Inga Liutkevičienė
Maskvos valstybinio akademinio J. Vachtangovo teatro meno vadovo Rimo Tumino režisuotas spektaklis „Dėdė Vania" pagal A. Čechovą, kuriam scenografiją kūrė vilnietis dailininkas scenografas Adomas Jacovskis, pripažintas geriausiu Rusijos metų spektakliu ir apdovanotas garbingiausiu teatro apdovanojimu „Auksine kauke". Ta proga prašau dailininko interviu ir klausiu ne tik apie pasiekimus, kūrėjų iš Lietuvos užkariautas dideles scenas, bet ir apie tai, ar daug degtinės reikia išgerti su rusais norint rasti bendrą kalbą.
Interviu metu A. Jacovskis dar kartą suteikia man progos įsitikinti jau daug kartų patikrintos taisyklės teisingumu - kuo didesni žmogaus darbai, tuo lakoniškesni atsakymai.
- Ar „Auksinė kaukė" iš tiesų yra auksinė?
- "Auksinės kaukės" stilistika primena Venecijos karnavalo kaukes. Šiemet "Auksinės kaukės" apdovanojimai įteikti septynioliktą kartą. Ją kūręs autorius, maskvietis dailininkas scenografas Olegas Šeincas, jau miręs. Kaukė - paauksuota, puošta blizgučiais. Man nelabai patinka toks kaukės dizainas, labiau patiktų Commedia dell`arte stiliaus kaukė.
REKLAMA
- Kuklieji visada atsako nesitikėję nei tokio, nei kitokio apdovanojimo. Ar taip buvo ir šiuo atveju, o gal visgi jautėtės sukūrę neeilinį spektaklį?
- Bendraudamas su kai kuriais Rusijos teatralais, girdėdamas jų nuomones apie spektaklį "Dėdė Vania", neabejojau, kad kažkurioje nominacijoje būsime apdovanoti. Na, pirmiausia, tai daug kas stebėjosi, kad apdovanotas ne spektaklio režisierius, ir ne spektaklyje pagrindinį vaidmenį kūręs aktorius S. Makoveckis, apie kurio vaidybą kalbėta, kad tokio Dėdės Vanios dar
"Auksinė kaukė" įteikta už geriausią spektaklį. Taip nusprendė žiūri, kuriai priklauso apie penkiolika teatralų. Viena "Auksinė kaukė" yra Viniaus Mažajame teatre, kuria prieš kelerius metus buvo apdovanotas R. Tumino režisuotas spektaklis "Maskaradas" už geriausią užsienio spektaklį, parodytą Rusijoje.
Gegužės pabaigoje spektaklis "Dėdė Vania" bus rodomas Izraelyje, Jeruzalės teatrų festivalyje, o dar po kelių dienų Ispanijoje bus rodomas "Maskaradas". Rudenį laukia gastrolės kitose Europos šalyse, o tolimesniuose planuose - JAV.
- Kas jus labiausiai jungia su režisieriumi R. Tuminu, kad pavyksta pasiekti tokio gero bendro rezultato, juk kito įsimintino šio režisieriaus spektaklio "Maskaradas" dekoracijų autorius taip pat esate jūs?
- Turbūt sutampa mūsų skoniai, požiūris į teatrą. Man patinka toks teatras, kurį kuria R. Tuminas. Jei kartu dirbame, tai gal jam patinka tai, kaip kuriu dekoracijas. Randame bendrą kalbą, nors padiskutuoti tenka - kartais jis mane įkalbinėja, kartais aš jį bandau perkalbėti.
- Dabar žmonės iš Lietuvos dažniau nuskrenda pažiūrėti spektaklių į Londoną ar Stokholmą negu į Maskvą. Todėl įdomu, kiek kainuoja bilietas į J. Vachtangovo teatrą Maskvoje? Ar yra specialios ložės VIP žiūrovams?
- Patys pigiausi bilietai kainuoja 200 rublių (apie 20 litų), brangiausi - 3.000 rublių ( apie 260 litų). Specialios ložės yra, teko sėdėti, todėl žinau, kad jos labai nepatogios, nes įrengtos šonuose, bet tokia teatro tradicija.
- Kaip atrodo pastatas? Kaip teatras įrengtas?
- Per karą pastatas buvo visiškai sugriautas, o taikos metu atstatytas. Tai tipškas Stalino laikų architektūros pavyzdys - didelės erdvės, didžiuliai vestibiuliai, didelė scena, kolonos, tipiškas tų laikų interjeras. Teatras, net Maskvos masteliais didelis, jame yra per tūkstantis vietų. Kosmetinio remonto gal ir reikėtų, bet iš esmės pastato būklė gera. Tai tikras akademinis, solidus teatras. Jame dirba apie šimtas aktorių. Stovi labai patogioje vietoje - Senajame Arbate, prie pat yra metro stotelė.
- Sovietmečiu teatrų salės lūždavo nuo žiūrovų. Kaip yra dabar - ar rusai vis dar mėgsta teatrą?
- Salės visą laiką pilnos. Ir ne tik šiame teatre. Žiūrovai - ne tik maskviečiai. Rusijos sostinėje priskaičiuojama apie milijoną - du miljonus svečių, suvažiavusių iš visos plačiosios šalies, iš Sibiro platybių. Jie, o ir užsienio svečiai, taip pat labai mėgsta teatrą. Kaip atvažiavus į Maskvą nenueiti į teatrą? Atvažiavusieji būtinai nori apsilankyti teatre, muziejuje ir restorane - tada kelionę galima vadinti sėkminga.
- Ar lankytojai mėgsta užsukti į teatro bufetą?
- Taip, būtinai. O ten visada paruošti skanūs ir palyginti nebrangūs (apie dešimt litų) sumuštinukai su skirtingų rūšių žuvimi, ikra. Vaišinamasi taurele konjako, šampano, kitokiais gėrimais. Žiūrovai mėgsta šį ritualą - koks gi teatras be bufeto?
- Kokia publika ateina žiūrėti spektaklių į J. Vachtangovo teatrą?
- Daugiausia inteligentai, daug jaunimo, tačiau didžioji dalis žiūrovų, kaip ir visur (Lietuva - ne išimtis), vidutinio amžiaus moterys. Į premjeras susirenka Maskvos elitas ir tai stebina šio teatro senbuvius, nes, kol teatrui nevadovavo R. Tuminas, Maskvos "grietinėlės" čia nesimatydavo, na, gal vienas kitas, o dabar suguža į kiekvieną premjerą.
- Gal žiūrovai, eidami į teatrą, vis dar puošiasi ir persiauna batelius, juk prieš kelis dešimtmečius tai buvo įprasta?
- Ne, ateina vilkėdami kasdieniais rūbais, tiesiai iš darbo. Maskvoje dideli atstūmai - nespėsi grįžti namo po darbo pasipuošti.
- Kartą esu mačiusi, kaip užsienio aktorę žiūrovai Maskvoje tiesiog apipylė gėlėmis ir pridovanojo minkštų žaislų. Žiūrėjau ir galvojau - kur ji dės kalną pliušinių meškinų ir kiškių. Ar toks gerbėjų elgesys įprastas Maskvoje? Ar įprasta pagerbti scenografą, jei scenografija puiki?
- Aktoriai gauna gėlių, po spektaklio gerbėjai dažnai laukia jų prie tarnybinio išėjimo, prašydami autografų ar kartu nusifotografuoti. Aš dėmesio sulaukiu nebent iš teatro žmonių. O šiaip, kaip ir kiti mano profesijos atstovai, esu nematomas žmogus. Mes - dailininkai, kompozitoriai, režisieriai - esame nematomi žmonės, spektaklio garbę atlaikyti tenka tiems, kurie dirba scenoje - aktoriams.
- Ar reikia išgerti daug degtinės su techniniais darbuotojais, kad jie sėkmingai įgyvendintų jūsų kūrybinę idėją?
- Nebūtinai. Susikalbame ir be degtinės. Pradžioje į mane žiūrėjo gal kiek atsargiai, nepasitikėdami, bet netrukus radome bendrą kalbą. Mūsų santykiai puikūs. Kartais ne iš karto pavyksta pataikyti į dešimtuką dėl to, kad galbūt ne taip buvo suprasta mano idėja, bet aptarę vieną kitą kartą, kai ką perdarę ar patobulinę, gauname reikiamą rezultatą.
- Koks įspūdis susidaro apie tai, kaip maskviečiai dabar gyvena?
- Maskvoje dažniausiai gyvenu Lietuvos ambasados viešbutyje, iki teatro nueinu per penkias minutes. Beveik visada mano maršrutas tik toks - viešbutis - teatras - viešbutis. Papildomai niekur lankytis neturiu laiko, o dažniausiai ir jėgų.
Visiškai pritariu vienam architektui, sakančiam, kad Maskvoje atstūmai tiesiog "nehumaniški". Visiškai sutinku su juo. Taigi mano maršrutas vis tas pats, todėl negaliu sakyti, kad gerai žinau, kaip žmonės gyvena.
Matau kontrastus - labai daug prašmatnių mašinų, turto ir spindesio, prabangūs, visada pilni restoranai, geruose restoranuose pavalgyti labai brangu, tuo pačiu gatvėse pilna valkatų, nuskurdusių, išmaldos prašančių žmonių. Naujos mašinos po miestą laksto 100 kilometrų per valandą greičiu ir tai nieko nestebina - norma.
- Kur kuriate dekoracijas scenovaizdžiui - Maskvoje ar Vilniuje?
- Maketą, dekoracijos idėją prieš tai visada aptaręs su režisieriumi R. Tuminu, sukuriu Vilniuje. Maketas nedidelis, sulankstomas, telpa į aplanką. Maskvoje teatrai neturi savo dirbtuvių, o užsako gaminti dekoracijas firmoms, kurios dalyvauja konkursuose.
Tai kainuoja milžiniškus pinigus. Scenovaizdis (dekoracijos, rūbai) dramos spektakliui kainuoja nuo trijų šimtų tūkstančių iki šešių šimtų tūkstančių litų. Lietuvoje už tokią sumą būtų galima pagaminti dekoracijas gal trims spektakliams. Patvirtinus maketą, idėja realizuojama, t.y. dekoracijos pagaminamos per kelis mėnesius - pusmetį. Per tą laiką kelis kartus važiuoju pažiūrėti, kaip darbas vyksta. Prieš premjerą apsistoju Maskvoje ilgesniam laikui - dešimčiai dienų.
- Kuriate dekoracijas skirtingose šalyse - ne tik Lietuvoje ir Rusijoje, bet ir Islandijoje, Lenkijoje. Ar kurdamas atsižvelgiate į tautinius, kultūrinius skirtumus?
- Niekada nesitaikau prie kitų skonio. Atsižvelgiu tik į režisieriaus nuomonę. Jeigu režisieriui nepatiks, jam bus sunku dirbti. Scenografija yra taikomasis menas, tai nėra tapyba, kai tapau taip, kaip noriu. Reikia atsižvelgti į režisieriaus, aktorių poreikius, tačiau tautiniam skoniui niekada nepataikauju, juk meno kalba - tarptautinė.
- Penkiasdešimtmečių karta turėjo laimės išgyventi nepakartojamų emocijų kultiniuose režisieriaus E. Nekrošiaus spektakliuose "Kvadratas", "Ilga kaip šimtmečiai diena", "Pirosmani, Pirosmani", kuriems dekoracijas kūrėte taip pat jūs. Rodos, dabar su šiuo režisieriumi nebedirbate. Kodėl?
- Tikrai buvo puikūs spektakliai. Dabar scenografiją šio režisieriaus spektakliams kuria jo sūnus architektas ir žmona dailininkė. Puiki komanda.
- Kokiam spektakliui dekoraciją kuriate šiuo metu?
- Ką tik atidaviau maketą naujam, J. Vachtangovo teatro įkūrimo devyniasdešimtmečiui skirtam spektakliui, kurio premjera numotoma lapkričio mėnesį. Vyriausiosios kartos teatro aktoriai, Rusijos teatro ir kino garsenybės J. Jakovlevas, J. Borisova, kiti vaidins scenas iš penkių skirtingų rusų ir pasaulio klasikos spektaklių.
- Ar po didelių scenų, dekoracijų nesinori tyliai susikaupti savo nedidelėje studijoje Vilniaus centre ir nutapyti nedidelį paveikslą?
- Ką tik atsidarė mano kūrinių personalinė paroda Panevėžyje „Galerijoje XX", kur eksponuojami pastarųjų metų tapybos darbai. Dekoracijų kūrimas atima daug laiko, dar dėstau Vilniaus dailės akademijoje, tad tapybai laiko lieka labai mažai. Iš tiesų norėčiau tapyti daugiau ir kad mano kūrybos proporcijos būtų atvirkštinės - daug tapybos ir kartais dekoracijų kūrimas, bet yra kaip yra.
