Atsimenu, kaip visi su nekantriu susidomėjimu laukėme 2020 metų - gražus, apvalus skaičius, du dvidešimtukai, rodos privalantys atnešti kažkokių neįprastų naujienų ir pokyčių. Tam tikra prasme jų ir sulaukėme. Tik išmušus 2020 metams, prasidėjo nepaprastai intensyvus istorinių įvykių laikotarpis - dvejus metus gyvename nesibaigiančiame gamtos katastrofų, pandemijų, protestų, krizių, infliacijos ir karų fone. Atrodo, įtampa tik auga, informacinis, nuomonių ir diskusijų triukšmas tik garsėja. Kartais tenka nugirsti juokelį: „Pasiilgstu tų laikų, kai buvo „tik“ pandemija.“
Šiuo metu neretam kūrėjui kyla jo meno prasmės ir paskirties klausimas - ar nestabiliu, žiauriu ir sudėtingu laiku menas turi prasmę? Ką tokiu metu kurti, ką reikėtų rodyti? Ar teatras turi tapti dar viena informavimo priemone, verčiančia žiūrovą nė akimirkai neprarasti sąmoningumo? Ar sunkiu laikotarpiu teatras, kaip ir dauguma kitų menų, turi siūlyti tokį reikalingą pabėgimą nuo tikrovės ir galimybę bent akimirkai užsimiršti? Apie tai kalbėjomės su norvegų choreografu ir režisieriumi Jo Strømgrenu.
---
Lietuvoje aktualijų diskursai ir informacinis triukšmas labai aktyviai braunasi į teatro sceną. Atrodo, kad scenai kuriantys žmonės jaučiasi beveik privalantys atvaizduoti žiaurią realybę, reflektuoti visiškai „karštą“ informaciją. Kokią situaciją matote iš savo požiūrio taško, savo aplinkoje? Ar teatras linkęs reflektuoti dabartį, o gal aktualijas palieka laiko perspektyvai, laukia, kada prie jų bus galima sugrįžti kaip prie praeities?
Manau, scenoje tinka viskas. Problema prasideda tada, kai visi ima daryti tą patį ar jausti spaudimą. Tada teatras praranda nuostabos momentą ir alternatyvių požiūrių įvairovę. Žinoma, dabartinėje pasaulio situacijoje natūralu kalbėti apie tai, kas sukasi visų mintyse, tačiau jaučiu, kad dalį šiuo metu scenoje pristatomų darbų geriau apibrėžia ne meno, bet žurnalistikos sąvoka. Manau, daug prasmingiau provokuoti mintis apie socialinius ar politinius reiškinius PRIEŠ jiems įvykstant, pasitelkiant fikcinius pasaulius. Šiandienos informaciniame pasaulyje būti nustebintam dabartinių įvykių yra neišprusimo požymis. Esu perskaitęs bene penkiolika novelių, aprašančių nacizmo iškilimą ir griūtį, ir visos jos buvo parašytos dešimtmečius prieš Antrąjį pasaulinį karą. Esu tikras, kad teatras tada irgi sakė tą patį - kažkas nutiks. Žinoma, mes, norvegai ar lietuviai, apie Ukrainos krizės užuomazgas žinome daug daugiau negu kas nors iš Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos. Tie žmonės, kurie dabar jaučiasi šokiruoti, greičiausiai miegojo per pamokas. Nutinkant tokioms situacijoms, geriausias teatro poveikis - aplenkti laiką, t. y. išreikšti dalykus, kurie dar tik laukia savo žodžio ar apibrėžimo. Kuo teatras asociatyvesnis, tuo lengviau jo turinį galime pritaikyti savo pačių gyvenimams, jausmams ir išankstinėms nuostatoms. Galbūt tada ir teatro kūrinys galės ilgiau gyventi. Pavyzdžiui, šį pavasarį buvo labai susidomėta mūsų kompanijos ankstesniu kūriniu apie rusų disidentų grupę ir jų dvejones, ar pasitikėti nenuspėjama ateitimi, ar laikytis įsikibus praeities didybės nostalgijos. Įdomu, kad šis pasirodymas buvo sukurtas prieš dvidešimt dvejus metus, jo premjera įvyko „Pergalės“ kino teatre Vilniuje. Tai buvo pirmas mūsų bendras darbas su Šokio informacijos centru. O dabar norima iš šio pasirodymo kurti televizinę produkciją, nes tai „karšta“ ir aktualu.
Kiek teatras iš tiesų turėtų reflektuoti realybę ir kiek kurti savo tikrovę?
Keblus klausimas. Neturiu apibrėžimo, koks turėtų būti teatro menas, tačiau neabejotinai labiausiai mėgaujuosi stebėdamas ar kurdamas meną, kuris glaudžiai susijęs su realybe. Arba humanizmu, kaip pats esu linkęs tai vadinti. Menas dėl meno man nerezonuoja. Galbūt aiškiau tai matome vizualiuosiuose menuose, kadangi tos meno formos vystymasis išlėkė ne tik į dangų, bet ir į kitas planetas. Kai susiduriu su nesuprantamu meno kūriniu, esu linkęs truktelėti pečiais ir keliauti toliau, nemanau, kad turėčiau ieškoti informacijos ir bandyti suprasti. Jei menas pats save paaiškina, tuomet man jau įdomu. Tai lyg vienas iš intelekto testų, sukurtų taip, kad puikiai tiktų ir išsilavinusiam vakariečiui, ir vietiniams Kalahario dykumos analfabetams. Menas turėtų būti magnetas, o ne kliūtis. Man. Kitiems tai gali būti kažkas kita. Ir tai yra gerai.
Kokią funkciją tuomet atlieka tik estetinę vertę kuriantis teatras, atsiribojantis nuo tikrovės? Ar jis tampa visuomenės raminimo mašina ir vieta kolektyviai atlaikyti pasaulį?
Dar vienas keblus klausimas. Teatras gali būti tokia daugybė dalykų! Ir priežasčių ateiti į teatrą yra begalė. Nemanau, kad problema yra, pavyzdžiui, kvaila pramoga, kol ją kuriantis menininkas neapsimetinėja, kad tai yra kažkas daugiau. Gera juoko porcija ir pauzė nuo triukšmo bei problemų yra patys geriausi vaistai. Mums reikia kartais išjungti smegenis, tad kodėl to nepadarius teatre? Jei tau patinka svetainėje kabantys paveikslai su peizažais, kodėl nepasimėgavus tokiu pačiu konceptu teatro spektaklyje? Manau, grįžtu prie teatro idėjos, kad tai yra paprasta viešo susitikimo vieta, kurioje galima pamatyti gyvą veiksmą, nepriklausomai nuo turinio. Bandymai apibrėžti, o kartu ir apriboti supratimą, kas turėtų būti teatras, ilgainiui sužlugs. Tai, ką žmonės nori matyti ir ką jiems reikia pamatyti, turi savo pokyčių dinamiką. Niekas nėra pakankamai toliaregis numatyti, kas tai bus, net ir ateinantį sezoną. Aš labai tikiu laisvąja rinka, kurioje ne bandoma įteigti, kas yra „naudinga žmonėms“ matyti, o leidžiama pačiai publikai formuoti repertuarą. Sakau tai kaip visuomenės, kurioje į meną ir kultūrą žvelgiama kaip į politinius ir ideologinius instrumentus, narys. Vis dėlto, turiu pripažinti, kad man dar neteko matyti visuomenės, kurioje toks rinkos liberalizmas iš tiesų veiktų.
Dabartinių neramumų metu daugumai menininkų ypač aktualus tapo jų kūrybos prasmės klausimas. Pirmosiomis karo savaitėmis Lietuvos socialinėse erdvėse kiekvienas kūrėjo kvietimas pasižiūrėti jo kūrinio prasidėdavo atsiprašymu, kad absurdiška šiuo metu reklamuoti savo darbus. Kaip manote, ar stiprių neramumų, katastrofų metu menas turi prasmę? Ar kūrėjas turi teisintis ir jaustis kaltas dėl to, kad dirba savo darbą, kuris nebūtinai yra susijęs su tragiška, dramatiška realybe?
Turbūt daug kam nepatiks tai, ką pasakysiu, bet jei menininkai atsiprašinėja už savo meną dėl karo siaubo Ukrainoje, jaučiuosi turintis iškelti hipokritiškumo klausimą. Tebesitęsiantis karas Jemene, pasak Jungtinių Tautų Organizacijos, jau pasiglemžė 377 tūkstančius gyvybių. Sirijos konfliktas pražudė 350 tūkstančių žmonių. Šiais metais ten žuvo daugiau civilių negu Ukrainoje. Tai tik keli arčiausiai mūsų Ukrainos karo metu vykstantys konfliktai. Jei pažvelgtume tolėliau, pamatytume, kad šiuo metu karų vyksta ir daugiau. Nesu girdėjęs, kad kas nors atsiprašinėtų dėl savo kūrybos šių konfliktų kontekste. Manau, šiuo atveju esame empatiškesni dėl to, kad Ukraina yra arčiau, mus jungia stipresni kultūriniai ryšiai. Karas yra taip arti, kad jis gali ištikti ir mus. Gerai, kad atveriame sienas Ukrainos pabėgėliams ir padedame, kaip tik galime. Bet argi ne paradoksas tuomet Lietuvos „svetingumas“ Sirijos karo pabėgėliams?
Jei menininkas jaučiasi sukūręs kažką svarbaus ir prasmingo, nematau jokios priežasties, kodėl reikėtų lyginti meninį turinį su dabartine krize. Bet, tiesa, kiekvienas pats pasirenka, ką daryti. Jei turėčiau atsiprašinėti dėl to, kad kviečiu pasižiūrėti savo kūrinio, greičiausiai atsiprašinėčiau dėl Mauritanijoje besitęsiančios vergovės. BBC praneša, kad šiuo metu vergų skaičius siekia 600 tūkstančių. Tai galbūt net blogiau už visus minėtuosius karus kartu sudėjus. Ir net baisiau, nes nepanašu, kad kam nors tai rūpėtų. Nėra jokių sankcijų, jokios paramos, palaikymo. Nes tai yra per toli ir dėl to ne mūsų reikalas.
Ar pastebėjote, kad šiuo metu kaip nors kistų jūsų paties kūrybos būdas?
Dabar patiriu drastiškiausius pokyčius savo kūrybinėje karjeroje. Jie susiję su besitęsiančiais debatais apie socialinę moralę, ypač - Vakarų bendruomenėse. „Woke“ judėjimas*, kurio daug kuriančių mano bendraamžių yra linkę giliai neapkęsti, atrodo, tapo nesustabdoma jėga, kvestionuojančia, kaip mes vaizduojame ir kalbame apie žmones, kultūras, istorinius įvykius, na... apie beveik viską. Galiu nesutikti su šiais naujais iššūkiais, tačiau tai yra galimybė kūrybiškai tobulėti. Tai, ką anksčiau scenoje perteikti buvo taip paprasta, dabar reikia geriau apmąstyti ir perteikti elegantiškiau. Galbūt potekstė, užuominos ir asociacijos taps daug svarbesnės, negu buvo anksčiau. Šie pokyčiai yra labai sudėtingi, kadangi „woke“ judėjimas kiekvienoje šalyje skirtingas. Lūkesčiai menininkams yra radikaliai skirtingi, jei palygintume Norvegiją ir Lietuvą su, tarkime, Jungtine Karalyste ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Mano karjeros galimybės JAV šiuo metu yra labai prastos. Įgimtas vidutinio amžiaus, baltaodžio, cislyčio vyro identitetas staiga tampa didžiule kliūtimi. Kita vertus, yra šalių, pavyzdžiui, Serbija, kur žmonės vis dar nežino „woke“ koncepto reikšmės.
Ar keičiasi jūsų paties meno vartojimo įpročiai?
Dabartinės situacijos pasaulyje paveiktas praradau ilgalaikį susidomėjimą žiauriais veiksmo filmais. Matyti sprogstančius tankus nebeteikia tokio pasitenkinimo kaip anksčiau. Vis augantis „woke“ judėjimas man išvystė alergiją politiniam korektiškumui. Keistas ir asmeniškas menas įgavo didesnę vertę. Ir man vis labiau atsibosta meno kokybės problema. Pasiilgstu daugiau kalbų apie skonį.
Jūsų spektakliai yra kuriantys pasaulius. Iš ko kildintumėte norą kurti eskapistines realybes?
Manau, kad visi menininkai turi tam tikrų pokyčio taškų. Pirmasis mano pokytis, kurį prisimenu, įvyko tuomet, kai būdamas trylikos metų perskaičiau George´o Orwello „Gyvulių ūkį“. Man iki šiol dar neteko skaityti geresnio paaiškinimo, kas yra politika apskritai ir kas buvo Rusijos revoliucija konkrečiai. Kodėl? Nes tai abstrahuota, nukelta į kitą aplinką - taip viskas staiga pasidaro aiškiau. Geriausias meno bruožas - paaiškinti ką nors per abstrakciją. Štai tokį paprastą atradimą padariau jauname amžiuje ir, kaip sužinojau studijuodamas menus, tai toli gražu nebuvo labai intelektualu.
Ilgainiui pradėjau vertinti bendrąsias kompetencijas, kurias visi įgyja mokyklos kieme. Tai vieta, kur gali išvysti visą dramaturgiją, konfliktus ir blogį, kokio tik gali prireikti per teatro režisieriaus gyvenimą. Galbūt mano mokykla buvo ypatinga? Bet kai skaičiau Ibseną, Shakespeare´ą ir Čechovą - tris didžiuosius, - jų pjesės atrodė blankios, palyginti su tuo, ką buvau matęs mokyklos kieme. Tai nėra metodas, kurį naudoju kurdamas, tačiau, dirbant su aktoriais ir šokėjais, visada efektyvu sužadinti paprasčiausius prisiminimus.
Nemažai kalbate apie meną, atskirtą nuo realybės. Kaip manote, kokie aspektai būdingi spektakliui, į kurį būtų galima „pabėgti“?
Manau, kad esu apsėstas laikino publikos perkėlimo tolyn nuo jų kasdienio gyvenimo. Tai nėra paprastas pabėgimas į nepažįstamą vietą, o labiau mintis, kuri pasilieka žiūrovo galvoje pasirodymui pasibaigus ir nuseka iš paskos, kai žiūrovas išeina į gatvę, grįžta namo. Kaip galime perkelti žmones į kitą erdvę? Pirmiausia - atsisakydami visų laiko ir vietos įvardijimų bei kitų nuorodų, kurios suvaržo mūsų asociacijas. Viskas, apie ką galime pasakyti „primena“, užuot pasakę „yra“, skatina publiką ieškoti nuorodų ir panašumų su jų pačių realybe. Jei pasirodymas virsta jų vaizduote, patirtis gali būti daug intensyvesnė. Kai kurie teatro žmonės mano, kad toks darbo būdas savo neaiškumu ir neapibrėžtumu yra beveik prilygstantis savigynai ar sukčiavimui, tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad taip dirbti yra daug sudėtingiau. Man patinka galvoti, kad kuriu teatrą „sunkiuoju“ būdu, nesiremdamas faktais ar realiais įvykiais, o išrasdamas kiekvieną paralelinės visatos detalę.
Ar pasikeičia žiūrovų elgesys ir įpročiai, kai pasaulyje susiklosto sudėtinga situacija? Galbūt publika susikausčiusi, o gal kaip tik į spektaklį ateina atviresnė, nei bet kada anksčiau?
Į tarptautines gastroles vykstu jau dvidešimt penkerius metus ir galiu pasakyti, kad krizių metu publikos interpretacijos tampa konkretesnės. Ir dažnai interpretacijos keliauja daug toliau už to, ką siekiau parodyti. Be to, skirtingose šalyse asociacijų lygiai taip pat yra skirtingi. Man labai patinka tai nuspėti ir apskaičiuoti. Pavyzdžiui, žmogus, įstrigęs dėžėje, Baltarusijoje bus suprantamas kaip politinis pareiškimas, o Jungtinėje Karalystėje - kaip farsas. Reginys tas pats, o reikšmės visiškai skirtingos. Kitas pavyzdys: duoną vagianti vienuolė Lenkijoje gali tapti provokuojančiu komentaru apie katalikybę, o Pietų Korėjoje tai bus suvokta kaip paprastas godumo pavaizdavimas. Egzekucijos scena JAV gali būti nerimta, ironiška nuoroda į Quentino Tarantino kūrybą, bet Sarajeve tai sukels didelę įtampą.
Kas jus šiuo metu įkvepia? Kokios realybės, o gal kaip tik fikcinės detalės šiuo metu skatina kurti?
Mano įkvėpimas kyla iš vis keistėjančio pasaulio. Ypač mane žavi išpūstas mūsų įsitikinimas, kad viską kontroliuojame. Dievinu kiekvieną šio įtikėjimo spragą, paverčiančią žmones kvailais primatais, kurie tiesiog stengiasi būti geriausiomis savo versijomis. Pernai skaičiau apie Turkijoje vykusią dingusio žmogaus paiešką. Teritoriją šukavo daugybė savanorių. Po kiek laiko jie išsiaiškino, kad dingęs žmogus visą laiką buvo paieškos komandoje. Tokios mažos istorijos sužadina mano įkvėpimą. Sumišimas, nesusipratimai, puikybė. Turėdamas tai galvoje, visada stengiuosi prisiminti, koks patetiškas ir kvailas esu aš pats - šiuolaikinis Vakarų pasaulio pilietis.
---
„Teatro žurnalas“, Nr. 25
