Pokalbis su šokio menininku, LMTA Šokio ir judesio katedros vedėju Andriumi Katinu apie ryšius tarp šokio edukacijos ir terapijos.

Šiuo metu teatras kiek klaidžioja – tarsi jaučia, kad kinas iš jo atėmė esminę istorijų pasakojimo funkciją, dėl to ieško, ką nauja galėtų atrasti.

Vaidmenį labiau dėlioju kaip mozaiką: iš kažkur nusižiūrėta eisena, iš kažkur – kalbos tonas, iš kažkur – mąstymas.

Stengiuosi, kad aktoriai išprovokuotų įtampą tarp žiūrovų ir jų vidinių nusistatymų, jų žinojimo, kas bus toliau. Kitu atveju žiūrovai užmiega.

„Gerai neišmanau šiuolaikinio teatro procesų, bet ar tik negrįžtama prie psichologinio teatro, prie kažko tikro ir paprasto, paliečiančio dūšią?“, – svarsto E.Koriznaitė.

Mūsų realybė pasidarė tokia sudėtinga ir daugiasluoksnė, kad įprastos mokslinės metodologijos nėra pajėgios jos iki galo ištirti, suprasti ir pažinti.

Pokalbis su primadona apie jos darbą viename garsiausių pasaulio operos teatrų – Niujorko „Metropolitan“, jo užkulisius, santykius su kolegomis ir ten tvyrančią atmosferą.

Kuo mažiau žinau apie aktorių gyvenimą, tuo man įdomiau dirbti su jais per repeticijas: žmogus yra enigma, paslaptis, ir jo nepažinodama asmeniškai jaučiu didelį smalsumą sužinoti apie jį per kūrybą ir personažus.

Režisieriaus profesija – tai kamikadzės, mirtininko misija. Jei režisierius imasi vesti į nežinią grupę žmonių, jis privalo turėti nepaprastai stiprų atsakomybės jausmą.