Asta Šiukšterienė
„.. emocijos turi ciklus,.. aš rankioju mintis iš kiekvienos elektroninės planetos kampelio“, -apie savo kūrybą sakė Antye Greie-Ripatti, tarptautinio lygio elektroninės muzikos kūrėja, prodiuserė, dainų autorė ir atlikėja, naujųjų medijų menininkė. Skaitmeninės muzikos pasaulyje ji taip pat žinoma ir kaip Laub, AGF ir poemproducer.
Šiuo metu kompozitorė režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus kvietimu kuria muziką jo spektakliui pagal Eugene´o O´Neillo pjesę „Meilė po guobomis“. Režisierius pakvietė Antye Greie-Ripatti bendradarbiauti, nes pats mėgsta klausytis jos muzikos. Premjera Šiaulių dramos teatre numatyta gruodžio 6 dieną.
Rytų Vokietijoje 1969 metais gimusi Antye anksti susidomėjo muzika, poezija ir filosofija. Kurdama menininkė drąsiai eksperimentuoja: miksuoja žodinį atlikimą, balsą, garsus su elektronine muzika, kuria garso instaliacijas, naudodama aplinkos, pramonės triukšmą, miesto šurmulį. Yra parašiusi keletą garso takelių filmams, teatro ir šokio spektakliams, parodoms. Jos specifinė eksperimentinė muzika pastarąjį dešimtmetį įvertinta daugiau nei 10 įvairių prizų ir apdovanojimų.
2008 metais Antye iš Berlyno persikraustė gyventi į nedidelę Suomijos Haiuluoto salą Baltijos jūroje. Ten prieš keletą metų susituokė su ilgamečiu partneriu, savo devynmetės dukters tėvu. Nors mamai, žmonai, kompozitorei, prodiuserei, atlikėjai ir edukatorei darbo netrūksta, kūrėją suintrigavo režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus pasiūlymas padėti perkelti į mūsų laikmetį klasikinę Eugene´o O´Neillo dramą „Meilė po guobomis“, kuri prieš devynis dešimtmečius Niujorko visuomenėje sukėlė skandalą incesto ir vaikžudystės temomis.
Siūome paskaityti išskirtinį Antye Greie-Ripatti interviu būsimo spektaklio žiūrovams.
O´Nilas parašė šią dramą beveik prieš šimtmetį, remdamasis antikos mitologija. Kuo ši pjesė galėtų būti aktuali mums dabar?
Juk ji yra apie šeimą ir verslą, o labiausiai - apie meilės trūkumą artimiausiame šeimos rate. Manau, kad šis meilės stygius ir priveda prie pamišimo ir smurto. Tai yra liūdnoji dalis, kuri, beje, atskleidžia bejėgiškumą moters, kurios vienintelė galia - suteikti gyvybę, tai yra gimdyti vaikus, ir galiausiai tą gyvybę atimti. Tai taip pat atsiskleidžia išsiauklėjimo, supratimo ir užuojautos trūkumas, bendravimo tuštumas. Tikrai tikiu, kad šiais laikais mes vis tobulėjame, bet... galbūt nepakankamai.
Svarbu suprasti mūsų praeitį, iš kur mes kilę, koks galingas mūsų protėvių emocinis ir socialinis palikimas, jei ir toliau dar tebėra tiek daug smurto pasaulyje, kasdien žudomi žmonės, net vaikai. Tai labai sunku suprasti žmogui, kuris patyrė meilę ir staiga atsiduria tokioje situacijoje. Aš tikrai manau, kad apie tai tinka kalbėti, nes labai svarbu suprasti priežastis. Čia persipina viskas: meilės trūkumas tarp tėvo ir sūnų, motinos troškimas ir dar tas neaiškus meilužės vaidmuo. Visiems pjesės vyrams trūksta moteriškos draugystės, moters stygius didžiulis. Man tai pjesė apie ir lyčių kovą bei galią.
Jums tai pjesė apie meilę, aistrą, geismą ar instinktą turėti, valdyti?
Aš nežinau. Manau, labiau apie viso to trūkumą. Man labai gaila tų žmonių dėl to, kad juos gyvenimas taip suvaržė ir įkalino.
„Meilė po guobomis“ - dramaturgijos klasika. Koks muzikos, garsų vaidmuo spektaklyje? Ar nustebinsite žiūrovą?
Tikiuosi. Manau, Paulius (spektaklio režisierius Paulius Ignatavičius - Aut.) ir pasirinko tokią radikalią elektroninės, skaitmeninės muzikos kompozitorę kaip aš, kad padėčiau perkelti pjesę į mūsų laikmetį. Be to, jis pasirinko moterį, o tai labai išmintinga, stengiantis išgauti balansą. Man tai teikia labai daug vilčių.
Nors kompozicija dar neišbaigta, ketinu ultragarsu perteikti tam tikras temas. Motina, jos trūkumas - man reiškia meilę. Tad jai pavaizduoti fermoje aš panaudojau švelnų moterišką balsą šalia tikroviškų ūkio garsų įrašų industrinėje šių laikų fermoje su traktoriais, mašinomis ir pan. Aš pati gyvenu modernių fermų apsupty, tad šie garsai man puikiai pažįstami ir artimi.
Tikra sėkmė, kad tokia patyrusi, žinoma ir progresyvi menininkė kuria muziką lietuvių statomam spektakliui. O kuo jus pačią sudomino darbas nedideliame šiauliečių teatre?
Man labai įdomu. Didelis ar mažas - darbo apimčiai tai neturi jokios reikšmės. Beje, aš gyvenu mažoje salelėje šiaurinėje Suomijoje. Tai iš esmės „mažo“ pasirinkimas.
Mėgstu kurti spektakliams ir filmams. Tai puikus darbas lakiai vaizduotei. Paulius buvo įsitikinęs, kad tai mums pavyks, įtikino ir mane, ir man pasidarė labai smalsu.
2010 metais man teko rašyti partitūrą „Orlandui“ Škotijoje. Labai intriguoja darbas su senesne tekstine medžiaga, nes joje užkoduota tiek daug kolektyvinės sąmonės... Aš tikiuosi, kad auditorija sugebės tai įvertinti.
