Rugpjūčio 11 dieną Menų spaustuvėje prasidės slaptas šokio festivalis, kuriame dalyvauti gali visi, kas tik nori - penkioliktoji Vasaros šokio mokykla. Savaitę laiko įvairių šokio technikų bei judėjimo praktikų mokytojai ves seminarus šokio profesionalams ir mėgėjams. Vienas atvykstančių specialistų - iš Naujosios Zelandijos kilęs Matthew Smithas, pristatysiantis Axis Syllabus sistemos principus, padedančius atrasti sveiką, kūno nežalojantį judėjimą. Nors apie judesį daugiau sužinome ne kalbėdami, o jį darydami, vis dėlto su Matthew kalbėjome kaip tik apie tai.
Šiuo metu tu įsikūręs Vienoje, bet esi kilęs iš Naujosios Zelandijos. Įsivaizduoju tame krašte profesiją besirenkantį paauglį. Turbūt jis mieliau rinktųsi užsiėmimą lauke ir greičiau svajotų tapti banglentininku, nei uždaroje studijoje leidžiančiu laiką šokėju. Kaip pasirinkai šokį?
Na taip, tu teisi. Šokis Naujojoje Zelandijoje nėra tiek populiarus kaip kitose šalyse. Ypač tarp vaikinų. Bet man patiko šokis. Prašiau savo mamos, kad leistų pažiūrėti baleto spektaklį. Tačiau po to į klasikinio šokio mokyklą nėjau. Naujojoje Zelandijoje baletas nebuvo laikomas tinkamu užsiėmimu berniukams. Pamokas lankė daug mergaičių, o berniukai mieliau rinkosi sportą lauke. Užaugau žaisdamas kriketą, krepšinį ir lankydamas atletikos užsiėmimus. Bet ypatingai manęs tai nedomino. Gyvenau Danidine, studentų mieste Pietų saloje. Kai buvau septyniolikos, į mano mokyklą, tipišką anglišką mokyklą, kur mokosi vien vaikinai ir visi dėvi uniformas, atvyko šokio trupė. Mokykloje buvo skatinamas mokslas ir sportas, ji buvo pakankamai didelė, kad galėtų pasiūlyti ir meno disciplinas. Menas nebuvo kietų berniukų užsiėmimas, nepaisant to aš buvau pakankamai stiprus, kad galėčiau imtis dalykų, kurie mane domino. Pasirinkau muziką, muzikinį teatrą ir vaidybą. Kai į mokyklą atvažiavo ta šokio trupė, jie mums parodė spektaklį ir surengė kūrybines dirbtuves. Tada aš pajutau, kad šokis yra kažkas ypatingo: čia yra ir muzikos, ir atlikimo, bet kartu ir daug fizinės veiklos. Dirbtuves stebėjo sena moteris, Shona Mac Tavish, modernaus šokio Naujoje Zelandijoje pradininkė, šokusi trečiajame dešimtmetyje Vienoje. Ji matė kaip aš šoku ir vėliau mane bei dar vieną mano draugą pakvietė į jos šokio užsiėmimus. Tame pačiame Danidine ji vedė šokio pamokas, apie kurias aš nebuvau girdėjęs, ir mes prisijungėme. Tačiau tuo metu šokis man tebuvo vienas iš daugelio kitų mane dominančių dalykų.
O kaip šokis virto tavo profesija? Tu mokeisi šokio aukštojoje mokykloje?
Mac Tavish šokio pamokas lankiau ir besimokydamas universitete. Tuo metu studijavau daug dalykų, nes tiksliai nežinojau, ką norėčiau daryti. Pradėjau studijuoti filosofiją ir meno istoriją, tačiau trečiame kurse užsinorėjau daugiau šokti, tad nusprendžiau imtis antrųjų studijų ir pasirinkau fizinį lavinimą - studijas sportininkams, į kurias buvo įtraukta ir šiek tiek šokio. Tais pačiais metais sudalyvavau atrankoje į šokio mokyklą kitame mieste ir jie mane paėmė. Taip patekau į dvejus metus trunkančią nuolatinio mokymosi programą.
Dabar ši mokykla yra labai konservatyvi įstaiga. Bet tada, prieš 20 metų, tai buvo atvira, į priekį mąstanti organizacija. Mus ruošė labai eklektiškai: mokė Feldenkrais technikos, kontaktinės improvizacijos, baleto, šiuolaikinio šokio, Skinner atpalaidavimo technikos, šiuolaikinio džiazo šokio. Gavome netgi Aleksandro technikos. Mokyklos vadovė buvo sumani ir atvira įvairioms šokio sampratoms. Man pasisekė, kad ją lankiau tuo metu lankiau ir galėjau išmėginti įvairius požiūrius.
Panašu, kad dar nesidomėdamas Axis Syllabus, jau žinojai įvairių sveiko kūno palaikymo bei gydymo praktikų. Keista, kad vaikinas iš Naujosios Zelandijos atvyksta dėstyti ne kapa haka ar kitų etninių šokio technikų, gan populiarių kivių šokio spektakliuose, bet su sistema, pavadinta beveik lotynišku vardu. Kas yra tas Axis Syllabus?
Na, pabaigęs studijas Naujojoje Zelandijoje, aš šokau profesionaliai. Dirbau su daugeliu trupių, o viena jų, Black Grace Dance Company, buvo vyrų trupė, jungusi Samoa tradiciją, Maorių tradiciją (tai ir yra kapa haka, apimanti ir garsiausią Haka - karo šokį) bei šiuolaikinį šokį. Mokiausi tų dalykų, tai buvo fantastiškas mano gyvenimo laikotarpis.
Axis Syllabus yra informacijos šaltinis, informacijos apie judesį, kurią galima pritaikyti bet kokiai technikai, surinkimo vieta. Gali rinktis idėjas ir jas taikyti bet kokiai šokio formai ar judesiui. Yra Axis Syllabus mokytojų, kurie moko vaikščiojimo lynu arba afrikietiškų šokių. Kiekvienas mokytojas savo pamokose siūlo savo individualią idėjų pritaikymo versiją, savo stilių pritaiko platesniems Axis Syllabus sistemos principams. Šita sistema nėra tam tikras stilius ar technika. Bet jei gali pastebėti kažką būdingo daugeliui mokytojų, tai vien dėl to, kad tyrinėdami judesį jie vienas kitam daro įtaką. Axis Syllabus pradininkas yra Frey´us Faustas, jo įtaka didžiulė. Jei pasirinktum jo pamoką, galėtum pastebėti, kaip išplito jo judėjimo principai. Jis padarė įtaką ir man, bet taip pat mane formavo ir kiti dėstytojai. Beje, Frey´us kartu su Francesca Pedulla judėjimo principus stebėjo tyrinėdamas afrikietišką šokį ir juos pritaikė šiai judesio sistemai. Aš pats su Axis Syllabus ieškau savo asmeninės raiškos, bet ją visada noriu pagrįsti sveiko, gero judesio idėjomis.
Kaip tu iššifruotum šitos sistemos pavadinimą?
Axis - ašis, nes erdvėje turime tris ašis ir tai galima sieti su trimatiškumu (taip pat įvertinant ir sukimąsi). O Syllabus - programa, rinkinys arba idėjų žodynas. Mes surenkame žodžius ir jų sudarome sakinius. Žodžiai mums nenurodo, kaip turime sudaryti sakinį. Mes juos imame ir naudojame taip, kaip tik mums patinka. Galbūt anksčiau kažkurių žodžių nežinojome, bet dabar žodyne jau galime juos surasti. Taigi, Syllabus nurodo į idėjų, pasiūlymų rinkinį. Tai sistema, skirta dalintis informacija.
Tu susidomėjai Axis Syllabus kai susitikai su Frey´umi, dalyvavai jo seminare. Kas jo metode ypatinga?
Su juo susitikau 2000-aisiais. Tuo metu jau buvau išbandęs įvairias fizines technikas, o Frey´us tapo vieninteliu mokytoju, kuris man kažką paaiškino apie mano kūno naudojimą ir fiziką. Kai bandydavau įvairius dalykus, jis iškart man sakydavo pastabas ir, kai taikydavau jo pasiūlymus, pastebėdavau, kad jie turi prasmę. Pasirodė, kad savo šokio praktikoje tokios patirties neturėjau: jis kalbėjo taip, kad aš supratau: ne apie judesio stilistiką, bet apie fizinius parametrus - žemės trauką, laiką judesiui atlikti, judesio amplitudę. Buvau sužavėtas, kad jo pasiūlymai man tikrai veikia. Patiko jo išmanymas, pamokos ir požiūris. Bet iš pradžių man Axis Syllabus buvo tik viena iš daugelio mano interesų krypčių.
Tu esi mokęs ir Pilateso. Sakyk, koks skirtumas tarp Axis Syllabus ir kitų sveiko kūno ar kūno gydymo praktikų?
Axis yra principų sistema, kuri pagrįsta ne tradicija, o tyrimais. Mes norime ją paversti atviru šaltiniu, kai nėra vieno idėjos savininko. Kada mokiausi šokti Naujojoje Zelandijoje, man buvo įdomu kaip kitose disciplinose, pavyzdžiui sporte, treniruojami žmonės, kad galėtų apsisaugoti nuo sužeidimų ir kad efektyviau panaudotų savo kūną. Taigi, aš ėmiausi Pilateso, kuris pas mus tuomet buvo labai naujas - jo mokė tik vienoje studijoje visoje šalyje. Ten aš ir mokiausi, tapau mokytoju, o vėliau dėsčiau ir Pilateso akademijoje Vienoje. Po kurio laiko nuo Pilateso aš atitrūkau, nes, kaip ir joga, šis metodas yra statiškas, nesusijęs su kūno keliavimu erdvėje. Bet visi žmonės yra išsivystę taip, kad galėtų judėti iš taško A į tašką B. Taigi, Axis Syllabus laiko, kad žmonės yra erdvėje keliaujančios būtybės, o judesiai, susiję su persikėlimu iš A į B, yra svarbūs sveiko judėjimo metodologijai.
Mane ypač domina kontroliuojamo kritimo erdvėje dinamika: kaip valdydamas savo kritimą gali keliauti iš vienos vietos į kitą. Vaikščiojimas - tai tam tikra kritimo rūšis. Kaskart einant ar bėgant veikia kritimo pirmyn principas. Tokiu būdu gravitacija gali prisidėti prie tam tikros judėjimo dalies. Jei judėsime tolygiai, paneigsime gravitaciją, veiksime prieš ją. Tai galima panaudoti treniruojantis, tačiau jei norime šokti ar bėgti kuo ilgiau, raumenų fizinį darbą reiktų atiduoti gravitacijai (ir tampriosioms jungiamųjų audinių savybėms). Taigi kritimas, greitėjimas ir lėtėjimas - tai dalykai, kuriuos darome kasdien, bet kurių nerasime nei jogoje, nei Pilatese. Vis dėlto, šiuolaikinis žmogus šiais dalykais nebeužsiima tiek daug, kiek būdamas uogų rinkėjų ar medžiotoju, o gravitacijos jėgos nenaudoja tiek kiek galėtų, todėl mūsų kūnai yra nebe tokie lankstūs.
Axis Syllabus yra nepaprastai kompleksiška sistema. Kokių sričių žinios joje panaudojamos?
Tyrinėdami mes ieškome tose srityse, kurios domisi tais pačiais klausimais. Mes renkame judesio ir anatomijos tyrinėtojų teorines žinias ir ieškome, kaip praktiškai jas pritaikyti. Vieni svarbiausių žmonių, paveikusių Axis Syllabus sistemoje taikomus mąstymo principus yra fascijos (jungiamojo audinio plėvės - M. J.) tyrinėtojas Robertas Schleipas ir Anatomy Trains sistemos kūrėjas Tomas Myersas. Mes imame teorinius principus ir sukuriame formą, kuri padėtų juos išmėginti ir perduoti kitiems žmonėms. Bet pati Axis Syllabus turi savo teorinį pagrindą (didžiąją jo dalį sukurė Frey´us), kuris atitinka visą turimos informacijos struktūrą, apima mūsų praktiškai išbandomas teorijas ir, tikimės, ateityje galės būti įrodytas moksliniais tyrimais.
Kokius tikslus keli savo mokiniams? Kaip jie gali išmokti Axis Syllabus principų, kokiais būdais juos lydi?
Užsiėmimų metu dirbame teoriškai ir praktiškai. Kartais kalbamės, kad sukurtume struktūrą, kuri galėtų padėti suprasti konkrečius uždavinius, kuriuos norime tyrinėti. Tada šiuos uždavinius aptariame, išmėginame praktiškai ir žiūrime, ar jie pasiteisina. Mokinys gali nuspręsti, kad ne, viena ar kita idėja iš tikrųjų neveikia. Tuomet ieškome, gal jis ne visiškai suprato, kaip ją atlikti fiziškai. Kaip mokytojas, siūlydamas uždavinius nenoriu būti kategoriškas - liepti daryti taip, lyg to paties nebūtų galima daryti kitaip, lyg žinočiau kokią neabejotiną tiesą. Išmanymas visuomet vystosi, nuolat reikia bandyti pačiam ir mąstyti, perklausti apie tai, ką darai. Nenoriu būti diktatoriumi. Stebiu mokinius ir stengiuosi sudaryti galimybes jiems paprasčiau judėti bei suvokti judėjimo principus. Jiems nereikia atkartoti mano judesių, tik išpildyti principą savo kūnu. Tikiuosi, kad pamokose jie jaučiasi gerai ir saugiai, kad jiems juntama, kaip aš atlieku šią savo funkciją.
Vilniuje pamokos vyks dviem lygiais - A ir B. Koks tarp jų skirtumas?
Idėjų, judėjimo principų lygmenyje skirtumo nebus. A ir B lygiai apibrėžia bendrą mokymosi greitį. Labiau pažengusioje klasėje greičiausiai bus daugiau skirtingų tos pačios idėjos bandymo variantų. Aš pats dažnai mokau vienu lygiu, nes pasitaiko, kad pradedantieji dalykus įsisavina greičiau, o labiau patyrę šokėjai yra išmokę visokių nefunckionalių judesių, todėl mokosi lėčiau.
Esi mokęs S.E.A.D, Tanz Quartier ir ImpulsTanz festivalyje. Pernai vasarą dirbai ir Vilniaus Vasaros šokio mokykloje. Kaip manai, kokie yra Vilniaus mokyklos privalumai?
Nuostabu, kad Vilniuje yra žymiai intymesnis mastelis. Būna, kad ImpulsTanz festivalyje milžiniškose klasėse susirenka 50 žmonių. Tada atstumas tarp mokytojo ir mokinių yra gerokai didesnis. Mokiniai mokytojui tampa viena didele minia, kurią jis bando suvaldyti. O Vilniuje mokytojas gali matyti kiekvieno individualumą. Mažesnėse klasėse mokytis geriau. Kitas privalumas yra mažesnis mokinių išblaškymas. Didelėse vasaros šokio mokyklose yra siūlomas platus kursų pasirinkimas, mokiniai nespėja ilsėtis, jiems sunku pasirinkti vieną sritį, ties kuria galėtų koncentruotis. Taigi, man patinka, kad Lietuvoje yra glaudesnis ryšys, siūlomas mažesnis pasirinkimas ir mokiniai gali labiau susikaupti.
Jaučiu, kad čia mokiniai buvo atviri ir imlūs, jie suprato mano pasiūlytų uždavinių vertę. Dažniausiai man tenka daugiau padirbėti, kad įtikinčiau žmonės, jog jie kažką išbandytų. Kai žmonės kažką daro labai gerai, jiems sunku nuo to atsiriboti ir pamėginti ką nors naujo, jiems sunku atsikratyti užtvarų ir tiesiog mėginti. Gal būt Lietuvoje mano pasiūlymai buvo greičiau priimami dėl to, kad daugelis mokinių buvo jaunesni nei kitose mokyklose.
Kitas dalykas, kad tokie dideli festivaliai kaip ImpulsTanz dažnai tampa vieta pasirodyti, lyg didžiulis atrankos konkursas. Tokia atmosfera, žinoma, turi tam tikrų privalumų, bet mokymosi procesui ji kartais trukdo. Nenoriu, kad mano mokiniai galvotų, kad jie mane ar ką kitą turėtų nustebinti - noriu, kad jie žaistų ir jiems būtų smagu.
Ko tikiesi iš savo mokinių?
Stengiuosi nieko nesitikėti, mėginu dirbti su žmonėmis tokiais, kokie jie yra ir nemėgstu atvykti su išankstinėmis nuostatomis. Mėgstu pamatyti, kokie žmonės yra iš tikrųjų ir prisitaikyti prie kiekvieno, esančio salėje. Tačiau tikiuosi, kad tai, ką darau, mokiniams yra aktualu, kad jie tai galės panaudoti, o kažkokie dalykai liks su jais ilgam ir saugos juos ateityje.