 - Copy.jpg)
Laūra Karnavičiūtė
„Šiaip jau vos prieš porą valandų dar buvau miške. Paskambino iš teatro, sako, kur jūs esat, juk apdovanojimą teiks... Toks ir visas mano gyvenimas - pilnas netikėtumų“, - priimdama Auksinį scenos kryžių kalbėjo operos primadona Sigutė Stonytė.
Tą kovo 29-osios vakarą ji pelnė Padėkos premiją už viso gyvenimo nuopelnus Lietuvos teatrui. Mažytė, elegantiška figūrėlė scenoje, o drauge su ja - visi pagrindiniai ištobulinti soprano vaidmenys, daugybė valandų juodo darbo, ne vienas išugdytas jaunasis dainininkas, galybė paliestų širdžių... Dideli, svarbūs, gražūs nuopelnai.
Visada didžiavausi gebėjimu į savo Mamą Sigutę Stonytę žvelgti tarsi į du atskirus asmenis - moterį, kuri kuria stebuklus scenoje, ir moterį, kuri stebuklus kuria mūsų namuose. Ir vis dėlto per apdovanojimų ceremoniją didžiuliame ekrane stebėdama prabėgančius jos vaidmenis nejučia vis labiau graudinausi, pagaliau visa širdimi suvokusi, kaip didžiai esu apdovanota šiame gyvenime, - nuo pat pirmų šioje žemėje akimirkų būti šalia ypatingos Artistės, nepaprastai talentingos, stiprios ir jautrios Moters. Kokia garbė vadinti ją savo Mama. Todėl ir šį mudviejų pokalbį apie gyvenimą scenoje norėjosi užrašyti tiesiog kaip dar vieną šeimos pokalbį prie arbatos. Tikiuosi, skaitytojams bus įdomu pabūti kartu su mumis.
***
Atsiimdama Auksinį scenos kryžių savo kalboje ne kartą minėjai netikėtumo veiksnį, kuris Tave nuolat lydi.
Dabar, po apdovanojimų ceremonijos praėjus nemažai laiko, kai ramiai perverčiu visą savo artistinį kelią, galiu tvirtai pasakyti, kad gyvenime nuostabiausias ir buvo tas netikėtumo momentas. Kai scenoje įvyksta kažkas, ko negalėjai tikėtis, užplūsta didžiulė laimė, ji net paširdžius kutena. Ir visi apdovanojimai, kuriuos esu gavusi per savo karjerą, - jie visi buvo nesvajoti, neplanuoti. Tie įvertinimai gal nesuteikia tokio stipraus laimės pojūčio kaip meniniai netikėtumai, bet tam tikra prasme priverčia sustoti ir atsigręžti atgal: kas čia buvo, už ką esu taip pagerbta? Tai juk įdomu: lėkdamas, bėgdamas, dirbdamas staiga esi priverstas maloniai stabtelėti, nusilenkti publikai ir priimti padėką.
Iš tiesų, kiek prisimenu, niekada nedirbai tam, kad už parengtą vaidmenį būtum apdovanota ar kitaip įvertinta.
Visada buvau meninio potyrio fanatikė. Man buvo labai svarbu patirti laimės žybsnius scenoje, apie ką jau užsiminiau. Žinoma, yra artistų, kurie naujas partijas rengia turėdami tikslą gauti premiją ar būti kitaip įvertinti, ir tai nėra blogai - kiekvienas scenos žmogus turi teisę kelti sau tikslą: pakerėti publiką, siekti meno aukštumų ar būti apdovanotam. Bet man tokių minčių niekada nekilo.
Man regis, netikėtumas Tavo profesijoje buvo užkoduotas nuo pat pirmųjų dienų - esi ne kartą užsiminusi, kad paauglystėje didžioji Tavo svajonė buvo medicina, chirurgija. Ir staiga - tas visas kortas sumaišęs dainavimas...
Taip, mano atėjimas į dainininkės profesiją nebuvo kruopščiai planuotas. Aš baltai pavyzdžiu tiems jaunuoliams, kurie tvirtai žino labai norintys dainuoti. Pati to niekada nejutau. Buvau eilinė mokyklos chore dainuojanti mergaitė, kuriai vadovė nuolat kartodavo: „Stonyte, dainuok tyliau.“ O draugė, kuri lankė muzikos mokyklą, išsyk sumojo: „Klausyk, jei jau tave visą laiką tildo, gal pamėgink stoti į dainavimą.“ Sutikau pamėginti, bet viskas vyko labiau humoristiškai. Nejutau natūralaus poreikio eiti į šią profesiją ir nejutau, kad tai mano gyvenimo kelias. Nuostabu, kai mažytė mergytė, atsistojusi „Dainų dainelės“ scenoje, įsitikinusi pareiškia: „Noriu būti dainininkė.“ O aš tiesiog pernelyg garsiai dainavau vidurinės mokyklos chore ir niekada nesvajojau apie didžiąją sceną.
Kokia Tavo kelio teatre pradžių pradžia? Gal prisimintum pirmuosius savo vaidmenis, kurių man neteko matyti?
Sakyčiau, pradžia buvo labai natūrali. Buvau dar studentė - anuomet operos studijos disciplinos atsiskaitymai tradiciškai vykdavo spektaklių pavidalu didžiojoje LNOBT scenoje. Rodėme Gounod „Faustą“, dainavau Margaritą, a. a. Sergejus Larinas buvo Faustas, Vytautas Bakula - Mefistofelis, Dalia Rakauskienė - Zybelis... Visi buvome to paties kurso ir kartu teatre dainavome spektaklį. Tada pirmąkart stovėjau toje scenoje. Prisimenu, negalėjau suvokti, kodėl man prieš akis juoda erdvė. Groja orkestras, tokia didelė scena, tokia didelė salė (išėję iš akademijos, visi tą kontrastą pajutome labai smarkiai) - jaučiausi visiškai bejėgė ir vis galvojau, kaip čia padarius, kad tas balsas bent kiek girdėtųsi. O juk kartais dar ir grimuodavomės patys... Atrodydavome labai juokingi, akys ir antakiai tik juoduoja, lūpos ryškiai raudonos. Režisierius Rimantas Siparis sakydavo, kad atrodom baisiai ir gal apskritai vertėtų eiti į sceną be grimo. (juokiasi) Kitaip tariant, viskas - vienas didžiulis stresas. Scena juoda, mes nemokšiškai nusigrimavę - įtampa, nepatogumas, o dar reikia dainuoti ne patį lengviausią vaidmenį. Vėliau, įėjęs į savo darbus, tą pojūtį tiesiog užmiršti, bet pirmas įspūdis toli gražu nebuvo malonus.
Kai priėmė į teatrą, pirmasis vaidmuo buvo Tatjana Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. A. a. maestro Jonas Aleksa labai noriai su manimi dirbo, kartu ir parengėme šį pirmąjį didelį mano kaip operos solistės vaidmenį.
O tada taip susiklostė, kad į mano pasaulį atėjai tu, taigi natūraliai karjeroje atsirado pertrauka. Kai grįžau į darbą, laukė chrestomatinė artisto dalia - maži vaidmenukai. Teatro tvarkaraščių lentoje pamačiau man paskirtą Aniną „Traviatoje“ (jos taip ir nepadainavau), Mažylį to paties pavadinimo Telksnio operoje, Malviną Gaižausko operoje „Buratinas“. Buvau smulkutė, mažytė, ir man tai tiko. Be to, niekada nekilo mintis priekaištauti, kodėl man skiriami vaidmenys vaikiškose operose. Visada pasąmonėje tikėjau, kad dainavimo kelią pradėti reikia kaip tik taip. „Fausto“ spektaklyje puikiai pajutau, kokia dar esu bejėgė perskrosti tą scenos tamsą.
Kas buvo didžiausi Tavo mokytojai?
Esu iš tų artistų, kurie besąlygiškai vertina visus šalia esančius žmones, tad nenorėčiau išskirti nė vienos pavardės. Ne todėl, kad nenoriu minėti, - tiesiog jų labai daug, o ir apskritai žmogus juk gali mokytis net iš vargetos, kuris dienas leidžia prie šiukšlių konteinerio. Visas gyvenimas nuolat moko. Mokytojai yra visi, mes turime drąsiai ir atvirai tai suvokti, o ne kartoti: „Aš viską žinau“, „Man viskas aišku“, „Tu man neaiškink“.
Didieji ugdytojai, kurie puoselėjo meninę asmenybę, žinoma, buvo dirigentai, režisieriai. Bet pati didžiausia ir svarbiausia mokytoja man visada buvo šeima. Vyras pianistas, nors gal ne itin gerai išmanė dainavimo specifiką, visada pasakydavo labai tikslių pastabų. Arba mūsų su tavimi diskusijos, tavo samprotavimai ir įspūdžiai, o kartais ir konkreti kritika. Tai nepaprastai vertinga. Dar vienas dalykas - mano pačios vokalinė intuicija. Baigusi akademiją neturėjau nė vieno dainavimo pedagogo ar nuolatinio žmogaus, kuris rūpintųsi mano balsu. Aš galiu dirbti viena, savarankiškai atrasti garsą, kurio reikia konkrečiam personažui, muzikai, kompozitoriaus kūrybos specifikai. Galiu drąsiai, nesigėdydama pasakyti, kad tai Dievo duota. Kategoriškai neiškeliu savęs aukščiau kitų, tiesiog tokia realybė. Dainininkas be intuicijos dainuoti negali.
Ne kartą esame diskutavusios, kokia ta intuicija vis dėlto svarbi. Juk, kai tik atėjai į teatrą, buvo pasiūlyta didžiulių ir itin sunkių partijų. Ir Tu visada turėjai drąsos atsisakyti, kas vienaip ar kitaip netiko.
Pirmas vaidmuo, kuris man buvo paskirtas dar iki tau gimstant, buvo Čio Čio San Puccini operoje „Madam Baterflai“. Taip, turėjau vidinio dramatizmo, bet tuo pat metu puikiai suvokiau, kad vokalas dar pernelyg gležnas. Dar svarbiau - žinojau, kad nebūsiu pajėgi išreikšti to, ką norėjo pasakyti kompozitorius ir jo sukurtas personažas.
Vokalistui būtinas toks tvirtas savęs pajautimas?
Nebūtinai. Nemanau, kad tai galioja visiems - tai mano asmeninė taisyklė. Aš tokia buvau. Kiti galbūt renkasi avantiūros, rizikos kelią, ir jiems tai pavyksta. Aš visada jaučiau, kur link turi eiti vokalas, kad nedegraduotų, tas pats principas galiojo ir renkantis vaidmenis. Kartais apimdavo neviltis - štai vaidmuo, kuris visiškai ne mano jėgoms, o man jį siūlo. Bet niekada nesusvyruodavau nei prieš vyriausiąjį dirigentą, nei prieš teatro vadovybę, kai tokios partijos nuspręsdavau atsisakyti. Lygiai taip pat nebuvo nė vieno vaidmens, kurio eičiau ir prašyčiau.
Žinoma, dainininkas niekada neturi stovėti patogioje saugos zonoje. Iššūkiai absoliučiai būtini. Tačiau turi žinoti savo galimybių ir jėgų ribas - jei aukosi savo vokalą dėl įspūdžio, tave stebinčiam žiūrovui ar scenos partneriui visada kils klausimas, ko tas dainininkas taip vargsta ir dainuoja jam visiškai netinkamą partiją. Aš niekada nenorėjau varginti nei šalia esančių žmonių, nei publikos.
Užsienio operos kontekste dažnai girdime apibūdinimus „Verdi solistas“, „Wagnerio balsas“, „Mozarto dainininkas“, ir neretas solistas šiais laikais savo repertuarą gana smarkiai apriboja. O Tau kažkaip pavyko aukščiausiu lygiu dainuoti muziką nuo Mozarto iki Richardo Strausso.
Pamenu, kažkada sėdėjau Beatričės Grincevičiūtės konkurse kartu su Lilija Šukyte-Sukis. Kalbėjomės apie partijas, kurias šiuo metu dainuojame. Ji negalėjo patikėti, kad mano repertuare yra ir Cerlina, ir Salomėja... Visada siekiau rasti balso skambesį, būdingą konkrečiam personažui. Tam, žinoma, reikia laiko, ir kartais būdavo nelabai lengva, pavyzdžiui, netoli vienas kito repertuare išsidėstę „Skrajojantis olandas“ ir „Traviata“, o juk reikia suspėti suderinti vokalą. Tai man visada buvo nepaprastai svarbu - juk negali Wagnerio muzikai būtina balso emisija dainuoti Verdi, tai tiesiog neįmanoma. Yra Verdi frazės, jų linijos, personažų spalvos, kurias privalu intuityviai pajusti ir prie to priderinti tinkamą vokalo skambesį.
Iš mano atminties tikriausiai niekada neišsitrins tie Tavo vaidmenys, kuriuos mėgstu vadinti demoniškaisiais, - tai Ledi Makbet Verdi „Makbete“ ir Abigailė Verdi „Nabuke“. Nepamirštamos Tavo didžiulės išraiškingos akys, kai Jono Vaitkaus pastatytame „Nabuke“, regis, tik stovėdavai ir dainuodavai, o iš jų tiesiog nežemiška jėga plūsdavo...
Žinai, čia irgi įdomus momentas. Kai užgrodavo energiškai labai stipri muzika, vienintelė mintis mano galvoje būdavo: „Laikyk arklius!..“ Ir kartais tų arklių tiesiog negali nulaikyti, bet, pavyzdžiui, „Nabuke“ yra mizanscena, kurioje turi ramiai stovėti, tada nėra kur dėtis, visa ta energija pro akis veržiasi. Kažkoks protingas žmogus yra pasakęs: „Turi dainuoti akys.“
Kita vertus, yra labai stiprių vaidmenų, galinčių dainininką užvaldyti ir sudraskyti visomis prasmėmis - ir jo balsą sunaikinti, ir dvasią. Tai Ledi Makbet, Salomėja. Tada pristabdai, stengiesi iš paskutiniųjų, ir vis tiek užvaldo ta muzikos energija. Tokiu atveju ypač gelbsti profesionalus balso valdymas - pasitikėti savo technika ir žinoti, kad muzika tavęs nesudraskys. Bet jei esi jaunas ir dar nevaldai balso - gresia tragedija.
Visada prisimenu tą nepaprastą kontrastą: namie Mama smagiai sau kepa skaniausius blynus, o vakare scenoje virsta Ledi Makbet ir plikomis rankomis žvakes gesina... O vos nulipusi nuo scenos išsyk grįždavai į save.
Taip, esu iš tų atlikėjų, kurie netapatina darbo scenoje su realiu gyvenimu. Niekada buityje nenešiojau Ledi Makbet karūnos ir nesureikšminau to, ką kuriu teatre. Scenoje artistas visada labai sunkiai dirba, nesvarbu, kuo užsiimtų. Net jei būčiau norėjusi dėtis primadona, tam tiesiog būtų pristigę jėgų, nes visos jos paliekamos scenoje.
Kuris pastatymas ar vaidmuo buvo Tau netikėčiausias?
Be jokios abejonės, Ledi Makbet. Buvau visai jaunutė, o gavau vaidmenį, paprastai dainuojamą karjeros pabaigoje. Man ir pačiai buvo netikėta, kad turiu vidinės energijos ir aktorinės laisvės, būtinų šiam karališkam vaidmeniui. Iki tol dainavau visai kitokias partijas ir tik Violeta „Traviatoje“ buvo iš tų, kur reikėjo daugiau vidinių išteklių. O čia - pirma partija, kupina tokios pragariškos ekspresijos. Buvo labai įdomus pojūtis - esi jaunas, drąsus, turi temperamentą ir gali dainuoti - ir staiga pamatai visą savo perspektyvą. Per šį vaidmenį pirmą kartą taip ryškiai prisiliečiau prie savęs pačios.
Taip pat išskirčiau Elizabetę iš Wagnerio „Tanhoizerio“. Tai buvo pirmas laiptelis į europietišką operos estetiką. Dirbome su atvykusia iš Vokietijos kūrybine grupe, kuri repetavo tik su viena solistų sudėtimi (tais laikais tai buvo nematytas dalykas). Pirmą kartą patyriau, ką reiškia labai smulkiai dirbti scenoje - kad čia nėra nė vieno nereikalingo judesio. Viskas motyvuota, nesuskubėta, tikslu. Ranka kyla čia, koją statai sulig šita nata, žvilgsnis - čia... Reikėjo išmokti dirbti labai tiksliai, užfiksuoti visus reikalavimus ir visus kuo tiksliausiai įvykdyti. Dirbti buvo labai sunku, bet kai viską padarėme, iš džiaugsmo norėjosi verkti.
Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad mylimiausias Tavo vaidmuo - Dezdemona Nekrošiaus režisuotame Verdi „Otele“?
Jei atvirai, myliu visus savo vaidmenis, ir tikriausiai kiekvienas artistas pasakytų tą patį. Mylimiausio vaidmens nėra. Bet Dezdemona man pati brangiausia, nes į ją suėjo viskas. Tai kulminacija. Ji brangi, nes tai vaidmenų vaidmuo, ir visa, kas sukurta iki jos, - visos spalvos, visas artisto gyvenimas, lyrika ir dramatizmas - įkūnyta kaip tik joje. Dezdemona buvo ir vokalinis iššūkis - mano įsitikinimu, šį vaidmenį turi dainuoti jaunesnė solistė. Kažin ar kas atlieka šią partiją artėdamas prie šešiasdešimtmečio, kaip kad man teko daryti... Bet mudu su Vaidu Vyšniausku (Otelu) buvome labai laimingi, nes spektaklis buvo pastatytas mums. Ir vis dėlto Dezdemona buvo sunkus vaidmuo. Kaip nusimesti visą naštą, visas natas, kurios perėjo per tavo gerklę, kad šviežiai sudainuotum ketvirtojo veiksmo „Ave Maria“? Brandžiai dainininkei tai daugiau nei tiesiog iššūkis.
Man nuostabiausia, kad Dezdemonoje mačiau nepaprastai daug Tavęs tos, kuri paprastai kiekvienam sutiktajam atvirai nerodoma...
Esama vaidmenų, kurie atskleidžia, ką žmogus turi, bet gyvenime tiesiog to nenaudoja. Žmogus, artistas turi turėti daug charakterio ir temperamento spalvų. Gyvenime nėra tiek daug galimybių savęs išreikšti, o scena lyg lakmuso popierėlis - ji parodo viską.
Auksinį scenos kryžių pelnei už viso gyvenimo nuopelnus Lietuvos teatrui. Šalia akivaizdžių sceninių nuopelnų norėtųsi išskirti Tavo pedagoginę veiklą.
1991 m. mane, grįžusią iš laimėto Marian Anderson konkurso (JAV), susirado tuometinės konservatorijos Dainavimo katedros vedėjas Eduardas Kaniava. Tuo metu jis taip pat buvo Merilande, girdėjo, kaip dainavau visuose turuose. Teigė, kad jam imponavo mano valia, susikaupimas, rimtas požiūris į profesiją, ir primygtinai reikalavo, kad pradėčiau dėstyti dainavimą. Prisipažinsiu, išsigandau: buvau dar visai jauna, pradedanti dainininkė ir nemaniau, kad turiu teisę mokyti kitus. Vėl netikėtumas, vėl iššūkis. Ir vėl aš jį priėmiau. Nebuvo lengva, bet po truputėlį...
Manau, kiekvienas pedagogas, esantis kartu ir atlikėjas, pritars, kad dėstydamas dainavimą ir pats nepaprastai daug mokaisi. Studentas pateikia daug klausimų, į kuriuos privalai atsakyti ne tik teoriškai, bet ir padėti praktiškai įveikti kilusias kliūtis. Yra žmonių, į kuriuos investavau daug jėgų ir žinių, - daug mano studentų yra šiame kelyje, nemetė dainininko profesijos. Tai man didžiausia padėka ir laimė, kad darbas nenuėjo veltui.
Koks jausmas matyti scenoje rimtus operos vaidmenis atliekančius savo studentus?
Didžiuojuosi jais ir džiaugiuosi kiekviena jų gražiai sudainuota nata ar arija. Jei šalia nebūna žmonių, o salėje - įprasta prietema, tada tiesiog verkiu laimės ašaromis.
Ne kartą esi sakiusi, kad dainininkas turi du gyvenimus - profesiją ir tai, kas lieka už jos.
Už buitinį gyvenimą apdovanojimų niekas neskiria, įvertinamas tik gyvenimas scenoje. Dažnai galvoju apie kolegas - laikas labai greitai bėga, kai kurie jų išeina iš scenos tyliai, nepagerbti. Mane tai labai liūdina. Ne kiekvienam lemta ir karjeros pabaigoje dainuoti dideles partijas, juk būna įvairių aplinkybių. Manau, kiekvienas žmogus, baigiantis artisto gyvenimą, turėtų būti įvertintas. Jie atiduoda nepaprastai daug, gyvena, kuria scenoje. Mąstydama apie savo karjeros pabaigą dažnai galvoju apie kolegas, kurie nebedainuoja. Nejaučiu euforijos dėl to, kad buvau taip ypatingai pagerbta, - žinoma, tai malonu, bet yra ir krislas liūdesio dėl tų talentingų solistų, kurių karjeros baigtis nebuvo pastebėta, kuriems taip ir nepadėkota už nežmoniškai sunkų darbą.
Turiu pripažinti, kad šiuos du savo gyvenimus gyvenai tiesiog meistriškai - niekada nesu patyrusi, kad būtum aikštinga primadona, aplink kurią reikia ant pirštų galiukų vaikščioti. Man visada buvai tiesiog geriausia pasaulyje Mama, scenoje virstanti neatpažįstama moterimi, o per pertrauką, man užbėgus į grimo kambarį, vėl atvirstanti į Mamą ir klausianti, ar nesušalau kojų ir pavalgiau pietus...
Suprantu, ką turi omenyje. Visada jaučiau didžiulę atsakomybes už du dalykus: už savo profesiją, ir savo šeimą. Prieš išeidama į spektaklį visada namie paruošdavau pietus. Atmeni, kaip pykdavau, kai sakydavai: „Nevark, pailsėk, Tau juk šiandien spektaklis...“ Tai sąžiningumas, atsakingumas, didelė meilė ir scenai, ir artimiausiems žmonėms. Man regis, menas negali būti visavertis be visaverčio gyvenimo šeimoje. Jei dirbčiau užsienyje ir man reikėtų labai stipriai pasistengti būti aukštumoje, būtų gana sunku viską suderinti. Kita vertus, ko gero, ir pati nesirinkčiau ilgai taip gyventi. Man svarbu maksimaliai atiduoti save šeimai ir scenai. Ir tai įmanoma.
Ačiū už pokalbį ir laimę būti šalia Tavęs.
