Jau prieš kurį laiką Arvydas Dapšys apsisprendė ir išvyko gyventi į Ukrainą, palaikydmas Kijeve kultūros atašė paskirtą žmoną. „Gyventi“ – sąlyginai, nes nemažai spektaklių skirtinguose teatruose turintis aktorius nenustoja blaškytis tarp dviejų šalių. Apie naujus įspūdžius ir patyrimus kalbėjomės su aktoriumi jo viešnagės Vilniuje metu.
Kokiais naujais įspūdžiais galite pasidalinti iš savo naujo gyvenimo tarp Lietuvos ir Ukrainos?
Visada yra gerai atsitraukti nuo to, ką turi, kur gyveni. Atsiranda galimybė save įvertinti iš naujo. Įspūdžiai... jie labai įvairūs. Tai, kame gyveni, „susitrina", ižvaldo rutina, atsiranda nepasitenkinimas. Tarytum tas tavo gyvenimas yra blogas, blogesnis ir dar blogiausias, o čia iššoki iš dėžutės ir pamatai, kad kitur gali būti dar blogiau. Tada gali suprasti, kad gal tai, ką turi, nėra taip ir blogai.
Kai būnu tenai visų pirma turiu galimybę vėl skirti laiko sau, paskaityti, pamatyti, sužinoti kažką naujo. Būna renginių ambasadoje, kuriuose tenka sudalyvauti. Dar nedaug laiko praėjo, kad galėčiau ten susirasti alktyvesni užsiėmimą ir įspūdžiai kol kas labai bendri.
O koks buvo pats pirmas pamatymas aplinkos, kai jau supratot, kad štai čia reikės pagyventi?
Jei nesigilinant per daug į save, o į tai, ką pamatai, tai visų pirma - labai stiprus ir šiltas santykis į Lietuvą ir mūsų bendrą istoriją. Jie ją prisimena žymiai ryškiau ir giliau, nei mes. Gal aš klystu, bet Lietuvoje mes į tai, kaip į kokią pasaką žiūrim: oj Lietuva nuo Baltijos iki Juodosios... ai... nei čia buvo nei čia ką... O jiems tai yra labai realus periodas, ir jie jį laiko auksiniu. Tada praktiškai susiformavo ukrainiečių nacija tokia, kaip kokią galime suprasti dabar. Jie sako, jog jei ne tas laikotarpis, jie būtų išnykę. Lietuviai kaip tik jiems padėjo, apgynė. Ir visas ta atmintis yra skatinama. Tai buvo labai stipru, didelis siurprizas. Šito nesitikėjau.
Kaip gyvenime taip ir teatre, šiuo metu dirbate su keliomis trupėmis. Vienas iš naujausių Jūsų darbų - Artūro Areimos spektaklis „Prakeiktieji". Kaip sekėsi dirbti su Rimo Tumino studentu?
Na, jis ir mano studentas buvo. Tai - nauja karta, kuri turi savo požiūrį, supratimą. Visų pirma jie labai siekia profesionalumo, tobulėjimo, vystymosi. Antra - stengiasi nebūti užgesintais autoritetų, per daug stiprių įtakų. Mokymasis yra viena, o gebėjimas atskirti įtakas, kurių vienos gali tave išauginti, o kitos - žlugdyti, visai kas kita. Tas man juose (jaunuosiuose) patinka. Su jais įdomu, nestovi vietoje. Jų kelias grįstas klaidomis, bet jas reikia padaryti tam, kad galėtum mokytis.
Deja, nesu matęs paskutinių jo darbų. Nesutampa laikas, kiekvienas iš mūsų yra užsiėmęs savais darbais. Anksčiau nė vienos premjeros nepraleisdavai. Dabar jau pasidarė tokia taisyklė: nematei premjeros, tai ir nepažiūrėsi spelktaklio.
Areimą prisimenu nuo pat pradžių. Jis visuomet buvo nenuspėjamas, judantis, kartais net atrodydavo, kad gal jis iš viso nieko negali. Jaunysėje daug blaškaisi, kartais uždarai visus langus ir nenori, kad prie tavęs iš vis kas nors liestųsi, nors pats nieko gerai nesupranti. Dabar vis viena jau aišku, kad jis juda, keičiasi, tampa įdomesnis, - dabar tai svarbiausia.
Kaip tuomet apibūdintumėte patirtį dirbant su Oskaru Koršunovu?
Mūsų bendravimas su juo yra ganėtinai fragmentiškas. Visi darbai, kuriuos pas jį dariau - praktiškai dviejų dienų ar vienos nakties susidūrimai. Net apibūdinti jo metodų, darbo nesiimčiau. Galiu tik tiek pasakyti, kad jis yra labai dėmesingas esamai situacijai, yra pasiruošęs keistis, judėti. Kiti režisieriai kartais sukuria kokią sceną, ir ji turi būti tik tokia, ne kitokia, o tada ateina kitas aktorius ir kitaip dirba, o režisierius nepriima. Koršunovas sugeba priimti, adaptuoti, reaguoti, keisti, kas, man atrodo, yra labai svarbu.
Turėtų būti sunku dirbti po tokio staigaus įvedimo su žmonėmis kurie dirbo mėnesį, ar daugiau, kūrė visi kartu?
Kartais ir po pusę metų dirba... Labai nelengva. Kartais lyg beprotybė atrodo. Tie žmonės dirba, siekia savo tikslų, uždavinių, o tu gali tapti pagaliu ratuose, tai daugiausia slegia tokiais atvejais, sukuria papildomų sunkumų. Galėtum nusispjaut: o ką? Aš nekaltas. Jiems reikia, aš darau, ką man reikia. Gal būtų lengviau, bet man nepavyksta.
Kada atsiranda, jausmas, kad esate spektaklio dalis, kad einate kartu?
Priklauso nuo to, kaip dažnai jie vaidinami. Kai spektaklis pasirodo kartą per pusę metų - kiekvieną kartą būna premjera, - vėl viskas iš naujo. Juk eina laikas, pats keitiesi, tai įtakoja ir vaidinimus. Visada yra siurprizas: kas įvyks šiandien? Kaip ir žiūrovai, - jie visada įtakoja spektaklį, čia nėra nieko suplanuoto.
Kurį iš visų suvaidintų spektaklių pavadintumėte maloniausiu ar išskirtiniu?
Dabar nelabai galiu išskirti... Žinoma, išskirtinis yra „Belaukiant Godo". Visų pirma dėl išskirtinės dramaturgijos, - mano nuomone, tai yra idealiausia kada nors dramaturgo parašyta pjesė, savo forma, išbaigtumu, paprastumu. Kaip J. S. Bacho preliudai, kur viena nata lėtai seka kitą ir niekada nežinai, kur nuves. Kas kartą ji iškelia taip aukštai, kad niekaip nesupranti, kaip taip iš vis įmanoma. Garsas po garso, o atsiveria tokia visuma...
Šiaip kiekvieną darbą galima atsiminti atskirai, keikvienas kažką palieka, sukuria savyje. Kiekvieno darbo ir istorija skirtinga, nuo to taip pat priklauso tas santykis.
Kaip sau apibūdintumėte Rimo Tumino spektaklį „Maskaradas"?
Šitas spektaklis tikriausiai buvo sunkiausias per visą mano biografiją. Buvau atsidūręs ekstremaliose aplinkybėse: iš esmės turėjau 10 dienų paruošti visą vaidmenį. Į premjerą atėjau žinodamas, kad pralošiu. Ir smarkiai. Galvojau, kad būtų gerai bent nesustoti, ateiti iki galo, nes struktūra buvo sudėliota be manęs. Ne viskas man buvo priimtina. Turėjau susikūręs personažui savo istoriją, o ta karuselė sukosi ir mano istorją išcentrine jėga metė lauk. Buvo labai nedaug laiko, tekstas - ženkliai sutrumpintas, iš jo dingo daug man buvusių atraminių taškų. Reikėjo kažkaip prisitaikyti. Man premjera įvyko kokiame aštuntame spektaklyje. Bet tada aš jau galėjau pasakyti, kad turiu teisę ten egzistuot.
Kaip šiandien apibūdintumėte Rimo Tumino kūrybą?
Na, tarkime, jo kūrybinio kelio pradžioje buvo toks periodas mūsų teatre, kai visi ieškojo koncepcijos, - tai buvo pagrindinė užduotis. Teatrui, statytojui, režisieriui: kur, ar yra, nėra koncepcijos? Tuometinio Akademinio dramos teatro aktorių grupėje kiekvienas sukuria puikų personažą, scenoje gyvena įdomūs žmonės, o koncepcijos nėra. Seki istorijas, jos įdomios, įsitrauki, eini paskui, o sako: koncepcijos va ir nėra. Juokingai skamba tokie komentarai.
Paskutinių Tumino darbų jau nesu matęs, juolab, jog tai - jau kita aplinka, žmonės, tauta. Nežinau, kaip ten, bet tada, čia, vardan koncepcijos jis žmonių „nežudė". Man atrodo, jog tai buvo jo geriausias bruožas. Koncepciją sukuria žmonės, kai patys kažkur susirenka, pradeda gyventi.
Kokį dabar matote Mažąjį teatrą?
Klaustuke: o kas bus? Kažkas, matyt, keisis, turės keistis. Visame teatre kažkas keisis jau vien fomraliąja prasme, juk ruošiami kažkokie įstatymai, reformuosiantys tvarką. Vienu ar kitu atveju tai paveiks ir Mažąjį ir kitus teatrus.
Neturiu kažkokios vizijos, tik žinau, kad yra nemažas jaunų žmonių būrys pačiame teatre ir aplink jį, manau, kad jiems priklausys tas išeities laikas, kiek jie užsispirs, kiek sugebės, nepasiduos šitai klaustuko situacijai, o pasiūlys savo kelius ir išeitis.
Kokį dabar matote aktorių lietuvių teatre, koks tai dabar žmogus? Ar laikas keičia aktoriaus apibūdinimą?
...Sudėtingas klausimas. Vienaip ar kitaip, žinoma, kad net trumpi periodai sukuria madas visuomenėje, tarpusavio santykius. Kažkada aktorių net į kapines neįsileisdavo, net visiškai „nurimusių". Jų vieta buvo už kapinių tvoros. Dabar įsileidžia, kartais net labai iškilmingai.
Šiandien, manau, kad skiriasi. Tą skirtumą galima matuoti tuo, kiek žmonės mato save profesijoje, ir profesiją savyje. Ir kas nugali. Kartais nugali tušybė, kartais kūrybinis pradas. Dabar, manau, kūrybinis pradas vis dėlto dominuoja, tos atvirukinės tuštybės galbūt yra mažiau. Dabar, vėlgi, atvirukų su aktorių atvaizdais mažai kas perka, nėra madinga klijuoti į sąsiuvinį ištraukas iš interviu. Viskas yra paprasčiau ir praktiškiau.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Sigita Ivaškaitė
