Pasibaigus teatralų vasaros atostogoms, kino ir teatro aktorė, pedagogė Nijolė Lepeškaitė rugpjūčio 3 d. minės gražią 70 metų sukaktį. Nors ir vengusi didelio sambrūzdžio, žinoma aktorė paskutines atostogų dienas skyrė interviu įvairiems leidiniams.
Šiųmetę vasarą aktorė prisipažino daugiausia leidusi sodyboje Dzūkijoje prie Druskininkų, tik užklupus lietui ir pradėjus trankytis perkūnui su vyru aktoriumi ir režisieriumi Viktoru Valašinu grįždavę į butą Kaune.
„Labai smagu, kad turime kur išbėgti. Mes karaliaujame miške, tarp grybų. Šiemet jų dar nėra, o pernai tik apeidavau aplink trobas - ir jau su glėbiu baravykų. Labai ten gera, paukščiai gieda - tikri koncertai. Ten atsigaunu nuo visų miesto triukšmų, kartais net per didelė ta tyla - norisi, kad kažkas sukrebždėtų“, - vasaros įspūdžiais dalijosi aktorė.
N.Lepeškaitė neatskleidė, kaip ketina minėti jubiliejų, tik prasitarė, kad sūnus Darius su šeima nudžiugino malonia dovana savaitgaliui Birštone, o ir didelėms iškilmėms laiko neturinti - pirmąją rugpjūčio savaitę prasideda pagal Maurice´o Maeterlincko pjesę „Žydroji paukštė“ statomo spektaklio repeticijos, kuriame ji kuria vaidmenį.
Be to, pedagoginei veiklai daug metų paskyrusi aktorė su nekantrumu laukia naujų teatro mokyklėlės „Mano teatras“ lankytojų, kurių priėmimas vyks rugsėjo 6-ąją, - jai vadovauja ir veda užsiėmimus nuo 1999 m. „Labai laukiame vaikučių nuo 2-ejų metų ir vyresnių. Man taip gera su savo auklėtiniais, jaučiuosi palaiminta. Jie visi atviri, pasipasakoja, ką jaučia. Džiaugiuosi, kad ateina į užsiėmimus anksčiau, nes jaučiasi kaip namie. Šiais metais vienas mūsų vaikinas įstojo į šokio kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o mergaitė - į Kinematografijos institutą Maskvoje“, - džiaugėsi aktorė.
Nuoširdžiai linkite sėkmės savo auklėtiniams, nes puikiai žinote, kad tiems, kurie pasirinko teatralo kelią, ypač svečioje šalyje, bus nelengva. Kokie buvo jūsų studijų metai?
Mes gyvenome labai skurdžiai, ypač mano kursas, nes dauguma buvo iš kaimo. Bet nebuvome išlepę, ir tad nesiskundėme. Išsivirdavome makaronų ir būdavo sotu, o ir laiko neturėjome galvoti apie maistą - aštuntą paskaitos prasidėdavo, dvyliktą grįždavome į bendrabutį. Sunkiau būdavo pasipuošti, nes tekdavo koncertus vesti gamyklose, įstaigose. Pamenu, įsigijau tokį juodą kostiumėlį, tai visos kambario draugės juo pasidalijome. Taip ir gyvenome, o kai gavau pirmąją algą už vaidmenį kine dar trečiame kurse, 50 rublių, nusipirkau batus; baltus itališkus už 30 rublių. Taip jais džiaugiausi. Dar gaudavome siuntinių iš tėvų su kvepiančiomis dešromis, sodo obuoliais...
Kaip atsidūrėte Kauno dramos teatre: rinkotės pati ar jus pasirinko?
Kai liko mokytis pusė metų, jau žinojau, kad mane kviečia į Kauno dramos teatrą. Režisierius Jonas Jurašas matė mano darbų ir pakvietė, tik niekam tada nesakiau. Tuo metu mano likimas klostėsi labai gerai. Kvietė Gaidys (režisierius Povilas Gaidys - aut. past.) į Klaipėdą, Karklelis į Šiaulius (režisierius Mamertas Karklelis - aut. past.), ir į Vilniaus akademinį teatrą kvietė, bet pasirinkau Kauną. Ar gerai padariau, nežinau. Yra kaip yra. Į teatrą atėjome kartu su vyru, o tai irgi buvo svarbu. Susituokėme paskutiniame kurse. Buvome pirmieji, nes neleisdavo konservatorijoje tuoktis. Sakydavo: arba teatras, arba šeima. Buvo iškili Spalio revoliucijos minėjimo data, dėstytoja pažadėjo mus, jaunuosius, išleisti tuoktis, o bendrakursių pamergių - ne. Paskui nusileido. Pirmasis mūsų bendras spektaklis Kaune buvo „Dvikova“. Tiesa, praėjus metams mano kurso vadovė Vaišytė (Irena Vaišytė - aut. past.) kalbino važiuoti į Vilnių, bet tuomet J.Jurašas skyrė vaidmenį „Šventežeryje“, ir pasilikau.
Vaidinote teatre ir filmavotės kine. Kaip sekėsi suderinti šias veiklas?
Man nebuvo sunku derinti, filmuodavomės dažniausiai vasarą. Gal kai J.Jurašas pradėjo repetuoti „Barborą Radvilaitę“ ir numatė man Barboros vaidmenį kartu su Rūta Staliliūnaite, reikėjo eiti režisieriaus prašyti, kad leistų išvažiuoti. O kai pradėjau vaidinti spektaklyje, J.Jurašo nebebuvo, mane paglobojo aktorius Leonardas Zelčius. Ilgai buvo rodomas šis spektaklis... Ne tik Kaune, bet ir Vilniuje. Anksčiau beveik visi turėjome dublerius. Keisdavomės ir „Barboroje Radvilaitėje“.
Dublerystė yra sudėtingas dalykas, tokie nenusakomi jausmai. Man dėl to ir patikdavo kinas, kad esi vienintelis vaidmens kūrėjas. Dar nelengva staiga įsijausti į vaidmenį - būna, kad tenka staiga įsijungti, nes aktorius suserga. Kai „Baltaragio malūne“ R.Staliliūnaitė nusprendė nebevaidinti Jurgos, o spektaklis dar buvo labai lankomas, tai teko man. Aš net naktimis sapnuodavau, kad neatsimenu teksto.
Aktorius paprastai yra tas žmogus, kuris nerimsta negavęs darbo - naujo vaidmens. O jums tas alkis pažįstamas?
Mano tėtis sakydavo: „Vaikai, ko jūs jaudinatės, - algą gaunate, geriau ir būti negali!“ Tačiau tada ši profesija netenka prasmės. Labai skausminga mūsų profesija, nes negali pasirinkti. Ateini prie skelbimų lentos, kur kabo vaidmenų paskirstymai, o tavo pavardės nėra. Kita kartą - vėl nėra. Tada pradedi galvoti, o gal jau nieko ir nebus? Imiesi literatūros skaitymų, monospektaklių, kad išlaikytum profesinę formą. O to pasitenkinimo, kurį patirtum suvaidinęs gerą spektaklį, ir nėra. Man buvo labai sunkus periodas, kai J.Jurašas antrąkart išėjo iš teatro, vaidinau tik seniau pastatytuose spektakliuose. Tada man paskambino direktorė iš vienos mokyklos ir pasiūlė dirbti teatro mokytoja. Su vaikais dirbau nuo pat atėjimo į teatrą, tačiau teatro pamokos mokykloje! Net nelabai supratau, kaip tai bus. Nuėjau ir dirbau dešimt metų. Man ta veikla buvo kaip išsigelbėjimas nuo nedarbo teatre. Paskui teatro vadovas V.Bartulis pasiūlė įkurti teatro mokyklėlę. Vėl buvo stimulas eiti į priekį. Po truputį, po trupinėlį, taip ir susirenki, žiūri, kad kažką padarei.
Nuo rugsėjo vėl pasinersite į mokyklėlės veiklą, sugrįš besimokiusieji, ateis naujokėlių.
Mokyklėlėje dirbu su 10-15 metų vaikais. Darome visokius pratimus, kuriame etiudus. Giriu vaikus, skatinu. Ieškome temų etiudams. Mokyklėlės vaikai labai išprusę, ypač tie, kurie lanko nuo 2-ejų metukų. Aš pati tiek nesugalvočiau, kiek jie prisigalvoja. Ateina ir vaikų, kurie labai toli nuo meno, bet visą laiką džiaugiamės, kad jie po truputį pradeda suprasti, kas tai yra teatro menas. Norisi, kad atėjusieji į teatrą galėtų suprasti, kaip jame viskas vyksta, kad tai nėra lengva. Mūsiškiai labai laukia išėjimų į sceną, turime tris scenoje rodomus spektaklius: „Anderseno gatvė“, „Astrida“, „Liūdnas Dievas“. Vaikai kartais skundžiasi, kad spektaklyje „Liūdnas Dievas“ jie nieko neveikia. Tada aiškinamės, koks svarbus tas jų buvimas, nes jie vaidina vaikų namų auklėtinius. Didžiausias jų darbas yra būti ramiai, suprasti, kas vyksta. Jiems labai patinka blynų scena, nes Nijolė kepa skanius blynus, netgi vyksta konkurencija, kas joje vaidins (juokiasi). Pasimokę vaikai atsikrato kompleksų, jie supranta, kad kažką sugeba, gali būti scenoje. Viena bėda, kad jie labai greitai auga, bijau, kad per vasarą Mažylis iš spektaklio „Astrida“ nebūtų praaugęs Karlsoną.
Scenoje su V.Valašinu teko susidurti ne tik kaip su kolega, bet ir režisieriumi.
Taip. Menininkų namuose jis statė Ingmaro Bergmano „Paskutinį kavalierių“. Vaidinom su R.Staliliūnaite. Labai mus lankė žiūrovai. Kauno dramos teatre jis statė Augustino Griciaus „Palangą“, „Žiemos sodą“. Kartu vaidinome „Dvikovoje“, „Jelenoje ir Šturmane“, o „Rožyne“ - vyrą ir žmoną. Mūsų sūnus Dariukas dar būdamas mažas per gastroles žiūrėjo tą spektaklį, paskui liūdnas atėjo ir sakė man: „Mama, gal tu taip labai tėčio nebark“ (juokiasi). Man nebuvo sunku dirbti su vyru. Gal lengviau pasakyti „ne“, pasiginčyti, jeigu matai, kad kažkas netinka.
Žiūrovai ir režisieriai jums paprastai skirdavo romantiškus, melodramatiškus vaidmenis, bet yra tekę jus matyti ir juodojo humoro pjesėje Wernerio Schwabo „Prezidentės“, kur jūs įkūnijote valytoją Erną. Ne vienas žiūrovas, nusipirkęs bilietą į šį spektaklį, tikėjosi kitokių prezidenčių.
Čia buvo iššūkis ir mums, ir teatrui, ir žiūrovams. Atėjau, kai jau repeticijos su režisieriumi iš Austrijos buvo prasidėjusios. Kai perskaičiau, net aiktelėjau, - vieną iš herojų kitos dvi draugės finale net nužudo. Paskui pradėjau galvoti, kad čia tokia medžiaga, toks personažas gali būti. Buvo smagu repetuoti paprastą valytojų gyvenimą. Už tą vaidmenį gavau „Fortūną“.
Visas jūsų gyvenimas susijęs su Kauno dramos teatru. Išoriškai jis labai pasikeitė, bet vidinė aura galbūt išliko?
Yra toks serialas „Namai, kur širdis“. Ir mano širdis yra ten, kur teatras. Jis man kaip antrieji namai. Kad ir ką kas sakytų, bet artisto vidus teatre, viską, ką turi geriausio, jis palieka ten. Dabar daug išsibarstymo, vieni ten, kiti ten, o mes, ar ruduo ar vasara, būdavome kartu. Per gastroles kartu gyvenome, valgėme, daug kalbėdavomės, žmonės pasidarydavo artimi. Man labai trūksta visų tų, kurie išėjo, nes pusės žmonių, su kuriais atėjusi dirbau teatre, jau nėra. Grimavausi su Smetonos laikų artiste Antanina Vainiūnaite, kartu vaidinome spektaklyje „Valentinas ir Valentina“. Pamenu jos elegantišką laikyseną. Dabar jau pradedu pažinti teatre dirbančius jaunus žmones, nes kartu repetuojame „Žydrojoje paukštėje“. Po „Hamleto“ padėkojau už spektaklį pagrindiniam aktoriui, o jis greičiausiai ir nepažino manęs. Esu jau kita karta, visi gyvenimai nugyventi ir vaidmenys suvaidinti. Manęs klausia: „Kokį vaidmenį dar norėtumėte suvaidinti?“ To, ką norėčiau, aš jau negaliu vaidinti, o kai pagalvoji - labai daug suvaidinau per savo artistinius metus...
Trumpai apie aktorę
Nijolė Ona Lepeškaitė gimė 1947 m. rugpjūčio 3 d. Zyplių kaime, Šakių rajone. 1964-1968 m. mokėsi Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, Aktoriaus meistriškumo specialybės kurse. Baigusi mokslus, 1968 m. pradėjo dirbti aktore tuomečiame Kauno valstybiniame dramos teatre. Svarbiausi vaidmenys:
2010 m. Jelena. Dmitrijus Lipskerovas. „Jelena ir Šturmanas“. Režisierius Sergejus Paciukas.
2008 m. Auklė. Pagal J.Korčako biografiją. „Liūdnas Dievas“. Režisierė Inesa Paliulytė.
2007 m. Keitė Keler. Arthuras Milleris. „Visi mano sūnūs“. Režisierius Jonas Vaitkus
1991 m. Liucija Bejard. Thorntonas Wilderis. „Ilga Kalėdų vakarienė“. Režisierius Gytis Padegimas.
1982 m. Misis Veb. Thorntonas Wilderis. „Mūsų miestelis“. Režisierius Gytis Padegimas.
1982 m. Marija Uljanova. Michailas Šatrovas. „Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje“. Režisierius Jonas Vaitkus.
1980 m. Voverė. Vincas Krėvė. „Šarūnas“. Režisierius Jonas Vaitkus.
1980 m. Kaja. Henrikas Ibsenas. „Statytojas Solnesas“. Režisierius Jonas Vaitkus.
1978 m. Mara. Enno Vetemaa. „Rožynas“. Režisierius Ivanas Petrovas.
1972 m. Barbora Radvilaitė. Juozas Grušas. „Barbora Radvilaitė“. Režisierius Jonas Jurašas.
1972 m. Valentina. Michailas Roščinas. Valentinas ir Valentina. Režisierius Leonidas Lurjė.
1968 m. Nazi. Maratas Baidžijevas. Dvikova. Režisierius Jonas Jurašas.
Vaidmenys Lietuvos, Latvijos, Estijos ir kitų šalių televizijos ir kino filmuose:
Aldona. „Meilė kaip mėnulis“. Režisierius Kęstutis Jakštas, LTV (2014)
Monika. „Moterys meluoja geriau“. Režisierius Raimundas Banionis, TV3 (2008)
Irena. „Kriminalinės istorijos“. Režisierius Viktoras Valašinas, Kauno TV (1994-1998)
Valentinos motina. „Valentina“. Režisierius Vidas Bačiulis, LTV (1988)
Bežiurstienė. „Palanga“. Režisierius Mamertas Karklelis, LTV(1986)
Meri. „Medaus mėnuo Amerikoje“. Režisierius Jonas Vaitkus, LKS (1982)
Kazytė. „Virto ąžuolai“. Režisierius Gytis Lukšas, LKS (1976)
Jūratė. „Nerami rudens diena“. Režisierius Algimantas Kundelis, LKS (1975)
Ula. „Saduto tūto“. Režisierius Almantas Grikevičius (1975)
Alė. „Ties riba“. Režisierius Raimundas Vabalas, LKS (1973)
Lizu. „Vėtrų krantas“. Režisierius Kalljo Kyyskas, „Talinfilm“ (1971)
Rožytė. „Akmuo ant akmens“. Režisierius Raimundas Vabalas, LKS (1969)
Aldona. „Suaugusių žmonių žaidimai“. Režisierius Algimantas Kundelis, LKS (1968)
Apdovanojimai:
2007 m. - „Fortūnos“ diplomas už Keitės Keler vaidmenį A.Millerio „Visi mano sūnūs“
1999 m. - „Fortūna“ už Ernos vaidmenį W.Schwabo „Prezidentės“
