Labai gali būti, kad teatro ir muzikos erdvėje „6 pojūčiai“ vaidinantys vaikai ir suaugusieji nematė ir net neįsivaizduoja savo mokytojos Gabrielios Kuodytės didžiosiose Lietuvos ir pasaulio scenose. Tačiau būtent tokia buvo jos kasdienybė prieš maždaug dvidešimt metų. Pastarąjį dešimtmetį dirbusi teatro mokytoja Užupio gimnazijoje, dabar mokanti teatro savo įsteigtoje bei vadovaujamoje studijoje ir dėstanti Vilniaus kolegijoje, prieš imdamasi pedagogikos Gabrielia sukūrė įsimintinų ir apdovanojimų sulaukusių vaidmenų Igno Jonyno, Oskaro Koršunovo, Jono Vaitkaus ir Eimunto Nekrošiaus spektakliuose.
Baigusi eksperimentinę muzikinio profilio dramos aktorių vaidybos programą (kurso vadovas J. Vaitkus), aktorė išmoko derinti šeimoje išugdytą meilę muzikai su dar vaikystėje gimusia meile scenai, jungti muzikos ir teatro kalbas bei kiekvienam vaidmeniui suteikti muzikalumo. Tačiau intensyvus kūrybos ir gastrolių periodas baigėsi, aktorė scenoje rodėsi vis rečiau, kol beveik visai atsitraukė. Tad šių metų liepos 3 d. Vilniuje ir 12 d. Šiluvoje vykę Eimunto Nekrošiaus spektaklių muzikos koncertai buvo viena iš itin retų progų pamatyti ją scenoje ir prisiminti ne pedagoginį jos amplua.
Šio koncerto išprovokuotas mūsų susitikimas prasidėjo pasivaikščiojimu po studijos „6 pojūčiai“ erdves, o pokalbį baigėme bendru sutarimu, kad dažniausiai tamsiose salėse žiūrovus uždarantis teatras turėtų nebijoti pasiūlyti publikai vilties ir šviesos.
Užaugote muzikalioje šeimoje, visada buvote arti scenos. Ar prisimenate pirmuosius savo susidūrimus su atlikimo, scenos menais?
Mano tėtis dainininkas, mama – pianistė, abi vyresnės seserys grojo, tad ryšys su menu be abejo užsimezgė šeimoje. Mane, kaip ir seseris, įkišo į Čiurlionkę [M. K. Čiurlionio menų mokykla] groti fortepijonu, nors aš drebėjau, kaip jis man nepatiko.
Visa tai padarė daug įtakos. Tačiau nepaisant to, kad muzika mane lydėjo nuo pat gimimo, man itin svarbus buvo ir teatras. Teatro paslapties, gal net magijos, kažko, kas sunkiai žodžiais įvardijama, pajautimas. Kadangi tėtis dirbo Operos ir baleto teatre[1], žiūrėdavau jo spektaklius, galėdavau šmirinėti po užkulisius, matydavau kaip grimo kambaryje dedami perukai, grimuojami aktoriai. Pradėjau dainuoti teatro vaikų chore. Galimybė pačiai būti scenoje, nebešmirinėti užkulisiuose, paliko ryškų pėdsaką: iki tol atrodė, kad Operos ir baleto teatras yra tik muzika, nesupratau, kad tai – ir teatras. O būtent susidūrimas su dideliu, galingu, gyvu teatro organizmu mane labiausiai paveikė.
Po tokio įspūdingo pirmo susidūrimo su teatru iki pat mokyklos baigimo daugiausiai laiko skyriau muzikai. Labai nenorėjau groti, todėl aštuntoje klasėje išsikovojau fortepijoną pakeisti choro dirigavimu. Baigusi mokyklą žinojau, kad mano kelias veda tik į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tad ten ir įstojau mokytis chorvedybos. Bet iškart supratau, kad tai – visiškai ne mano sritis. Tuo pat metu mano sesuo [Viktorija Kuodytė[2]] stojo į vaidybą, Dalios Tamulevičiūtės kursą. Paprašė pagalbos vaidindama etiudą – padainuoti su ja per terciją. Jau nepamenu tiksliai, ką su ja darėme, lyg ir šieną grėbėme. Mano užduotis buvo antru balsu paturavot, pavaikščiot. Parodėm etiudą ir Tamulevičiūtė klausia: „Kuri čia iš Kuodyčių stoja?“ Užsikabinau: gal tikrai ir man toks variantas tiktų? Juk jau žinau, kad chorvedyba – ne man.
Ir kaip tik po metų Jonas Vaitkus rinko eksperimentinį muzikinio profilio dramos aktorių kursą, į jį ir įstojau. Bakalauro studijos truko penkerius metus. Daug laiko buvo skirta muzikai, bet man, baigusiai Čiurlionkę, čia nebuvo ką veikti, o štai teatras, vaidyba – labai užkabino. Bet tai įvyko ne akademijoje: stipriausiai teatras įtraukė pradėjus dirbti su Eimuntu Nekrošiumi.
Kada prasidėjo jūsų bendradarbiavimas?
Buvau dar studentė. Nekrošius ieškojo dainuojančios aktorės. Gal jam Tamulevičiūtė kažką pasakė, gal su sese išsikalbėjo – nežinau. Nors mūsų visas kursas buvo dainuojantis, bet pasikvietė būtent mane. Ir prasidėjo „Hamleto“ pastatymas, kurio metu suvokiau, kad menas – ne tik muzika, o kai teatras dera su muzika – galima sukurti nuostabių dalykų.
Darbas su Nekrošiumi buvo didžiausia mokykla. Ne akademija, o lėtas kūrybinis procesas su režisieriumi. Skubėti nereikėjo, buvo galima gyventi procese. Turi mažą vaidmenį – gali stebėti kaip režisierius dirba su kitais aktoriais. Tas etapas buvo labai turtingas.
Papuolus į Nekrošiaus teatrą bakalauro, o vėliau ir magistro studijos liko antrame plane. Tuo metu ir dukrą pagimdžiau. Atsimenu, būdama jau devintą mėnesį nėščia svarsčiau gal vis dėlto vykti į „Hamleto“ gastroles Kanadoje. O po gimdymo praėjus vos dešimčiai dienų jau puoliau į „Makbeto“ repeticijas. Dabar taip tikrai nedaryčiau, bet tada teatras ir galimybės kurti atrodė taip svarbu. Tas periodas buvo fantastinis: dirbi pas geriausią režisierių, nuolat keliauji po pasaulį.
Nuo pat pirmųjų studijų metų dirbote su ryškiausiais Lietuvos režisieriais. Dar prieš Nekrošiaus „Hamletą“ vaidinote Igno Jonyno, Jono Vaitkaus ir Oskaro Koršunovo darbuose. Vienas pirmųjų jūsų vaidmenų teatre buvo įspūdingame, muzikaliame Koršunovo „Labas, Sonia, Nauji metai“ pastatyme Lietuvos nacionaliniame dramos teatre 1994 metais.
Spektaklyje vaidinome dar būdami studentai. Pamenu, po to pastatymo juokėmės, kad mūsų kursą būtų galima samdyti kaip profesionalią masuotę: visi judantys, dainuojantys, visur tiktume. O ir pats darbas buvo įdomus: Gintaras Sodeika parašė muziką, buvome įtraukti kaip šalia buvęs šviežias, eksperimentinis kursas, o Koršunovas – jungimų ir formos meistras – puikiai viską sujungė.
Kitas mano širdžiai brangus darbas su šiuo režisieriumi buvo „Malyš“. Marius Ivaškevičius šią pjesę rašė jau žinodamas, kas vaidins. Nors repetuoti su dramaturgu ir aktoriais Algirdu Dainavičiumi, Arvydu Dapšiu ir Tatjana Liutajeva buvo labai smagu, bet labai nugrybavome, nuplaukėme. O pakviestas Koršunovas viską sudėliojo, sustatė ir pavyko puikus spektaklis.
Beje, ir šiame spektaklyje dainavau. Tiesą sakant, neseniai pergalvojau savo vaidmenis ir supratau, nebuvo nė vieno, kad nė kiek, nors minimaliai, nedainuočiau.
Net ir tada, kai vaidinote Igno Jonyno spektaklyje Vilniaus teatre „Lėlė“?
Taip, dainavau ir jame. Tik su lėlėmis tame spektaklyje nedirbau, bet vėliau gavau ir tai išbandyti. Pamenu, gastrolės su Nekrošiaus spektakliais ėmė retėti, mus vadindavo Nekrošiaus aktoriais ir niekur kitur nekviesdavo jau vien dėl mūsų užimtumo. Supratus, kad šis etapas jau baigiasi, kilo klausimas, ką reikės su savo profesija daryti toliau. Tuo metu Petro Mendeikos vitražinių lėlių šešėlių teatrui reikėjo aktorės, prie jo ir prisijungiau.
Žiūrint į jūsų sukurtų vaidmenų sąrašą matyti labai intensyvus laikotarpis, po kurio – pertrauka. Po jos trumpam sugrįžote į sceną, bet netrukus visiškai pakeitėte veiklą – vaidybą iškeitėte į teatro pedagogiką. Intensyvus kūrybos ir gastrolių laikas taip išvargino, kad turėjote atsitraukti?
Susidėjo keli dalykai.
Pirmiausia, nors tai ir nėra pagrindinė priežastis, kurdami su Nekrošiumi mes išpuikome. Dirbti su kitais kūrėjais po jo buvo sunku: nueini į repeticiją ir matai, kai režisierius nepasiruošęs, priimami nesuvokiami sprendimai. Repeticijų metu supranti, kad statomas spektaklis nebejaudina, pradedi dvejoti, ar tikrai nori čia dirbti, ar sutikai tik dėl pinigų. Nuoširdžiai atsakai sau į daugybę kylančių klausimų ir – atsisakai vaidmens. Tada ieškai ko nors kito arba lauki.
Tačiau svarbiausia priežastis atsitraukti nuo teatro buvo kita. Susidėjo nepalankios aplinkybės ir atsitiko taip, kad įklimpau į priklausomybę. Nė nepajutau, kaip tai nutiko, bet įklimpau labai rimtai ir negalėjau sustoti.
Iš viso to išsikapsčiau, reikėjo ir medikų pagalbos. Ir dėkoju Dievui, kad iki šiol – jau šešiolika metų – esu blaivi ir nejaučiu jokio potraukio grįžti. Prieš tuos šešiolika metų prasidėjo visiškai naujas etapas: per tą bėdą susipažinau su vyru, gimė antra dukra, kurios augimą mačiau nuo pat gimimo. Jaučiausi atgimusi. Prasidėjus naujam etapui buvau tarsi iškritusi iš teatro, nebežinojau ko imtis. Eidama į spektaklius supratau, kad jie manęs nebejaudina. Sukūriau ir kelis mažesnius vaidmenis, bet pašiurpau nuo bohemos gyvenimo ir pradėjau vengti žmonių, su kuriais po repeticijų būtinai reikėjo eiti pasitarti prie taurelės arba aplaistyti premjerą. Tad saugodama savo naują, man labai brangų gyvenimą – atsitraukiau.
Tačiau praėjus keleriems metams, kai jau tvirtai ir saugiai jaučiausi blaivybėje, pajutau neramybę. Gerti nenoriu, šeimoje viskas gerai. Gal vis dėlto trūksta teatro? Pradėjau labai intensyviai vaikščioti į teatrą, žiūrėjau visus spektaklius, bet nepamačiau nė vieno, kurio aktoriams pavydėčiau. Kai kur, atrodė, būtų smagu prisijungti ir kartu emociškai išsitaškyti, bet dalyvauti tuose procesuose nuo pradžių, būti tų aktorių vietoje – ne. Taip jaučiuosi iki šiol.
Žinoma, žiūriu spektaklius, kuriuose vaidina sesė, stebiu buvusius „6 pojūčių“ studijos mokinius – kaip gera matyti, pavyzdžiui, Šarūno Meliešiaus ar Jono Kuprevičiaus darbus. Stengiuosi neiškristi iš konteksto, bet labai atsargiai renkuosi, kur eiti, nes teatras labai pasikeitė. Atsiradusios naujos formos – puiku, bet skaudu, kai po spektaklio išeinu suprasdama, kad niekas čia neužkabino, nieko neišsinešiau. Kas liktų nuėmus visas madingas priemones, garsą? Ką norėta pasakyti? Tokiame teatre vaidinti nenorėčiau.
Atsiradusią neramybę nuraminau ir iš naujo teatrą atradau per pedagogiką. Visų pirma – studijoje „6 pojūčiai“. Ją lanko apie 150 žmonių – ir vaikai, ir net trys grupės suaugusiųjų. Kuriame spektaklius nuo žaismingų vaikiškų iki rimtų, gilių, išieškotų, išjaustų, tikrų kūrinių. Neturime biudžetų dideliems pastatymas, tad koncentruojamės į tai, kas, kaip mane mokė, svarbiausia – tikrumą. Aktoriaus kūną, balsą, vidinius išgyvenimus. Taip pat dėstau Vilniaus kolegijos Muzikinio teatro programos studentams. Tad dabar teatro mano gyvenime ir vėl labai daug.
Kokias vertybes, suvokimą apie teatrą diegiate mokydama, dėstydama, vesdama edukacinius užsiėmimus?
Ko ieškau visuose savo mokiniuose – nuo mažųjų iki studentų – yra tikrumas ir tiesos pojūtis. Šiuo metu pristeigta daug studijų, kur siekiama greito efekto ir rezultato, kurį galima rodyti tėvams. Bet mūsų vertybės kitos. Gal todėl, kad mes visi – profesionalai, mums rūpi studijos narių augimas, kad jie suprastų, kodėl ir ką daro scenoje. Tada nereikės scenoje rėkti ar verkti, nes verks publika, o ne aktorius.
Man įsiminė Vaitkaus frazė, pasakyta mums jau prieš pat studijų pabaigą: jūs visi scenoje turite būti melagiai. Sutrikome: kaip tai? Juk teatre ieškome tiesos. Vis dėlto, gerai suvaidinti – tai apgauti publiką. O kad apgautum publiką, pirmiausia turi apgauti save, įtikėti. Čia ir atsiranda tikrumo paieškos ir visi skirtingi į jį vedantys keliai. Pavyzdžiui, Vaitkus tikrumo ieškojo per formą, o dirbdami su Nekrošiumi daugiau dėmesio kreipėme į žemiškus dalykus.
Nors daugiausiai scenos menuose, kaip sakėte pati, pastaruoju metu dirbate iš kitos pusės, bet šią vasarą jus pačią buvo galima ir vėl pamatyti joje – dainavote Nekrošiaus spektaklių muzikos koncertuose. Šie koncertai suskambėjo kaip kvietimas prisiminti režisierių ir jo kūrinius. Kas jus paskatino dalyvauti?
Kai paskambino prodiuseris ir papasakojo, kad darys tokį koncertą, paklausta apie honorarą supratau, kad man nereikia jokio: jau nuo minties apie galimybę sugrįžti į Nekrošiaus laiką, į jo spektaklius, man iš džiaugsmo ėmė virpėti širdis. O dar tokiu nuostabiu būdu – per muziką! Tuo labiau, kad jo spektakliuose visada skambėdavo nepaprastai graži muzika. Tad kvietimas prisiminti Nekrošių, saugoti jo atminimą buvo tikrai svarbus.
Šie koncertai, pasiruošimas jiems perkėlė į tą nuostabų laiką. Juokėmės su seserimi, Kęstučiu Jakštu, Andriumi Mamontovu, Margarita Žiemelyte: visiems atrodė, kad rytoj ir vėl rinksimės į repeticiją arba skrisime į gastroles. Jau dabar labai laukiu gruodžio 7 d., kai koncertą kartosime.
Be šio koncerto pastaruoju metu taip pat rodėte ir edukacinį spektaklį. Papasakokite apie jį.
Buvome ką tik atidarę studiją. Labai džiaugiausi, kad pagaliau išdrįsau. Ir tą patį rugsėjį mano mažoji dukra sužinojo cukrinio diabeto diagnozę. Daug laiko leisdama kartu ligoninėse supratau, kad nei aš pati, nei kas nors aplinkui apie šią ligą nieko nežinome, neišmanome. Kaip reikia apie ją kalbėti, kad iš sergančių vaikų nebūtų tyčiojamasi, kaip pasakoti, kas vyksta, kad jie nebūtų vadinami „narkomanais“, kad niekas nesijuoktų, jog susirgo, nes neva valgė per daug cukraus. Žmonės taip sako ne iš piktumo, o dėl to, kad nežino. Lygiai taip pat ir aš iš pradžių nežinojau, ką su šia liga daryti, kaip ją valdyti, nors ir supratau, kad tai gali būti gyvybės ir mirties klausimas.
Gulėjome Kauno klinikose. Studija atidaryta, viešoji įstaiga įforminta. Nusprendžiau, kad pabandysiu dalyvauti Lietuvos kultūros tarybos finansavimo konkurse: reikia pastatyti spektaklį apie diabetą. Juk teatre galima kalbėti apie daugelį dalykų! Parašiau projektą ir gavau nedidelį finansavimą.
Nusprendėme dirbti su kolega, ištikimu draugu nuo pat studijų laikų Tomu Kizeliu, tikslią informaciją apie ligą susirinkau iš medikų, puikiai rašanti, mus abu pažįstanti Diana Gancevskaitė naudodama visą tą informaciją sukūrė labai gražią pjesę apie draugystę. Premjerą suvaidinome Kauno klinikose per Pasaulinę diabeto dieną – lapkričio 14-ąją. Ir tada skleisti informaciją apie diabetą leidomės po visą Lietuvą. Spektaklį rodėme mokyklose, darželiuose.
Ar turite planų kurti daugiau edukacinių spektaklių? O gal norėtumėte ir kitokių vaidmenų?
Nekrošiaus spektaklių muzikos koncertas priminė, kaip gera su sese būti scenoje. Su ja vaidinti norėčiau, tačiau ne pas bet kokį režisierių ir ne bet kokią medžiagą.
Bet turiu ir vieną svajonę. Kurdama edukacinį spektaklį apie diabetą supratau, koks galingas gali būti teatras. Todėl dabar dar noriu sukurti spektaklį apie priklausomybes. Ši tema labai skaudi ir labai svarbi: su priklausomybėmis susiduria įvairaus amžiaus žmonės, kenčia ir patys sergantieji, ir jų artimieji. Mane labai gąsdina, kad žmonių, turinčių priklausomybių, amžius vis jaunėja. Ir studijoje kartais pamatau jaunų žmonių su polinkiu į tai. Šiems jaunuoliams iškart pasakoju savo skaudžią istoriją ir primenu, kad čia taip slidu, jog gali nė nepajusti, kada peržengsi ribą. Taip užsiimu edukacija savo aplinkoje, nors žinau, kad galiu tik pasidalinti savo istorija, išgelbėti nieko nepavyks, kol pats žmogus nepanorės nieko keisti. Bet vis nepalieka mintis, kad būtų labai gerai suburti aktorius, kurie turėjo šią bėdą, kurie neslėptų, kad taip buvo, nebijotų kalbėti viešai ir kartu sukurtume spektaklį apie priklausomybes. Juk niekas kitas viso po priklausomybe slypinčio skausmo nesuvaidins taip tikrai, kaip žmonės, kurie patys viską išgyveno.
Ar mąstant apie tokį žmonių skausmą nesvyra rankos, nepradeda atrodyti, kad griūvant gyvenimams teatras – beprasmiška veikla?
Priešingai! Juk teatras gali paveikiai kalbėti apie daugelį dalykų. Kad ir mūsų edukacinis spektaklis vaikams apie cukrinį diabetą – jis padarė labai daug. Jis padėjo ir patiems vaikams, kurie serga cukriniu diabetu, įvardyti, kaip jie jaučiasi ir gyvena, ir jų draugams suprasti, kas iš tikrųjų vyksta, ir tėvams, kurie pamatė, kad su šia liga tikrai galima gyventi. Iki šiol sulaukiame kvietimų rodyti šį spektaklį, aktualus jis bus dar labai ilgai.
Kaip tuomet turėtų atrodyti aktualus, prasmingas spektaklis?
Teatro menas yra ir gali būti visoks, svarbiausia – atrasti formą, kaip išsakyti viską, ką nori, kad paliestum žiūrovo širdį. Juodumos bijoti nereikia, bet ji turi ne dominuoti, o suveikti kaip pastiprinimas šviesai, vilčiai, kad publika iš teatro neišeitų sugniuždyta. Ir studentams sakau: spektakliuose turi būti įvairių emocijų, bet pabaigoje vis tiek turi pasirodyti šviesos spindulys. Ką beišgyventum, vis tiek reikia lįsti į gylį, eiti į šviesą, nebijoti jautrumo ir tiesos.
-----
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
[1] Edmundas Kuodis (1939–2002) – lietuvių dainininkas ir pedagogas. 1963–2000 m. – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas, tenoras; sukūrė daugiau kaip 30 vaidmenų. 1989–2002 m. dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (iki 1992 m. – Lietuvos konservatorija).
[2] Viktorija Kuodytė (g. 1970) – lietuvių teatro ir kino aktorė, sukūrusi vaidmenų Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus, Gintaro Varno ir kt. režisierių spektakliuose. 1989–1991 m. Lietuvos muzikos akademijoje studijavo vokalą, 1994 m. Akademijoje baigė vaidybos studijas. Nuo 2006 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėsto vaidybą. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė (2019).
