28 metų režisierius Agnius Jankevičius sukūrė 10 spektaklių: šiemet Menų spaustuvėje ir Keistuolių teatre buvo parodyti du spektakliai – „Poliklinika“ ir „A. – visai kita“. Santūriai šypsodamasis režisierius priduria, kad iki metų pabaigos žiūrovai turės galimybę susipažinti dar su dviem jo darbais. Su Agnium kalbamės apie jo kūrybinio kelio pradžią, teatro „kisielių“ ir kūrybos paskirtį.
Kada nusprendei, kad būsi režisierius?
Iki devintos klasės nieko neveikiau gyvenime. Devintoje klasėje, kai gavau pasą, pamaniau – jau esu pilietis. Reikia kuo nors būt. Tuo metu nebuvau perskaitęs nė vienos knygos. O motina mano skaitė. Ji sakydavo: kas iš tavęs bus, tu dar nė vienos knygos neperskaitei. Neįdomu man buvo - po du tris lapus perskaitydavau, ir viskas. Manau sau, man jau 16 metų, reikia ką nors daryti. Tad ėmiau ir perskaičiau Bibliją. Tada mano galvoje įvyko perversmas. Supratau: arba stosiu į filosofiją, arba į aktorinį.
Pirmus metus neįstojau niekur. Tada sumaniau stoti į archyvistiką. Bet visai atsitiktinai sužinojau, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje renkamas režisūros kursas.
Mokeisi LMTA Jono Vaitkaus kurse – baigęs studijas, jūsų kursas neįkūrė savo teatro. Dalis jūsų teatre nebedirba. Kodėl?
Mūsų kursą baigė 8 režisieriai. Tik kai kurie jų liko dirbti teatre - Albertas Vidžiūnas, Paulius Budraitis, Vesta Grabštaitė, Linas Mikuta.
Mūsų kursą surinko 1999 m., kai Lietuvos teatras garsėjo Europoje. Kaip tik įsikūrė „Oskaro Koršunovo teatras“, buvo įsikūręs Nekrošiaus „Meno fortas“, tai buvo pirmosios kregždės – didieji režisieriai ėjo ir kūrė savo „sodybas“. Ir tai pasiteisino: Vakarai atsivėrė – įvairios programos ėmė juos remti finansiškai ir kontaktais. Europa sužinojo apie lietuvių teatrą. Mūsų kursas atsirado lengvai, mes viską priėmėm natūraliai. Visi buvo laimingi, niekas nežiūrėjo į ateitį. Man atrodo, kad dabartinis chaosas ir kyla iš čia. Užsiliūliavimas. Kol neišėjo Lukaszo Drewniako straipsnis „Septyneri liesi metai“ („Kultūros barai“): visi susiėmė už galvų, ir prasidėjo nihilizmo era. Nesveikas raugas, bet ką pasėsi, tą ir pjausi.
Jonas Vaitkus neturėjo teatro, o mes neturėjom namų. Mes bandėme įkurt viešąją įstaigą prie LMTA, bet dėl įvairių priežasčių nepavyko. Turėjome, kur repetuot, bet neturėjome, kur rodyt spektaklių.
Pirmas spektaklis režisieriams dažnai ne tas, kuriuo jie debiutuoja. Kurį savo spektaklį laikytum pirmuoju?
Pirmuoju laikau pirmąjį spektaklį „Užribis“. Ten buvo visi spektaklio komponentai: scenografija, kostiumai, grimas, net muzikos bendraautoris buvo dabartinis viceministras Gintaras Sodeika. Su šiuo spektakliu buvome pakviesti į festivalį Čekijoje, kur gavau pirmąjį savo prizą už režisūrą. Paskui – festivalis Amsterdame ir „Baltiskij dom“ Peterburge. Spektaklį parodėme gal 12 kartų. Manau, „Užribis“ - vienas iš labiausiai vykusių mano spektaklių.
Kokie Tavo spektakliai Tau reikšmingiausi?
„Užribis“, „Šmėklos“, „Žiurkiagalviai“ ir „Poliklinika“. Šie spektakliai svarbūs man, kaip kūrėjui, bandančiam eiti savo keliu.
Pradėjai kurti tuo metu, kai buvo intensyvus teatro forumų ir akcijų metas Lietuvoje. Tad kai kurie kritikai rašė, kad laikotarpis nedėkingas, ir Tavo darbai buvo vertinami tik kaip eksperimentas. Kaip pats vertini tą metą, kai pradėjai kurti?
 |
| „Šmėklų“ scena Jaunimo teatre. Mariaus Macevičiaus nuotrauka |
Režisavau daug eskizų skaitymų 2004–2005 metais. Iš pradžių vertinau tai kaip patirtį, kaip pažintinę veiklą. Tai lyg tam tikras trenažas, kuris gali praplėsti akiratį, padėti rasti kontaktą su aktoriais, tvarkyti medžiagą. Ir išspinduliuoti į aplinką savo žinią. Bet turi visą laiką būt pasirengęs „blitzkriegui“. Tai užgrūdina.
Tas metas buvo komplikuotas. Kaip ir dabar. Daug neaiškumų kyla dėl teatro, kokia jo funkcija visuomenėje – ar jis turi uždirbt pinigą, ar linksmint, ar kelt klausimus, ar būt didaktinis: nes ir tokių minčių, mano galva, absurdiškų, pastaruoju metu girdisi. Teatras nėra gydytojo kabinetas, jo prigimtis ne atsakinėt į klausimus, o kelt hipotezę ir klausimą. Tik taip gali gimt diskusija.
O kaip apibūdintum šiandieninę situaciją teatre?
Pasaulinė teatro praktika kalba viena, o mūsų realybė - kita, ir šios dvi sesutės per kalnelį nesueina. Pasaulyje manoma, kad tai, kas įdomu, savita, gali rastis tik stabilioje trupėje, kuri kartu dirba ne pirmą ir ne antrą kartą, kuri nuosekliai ieško, kuria naujas programas.
Šiuo metu Lietuvoje to daryti neįmanoma – trukdo laikas, vieta, etatai ir kita. Daug chaoso, nes nėra prioritetų, kokį norime turėti teatrą. Arba – kiek teatro turi būti vienokio ir kitokio. LMTA man kasmet vis daugiau klausimų kelia kaip institucija. Nors, aišku, tai – teatro dalis. Jei visur chaosas, ten – taip pat.
F. Beigbederis kartą pasakė: „Visos mano knygos gimsta iš įniršio.“ Man atrodo, tos dabar atsirandančios smulkios grupės – viešosios įstaigos, maži teatriukai – gimsta iš įniršio, nes tu nebenori būti toj baloj, depresijos liūne, kur žmogus net pats sau nebenori suteikt antro šanso. Ta lietuviška psichozė man suprantama, nes ji – visur. Lietuvis – toks žmogus: kai jam nulupa pusę odos, jis pradeda žagsėt, nes lyg ir kažkas jau negerai. Bet iki tol tylės nuduodamas, kad viskas puiku. O paskui staiga pradeda triūlyt, kaip negerai, kas man dabar užlipdys tą odą.
Aktyviai kuriančių Tavo kartos režisierių Lietuvoje nedaug. Ar nesijauti vienišas?
Visą gyvenimą buvau vienišius, tai man įgimta. Bet kūryba man – kolektyvinis darbas, nes bendraujant atsiranda impulsas ir prasmė.
Nuolat keliauji iš teatro į teatrą. Susidaro įspūdis, kad Tave tai tenkina.
Tiesą sakant, jaučiuosi nelabai gerai. Vienu metu jaučiausi gerai, bet tada mano tikslai buvo kiti. Dabar nenorėčiau, kad artimiausiu metu mano akiraty atsirastų naujų teatrų ir artistų. Tas keliavimas niekur neveda. Vaitkus tapo piligrimu po to, kai ilgai pradirbo viename teatre. Juk savitą braižą menininkams suformuoti padeda ir vieta, ir kolektyvas. O tada gali prasidėti ir didieji keliavimai.
Aš neturiu kito pasirinkimo. Tai yra ekstremalu. Jei tau 22–23 metai, tu baigi akademiją ir nori išgyvent iš savo profesijos, privalai per metus žūtbūt sukurt 2 spektaklius ir dar režisuot kokį skaitymą. Todėl ir eini iš vieno teatro į kitą, dirbi su skirtingais aktoriais, kurie skirtingai supranta teatrą, savo darbą, turi savitą patirtį, įpročius, mentalitetą, tradicijas. Daug laiko ir pastangų turi paaukot vien tam, kad susikalbėtum. O pastatymams laiko skiriama kasmet vis mažiau. Jei turi pusantro mėnesio spektakliui pastatyt, tai jau bajoriška.
Ar tokia dabartis ir atsiveria dabar debiutuojančiam režisieriui?
Manau, kad jauno, baigusio LMTA, režisieriaus laukia ekstremali patirtis. Kad išgyventum, reikia valios, jėgų, užsispyrimo, prisitaikymo. Matyt, todėl režisierių tiek mažai ir yra. Anksčiau jų buvo daugiau, bet nunyko, į kitas sritis išėjo. Dabartiniai Rimo Tumino studentai turi palankesnes sąlygas – jie turi savo „namus“, Mažąjį teatrą. Turi palankesnes sąlygas klysti ir pasitaisyti. Ateidamas į teatrą, jaunas režisierius dažnai apskritai nepažįsta tikros teatrinės aplinkos – nežino, kokie santykiai kolektyve, kad aktoriai ir „užgeria“, ir „chaltūrų“ turi, kad pastatymui skirtas laikas ribotas. Bet jei lieki ne vienas, grįžti į savo bendruomenę, į savo namus, – turi galimybę reabilituotis. Jonui Vaitkui, aukšto lygio menininkui, turinčiam savo mokinių, būtinas teatras.
Tavo spektaklių dramaturginė medžiaga balansuoja tarp klasikos ir modernybės. Kaip ją pasirenki?
Kritikas Vaidas Jauniškis rašė: „Agniaus Jankevičiaus pasirinkimą, ką statyti, sunku supaisyti.“ Mano pasirinkimą, be kitų faktorių, nulemia teatras, kuriame kuriu. Tarkim, pirmą kartą statydamas Kauno valstybiniame dramos teatre, nesiimčiau „Hamleto“. Medžiagos pasirinkimas – tai kompromisas. Ir su teatru, ir su trupe, ypač jei tame teatre yra pirmas kartas. Kadangi neturėjau inkubacinio laikotarpio, kurio metu būčiau galėjęs susigyventi su vienu teatru ar trupe, darbas vyksta kitaip: stipriai supresuotas laikas ir veiksmas.
Spektakliui „Poliklinika“ tekstus kūrėte patys, nesiremdami jokiu literatūriniu tekstu. Kodėl?
 |
| Paulius Tamolė ir Jonas Verseckas „Poliklinikoje“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Visada maniau, kad net ir pačiose puikiausiose pjesėse kalba yra ne tokia, kaip gyvenime. Vis tiek lieka „kristališkumo“. Kai literatūra susiduria su teatru, savaime įvyksta atsiribojimo efektas – didesnis ar mažesnis. Manrods, pačioje kalboje slypi dalykai, kurie gali į kitą orbitą išvest. Todėl idėja sukurti spektaklį be literatūrinio teksto seniai kirbėjo mano galvoje. Taip gimė „Poliklinika“. Kai atsiranda kalbėjimas, vykstantis veidrodiniu principu su realybe, esi priverstas ieškoti giluminio motyvo – kodėl tas žmogus yra toks, koks yra. Tai ir yra tikroji teatro prigimtis.
O konfliktas tarp dramaturgo ir teatro vyksta nuo senovės. Kadaise teatras tebuvo dramaturgų vasalas. Mediumas, perteikiantis dramaturgo tekstą. O visą XX amžių teatralai kovoja, daužo galvą į sieną, kad padarytų teatrą ne „pusfabrikačio“ menu. Kad jis būtų genetiškai tikras, savarankiškas.
Kaip spektaklį „Poliklinika“ vertino žiūrovai?
Manau, po tiek metų metaforinio teatro žmonės sunkiai supranta kitokį meną. Ir „Sirenų“ vertinimai tai parodo. Kai metaforizmas yra kitoks arba eliminuotas, žmonės tarsi netenka kriterijų, pagal kuriuos reikia vertinti spektaklį. O „Poliklinika“ yra dokumentiška. Po spektaklio prie manęs prieina žiūrovai ir sako: „O, pažinojau lygiai tokią pat merginą“, arba: „Štai mano kieme gyveno toks pat Sieras.“ Tas atpažinimas svarbus, tačiau dalis žmonių tai perskaito ir apmąsto giliau.
Ar visuose Tavo spektakliuose reikia ieškoti „antro dugno“? Štai „Savižudį“ kai kurie kritikai apibūdina kaip spektaklį, pastatytą vienu tikslu – linksminti.
Jei nematau galimybės atrasti „antrą dugną“, tokios medžiagos nesirenku. „Savižudis“ yra spektaklis su siurprizu, autoironiška pabaiga, kuri sujaukia žanro taisykles. Jei ne ji, galbūt tas spektaklis ir būtų pramoginis. O šio spektaklio atsiradimą irgi padiktavo teatras, kuriame stačiau, ir laikas – Kaune buvo beveik nelikę komedijų.
Bet nežinau, ar man pavyktų pastatyti visai lėkštą spektaklį. Gal reikėtų pamėginti sukurti „pigų spektaklį“ ir rodyti ant Tauro kalno?
Ar nenorėtum išbandyti jėgų kine?
Norėčiau. Bet mane atbaido tai, kad kine reikia daug žmonių. Ir išmanyti techniką. Galbūt ateis laikas, imsiuos ir kino. Šiaip esu kinomanas. Nors mūsų kultūroje gajesnė televizija. Su ja aš užaugau ir dabar mėgstu žiūrėti.
Kokia tavo siekiamybė profesine prasme?
Neslėpsiu, nors iš manęs visi juokiasi. Noriu sukurti tobulą spektaklį, kad jis kiekvieną sykį vyktų genialiai. Kiti sako, kad tai neįmanoma, bet ką darysi – aš noriu.
Gyvenime turi autoritetų?
Taip. Tai – Buda. Kristus. Kalbant apie teatrą, man autoritetas – lenkų režisierius ir pedagogas Krystianas Lupa, kurio seminare teko dalyvauti. Autoritetai – ne tik žmonės: ir reiškiniai, filmai. Pavyzdžiui, didžiulį įspūdį man padarė „Pono Lazaresku mirtis“. Bet didžiausias autoritetas man yra Dievas.
Koks Tavo, kaip režisieriaus, santykis su žiūrovu?
Dažnai stebiu žiūrovus. Tyla salėje būna skirtinga – būna klausymo tyla. Būna priplėkusi, nuobodybės tyla. Į spektaklį ateina įvairių žmonių. Niekada nežinai, ką jie tavo pasiūlytoje temoje atras. Negalima žiūrėti į žmones kaip į masę – nupili iš kaušo jiems kisieliaus, ir visi geria tą patį. Ne, jiems įpilu vandens, įduodu obuolį ir raziną. Galbūt iš tų trijų sudedamųjų jie ir virs kisielių. O galbūt išsitrauks iš kišenės dar ką nors ir pridės. O gal visai nieko nevirs. Visada yra netikėtumo faktorius, kuris ir lemia žmogaus gyvybingumą. Kad jis gyvas ir nenuspėjamas. Kad jo sąmonė ir patirtis nenuspėjami. Tad prieš kiekvieną spektaklį jaudinies, ar tave supras. Nes nežinai, ar tos mintys, patirtys, sudėtos į spektaklį, ras atgarsį.
