Birželio 5, 6 d. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre - Martyno Tiškaus premjera „Gyvenimas gali gerėti“. Spektaklio kūrėjai per keturių asmenų šeimą ir jų tarpusavio nesusikalbėjimą vaizduoja dabartinės visuomenės padėtį - daugybę pavienių individų, kurie tarpusavyje nebeturi tikrų dialogų. Apie kolektyvinę kūrybą, tekstų paiešką, šeimos svarbą, prisiminimus ir atradimus kalbamės su spektaklio dramaturge MONIKA JAŠINSKAITE.
Pastaruosius kelerius metus pasvirai į šiuolaikinio šokio kritiką ir dramaturgiją. Dabar sukūrei dramaturgiją Martyno Tiškaus spektakliui „Gyvenimas gali gerėti“. Ar sąmoningai norėjai pailsėti nuo dramos, ar visada šokis ėjo greta to?
Šokis ir teatras visus tuos metus ėjo greta vienas kito. Man smagu dirbti prie šokio dramaturgijos - žinau, kaip galiu papildyti spektaklį, ką ir kaip iš savo pusės galiu jam duoti. Pernai Klaipėdoje, festivalyje „Jaunojo teatro dienos“, mes, kritikai, galėjome padirbėti prie spektaklių iš vidaus - prisidėti prie kasdien režisierių kuriamų spektaklių eskizų. Man tai patiko, tad kilo mintis išbandyti teatro dramaturgo vaidmenį.
Vadinasi, tau labiau patinka teatras ne kaip iš žiūrovo perspektyvos, o kūrybinio proceso dalyvio?
Taip, man visuomet įdomus kelias nuo idėjos iki premjeros. Dirbdamas viduje gali jį stebėti, analizuoti, vėliau savo pastebėjimus pritaikyti kituose darbuose. „Gyvenimas gali gerėti“ - pirmoji mano, kaip dramaturgės, patirtis dramos teatre. Tik iš karto norėčiau atkreipti dėmesį, kad dirbau ne kaip klasikinė dramaturgė: iš įvairių laikraščių ir žurnalų rinkau tekstų fragmentus, o jų atranką darė režisierius. Taip pat daugeliu atvejų jis sprendė, kada ir kokiame kontekste vienos ar kitos ištraukos turėtų skambėti. Mes kartu brėžėme personažų linijas, tačiau režisieriaus balsas vis tiek buvo lemiamas.
Tai tavo autorinės kūrybos pjesėje nėra?
Beveik visa pjesė, išskyrus keletą sakinių, yra sudaryta iš jau kadaise parašytų tekstų. Taigi buvo daugiau techninio nei kūrybinio darbo. Mes apsibrėžėme, kokios informacijos mums reikia, pavyzdžiui, kažko, susijusio su arbata arba namų valymu. Tuomet tokių tekstų ir ieškojau 1990-1993 metų spaudoje. Vėliau ištraukas fiksavau, dalinausi su kolegomis, o jie rinkosi tai, kas jiems atrodė tinkamiausia.
O kas tave iš atrastos dokumentikos nustebino labiausiai?
Mane tiesiog pritrenkė vienas to meto Panevėžio reiškinys, Vilniuje apie tai nebuvau girdėjusi. Sužinojau, kad 1990-1993 metais visi buvo apsėsti plastmasinių karolių verslo. Garažuose vyrai lydydavo plastmasės granules, iš jų staklytėmis spausdavo karoliukus arba sagas, juos dažydavo, tada pakuodavo. Tuomet gamyba persikeldavo į namus - žmonės, dažnai netgi žiūrėdami televizorių, burbuliukus verdavo ant paprasto valo - gamindavo karolius. Visi sako, kad jie buvo labai „baisūs“, bet Rusijoje juos labai gerai pirko. Yra tokių, kurie iš tokio verslo pasistatė namus.
Tuo metu buvau vaikas, prisimenu, kad daug žmonių gyveno bendrabučiuose ar po kelias šeimas viename bute, naudojosi aptriušusiais baldais, iki Gariūnų eros beveik nebuvo įmanoma nusipirkti drabužių, trūko tualetinio popieriaus... Manau, tai neišvengiamai turėjo įtakos mūsų krašto mentalitetui.
Praėjo pakankamai laiko, kad jaustume distanciją su tuo laikotarpiu (1990-1993 metais)?
Manau, kad taip. Tuo metu gimę žmonės dabar jau gyvena savarankiškai, dalis jų kuria savo šeimas, kai kurie turi savo vaikų. Man atrodo, kad distancija jau yra, todėl pats laikas apie tai kalbėti su tą laiką išgyvenusiais žmonėmis. Šiandien gyvename patogiai, o tada buvo daug buitinio vargo. Tarkime, blokados metais beveik visi didieji miestai metus buvo be karšto vandens.
Dirbdama prie šio spektaklio kalbėjausi su panevėžiečiais. Vienas Panevėžio J. Miltinio dramos teatro artistas pasakojo, kad tuo metu jam gimė dukra, sauskelnių nebuvo, tad namuose gyvenimas sukosi apie visą parą verdantį vandens puodą - tai skalbti, tai vystyklams virti, tai praustis... Tuo metu buvau vaikas, prisimenu, kad daug žmonių gyveno bendrabučiuose ar po kelias šeimas viename bute, naudojosi aptriušusiais baldais, iki Gariūnų eros beveik nebuvo įmanoma nusipirkti drabužių, trūko tualetinio popieriaus... Manau, tai neišvengiamai turėjo įtakos mūsų krašto mentalitetui.
Dabar atvirkščiai - stengiamės kaip įmanydami išeiti iš komforto zonos.
Taip. Manau, kad šį pokytį dažnai pamirštame, o jį reikėtų užfiksuoti. Šiandien galime daryti, ką norime, ir manome, kad tai - natūralu.
Spektakliui „Gyvenimas gali gerėti“ svarbus kolektyvinės kūrybos aspektas. Ar nėra sudėtinga menininkams teisingai pasidalinti idėjomis?
Pastebėjau, kad jaunosios kartos, kuriai priklauso ir Martynas, teatro kūrėjai labiau linkę į kolektyvinę nei į asmeninę kūrybą. Tai džiugina. Dirbant prie spektaklio režisierius nuo pat pradžių akcentavo kolektyvinės kūrybos svarbą. Gal tai - Prancūzijos teatro mokyklos įtaka (M. Tiškus yra baigęs bakalauro studijas Prancūzijos Nacionalinėje teatro akademijoje - red. past.)? Įdomu, kad iš Prancūzijos režisierius parsivežė ir darbo su tekstais patirtį, kurios aš tiek daug neturiu. Tai ne tik praturtino spektaklį, bet ir praplėtė mano pačios akiratį.
Tau pačiai šis darbo modelis yra priimtinas?
Labai. Žinoma, yra atvejų, kai turiu konkrečią savo viziją, ir tuomet atrodo, kad lengviau dirbti individualiai. Taip pat daug priklauso nuo darbo temos ar problemos. Jei nagrinėjami gilūs, sudėtingi klausimai, kelios galvos visuomet geriau nei viena. Tada gali juos apgalvoti iš skirtingų perspektyvų. Tačiau kolektyvinėje kūryboje labai svarbu vienas kito klausytis ir išgirsti. Tai dar viena mūsų spektaklio tema. Mūsų gyvenimuose yra nedaug tikrų dialogų, kiekvienas tarsi ką nors sako, o susikalbėjimo ir nėra.
Girdi, bet nesiklausai?
Taip. Režisierius spektaklyje gražiai išplėtoja šią temą. Manau, ji labai svarbi mūsų visuomenėje. Nes, nors per nepriklausomybės metus Lietuva labai keitėsi ir daug įvairių problemų išsisprendė, vis dėlto bendravimą vienas su kitu mes pražiopsojome. O šeimos narių bendravimas yra labai svarbus ir nėra savaime suprantamas dalykas, jam reikia skirti dėmesio.
Jeigu didžioji dalis teksto yra dokumentika, kaip išryškėjo personažų linijos?
Dar po pirmojo eskizo, kurį parodėme Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kaip režisieriaus kursinį darbą 2017 metų birželio mėnesio pabaigoje, kalbėjomės, kad spektaklyje turėtų atsirasti personažų, su kuriais žiūrovai galėtų labiau tapatintis, arba istorija, kurią jiems būtų įdomu sekti.
Taip atsirado keturių asmenų šeima ir socialinė darbuotoja, kuri čia atstovauja visiems valstybės tarnautojams. Dokumentika atrinkta taip, kad išreikštų personažų pomėgius, jų būdą ar išgyvenimus. O sąryšius tarp jų padėjo apibrėžti dvi scenos iš Joëlio Pommerat pjesės „Šitas vaikas“. Personažų atspalvius kūrė patys aktoriai, juos derindami kartu su režisieriumi.
Paminėjai pjesę „Šitas vaikas“. Ar tas dvi scenas iš jos pasirinko režisierius?
Taip. Tai pjesė apie santykius šeimoje. Autorius pateikia universalias situacijas, kurios gali būti pritaikomos bet kokiai aplinkai.
Sąsaja tarp jūsų pasirinktos dokumentikos ir šios pjesės yra pasirinktas šeimos įvaizdis?
Taip, abiem atvejais yra vaizduojama šeima. Manau, režisierius Joëlį Pommerat pasirinko dėl to, kad vaizduojamos situacijos išgrynintos, neleidžia pakrypti į opias problemas už šeimos ribų. Jo kūryba mums gali būti archetipinių santykių pagrindas.
Tai jūsų sukurtame tekste - šeimos archetipas?
Taip. Tai yra įsivaizduojama šeima, turinti konkrečių bruožų, kad būtų galima ją suvokti kaip tikrą, bet tai - šeimos archetipas. Galima sakyti, kad kiekvienas iš personažų turi dažno lietuvio bruožų. Manau, atėję į šį spektaklį žiūrovai tuose personažuose ras ką nors sau artima ir pažįstama - nesvarbu, ar tapatintųsi amžiumi, lytimi, ar požiūriu, ar veikėjuose atpažintų save, ar savo artimuosius.
Formuojantis asmenybei labai svarbi šeima, nes ji - artimiausia aplinka. Šeimos žmonės neišvengiamai yra šalia kiekvieną dieną. Kai vaikas auga, tai - jo tėvai, broliai, sesės. Kai jis suauga ir kuria savo šeimą, juos keičia sutuoktinis ir jo paties vaikai.
Išryškinate ir visuomenė-šeima-žmogus santykį. Kaip manai, kas sudaro didesnę svarbą asmenybės formavimuisi?
Formuojantis asmenybei labai svarbi šeima, nes ji - artimiausia aplinka. Šeimos žmonės neišvengiamai yra šalia kiekvieną dieną. Kai vaikas auga, tai - jo tėvai, broliai, sesės. Kai jis suauga ir kuria savo šeimą, juos keičia sutuoktinis ir jo paties vaikai. Tos asmenybės, gyvendamos kartu, viena kitai daro įtaką. Problemos sprendžiamos ir gyvenimo būdas pasirenkamas taip, kad visų poreikiai būtų patenkinti.
Kitas svarbus elementas asmenybės formavimuisi - profesija arba darbas, iš kurio žmogus uždirba pinigus. Per jį žmogus stipriai susijęs su visuomene.
Kalbant apie pinigus, tekste Sūnaus personažas sako: „Žadu užkalti daug pinigų, o jeigu nepavyks - nusižudysiu...“ Iš kur ši sentencija? Ką konkrečiai atskleidžia šis personažas?
Tai sakinys iš interviu su profesinės mokyklos moksleiviu, kurį radau žurnale „Jaunimo gretos“. Manau, vyrams pinigų klausimas ir šiandien aktualesnis nei moterims.
Dukros personažui nerimą kelią vėlavimas. O kas tau kelia nerimą?
Na, mano nerimas irgi su tuo susijęs. Tačiau nerimauju ne dėl paties vėlavimo fakto, uždelstų kelių minučių, o dėl to, kaip pavyks susidoroti su daug skirtingų užduočių per trumpą laiką, kiekvienąkart susikoncentruoti ties konkrečiu dalyku - parašyti kritikos straipsnį, surasti tekstų, parašyti anotaciją, duoti interviu...
O yra veikla, kurią galėtum apibūdinti kaip daugiausia teikiančią tau džiaugsmo?
Darbe daugiausia džiaugsmo teikia repeticijų metu vykstanti kolektyvinė kūryba. Jeigu visi dalyviai vienas kitu pasitiki, gerai kartu jaučiasi ir nebijo fantazuoti, įvyksta daug stebuklų, kuriuos tereikia spėti užfiksuoti. Smagu, kai žmonės skleidžiasi, kai jie gali įgyvendinti savo vizijas ir sužydėti.
Panašu į įsimylėjimą.
Taip, jausmas panašus.
