Pamenu, 1973-iųjų žiemą, tais man labai sunkiais metais po tėvo mirties, paskambino Roma Dambrauskaitė iš Pergalės žurnalo ir paprašė, kad parašyčiau apie Moniką Mironaitę jos 60-mečio proga. Net šiurpas nugarą nuvėrė! Rašyti aktoriaus, ypač primadonos, portretą labai sudėtinga, nes visi tikisi gražių, iškilmingų žodžių, pašlovinimo be išlygų ir abejonių. Be to, reikia būti įdėmiai sekus portretuojamojo kelią, matyti kaip ant delno visus jo darbus, suvokti, kuo jis išsiskiria iš kitų, kas sudaro jo vaidybos specifiką, o svarbiausia - bandyti pažvelgti į vidų, perprasti vaidybos paskatas, motyvaciją... Arba reikia būti Dana Rutkute, kuri šį žanrą buvo įvaldžiusi ypač puikiai. Man ta užduotis atrodė neįkandama dėl įvairių priežasčių. Viena vertus, nemokėjau, nedrįsau rašyti aktorių portretų, antra vertus, kiek mačiau Monikos vaidmenų, tikrai didelį įspūdį padarė tik Luiza iš „Klastos ir meilės" (tai spektaklis, matytas vaikystėje), gal dar keli Vilniaus dramos teatre. Rusų dramoje ji buvo jau ne tokia jauna, be to, aistringa, psichologiškai tiksli, koncentruota jos vaidyba kirtosi su šio teatro aktorių anuo laiku kiek forsuota, „parodomąja" vaidybos maniera. Nors ji stengėsi - Nora, Nastasja Filipovna, Gitel Moska, dar keli vaidmenys buvo tikrai verti dėmesio, - aplinka ir pati teatro estetika (partneriai, scenovaizdis, kostiumai ir kt.) aktorę savaip gramzdino... Geriausiai sekėsi, kai su tvirtu partneriu vaidino kameriniuose spektakliuose - Stellą Patrick Campbell su Borisu Krasilnikovu, Gitel Moską su Artiomu Inozemcevu.
Tąsyk straipsnį pavadinau „Mažas eskizas dideliam portretui" ne iš apsimestinio kuklumo, o todėl, kad rašiau ne apie vaidmenis, bet apie pačią Moniką Mironaitę, bandžiau suvokti, kokia tai moteris, apibūdinti jos esmę. Kalbėjausi su ja pačia, su daugeliu jos kolegų, aišku, ir su Artiomu Inozemcevu, kurio emocingi pasakojimai davė bene daugiausia peno.
Per pertrauką tarp rytinių repeticijų ir vakarinio spektaklio Artiomas įbirbė į mūsų kiemą motociklu, įlėkė į butą ir iš karto, lyg tęsdamas savo vidinį monologą, ėmė kalbėti. Maldavau sustoti, palaukti, kol atnešiu kavos ir pasiimsiu bloknotą, bet jis negalėjo liautis. Atrodė, nemato nei manęs, nei kur yra atsidūręs, iš pradžių nenorėjo ir sėstis, tik plačiais mostais piešė vaizdus, kokie jam iškyla prieš akis, kai prisimena Moniką užkulisiuose, scenoje, gastrolėse, privačiame gyvenime. O jiems teko būti arti vienas kito ir pažinti vienas kitą „kiaurai". Panašu, kad tai buvo paskutinis toks stiprus Monikos jausmų proveržis. Ir ji man apie tai pasakojo, bet šiurkščiai, niekindama savo partnerį, negalėdama atleisti jam išsiskyrimo. O Artiomo karštame, atvirame pasakojime nebuvo nė šešėlio ko nors užgaulaus, negero, dviprasmiško. Jeigu ir užsiminė apie kažką negatyvaus, tai dažniausiai atlaidžiai, su humoru. Atrodė, kad vis dar stebisi jos ištverme, vidine jėga, gebėjimu bet kokiomis sąlygomis susikaupti, nugalėti scenos baimę ir net ligą. Ir scenos baimę kaip ligą.
Vizitas pas Moniką buvo paskirtas 16 valandą - tokiu metu ji paprastai keldavosi po dienos miego. Kai atėjau, radau ją dar gulinčią, suniurusią, piktą, visiškai nenusiteikusią bendrauti. Atsikėlė, perbraukė ranka plaukus ir piktokai manęs paklausė, apie ką čia dar galima kalbėtis, ar yra kokia prasmė, sakė nežinanti, ar iš viso turi ką pasakyti, o prisiminti praeities apskritai nenorėtų. Paklausė, ar gerčiau kavos. Nuėjome į virtuvę, Monika virė kavą, kalbėjo apie vaikus, apie anūką Roką, sakė esanti prastos nuotaikos ir, jeigu aš ko nors iš jos tikiuosi, tai be reikalo. Geriam kavą svetainėje, abi rūkom. Matau, mieguistumas dingsta, akys skaidrėja. Pasakiau, kad norėčiau parašyti jos kūrybinį portretą, bet blankokai atsimenu vaidmenis (buvau pasinėrusi į maskvietišką gyvenimą), be to, man smalsu pažvelgti į tai, apie ką šiaip jau recenzijose nerašoma. Tada ji labai tvirtai ir aiškiai pasakė: teatras - tai pamazgų duobė, į kurią įkritęs to purvo jau niekada nebenusiplausi. Atseit teatras ją kaip žmogų supurvino ir sumenkino, nors buvusi daug kam gabi, galėjo būti dainininkė, dailininkė, muzikantė ar net filologė, tada gal tą duobę būtų aplenkusi. Bandžiau ją guosti, sakiau, kad visada buvo reikalinga žiūrovams, kurie ją garbina. Tada ji, jau visiškai pabudusi, plačiai atmerkė akis ir sušuko skambiu balsu: „O mano katorga? Trylika metų katorgos?!" Apstulbau, nes apie jokią jos tremtį nieko nebuvau girdėjusi, o čia - net trylika metų! Ir staiga suvokiau: „Jūs turite galvoje savo darbą Rusų dramoj?" - „Taip, turiu galvoje tuos metus Rusų dramoje po partinės organizacijos padu!" Čia reikėtų prisiminti, kad būtent publika, daugiausia studentija, kaltino Mironaitę, neva dėl jos nusižudė jaunas aktorius Virginijus Ignatonis, todėl 1954 m. paskelbė jai boikotą, reikalavo pasitraukti iš Vilniaus dramos teatro. Taip likimas ją pačiame jėgų žydėjime nubloškė į Rusų dramos teatrą (1955-1968).
Monika po truputį, lyg bodėdamasi, pradėjo skausmingai pasakoti, tarsi per jėgą išplėšdama sujaukto savo gyvenimo epizodus. Nedrįsau nei pertraukti jos, nei įsiterpti su klausimu. Tik kartais, kai sujudėdavau, ji staiga ironiškai klausdavo: „Norit išgirsti tai, apie ką jums jau pasakojo kiti, koks nors Zulonas ar kokia bobelė? O gal jums įdomu, kaip ten buvo su tuo vokiečiu? Taip, vokietmečiu tas kulturtrėgeris persekiojo mane. Bet matytumėt jį - toks ryžas, visas šlakuotas!" - Monika net nusipurtė.
O aš nustėrau: iš tikrųjų jau buvau susitikusi su Petru Zulonu, kuris man papasakojo keletą epizodų iš teatro gyvenimo karo metais, bandė „apšviesti" keletą tamsių užkaborių. Užsiminė ir apie Mironaitę, ir apie kitas ano meto primadonas, apie jų „nuodėmes", nuslėpdamas, kad ir pats būtų mielai ta nuodėme pasidalijęs...
Visą naktį gėrėm kavą ir rūkėm, ji kalbėjo, o aš tylėjau ir beveik nieko neužsirašinėjau, tiesiog klausiausi keistos išpažinties... Kartais Monika atsistodavo, prieidavo prie lango, išėjusi į koridorių kažkam skambindavo, bet netrukus padėdavo ragelį. Kai paklausiau, ko ji taip nerimauja, atsakė, kad Baltušis vėl sėdįs pas kaimynus, kur geria, lošia kortom, ir tai būna dažnai, ji pykstanti, nes toks naktinis gyvenimas „prie gero nenuves". Ir pridūrė: kol nebuvo prie valdžios, atrodė žmogus kaip žmogus, o „ten - visai supuvo". Nustebau, iš Monikos išgirdusi tokią charakteristiką, bet taip ir nesupratau, ar mylėjo ji savo vyrą, pavyduliavo jo ar nekentė?
Aktoriai, ypač aktorės, stengiasi sukaupti ir išsaugoti savo archyvą - afišas, spektaklių programas ir fotografijas, laiškus, sveikinimus, gerbėjų raštelius, kaspinėlius, sudžiovintus gėlių žiedus. (Iš to kandžiai šaiposi Strindbergas savo antifeministiniuose romanuose.) Turėjo jų, nors ne per daugiausia, ir Monika Mironaitė. Keletą kartų svečiuodamasi pas ją varčiau fotoalbumus. Moterišku žavesiu ypač spinduliuoja jos jaunystės nuotraukos: veidas, pasak Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės, buvęs „panašus į atvaizdą kamėjoje", bet ilgainiui šilta veido išraiška, kerintis akių spindesys išnyksta, harmoniją ir orumą išreiškiantys bruožai buitiškėja. Tik vaidmenų nuotraukose kartais blyksteli buvusio žavesio atšvaitai.
 |
| 1942. 10. 31. Monika Mironaitė - Nora Ibseno "Noroje" . Vilniaus miesto teatras, rež. Romualdas Juknevičius, |
Kas lieka iš aktoriaus vaidmenų? Mūsų laikais - garso ir vaizdo įrašai, filmuota medžiaga, fotografijos. Vartai senų spektaklių nuotraukas ir supranti, kad viskas - scenovaizdis, vaidmenys, atmosfera - fotografo rankose. O jeigu jis nesupranta teatro, nemėgsta jo, nesuvokia jo specifikos (t. y. kertinių šios meno rūšies akmenų), tai ir jo fotografijos tuščios, nieko nesakančios. Archyvuose saugomos šūsnys „paradinių" portretų, „bendrų planų", kurie neperteikia nei režisūros pobūdžio, nei spektaklio stiliaus. Monikos fotografijų taip pat šedevrais nepavadinsi. Žinoma, jos skirtingos. Ankstyvosios yra geresnės. Sukauptu, įdėmiu žvilgsniu į mus žvelgia jaunutė princesė Kukačin, bandanti įminti pasaulio paslaptis. Ypač puikios nuotraukos iš Romualdo Juknevičiaus spektaklio „Nora" - pagrindinės herojės veidas, visa figūra išreiškia ir nerimą, ir ryžtą, skleidžia moterišką žavesį. Jose matyti ne tik anuomet madingas grimas su išdidintomis, tamsiai apvedžiotomis akimis, bet ir juntama iš kino atkeliavusi vokiečių aktorių ekspresionistinės vaidybos dvasia.
Personažus charakterizuoja ir sceniniai jų kostiumai. (Sarah´os Bernhardt, Ellenos Terry, Helenos Modrzejewskos sceniniams kostiumams, kuriuos siuvo geriausi siuvėjai iš autentiškų medžiagų, teatro istorijos knygose skiriami ištisi skyriai, o patys kostiumai eksponuojami pasaulio teatro muziejuose.) Primadonai Monikai Mironaitei likimas pašykštėjo tokios prabangos, ypač sovietmečiu, kai apskritai nebuvo iš ko rinktis. Ant pigiausių medžiagų dažais būdavo piešiami raštai, imituojamos prabangios faktūros. (Iki šiol pasakojamos legendos apie Juozo Miltinio dažyklą ir dažymo „apeigas".) Monika kartais atsisakydavo vilktis jai nepatinkantį kostiumą, o kartais sugadindavo jį savo pačios pridėtomis detalėmis, aksesuarais. Iš tiesų nesuvokiama: ji subtiliai jautė muziką, nusimanė apie dailę, bet imdavo ir pasielgdavo tarsi prasto skonio miesčionė. Beje, ir gyvenime Monika didesnio dėmesio savo drabužiams neskyrė. (Pamenu, po karo ėjau su mama Gedimino gatve ir staiga ji man sako: „Žiūrėk, Audrute, anapus eina įžymi dramos artistė Monika Mironaitė." Mačiau ten vienintelę moterį - nedidelio ūgio, susigūžusią, su keistos formos skrybėlaite ant galvos, rankas susikišusią į kailinę movą. „Ar tai šita?" - paklausiau nustebusi.) Niekada nemačiau jos originaliai, stilingai apsirengusios. Turėjo moterų gerbėjų ir dažnai net scenoje gaubėsi, man regis, jų dovanotomis kiauraraščiu megztomis skaromis. Nederino daiktų nei formos, nei spalvos požiūriu. Tikrasis originalumas reiškėsi jos gebėjimu jautriai atverti personažo sielą, žavėtis kitų sukurtu grožiu.
Monikos intelektas buvo sinkretiškas, ji viskuo domėjosi, viską norėjo pažinti, patirti - dainavo, skambino pianinu, tapė, daug skaitė, mėgo rašyti. Lankė parodas ir koncertus. Artimai bendravo ir susirašinėjo su Tatjana Nikolajeva, kurios portretas kurį laiką kabėjo virš jos lovos. Žaismingai draugavo su Beatriče Grincevičiūte, Rita Sakaliene (Nidoje lankiausi dailioje jos viloje ant kopos, kartu vaikščiodavome, girdėjau, kaip bangų mūšos fone visos trys dainuoja romansus). Bendravo su įvairių profesijų žmonėmis, ypač su menininkais, aistringai mėgo intelektinius žaidimus.
Kartą birželį į savo šeimos sodą pakviečiau Vilniuje gastroliavusius Kauno dramos teatro aktorius (tai buvo Vaitkaus klestėjimo laikotarpis 8-ojo dešimtmečio pabaigoje) ir dvi scenos veteranes - Kazimierą Kymantaitę ir Moniką Mironaitę. Sėdėjome po senomis žydinčiomis obelimis prie ilgo stalo, vaišinomės, klausėmės lakštingalų, aptarinėjome ką tik matytus kauniečių spektaklius... Kazimiera su vyno taure rankoje spontaniškai atsistojo ir, pakėlusi akis į temstantį dangų su jau patekėjusiomis žvaigždėmis, ėmė skaityti poeziją, o vėliau Monika, sėdėdama prie žvakių, lyg laumė būrėja užkūrė aktoriams tikrą pirtį - įkinkė į intelektinius žaidimus: pavyzdžiui, dešimt klausimų pateikęs ir išgirdęs tik „taip" arba „ne" turėjai atspėti, kokią įžymią personą ji turi omenyje. Tarp talentingo jaunimo abi artistės jautėsi pagerbtos ir laimingos.
Mironaitei nereikėjo ilgai mindžikuoti ant pakilimo tako - kūrybinio gyvenimo pradžia buvo netikėta ir sėkminga. Ji pradėjo vaidinti 4-ojo dešimtmečio viduryje, kai susiformavo naujoji lietuvių režisierių karta. Jie spektaklius jau ne tik „organizavo", bet ir norėjo prabilti savo balsu, mąstė apie savąją epochą. Pirmieji Monikos darbai su režisieriais Borisu Dauguviečiu, Algirdu Jakševičiumi, Romualdu Juknevičiumi atstojo jai teatrinio profilio mokyklą, kokios aktorei neteko baigti (ji buvo „išėjusi" tik Vlado Fedoto-Sipavičiaus vadovaujamo Eksperimentinio teatro studiją 1932-1934). Tuo metu ji buvo vienintelė universitetą baigusi aktorė. Reikli sau, žavi ir talentinga, Monika buvo visa galva aukštesnė už kitus.
Pacituosiu Alfonso Nykos-Niliūno žodžius, kuriuos poetas parašė dienoraštyje, kai sužinojo apie Monikos Mironaitės mirtį: „[...] bandžiau prisiminti ją man labiausiai įstrigusiuose vaidmenyse - „Buridano asile" ir „Noroje" [...]; jos nuostabiai gražų šiek tiek įtrūkusį balsą ir dėl to tokį intymų ir tikrą. Aš atsimenu ją tokią permatomą ir lengvą kaip drugelis, ypač šalia visų kitų teatro širšių. „Noroje" ji buvo nepalyginama ir neprilygstama.
Gerai, kad aš po Vilniaus jos niekur ir niekad nebemačiau, net nuotraukoje, laiko ir fotografų deformuotos.
Anekdotinė digresija. Paskutinį kartą man teko su ja būti tam pačiam kambary pas Juozą Jurginį, kur mane nusivedė Vytautas Paulauskas. Tatai atsitiko vėlyvą 1942 metų rudenį, tuoj po „Noros" premjeros. Ten susirinkusioje didelėje kompanijoje buvo ir ji. Dauguma svečių buvo žinomi, bet man asmeniškai nepažįstami žmonės, daugiausia teatralai. Į subuvimo pabaigą staiga aš buvau paskelbtas nebeatsimenu kokio draugijinio žaidimo laimėtoju, kurio dovana - pabučiuoti Norą. Visi sužiuro į mane. Bet aš nespėjau nė išsigąsti: jinai pati priėjo prie manęs ir taip stipriai pabučiavo, jog po to visą savaitę vaikščiojau kaip girtas" (Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai 1978-2000, Vilnius, Baltos lankos, 2003, p. 604).
 |
| Monika Mironaitė - Larisa Ostrovskio "Bekraitėje". LTSR Akademinis dramos teatras, rež. Aleksandras Kernagis, 1950.04.15 |
Vėlesniais metais prie Monikos žavesio ir intuicijos prisidėjo neginčytinas meistriškumas, leidęs jai vaidinti įvairaus žanro ir stiliaus pjesėse. Kaskart natūraliai pasinerdama į personažą, ji prikaustydavo žiūrovų dėmesį. O talentas? Pasak Mironaitės, „pirmutinė talento sąlyga - noras pasidalyti, nenugalimas noras pasakyti tai, ką nori pasakyti. Aš visada norėjau kalbėti apie romantiškus, švarius, gražius dalykus..." Nors konkurenčių lyg ir neturėjo, vis tiek jautė didžiulę atsakomybę ir nė akimirką negalėjo „paleisti vadžių". Būtent šie Monikos bruožai, šis valingas maksimalizmas leidžia vadinti ją primadona. Geriausiai tą rodo vaidmenys, kuriems jos išorė visiškai netiko, kaip antai Nastasja Filipovna ar Gitel Moska. Kai atsiveria uždanga ir pamatai ją, nedidelio ūgio, kresną, sunkiom rankom ir kojom, jau nebe jauną, persmelkia mintis, kad nieko jai neišeis. Stebi žūtbūtinę aktorės kovą už vaidmenį ar su vaidmeniu ir įsitikini, kad didžiulėmis sukauptos valios pastangomis ji tą kovą beveik visada laimi.
Stebuklus apie aktorės dvasinės ir fizinės būklės metamorfozes, prieš jai išeinant į sceną, pasakojo ir Laimonas Noreika: „Man teko matyti tokį vaizdą, kurio ilgai nepamiršiu. Į grimo kambarį įėjo Mironaitė. Susirietus, mažytė, tirtanti, čiaudinti, be balso... Veidas paniuręs ir neišraiškingas, gal net pilkas, atrodė sušalusi, nelaiminga, sena. Aš pagalvojau, kaip ji vaidins trisdešimties su viršum metų artistę, pasaulinę žvaigždę, gražią kaip manekenė? Po keliolikos minučių aktorė jau buvo scenoje - ji vaidino Eliną Makropulos, jos kūnas buvo kupinas jėgos, veidas atspindėjo visus vaidmeniui reikalingus dvasinius niuansus. Viskas ėjosi gerai.
Kūrybai reikalinga dvasinė įtampa, be jos turbūt nė vienas menininkas nekuria. Matyt, Mironaitės talentas tuo ir reiškiasi, kad jai kurti - laimė. Kitas aktorius teatre vargsta, teatras jį alina. Sakykim, nustatytu dienos metu - nori ar nenori - tu turi vaidinti netekimo, praradimo kulminaciją. Ar kiekvienas galėtų? O ji galėjo, nes kaip tik tas visų dvasinių jėgų sukaupimas ir yra jos veiklos ir gyvenimo prasmė. Mironaitė visuomet siekė derinti racionalųjį ir emocinį pradą, ieškojo vidurio tarp dioniziškojo ir apoloniškojo prado. Ji nepanaši į tuos aktorius, kurie laukia sėkmės ar įkvėpimo. Tai, kas aktorės vaidinama, visuomet buvo apgalvota, nušlifuota. Pagrindinis darbo krūvis tekdavo repeticijoms. Jos meistriškumas reiškėsi ne tiek ištobulinta kūno plastika, kiek visu psichofiziologiniu savęs valdymo kompleksu."
Mironaitė nevaidindavo aistrų, bet veikė jų kurstoma. Scenoje rečiau galėjai pamatyti išorinę temperamento išraišką, dažniau dėmesį prikaustydavo jos veidas - atviras, įkvėptas, ir, žinoma, ypatingas balsas, jo intonacijos. Aktorės jausmų technika buvo tobulesnė už plastiką. Nors ji gebėjo kurti stebuklus ir savo kūnu, kai to reikėdavo. Ilgametis Monikos partneris Alfonsas Radzevičius yra puikiai aprašęs nepakartojamą, legenda tapusią „kraupią ir pašėlusią" jos pirmosios Noros (1942) tarantelą.
Visus Mironaitės vaidmenis reikėtų skirstyti ne pagal kūrybos tarpsnius, o į dvi rūšis: „autobiografinius", „savus" ir „svetimus". Prie tų savųjų priskirtina pirmoji Nora, Arbuzovo Tania iš to paties pavadinimo pjesės, Liza „Bajorų gūžtoje" pagal Turgenevą, Larisa Ostrovskio „Bekraitėje", Anisja Tolstojaus „Tamsos galybėje", Gitel iš Gibsono pjesės „Dviese sūpuoklėse", Nastasja Filipovna Dostojevskio „Idiote", Jerome´o Kilty „Mielojo apgaviko" Stella Patrick Campbell ir dar keletas. Kurdama šiuos vaidmenis aktorė, matyt, vadovavosi savo vidine tiesa, intuicija. Atrodo, jeigu ji patektų į savo personažų situacijas, jai kiltų tokios pat emocijos, tokios ar panašios mintys. Štai pirmoji (1942) Nora - kupina meilės, ji jaučiasi laiminga aukodamasi savo vyrui (Rusų dramos teatre 1959 m. pastatyti „Lėlių namai" buvo gerokai sociologizuoti, meilės tema nustumta į antrą planą, ir aktorei jau nepavyko suvaidinti tokio dramatiško Noros lūžio kaip Juknevičiaus spektaklyje prieš septyniolika metų), „Bajorų gūžtos" Liza, serganti meile, - kančių ir dvejonių kamuolys. Balta, trapi, tyra ir pakili - tiesiog nežemiška būtybė. O meilės pakaitalą laikiusi tikrąja meile Gitel Moska, kokia naivi, šviesi jausmų nutvieksta, kokia tyra ir švari finale. Visas pavėluoto moters brendimo procesas prabėga prieš akis. Juntama vidinė aistra, dvasios virpesiai, judesio čia tik tiek, kiek būtina, ir viskas atrodo taip paprasta, lengvai pasiekiama.
Mironaitė turėjo savo mėgstamas temas. Ryškiausia iš jų - viską atleidžiančios, pasiaukojamos meilės tema. Tačiau, pasak aktorės, meilė tampa versme tik tada, kai ji nepasotinta. Kaip žemė pavasarį kuria nuostabius dalykus, taip ir meilė žmogų... Ją labiausiai jaudino iliuzijų žlugimas, kančia ir apsivalymas kenčiant. Aktorė ne tik scenoje, bet ir gyvenime nuolatos nešiojosi tą kančią, sielvartą, ji buvo tarsi nukryžiuota ant nepasitenkinimo kryžiaus, lengvai pažeidžiama ir beginklė. Bet tai nebuvo pesimizmas ar pasyvumas - intensyvūs jausmai, dideli kūrybinės energijos ištekliai leido jai žvelgti į gyvenimą su viltimi, filosofiškai atlaidžiai. Tuos motyvus aktorė rasdavo visur - dramoje, prozoje, poezijoje. Tiesa, pasiaukojamos meilės tema ėmė nykti iš repertuaro.
Vaidybos stiliumi ir darbo metodu Mironaitė - universali aktorė, su pasisekimu vaidinusi įvairaus žanro ir stiliaus vaidmenis įvairių tautų dramaturgų kūriniuose. Bet nepasakytum, kad vaidindama Norą, Stellą, Nastasją Filipovną ar carienę Aną ji ieškojo nacionalinių bruožų. Ne, nuo scenos skelbė bendražmogiškus humanistinius idealus, o gebėjimas perprasti ir subtiliai perteikti personažo charakterį leido jai pakilti virš nacionalinių ar vietinių problemų. Daugelį vaidmenų paženklino jos asmenybės atspindžiai. Tačiau reikia pripažinti, kad Mironaitės pasaulėjautai buvo ypač artimos rusų moterys - romantiškos ir aistringos, apdovanotos dosnia siela. Didžiąją dalį tokių personažų ji suvaidino Rusų dramos teatre, kuriame dirbo trylika metų. Jai teko patobulinti rusų kalbos mokėjimą, apsiprasti su nauju kolektyvu, kurti vaidmenis su aktoriais, išėjusiais visiškai kitokią mokyklą ir puoselėjančiais kitokias tradicijas, sunkiomis sąlygomis gastroliuoti po tolimiausius Sovietų Sąjungos pakraščius. Ir tapti šio teatro primadona.
Monikos aistrų, pridursime, draudžiamų ar negerų, pasaulis buvo toks stiprus ir slaptas, kad jame susikaupusi energija prasiverždavo bauginančiomis iškrovomis. Nežaboti troškimai gali toli nuvesti - į išdavystę, konfliktą, jie apsunkina bendravimą su žmonėmis. Ilgainiui Monikos veide įsirėžė pikta išraiška, ji dažnai atrodydavo „surūgusi", pilka, negraži. Pamenu du tokius pykčio priepuolius. Pirmą, kai Stasio Ušinsko Marionečių teatro 50-mečio jubiliejaus rengėjai 1986 m. pavasarį pakvietė ją, vaidinusią pirmajame spektaklyje, į iškilmingą minėjimą Menininkų rūmuose, ji atrėžė, kad niekada kojos nekels ten, kur bus „tas šlykštus tipas" Fedotas-Sipavičius. Visą gyvenimą ji negalėjo atleisti kažkokios kaltės ar skriaudos pirmajam savo režisieriui. Galima tik nujausti. O antrą kartą pakviesta į kitą to paties teatro jubiliejų, jau po Fedoto-Sipavičiaus mirties, ji atvyko. Žinojau, kad „Lėlės" teatre bus dvi pirmojo vaidinimo artistės - Ona Mažeikytė ir Monika Mironaitė, todėl atsinešiau dvi ilgas kuplias rožes. Kai priėjau prie Monikos, kuri sėdėjo plačiajame take, nusilenkiau jai ir buvau beįteikianti rožę, netikėtai išgirdau kupiną pasidygėjimo, žemą Monikos balsą: „Tik ne iš jūsų rankų!" Teko apsisukti ir, visai publikai smalsiai stebint, eiti šalin. Man tas vakaras jau buvo užnuodytas... Bandžiau suvokti - už ką taip? Bet nieko negalėjau prisiminti...
Senstantį, bespalvį, rūškaną jos veidą puošė tik daili burna ir atvira, lyg vaikiška, šiek tiek valiūkiška šypsena, vis rečiau benušvintanti. Ankstesniais laikais ta šypsena puikiai derėjo su balsu, kuris tobulai perteikdavo visų registrų skambesį, susimąstymo, nusivylimo, vaiskaus džiugesio intonacijas - visus jausmų niuansus. Tas balsas ypač pavergdavo skambėdamas per radiją, kai netrukdė ir netrikdė joks vaizdas.
Monika buvo puiki skaitovė - nė vieno tuščio, probėgšmais pasakyto žodžio. Ji, rodos, nekėlė sau tikslo skaityti „už poetą", bet įsijautusi tapdavo Salomėja, Marina Cvetajeva, o jeigu nesusitapatindavo, tai mąstė, svarstė, nerimavo drauge su Kristijonu Donelaičiu, Vincu Mykolaičiu-Putinu, Kaziu Binkiu ar Jonu Strielkūnu. Jos balso nesupainiosi su jokiu kitu. Kartą Palangoje Mironaitė turėjo skaityti Cvetajevos poeziją. Dieną ėjom prie jūros, ji maudėsi, ilgai sėdėjo žiūrėdama į tolį... Atrodė pavargusi, suirzusi, net pikta. Norėjo, kad niekas netrikdytų, nešnekintų... Tai buvo susikaupimas, publikos baimė. Vakare atėjau į Rašytojų vilą jos palydėti. Žiūrim - suknelė ties juosmeniu įplyšusi! Čia pat ant „gyvo kūno" teko siūti kitos spalvos siūlu, bet va - Monika užsimeta šalį ir jau einam Daukanto gatve skvero link. Kurhauzo salėje susirinko daugybė žmonių. Dabar ir aš ėmiau jaudintis: vasarotojai - savotiška publika. Ar klausys, ar susikaups? Salėje daug žilų galvų - maskviečiai, leningradiečiai, per savo amžių prisiklausę puikiausių aktorių, gerai išmanantys rusų poeziją. Pirmąsias dešimt minučių dar buvo girdėti šnaresys, o paskui - tylu, tylu. Lietuvių aktorė skaito Cvetajevą jos gimtąja kalba. Pirmoji koncerto dalis buvo energinga, mažorinė, antroji - skaudžiai jaudinanti. Skaitovės ir salės nuotaika susiliejo...
Girdėjau Mironaitę skaitančią daug kartų, bet labiausiai įstrigo vienas vakaras 8-ojo dešimtmečio pradžioje, Naujųjų metų išvakarėse. Į savo namus pakviečiau Universiteto studentus, kuriems dėsčiau teatro istoriją, artimus draugus, Vilniaus kvarteto muzikantus ir Moniką, kuri žadėjo paskaityti čigonų poeziją, pačios verstą iš vokiečių kalbos. Kai atidariau duris, pamačiau, kad ji laiko rankoje mažytę žvakidę su degančia žvake: „Tai jums", - pasakė. Buvau sujaudinta tokio gesto. Klausėmės Schuberto, paskui Monika sklaidė savo rankraščius ir skaitė lėtai, paisydama specifinio eilutės ritmo, įsiklausydama į savo tariamus žodžius, kartais pakartodama vieną ar kitą strofą. Lyg klaustų savęs: ar taip gerai? Buvo nepaprastai įdomu, klausėmės nekvėpuodami, tarsi bijodami pabaidyti jos kūrybos dvasią...
Monika buvo itin prieštaringa, netgi, sakyčiau, - sujaukta asmenybė. Iki šiol neįmanoma suvokti, kokios buvo tikrosios jos pažiūros, išsiaiškinti jos poelgių motyvų, suprasti, kokie iš tikrųjų buvo jos santykiai su artimais žmonėmis. Į dar baisesnius jos gyvenimo šabakštynus įvelia dukters - Dagnės Jakševičiūtės knygos apie motiną (viena iš jų sudaryta „Monika Mironaitė: Apie gyvenimą, meilę, kūrybą", 2002, o kita parašyta „Monikos Mironaitės gyvenimo romanas", 2008).
Vartau Monikos archyvą Teatro, muzikos ir kino muziejuje. Kas vedžiojo jos ranką, kai 1948 m. rašė straipsnį „Tarybinis personažas mūsų teatrų spektakliuose", išspausdintą Literatūroje ir mene? Įdėmiai peržiūrėjusi ir išanalizavusi daugybę spektaklių, aktorė konstatuoja: „Deja, tarybinių personažų galerija mūsų scenose kol kas dar labai negausi. Ne visuomet aukštą lygmenį pasiekia ir jų traktuotė." Tie personažai netrukus tiesiog užtvindė scenas, vos nenuskandindami viso lietuvių teatro... Beje, pati Monika sovietines moteris vaidino labai nuoširdžiai, su aukštu „tarybiškumo" koeficientu - iš mano vaikiškos atminties iškyla prosovietinė Tatjana Gorkio „Priešuose", Maša „Kremliaus kurantuose" (abu spektaklius režisavo Borisas Dauguvietis 1946-1947 m.).
Sunku patikėti, kad minėtą straipsnį parašė artistė, neseniai vaidinusi tokius tyrus personažus kaip Kukačin savo vyro Algirdo Jakševičiaus režisuotuose „Marko milijonuose" pagal Eugene´ą O´Neillą (1938), Nora Romualdo Juknevičiaus, irgi labai artimo jai žmogaus, garsiajame spektaklyje pagal Henriko Ibseno to paties pavadinimo pjesę (1942).
O kaip ją charakterizuoja kalba, išdrožta teatro susirinkime 1946-ųjų pavasarį, kai ji meistriškai susidorojo su Juknevičium kaip „demoralizuoto teatro" vadovu ir - čia jau grynai iš „socrealizmo" pozicijų - kaip su menininku? Ne veltui po to Juknevičius ir buvo ištremtas į Telšius vadovauti mėgėjų teatrui. Nejau Monika tikrai taip mąstė? Tikėjo savo žodžiais? Manė turinti teisę mesti kaltinimus žmogui, su kuriuo dar neseniai dirbo ranka rankon? O gal jautė spaudimą ir gelbėjo savo kailį? Keista, kad ji taip nesunkiai perėmė sovietmečio įpročius, kai rašomi skundai dirbo savo bendradarbių ir net šeimos narių elgesio, daromi agitacinio pobūdžio pareiškimai, skelbiamos viešos išpažintys, atsiprašymai, pasižadėjimai...
Šiaip ar taip, scenai - tam keistam ir negailestingam organizmui, kuris kas vakarą miršta ir kas vakarą atgimsta, dažnai be gailesčio užbraukdamas tai, ką sukūrė vakar, - Monika Mironaitė atidavė daug dvasinių jėgų ir nervų. Vien tai, kad prie jos gyvenimo ir darbų nuolat grįžtama, kad jos kūryba svarstoma mokslinėse studijose, aptariama prisiminimuose, byloja - legenda tebėra gyva.
Vilnius - Nida, 2010
