Spektakliuose teatro režisierius Mantas Jančiauskas plėtoja tokias sudėtingas temas kaip imigrantų patirtys, Holokaustas, psichikos sutrikimai. Sukūrė spektaklius „Lauke, už durų“ (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2016), „Dreamland“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2017), „Laimės respublikoje“ (LNDT, 2018), „Glaistas“ („Operomanija“, 2019), „Vaidina Marius Repšys“ (LNDT, 2020). Už vaidmenį Šarūno Barto filme „Šerkšnas“ (2017) nominuotas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimui. Jo režisuotam garso patirties spektakliui „Glaistas“ įteiktas „Auksinis scenos kryžius“ už geriausią dramaturgiją.
Kas Tau yra teatras? Kaip galėtum apibūdinti savo kelionę jame?
Galima sakyti, kad teatre atsidūriau atsitiktinai, bet kartu tai buvo ir nulemta. Paauglystės metais mokykloje labai prastai mokiausi, o tuo metu mano brolis jau studijavo akademijoje ir pasiūlė lankyti Mažąją teatro akademiją, kuri taip pat buvo įsikūrusi Sluškų rūmuose. Pradėjęs lankyti studiją užsikabinau, buvo įdomu vaidinti. Vėliau tai paskatino rinktis studijas akademijoje.
Teatras man yra tyrimų laukas, per jį tiriu pasaulį, save, kitus. Tai padeda megzti naują dialogą su žmonėmis, su kitais komandos nariais bandome suprasti ir atsakyti į klausimus: kas, kaip, kur ir kodėl, ką aš čia darau, kodėl čia esu?
Mano kelionė teatre prasidėjusi dar visai neseniai, todėl sunku įvardyti, kuriame taške save pastatyčiau dabar. Mano kelias - nuolatinis ieškojimas ir susisaistyti su tam tikru žanru negalėčiau, tačiau tas kelias vis dar pilnas atradimų ir lūžių, viskas nuolat keičiasi.
Išbandei save kaip aktorius kine. Ar nesinori vėl pasukti šiuo keliu?
Vaidinau ir į sceną lipau tik akademijoje, nes turėjome vaidybos kursą, jis labai pravertė ir padėjo suprasti aktorius, tačiau mano pagrindinės studijos buvo režisūra. Profesionaliame teatre lipti į sceną negalėčiau ir sakyti monologo neišdrįsčiau. Kine suvaidinau atsitiktinai, per režisierių Šarūną Bartą, tačiau kodėl ten patekau, negaliu tiksliai pasakyti. Mane pakvietė, ir tai tapo įdomia nauja patirtimi. Bet ar ji mane paskatino kitaip pažvelgti į teatrą, negalėčiau pasakyti, turbūt reikėtų išsamesnės teatro ir kino, kaip meno sričių, analizės. Teatre videoprojekcijų elementas man gana įdomus, tačiau visų priimtų sprendimų kuriant negalėčiau priskirti kino įtakai. Vis dėlto manau, kad pasisėmiau tam tikrų momentų ar motyvų.
Akademijoje taip pat buvo filmų kūrimo užduočių, ateityje neatmetu galimybės išmėginti save šioje srityje, tačiau reikia, kad tai įvyktų natūraliai, neprovokuojant ir neverčiant savęs. Jau dabar kirba visokios mintys, apie ką turėtų būti filmas, bet kada tai bus, negaliu pasakyti.
Kaip renkiesi, kokį spektaklį statyti ar kokią pjesę imti? Ar tai įvyksta intuityviai, o gal po ilgų svarstymų?
Labai įvairiai: kartais tiesiog kyla turinio idėja, paskatinanti toliau mąstyti apie formą, arba atvirkščiai - pirmiausia kyla formos idėja, tampanti postūmiu gilintis toliau. Vis labiau bandau atrasti metodologiją, padedančią kolekcionuoti visas ateinančias idėjas. Turiu susidaręs „idėjų biblioteką“, kur jas užrašau. Mano požiūris į kūrybą nėra romantizuotas, kartais užtenka atsiversti idėjų banką ir pamėginti užrašytas detales sujungti, sulipinti į vieną. Būtent toks procesas vyksta mano galvoje, todėl man labai naudinga sugalvotą medžiagą kaupti, kad prireikus galėčiau ištraukti ir panaudoti.
Dažnai idėjos kyla per spektaklio kūrimo procesą, kai išgeneruojama tiek naujų minčių, kad jos tampa kito žingsnio grandimi. Vienas darbas dažnai būna susijęs su kitu ir galima rasti bendrą vardiklį.
Dažnai menininkus kas nors inspiruoja, tačiau vyrauja plona riba tarp įkvėpimo ir kopijavimo. Kokios Tavo mintys apie įkvėpimą ir plagiatą?
Svarbiausia yra atskirti inspiraciją nuo kopijos. Man tai atrodo kaip du skirtingi dalykai, nes kai kas nors tave įkvepia, galvoje atsiranda dar viena stotelė, veikianti kaip filtras, atskiriantis inspiraciją nuo to, kas perdaroma. Tolesnėje stotelėje per save perkoši kokią nors idėją ir permąstai, kopijuoji ar esi inspiruotas ir sukuri ką nors naujo. Šie dalykai visiems natūralūs, tačiau viduje yra mechanizmas, stebintis, ar tai nėra tiesmuka kažkieno kopija. Stengiuosi tą procesą išsiugdyti.
Kokios kitos patirtys formavo Tave, kaip menininką?
Yra įvairių žmonių, kurie tam tikrais laikotarpiais įkvepia skirtingai, - kartais tai menininkai, kartais visiškai kitos aplinkos žmonės. Mano pavyzdys būtų indų filosofas Jiddu Krishnamurti. Per savo gyvenimą jis važinėjo po skirtingas šalis, mėgindamas suprasti visa ko reikšmę, dėstydamas savo mintis. Šio filosofo loginė struktūra man labai įdomi, jis analizuoja minties procesą, jį išskaido ir pritaiko gyvenimui, praktikai, o tai man tam tikru metu buvo labai artima.
Iš lietuvių mane inspiravo filosofas, fenomenologas Algis Mickūnas.
2017 m. įvyko Tavo režisuoto dokumentinio spektaklio „Dreamland“, kuriame patys imigrantai pasakoja savo istorijas, premjera. Tuo metu pabėgėlių tema Europoje buvo itin jautri. Kaip kilo mintis režisuoti tokį spektaklį Lietuvos kontekste?
Tai vienas tų pavyzdžių, kai vykstant kūrybiniam procesui randasi grandininės jungtys ir viskas priklauso ne nuo tavęs. Tada kartu su Aiste Ulubey ir Kristina Savickiene darėme „ArtScape“ projektą: važiavome į Pabradę, atlikome tyrimą ir iš to reikėjo sukurti eskizą. Tuo metu paklaustas apie pabėgėlius, kaip ir daugelis lietuvių, nebūčiau turėjęs aiškios pozicijos. Tik kai nukeliavome į Pabradę, pamačiau, kaip žmonės ten gyvena ir ką išgyvena, o tada sukūrėme eskizą. Kilo klausimas, koks turi būti spektaklis, kad atsiribotų nuo žiniasklaidos, skleidžiančios tam tikrą aiškią mintį, pasižyminčią radikalumu, - už arba prieš, juoda arba balta. Už viso to išnyksta žmogus, kurį mačiau Pabradėje, todėl ir kilo mintis, kad mums reikia žmonių, pasakojančių savo istorijas.
Ar nebuvo sunku realizuoti tokias temas ne su profesionaliais aktoriais, o su tai išgyvenusiais žmonėmis?
Skirtumas labai didelis, nes dirbant su aktoriais nekyla klausimas, ar jie scenoje gali tai padaryti, ar ne, nes žinai, kad jie gali sukurti papildomą reikšmę ir pridėti ją prie spektaklio. Procesas buvo labai jautrus, nes ir pati tema tiems žmonėms itin jautri. Mes dažnai vadiname juos pabėgėliais, bet jie patys nenori būti taip vadinami. Situacija tokia, kad jų šalyje yra labai blogai, jie turi bėgti, o čia gauna „pabėgėlių“ etiketę. Procesas ir buvo apie tai, kaip sukurti jaukią atmosferą žmonėms iš kitų kultūrų, kad jie galėtų prisiminti istorijas ir dalykus, kurie jiems svarbūs.
Tavo kūryboje atsiskleidžia sudėtingos istorijos bei socialinės problemos. Spektaklyje „Dreamland“ nagrinėjamos jautrios imigrantų patirtys, garso patirtyje „Glaistas“ - geto istorijos. Ar nėra psichologiškai sunku realizuoti tokius pasakojimus?
Man tai įdomu, jaučiu smalsumą ir sudėtingumas tampa nebūtinai sudėtingas, nes iki galutinio rezultato man patinka tiriamasis procesas, konteksto analizė. Man prie širdies tyrėjo dalis. Galbūt tai neturi tokio sunkaus psichologinio krūvio, nors, kita vertus, priklauso nuo to, kas užkabina ir kas tampa priežastimi: „Dreamland“ - kelionė į Pabradę, „Glaiste“ - kad ir kaip būtų keista, knyga „Mūsiškiai“, o vėliau kelionė į Izraelį.
Kaip kilo idėja sukurti spektaklį apie savo brolį Marių Repšį?
Idėja brendo gana ilgai, labai norėjosi ją įgyvendinti. Kažkada su Rimantu Ribačiausku kalbėjome, kad būtų smagu padaryti spektaklį su Mariumi, ir nuo to laiko idėja vis labiau plėtojosi. Norėjosi kalbėti apie vyro vietą visuomenėje, apie jo vidinį pasaulį, apie santykį su vidiniu balsu ir kartu apie menininko poziciją. Visą tai sujungus ir gimė spektaklis.
Su Mariumi jau esame dirbę kartu - kai kūriau savo bakalaurinį darbą „Lauke, už durų“, pakviečiau jį vaidinti. Tad darbo procese jau buvome pažįstami, tik šįkart viskas buvo „pastatyta“ ant jo, nes tai - monospektaklis. Man atrodo, po šio kūrinio užsimezgė labai gražus ir tvirtesnis ryšys, kurio anksčiau neturėjome. Broliškas ryšys susipynė su kūrybiniu ir tai tikrai nebuvo tas atvejis, kai randasi įtampa ir konfliktai, - atvirkščiai: buvo atviras ryšys, o improvizuojant atrasta daug naujų ir gražių dalykų.
Kalbant tiek apie imigrantus, tiek apie Holokaustą, tiek apie psichologinę sveikatą dažnai susiduriama su stereotipais. Koks Tavo požiūris į juos?
Man atrodo, kad kiekviena tema turi stereotipų, ypač - aktuali. Jeigu neįsigilini į temą ir nepamatai joje skirtingų kampų - netgi ne dviejų, o penkių, ir dar trijų dugnų, - tuomet bus klišinis mąstymas. Patyriau tai savo kailiu, nes pradžia visada yra klišė, užsikabini už jos ir už stereotipų, nes jie laksto paviršiuje kartu su masinėmis medijomis. Kol nugramzdini save su kūrybine komanda iki tos vietos, kai viskas pasidaro ne taip vienareikšmiška ir vienos spalvos, prireikia laiko, o tada atsiranda įdomesnių spektaklio sprendimų, nes priežastimi tampa ne klišinis turinys, o kažkas gilesnio.
Ačiū už pokalbį.
