Rugilė Pukštytė
Pirmasis Niutono dėsnis teigia: jei kūno neveikia jokia išorinė jėga, jis išlaiko rimtį arba juda tiesiai ir tolygiai. Tuomet jei kūną veikia išorinė jėga, kurią galime pavadinti scenos menu, jis tampa destabilizuotas ir juda įvairiomis kryptimis. Tačiau visada juk yra išimčių, ir tai įrodo scenografė Paulė Bocullaitė, kurios santykinai maža kūno masė, sąveikaudama su teatro reiškiniu, išlaiko sąmonės ir kūno rimtį, tačiau juda įvairiomis kryptimis, ieškodama savęs.
Paulė Bocullaitė kuria scenografiją režisieriaus Vido Bareikio „Hamletui“, kurio premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre numatyta gruodžio 18 d.
Su Vidu Bareikiu dirbi ne pirmą kartą. Pati pradžia - 2012 metai su provokaciniu spektakliu „Mr. Fluxus arba Šarlatanai?“. Kas pasikeitė nuo to laiko?
Per tą laiką pastebėjau paties proceso tobulėjimą profesionalumo prasme. Tuomet bendradarbiavimas buvo grįstas visišku trash´u, entuziastingu darbu ir pačių investicijom tiek finansine, tiek idėjine prasme.
Tai buvo „darbas iš idėjos“?
Kuomet įgyvendinom „Mr. Fluxus arba Šarlatanai?“ projektą, reikėjo ir sugalvoti, ir pačiai gaminti visas dekoracijas kartu su aktoriais, visi tris savaites kvėpavome statybvietės dulkėmis. Galbūt jaunatviškas maksimalizmas ir mūsų bendras siekis kurti buvo viena iš varomųjų jėgų.
Kalbant apie šį spektaklį ir Fluxus fenomeną, Jurgis Mačiūnas - vis dar tavo autoritetas?
Man vis dar labai patinka ši asmenybė. Kita vertus, Mačiūno indėlis į meno pasaulį yra tas, kad jam pavyko jį sunaikinti ir atrodo, kad vizualus menas dabar ieško savęs iš naujo.
Asmeninis tobulėjimas, žinios sąlygoja gebėjimą sukritikuoti net autoritetus?
Tiesiog iš pradžių yra įspūdis, kurį sukuria žmogus, jo asmenybės įdomumas ir nuveikti darbai. O po to atsitrauki ir iš toliau stebi, kokią įtaką jo darbai padarė tolimesnei meno raidai. Pamatai truputį platesnį kontekstą.
Esi grafikė, teatro ir kino dailininkė. Tarsi susidvejinęs žmogus, padalinęs save į skirtingas sferas. Kaip jos tavo gyvenime atsiskiria ir kaip susijungia?
Labai keistai. Man labai patinka piešti. Norėtųsi netgi tik tai ir daryti - sėdėti ir piešti. Tačiau kažkodėl atsitiko taip, kad darau daugybę skirtingų dalykų. Taip greičiausiai yra tik todėl, kad man daugybė dalykų yra įdomūs. Bet turbūt kuo daugiau turi dalykų, kuriais domiesi, tuo daugiau plečiasi tavo akiratis ir ilgainiui tie išmokti dalykai vienas kitam pasitarnauja.
Asocijuojasi su vienu iš Hamleto iškeliamų klausimų - kur yra žmogaus galimybių ribos.
Taip. Iš tiesų man labai įdomi patirtis, kurią įgijau per „Hamleto“ kūrimą. Supratau, kad dirbant teatre reikia labai daug kuo domėtis. Pavyzdžiui, prieš pat šį procesą skaičiau knygą apie fiziką. Joje aiškinamas pasaulio modelis, ir man tai davė beprotiškai daug minčių net scenografijos atžvilgiu. Tai akivaizdus pavyzdys kaip veikia interesų spektras ir įrodymas, kad teatras - sintetinis menas.
Scenografija neatsiejama nuo racionalių architektūrinių išmatavimų ir fantazijos. Kaip tai suderinti?
Iš pradžių sugalvoji vizualią pusę ir prisifantazuoji, o tuomet sprendi, ar tai įgyvendinama. Jeigu taip - pajungi kitą smegenų pusrutulį ir kontempliuoji ties skaičiukais. Tačiau niekas nevyktų sėkmingai, jei prie scenografo bandymo racionaliai mąstyti neprisidėtų techninis teatro personalas.
Ar pasiilgsti šiuolaikiško vizualumo teatro scenoje?
Ne, manau, kad ne visada pagrindinis kūrinio dėmuo turi būti šiuolaikiškumas. Aš už įvairovę. Galbūt tik dažniau norėčiau patirti pavydo jausmą. Man patinka žiūrėti ir pavydėti, kad kažkas įgyvendino puikų sumanymą ar turėjo genialią idėją, tai labai įkvepia. Bet galbūt jei tas jausmas aplankytų per dažnai, būtų nebe toks stiprus.
Susidariau įspūdį, kad turi daug šviesos. Ir pavydas tavo nebent baltas. O dabartiniai žmonės tau atrodo šviesūs?
Aš nežinau. Susisiaurinau savo pasaulį iki tokio, kuris būtų sudarytas iš man įdomių dalykų ir viso kito tiesiog nebeaprėpiu. Aišku, tai nėra gerai, nes kartais papuoli į neįprastą terpę, kurioje randi perdėtas žmonių ambicijas ar ką nors kito, ko visai nesitiki. Tuomet būna sudėtinga suprasti aplinką, kurioje atsiduri. Kita vertus, man atrodo, kad pasaulyje yra daug gerų žmonių. O juk tikėti kažkuo yra neišvengiamai svarbu.
Esi sakiusi, jog Lietuvos kultūroje trūksta išsišokančių sprendimų. Kaip šiame spektaklyje išreiški polinkį į tai?
Nemanau, kad darydamas kažkokį darbą turi galvoti apie išsišokimą. Kalbant apskritai, kartais gali justi baimę priimti drąsesnius sprendimus, kai jų reikia. Atrodo, lyg bijotų reakcijos. Aš nežinau, ar „Hamlete“ to reikia. Aš net nežinau, koks turėtų būti teatras. Teatro grožis yra jo įvairovė ir taisyklių negali būti.
Kurdama „Hamleto“ scenografiją, tiesiog įsigilinai į raktinius spektaklio motyvus?
Mes kartu su Vidu išsigvildenom pačią atviro teatro koncepciją. Kai pradėjom kurti spektaklį, tapo aišku, kad „Hamletas“ yra neatsiejama teatro klišė. Lygiai taip pat teatras neatsiejamas nuo „Hamleto“. Pačiame „Hamlete“ vyksta spektaklis. Tai du labai susiję reiškiniai.
Kai dalyvavai „Vilnius Street Art“ konkurse, svarbus buvo lietaus motyvas. O ką šiame spektaklyje jis nuplauna?
Vanduo yra organiška, paveiki medžiaga. Šiame spektaklyje jis labiau kaip tirpsmas. Taip pat labai svarbu, kad vanduo skaidrus. Mūsų sumanymas - rodyti atvirą teatrą, kuriame žiūrovas yra žiūrovas, o aktorius yra aktorius. Kad visiems būtų aišku, jog scenoje veikia aktoriai, o ne tikri personažai. Kitaip tariant, nemeluojam ir rodom tikrą teatrą. Realybė teatre tokia, kokia ji yra. O tas vandens skaidrumas būtent tai ir parodo - lyg ir yra ribos, tačiau jos menamos.
Vanduo įgyja ne tik lietaus pavidalą, bet ir sustingsta į ledą kaukolės forma. Gyvybės simbolis?
Taip. Man atrodo, kad „Hamlete“ daug kalbama apie gyvybę, keliami jos prasmės, laikinumo klausimai. Tekste rašoma, kad kai numiršti tave suvalgo kirminai, tą kirminą žvejys pasiima, užsideda ant meškerės, susižvejoja žuvį, o po to ją suvalgo. Vyksta transformacija, kurios pabaigoje išryškėja, kad karalius gali atsidurti vargšo skrandyje.
Taip pat svarbus elementas yra tiltas, tiesiogiai jungiantis žiūrovus ir aktorius. Ar teatre ši jungtis būtina?
Norisi suartinti žiūrovą ir aktorių scenoje, tačiau jų nesutapatinti. Kartais stebint spektaklius, kuriuose bandomas išlaikyti visiškas realizmas, kur nebejauti ribos - kas žiūrovas, o kas aktorius, ima atrodyti, kad tai nepaveiku. Žiūrovas atėjo į teatrą ir jis žino, jog jis yra teatre. Tu niekaip jo neįtikinsi, kad tai, kas vyksta scenoje, yra absoliučiai tikra. Tikrovė atsiranda įsijautusio žiūrovo vaizduotėje.
Žiūrint, pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo „Hamleto“ versiją, aplankė motyvacija padaryti kitaip?
Iš pradžių stengiausi apskritai negalvoti apie tuos pastatymus, kurie jau buvo. Kai sugalvoju kažką savo, tuomet pasižiūriu jau sukurtas versijas vien tam, kad pamatyčiau, ar tai netyčia nėra panašu. Kita vertus, kai nori, visuomet gali rasti panašumų.
Pavyzdžiui, Eimunto Nekrošiaus spektaklyje taip pat yra ledo motyvas.
Bet ugnies nebus (juokiasi). Sakau, stengiuosi atsispirti nuo savo minčių prado, o jeigu idėjos atrodo panašios - koreguoju. Svarbu išlikti sąžiningam prieš save.
Pokalbio metu susidarė įspūdis, kad tau svarbu kurti tai, kas artima pačiai. „Hamlete“ jautiesi įgyvendinus savo idėją? Aplankė ramybė?
Aš manau, taip. Kol kas viskas juda tikrai teisinga linkme. O ramybė gal bus po premjeros. Procesas vis dar vyksta ir kol yra laiko, tol spektaklis tobulinamas. Atsiranda naujų minčių ar kažkurios yra atmetamos.
O paraleliai ar suspėji dalyvauti kituose projektuose?
Reikia. Aš darboholikė. Aš taip visada gyvenu ir prie to pripratau. Bet mūsų visa komanda tokia pat. Tačiau kuo daugiau darai, tuo geriau moki išskirstyti savo laiką ir jį išnaudoti teisingai. Čia taipogi tinka mano jau pasakyta frazė, kad galų gale, visi tavo darbai vienas kitam pasitarnauja ir kažkokį savo atrastą sprendimą gali netikėtai pritaikyti kitur.
