikas neišlepintas nei dėmesio, nei meilės. Kaip dažnai mes, suaugusieji, neturim nei laiko, nei kantrybės įsiklausyti į vaikus, išklausyti juos iki galo. Štai, matot, virš durų kabo rytietiški skambaliukai. Pajudini - o jie vis skamba ir skamba... Kai buvo mažas, anūkas Jurgis vis prašydavo: pavarpinkim! „Pavarpini“ - ir vėl prie savo darbų. O jis vos neverkia: palaukit! Dar ne viskas! Ir išties - varpelis po pauzės taip plonai plonai: skimbt... skimbt...
