Geri vaidmenys suteikia džiaugsmo, bet ne jie yra mano vertybinis matas. Nėra man teatras Viskas Viskas. Finišo liniją turi kirsti žmogus, o ne aktorius.
„Taigi turime ir A, ir B, ir C, ir D planą, bet nežinome, kurio imtis, nes neaišku, kaip viskas klostysis rudenį“, – teigia Gintarė Masteikaitė, festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vadovė.
Pokalbis su jaunosios kartos režisieriumi Augustu Gornatkevičiumi apie jo Panevėžyje pastatytą spektaklių triptiką.
Pajuntu didelę palaimą, beveik ekstazę, kai per teatrą man pavyksta bent akimirkai pajusti vienovę su Kūrėju ir kūrinija, kurioje esu.
Pokalbis su šokio menininku, LMTA Šokio ir judesio katedros vedėju Andriumi Katinu apie ryšius tarp šokio edukacijos ir terapijos.
Šiuo metu teatras kiek klaidžioja – tarsi jaučia, kad kinas iš jo atėmė esminę istorijų pasakojimo funkciją, dėl to ieško, ką nauja galėtų atrasti.
Vaidmenį labiau dėlioju kaip mozaiką: iš kažkur nusižiūrėta eisena, iš kažkur – kalbos tonas, iš kažkur – mąstymas.
Stengiuosi, kad aktoriai išprovokuotų įtampą tarp žiūrovų ir jų vidinių nusistatymų, jų žinojimo, kas bus toliau. Kitu atveju žiūrovai užmiega.
„Gerai neišmanau šiuolaikinio teatro procesų, bet ar tik negrįžtama prie psichologinio teatro, prie kažko tikro ir paprasto, paliečiančio dūšią?“, – svarsto E.Koriznaitė.
