Ieva Raudeliūnaitė
Tarp teatro ir kino, tarp aktorystės ir režisūros - ko gero, taip būtų galima įvardinti jauno menininko Pauliaus Markevičiaus kasdienybę. Vaidmenys Gintaro Varno „Oidipo mite“, Eimunto Nekrošiaus „Dieviškojoje komedijoje“, „Broliuose Karamazovuose“ kartu su aktorių trupe „Theaomai“ ir jo paties režisuoto bei neseniai dienos šviesą išvydusio spektaklio „Dalykai“ pirmieji pristatymai yra vos keletas įrašų Pauliaus biografijoje. Kaip jo gyvenime atsirado meilė teatrui, apie ką pasakoja jo spektakliai bei kaip pavyksta suderinti tiek daug veiklų vienu metu - apie tai kalbamės su Pauliumi Markevičiumi.
Kaip tavo gyvenime atsirado teatras?
Tai įvyko per daug neplanuojant. Baigęs mokyklą, ketinau stoti į Karo akademiją. Pamenu, kad pasirenkamų profesijų sąraše buvo politikos mokslai, tarptautiniai santykiai. Tuo tarpu vaidybą įrašiau jo pabaigoje. Kadangi stojamieji egzaminai į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją vyko anksčiau, nusprendžiau išmėginti savo jėgas ten. Perėjau pirmą, antrą, trečią, o galiausiai bei ketvirtą turus ir įstojau. Ko gero, taip buvo lemta.
Ar turi savo svajonių vaidmenį teatre?
Ko gero, galėčiau teigti, kad būtent šiuo metu repetuoju savo svajonių vaidmenį, tikiuosi, kad pavyks jį suvaidinti šį rudenį. Spektaklis statomas pagal Albert´o Camus dienoraščius ir biografiją. Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ taip pat būtų priartėjimas prie vieno iš tokių vaidmenų. Aišku, būtų galima galvoti ir apie Williamo Shakepeare´o „Hamletą“... Tačiau svajonių vaidmenys keičiasi kas pusę metų ar kas sezoną.
Kaip pavyksta prisijaukinti tavo asmenybei svetimus personažus?
Personažas negali būti tik blogas. Kiekvienam iš jų stengiuosi surasti pateisinimą. Juk galbūt jis padarė klaidą ar kažko nesuprato. Gilindamasis į veikėjo charakterį, ieškau teigiamų pusių ir tokiu būdu analizuoju jo klaidas ar neigiamus poelgius.
Esi ir kino aktorius...
Su kinu susipažinau studijų metu, kai pradėjau vaidinti ir būti labiau matomas. Palaikiau ryšį su tuo pačiu metu studijavusiais būsimais kino režisieriais. Tad mūsų tarpusavio bendravimas natūraliai išsivystė ir į kūrybinius darbus. Taip po truputį ėmiau pažinti kino virtuvę. Kai pagalvoju, šiuo metu visgi daugiau dirbu prieš kino kameras nei teatro scenoje.
Kokių skirtumų įžvelgi tarp vaidybos kine ir teatre?
Kalbant konkrečiai apie aktoriaus darbą, tai yra du labai skirtingi poliai. Kine kiekvienas tavo judesys ar akies mirksnis yra maksimaliai išdidinti. Todėl vaidindamas priešais kameras turi labai kreipti dėmesį į savo paties įpročius, galvoti, kaip juos pakeisti ar adaptuoti perteikiant personažą. Tuo tarpu teatre yra kiti niuansai. Atliekant vaidmenį teatro scenoje, veikėjo charakterį, emocijas ir spektaklio mintį turi maksimaliai padidinti.
Kas esi pirmiau - aktorius ar režisierius?
Manau, kad pirmiausia esu ieškotojas, keliaujantis per patirtis teatre. Režisūros mokslų kol kas nebaigiau, tad nesu tikras, ar galiu save įvardinti režisieriumi. Tačiau studijuojant vaidybą, ji visada buvo šalia, mintyse nuolatos sukdavosi idėjos etiudams ar ištraukoms. Tačiau tuo metu tai buvo smagus laisvalaikis, o dabar - viena iš mano veiklų.
Koks yra tavo, kaip aktoriaus ir režisieriaus, tikslas?
Mano tikslas yra judėjimas. Noriu suburti idėjinių bendraminčių grupę. Kalbu ne tik apie teatro žmones, bet ir kitų meno sričių atstovus. Nesikoncentruodamas tik ties viena veikla, sutinku labai daug įdomių žmonių - kūrėjų, ieškau sąlyčio su jais. Bendrauti per kūrybą - vienas iš tikslų, kuriuos sau keliu. Teatras vienija daug skirtingų disciplinų, todėl norėtųsi išlaikyti tą bendrystę tarp jų ir drauge su kitais kūrėjais įgyvendinti sumanymus. Tai pradėjo pildytis dar šiais metais - House of Puglu kurtoje iniciatyvoje „Kolaboracijos“. Ten susipažinau su būriu kūrybingų įvairių sričių kūrėjų, o tai, jog kartu galime pasiekti labai daug, kartais labai netikėtomis trajektorijomis - pasitvirtino. Tikiuosi, projektas tęsis, o pirmųjų „Kolaboracijų“ vaisius žiūrovai galės įvertint ateinantį sezoną.
Pastebėjau, kad tavo režisuojamuose spektakliuose dažnai kalbama apie vienišą, atstumtą žmogų. Kodėl renkiesi tokią temą?
Svarbu nebijoti apie tai kalbėti. Matau vienatvę aplink save, kuri pasireiškia labai įvairiai. Galbūt šiuo metu išgyvenu tokį etapą, sutinku vienišų žmonių, ieškau kelio, kaip bendrauti su sociumu. Teatras gali tapti gera priemone kalbėti rūpima tema, ja pasidalinti su kitais. Vienatvės temoje yra labai daug potemių, kurias pastaruoju metu analizuoju. Autobiografinis monospektaklis pagal Albert´o Camus gyvenimo istoriją, kurį dabar repetuoju, taip pat kalba šia tema. Kurdamas spektaklį nesileidžiu į asmenybės atkūrimą, bet nagrinėju mintis, aplinkybes - lyg rašytoja Mary Shelley kuriu šiuolaikinį analogą.
Apie ką tau dar svarbu kalbėti?
Žmogaus tema visada yra svarbi. Manau, kad jis visada yra dėmesio centre. Man norisi kalbėti apie žmogaus silpnumo akimirkas, praradimus ir santykį su kitu žmogumi. Kokios problemos jį ištinka, kokių klaidų padaro eidamas per savo gyvenimą.
Jau kurį laiką dirbi kartu su meno ir mokslo laboratorija. Kaip suprantu, nebuvai jos įkūrėjas?
Meno ir mokslo laboratorija savo veiklą pradėjo dar visai neseniai. Jos susikūrimą inicijavo lektorė ir ekonomikos doktorantė Rusnė Kregždaitė bei būsima vaikų kardiologė Loriana, o aš prisidėjau savo režisūrinėmis idėjomis. Nuo sausio mėnesio ėmėmės kurti spektaklius, paremtus kvantinės fizikos teorija. Mūsų pirmasis režisūrinis darbas - „Dalykai“, kurio eskizą jau pristatėme Molėtų observatorijoje bei „Kultūros nakties“ renginyje. O rudenį parodysime baigtinę šio spektaklio versiją.
Kaip pavyksta atrasti kultūrinio turinio apraiškas tokiame moksle kaip kvantinė fizika ar astronomija?
Kaip atrasti ryšį ir sąsajas tarp kultūrinio turinio ir mokslo - esminis Meno ir mokslo laboratorijos uždavinys. Tačiau į tą pačią kvantinę fiziką nereikia žiūrėti taip rimtai ir moksliškai. Mes norime parodyti, jog ji kalba apie būtį ir mums rūpimus dalykus: iš ko mes esame sudaryti, iš ko padaryta aplinka, kurioje būname, esame vienis ar visuma? Ar įmanoma sujungti ir atskirti šiuos vienius? Spektaklio kūrėjai ir dalyviai nesileidžia į sudėtingų formulių analizes. Fizika - mokslas apie dalykus, kaip jie veikia, kaip ir kodėl egzistuoja, kokią įtaką daro aplinkai, ar aplinka jiems. Teatras - lygiai toks pat mokslas apie dalykus. Atradus kvantinę fiziką dar kartą pasitvirtino amžinasis klausimas - visi gilinamės į tą patį, atrasdami naujų požiūrio ar tyrimo aspektų.
Tiesa, pradžioje jautėmės tarytum pirmokai, nieko nesuprantantys apie fiziką. Tačiau mums labai padėjo fizikas Vytenis Pranculis, sutikęs skaityti teorijos paskaitas bei atsakyti į visus iškilusius klausimus. Gilinomės į Heizenbergo neapibrėžtumo principus, tuneliavimą, optines iliuzijas bei elektronų bangos - dalelės dualumo teoriją. Vytenio vedamos paskaitos tapo mūsų spektaklio dramaturgine medžiaga. (Prie „Dalykų“ išpildymo prisideda scenografė Barbora Šulniūtė, vaidmenis kuria LMTA absolventai, kostiumų dailininkė - Sandra Vasilevskaitė, muziką rašo Arturas Bumšteinas ir Antanas Dombrovskis).
Esi trupės „Theaomai“ aktorius. Trumpai papasakok, kaip ji susikūrė?
„Theaomai“ sudaro LMTA vaidybos absolventai. Mes mokėmės tame pačiame kurse, kurio dėstytoja ir trupės vadovė yra Silva Krivickienė. Nors grupės sudėtis kiek pakito - vieni aktoriai išėjo, kiti atėjo, tačiau drauge esame jau aštuonerius metus. Labai gerai vienas kitą pažįstame, tad scenoje suprantame vienas kitą iš menkiausio judesio ar žvilgsnio.
Iš kur tas noras publiką priartinti prie spektaklio veiksmo? Kaip pavyksta atrasti ryšį su žiūrovais?
Mūsų trupė buvo taip mokoma. Žiūrovas mums reiškia labai daug. Jis - toks pat lygiavertis spektaklio veikėjas, kaip ir mes. Jis tampa vienu iš mūsų: kartu stebinčiu, kvėpuojančiu ir veikiančiu. Manau, teatras turėtų judėti tokia linkme.
Kas kartą turi atrasti subtilų priėjimą prie žiūrovo. Išėjus į sceną - ypač jei spektaklis vyksta kamerinėje aplinkoje - jauti salėje tvyrančią atmosferą, žmonių nusiteikimą. Jeigu žiūrovas sėdi kur nors kamputyje, mėgini surasti su juo artimesnį kontaktą, bet jei matai, kad jis nori likti nuošalyje, paisai tokio apsisprendimo. Tai - sudėtinga užduotis.
Kaip ir kodėl susidomėjai radijo teatru?
Tai įvyko savaime. Radijo teatras mano gyvenime atsirado tuo pačiu metu, kaip ir vaidyba teatre. Vilniaus universiteto radijo „Start FM“ laidos „Bilietų nėra“ rengėjai pakvietė mane ir kitus kurso draugus skaityti literatūros kūrinių ištraukas. Ši patirtis mums buvo nauja. Kita vertus, garsų pasaulis mane įtraukė nuo pačių pirmųjų laidos transliacijų. Ilgainiui pradėjau režisuoti šiuos radijo spektaklius. Tai tapo intensyvia veikla, kuriai skiriu nemažai laiko.
Kaip atrenkami literatūriniai kūriniai radijo laidai?
Per vieną laidos „Bilietų nėra“ sezoną parengiame iki keturiolikos laidų, kurias tarpusavyje jungia bendra tema. Kūrinių atrinkimo procesas vyksta skirtingai - kartais pasiūlymų ateina priėmus bendrą komandos sprendimą, o kartais - iš šalies. Taip, pavyzdžiui, nutiko ir su islandų „Egilio saga“, kurią mums pasiūlė skaityti Šiaurės šalių bibliotekų savaitės organizatoriai. Tad tam tikra dalis įdomių ir netikėtų pasiūlymų atkeliauja ir ne iš mūsų pačių iniciatyvos.
Iš kur kyla noras save išmėginti įvairiose, tačiau kartu ir tarpusavyje susijusiose srityse?
Dabar, ko gero, išgyvenu ieškojimų, analizavimo, stebėjimo ir patirčių įgavimo laikotarpį. Visgi šiuo metu negaliu savęs įsivaizduoti viename vaidmenyje - tik kaip aktoriaus ar tik kaip režisieriaus. Be abejo, visada turiu galimybę rinktis tik vieną kelią, bet jaučiu, kad kol kas to nenoriu. Esu ir būsiu teatro žmogus, o ar sąlytį su žiūrovu mėginsiu atrasti per kuriamus vaidmenis, ar spektaklius - parodys ateitis.
Kokie yra tavo, kaip režisieriaus ateities planai?
Vasarą kartu su radijo teatro komanda imsimės įrašinėti radijo spektaklį „Šiaurės miestelis“ (rašytas Teklės Kavtaradzės ir Birutės Kapustinskaitės). Atėjus rudeniui, prasidės intensyvus laikotarpis, pilnas premjerų. Rugsėjo mėnesį su Meno ir mokslo laboratorija pristatysime galutinę spektaklio „Dalykai“ versiją, atliksiu vaidmenį monospektaklyje. Vėliau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bus rodomas mano režisuotas pastatymas pagal Igno Šeiniaus „Kuprelį“.
