Apie dviejų Mariaus Ivaškevičiaus pjesių skaitymus „Zoom“ programoje sužinojau iš rusakalbių draugų teatralų feisbuke. Tiesą sakant, nė kiek nenustebau dėl „Zoom“ (gegužę būtent ten vyko visas darbas, beveik visas gyvenimas ir labai daug įvairių menų). Šiek tiek stebino tai, kad šis įvykis lyg ir ne per labiausiai sudomino lietuviškai kalbančius draugus teatralus (tiesa, vėliau pasirodė reportažas „Panoramoje“, tradiciniu būdu pavertęs šį projektą iš socialinių tinklų renginio į visavertį kultūros įvykį).
Pjesių „Miegantys“ ir „Alpulys“ (ši sukurta pagal Svetlanos Aleksijevič „Cinko berniukus“) skaitymą per „Zoom“ programą organizavo Latvijoje veikianti teatro prodiuserė, festivalių organizatorė Jevgenija Šermeneva (KATLZ Riga), kuriai nuo 2015 m. tapo nebesaugu likti Rusijoje. 2017 m. ji prodiusavo spektaklį pagal Michailo Durnenkovo pjesę „TWHYS. The War Hasn´t Yet Started“, kuriame su latvių aktore Guna Zariņa ir rusų aktoriumi Aleksandru Malikovu vaidino ir Gytis Ivanauskas.
Abu skaitymus režisavo Oskaras Koršunovas. Pjesių autorius ir prodiuserė surinko aktorius iš Rusijos, Latvijos, Estijos, Gruzijos, Kanados, Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos (vieną „Alpulio“ vaidmenį skaitė Marius Povilas Elijas Martynenko).
Skaitymų įrašus galite rasti čia.
P. S. Kol ruošėme interviu su Mariumi Ivaškevičiumi, daugiau nei trejus metus Rusijoje nagrinėjama vadinamoji „Septintosios studijos“ byla pasiekė savo makabrišką piką - prokurorai siekia šešerių metų kalėjimo bausmės režisieriui Kirilui Serebrenikovui, Rusijos akademinio jaunimo teatro direktorei Sofijai Apfelbaum, „Septintosios studijos“ direktoriui Jurijui Itinui, prodiuseriams Aleksejui Molobrodskiui ir Jekaterinai Voronovai. Nepaisant to, kad advokatai aptiko, paskelbė ir pristatė teismui daugybę nekaltumo įrodymų. Nepaisant aktyvių Rusijos teatralų protestų, viešųjų laiškų ir kitų labai išradingų, intelektualių nepritarimo kampanijų. Penktadienį (birželio 26 d.) bus paskelbtas nuosprendis.
Kokia mūsų (socialinė?) distancija nuo šių įvykių?
......................................................................................................................................................
Visų pirma - kaip atsirado „Miegančių“ ir „Alpulio“ tekstai?
„Miegantys“ atsirado tada, kai kartu su režisieriumi Kirilu Serebrenikovu, pakviesti Latvijos nacionalinio teatro, planavome bendrą darbą. Pradėjau rašyti šią pjesę, bet vėlavau, o laikas, kada Kirilas galėjo atvažiuoti statyti spektaklio, buvo labai aiškus. Premjera turėjo įvykti 2017 m. pavasarį, vietoje „Miegančių“ Rygoje pastatėme specialiai kiek perrašytą „Artimą miestą“, ir tai faktiškai buvo paskutinė Serebrenikovo premjera iki jam iškeltos bylos. Premjerą pamatė Magdeburgo teatro meno vadovė ir pakvietė mus statyti „Miegančius“. Kirilą tą vasarą suėmė ir viskas „nuplaukė“. Pjesė gulėjo iki dabar, jau ja nebetikėjau.
Teko skaityti Tavo interviu, kad vis siųsdavai pjesę kažkam perskaityti ir nesulaukdavai jokių komentarų. Kaip manai, kodėl?
Taip, teatrų literatūrinės dalies vedėjai ir režisieriai prašydavo atsiųsti šį tekstą ir po to nutildavo. Manau, čia yra toks „variantas“, koks nutinka ir kitoms mano pjesėms - jos gana sunkiai skaitomos, „neatsidarinėja“. Net ir dabartinių zoominių skaitymų aktoriai - ir Lija Achedžakova, ir Ksenija Rappoport, pirmą kartą perskaičiusios „Miegančius“, galvojo atsisakyti dalyvauti projekte. O kai visa fragmentų „dėlionė“ susidėlioja, pjesė suskamba.
O gal kartais įtakos turėjo ir pjesės tema? Sutik, kad futuristiniai siužetai, antiutopijos nėra dažnos teatrų scenose, kitaip nei kine ar serialuose. Pjesės veiksmas vyksta XXII a. Maskvoje, pasaulyje, kuriame neliko vandens ir žmonija pasidalino į dvi „pamainas“ - kol viena miega, kita gyvena, nors taip pat gana virtualų gyvenimą...
Gal ir tema tuo metu atrodė pernelyg tolima. O pandemija, visuotinis karantinas ją labai stipriai priartino... „Alpulį“ rašiau Aleksandro Sokurovo spektakliui - Nacijų teatre Maskvoje turėjo įvykti premjera. Buvome susitikę su režisieriumi, porą valandų pakalbėjome, ir aš pradėjau rašyti. O tada ir jam prasidėjo problemos, Sokurovui kone teko bėgti iš Rusijos. Projekto sumanytojai išsigando pjesės temos, Afganistano karo motinų liudijimai pasirodė labai aštrūs dabartinės Rusijos kontekste. „Alpulys“ taip pat „atgulė“, vienintelė Svetlana Aleksijevič liko didžiulė šios pjesės entuziastė, ji taip pat ieškojo, kur ją būtų galima statyti, šiuo metu už savo pinigus išvertė tekstą į anglų kalbą.
Ar bendradarbiavote su Svetlana Aleksijevič rašydamas „Alpulį“?
Rašiau pjesę Vokietijoje, o ji atvažiuodavo į Berlyną, ir ten porą sykių esame susitikę, klausdavau jos detalių, į knygą nepatekusių dalykų. Kai perskaitė galutinį tekstą, jai viskas labai patiko, išskyrus pavadinimą, - atrodė visiškai netinkamas, be jokios metaforos, siūlė likti prie „Cinko berniukų“. Taip buvo iki pat skaitymo, po kurio ji man parašė: „Žinai, dabar supratau tavo mintį, „Cinko berniukai“ čia tikrai nebūtų tikę.“ Dar man rašant, Svetlana Aleksijevič prašė nedaryti jokių kompromisų, nieko nešvelninti, kad būtų kiek įmanoma aštru ir koncentruota.
Teko skaityti, kad „Miegančių“ ir „Alpulio“ skaitymai ir buvo numatyti kaip „online“ projektas, jie nėra pakaitalas iš karantininės bėdos?
Vis dėlto be pandemijos ir karantino jie tiesiog nebūtų įmanomi. Užsidarius visiems teatrams, kūrėjai pradėjo ieškoti kitų išraiškos būdų, technologijų. Kovo pabaigoje prodiuserė Jevgenija Šermeneva prisiminė „Miegančius“ ir siūlė padaryti skaitymus su aktoriais-mėgėjais ir vienu kitu profesionalu Rygoje. Bet darkart perskaičiusi pjesę prodiuserė įsitikino, kad medžiaga labai aktualizavosi ir vertėtų paieškoti „rimtų“ aktorių. Tada pasiūliau surinkti tokį žvaigždyną, kurio „normaliais“, ne karantininiais laikais niekada neprisikviestum. Pirmoji atsiliepė ir sutiko dalyvauti Ksenija Rappoport, tada - Ania Čipovskaja, Lija Achedžakova, prisijungė latviai - Alvio Hermanio aktoriai Gundars Āboliņš ir Guna Zariņa, Kanadoje gyvenantis ukrainietis Grigorijus Gladijus, Londone gyvenantis Baltarusijos Laisvojo teatro meno vadovas Nikolajus Chalezinas ir kiti. Pakvietėme Oskarą Koršunovą tokiam gal kiek keistam amplua, nes nebuvo aišku, ar režisierius yra reikalingas. Pasirodė, kad reikalingas - ir kaip žmogus, kuris gali aktorius „uždegti“, motyvuoti (juk pats negaliu girti savo pjesės!). Pasidarėme prieš repeticijas atskirą skaitymą per mesendžerį - perskaičiau Oskarui tekstą, jis labai užsikabino. Režisierius ne tik įvedė aktorius į medžiagą prieš repeticijas, bet ir sudėliojo tam tikras gaires - kaip skaityti tekstą, kiek savęs atiduoti, kokią distanciją išlaikyti. Buvo trys repeticijos po porą valandų (nors kai kurie fragmentai liko nė karto neskaityti kartu prieš premjerą „Zoome“ kviestinei publikai).
„Alpulį“ repetavome maždaug tiek pat laiko, tačiau pjesė yra per pusę trumpesnė ir pavyko prieš rodymą „praeiti“ visą tekstą. Beje, tuo metu (gegužės pabaigoje) pradėjo po truputį švelnėti karantinas ir aktoriams darėsi sudėtingiau rasti laiko - atsinaujino filmavimai ir kiti jų projektai. Kol darėme „Miegančius“, visi buvo pavirtę tikrais namisėdomis... Lija Achedžakova prisipažino jau galvojusi, kad jos gyvenime nieko įdomaus nebeįvyks, ir šie skaitymai jai tapo didžiausia dovana.
Koks nuo pat pradžių buvo Tavo santykis su Svetlanos Aleksijevič tekstu? „Alpulys“ yra įvardijamas kaip „Fantazija „Cinko berniukų“ tema“. Vadinasi, ši pjesė yra tam tikra interpretacija, dramaturginis „pastatymas“, ji nėra tiesiog techninė prozos kūrinio inscenizacija, pritaikymas scenai. Tokiu atveju režisieriaus darbas būtų dar vienas interpretacijos sluoksnis?
Pirminė idėja atėjo iš Aleksandro Sokurovo. Kas matė jo filmus, žino jo savitą pasaulio matymą, meninį mąstymą. Mes abu iškart sutarėme, kad pjesė turi būti apie motinas, nes jų istorijos „Cinko berniukuose“ yra stipriausios. Režisierius sakė: „Aš jas matyčiau kažkur danguje, po mirties, tarsi vieną motinų gaują...“ Aš jo klausiau - kas tai? Debesis? Sokurovui buvo nesvarbu, kokie čia laikai - ar dabartis, ar Afganistano karo metai... Nutariau labiau konkretizuoti veiksmo erdvę. Knygoje buvo labai akcentuojamas alpulio momentas, alpsta visi, pradedant pačia autore, kuri praranda sąmonę, Afganistane pamačiusi, kaip renkami susprogusių kareivių „skutai“, ir baigiant kiekviena motina, kuri alpsta, gavusi žinią apie savo žuvusį sūnų... Pabandžiau įsivaizduoti, kad motinos „įkrenta“ į kažkokią sapnišką alpulio erdvę, kur jos kartu būna tarpinėje akimirkoje - tarsi jau žino, kad sūnaus nebėra, bet ne iki galo, egzistuoja sustabdytame laike. Kol jos alpulyje ir nespėjo išgirsti pranešimo apie faktą, tol sūnūs tarsi yra gyvi. Jos yra mažame žemės plotelyje, iš visų pusių apsuptame rūko, ir tas rūkas joms gamina, materializuoja įvairius dalykus, susijusius su motinų sapnais, prisiminimais, truputį tarsi „Soliaris“. Personažus „lipdžiau“ visiškai laisvai, iš kelių knygoje esančių motinų, vyro personažas sudarytas gal iš trijų vyrų. Klausiau Aleksijevič, ką manytų apie tai, ji visiškai neprieštaravo, sakė, kad „Cinko berniukų“ pasakotojai taip pat yra surinkti iš kelių realių asmenų.
Sokurovas šios pjesės vis nepaleidžia, sako, kad būtinai ją statys. Šią žiemą susitikome Sankt Peterburge. Režisierius sakė, kad supranta „perlaikęs“ pjesę, bet teatre jos vis dėlto nebedarys, norėtų kurti filmą. Kaip ir leido atiduoti kitam režisieriui, bet po pauzės sako: „O kaip aš ją darysiu, jei kažkas kitas jau bus pastatęs?“ Įsivaizduoju, kad gal ir lengviau šią pjesę statyti kinematografinėmis priemonėmis - kam leisti tuos dūmus scenoje, jei kine galima sukurti tarkovskišką atmosferą?
O mane pradėjo labiau dominti būtent teatro galimybės. Man rodos, šiuo metu teatras kiek klaidžioja - tarsi jaučia, kad kinas iš jo atėmė esminę istorijų pasakojimo funkciją, dėl to teatras ieško, ką nauja galėtų atrasti. Aš manau, kad jam teks grįžti prie kinui atiduotų dalykų. Man įdomu dalyvauti šiame teatro pasiklydime, kažkuo prisidėti prie to, kad jis rastų savo kelią.
Ar per karantiną pats žiūrėjai kokius nors į virtualiąją erdvę perkeltus teatro spektaklius, kitus projektus?
Jeigu atvirai, tai ne. Kas keisčiausia, filmų taip pat. Vienas dalykas yra žiūrėti senų spektaklių įrašus, kitas - vis dar esančius repertuare, kai turi viltį, kad karantinas baigsis ir galėsi kada nors juos pamatyti gyvai, todėl nesinori gadinti įspūdžio. Mūsų projekto atveju tai buvo visiškai kitoks reiškinys, nes iš esmės spektaklis vyko gyvai, kurio live transliaciją galėję matyti žiūrovai dalijosi įspūdžiais, kad jautėsi kaip sėdėdami teatro salėje ir žiūrėdami kažką tarp teatro, kino ar dar neįvardijamos kitokios formos... Tokių projektų lyg ir nebuvo daug, vieną jų žiūrėjau - Baltarusijos Laisvojo teatro spektaklį „Mokykla kvailiams“. Jis buvo labai rimtai surepetuotas, „kietas“ spektaklis - aktoriai iš savo zoominių langelių net perdavinėjo vieni kitiems daiktus, buvo įtrauktas filmuojantis dronas ir t. t. Jis buvo transliuotas per „Zoom“ programą iškart į jutubą, kad galėtų pasiekti didesnę auditoriją. Aktoriai viską atliko puikiai, kiek strigo technologijos.
Kaip manai, ar šios naujos menų galimybės, kūrybos ir bendravimo su žiūrovais formos išliks po karantino?
Na, Jevgenija Šermeneva mano, kad tokius projektus galima tęsti „normaliomis“ sąlygomis, ir ji ketina tai daryti. Aš, jeigu atvirai, nenorėčiau tame gyventi... Daugelis sakė, kad zoominiai skaitymai - ideali vieta šioms mano pjesėms, esą neįmanoma įsivaizduoti, kaip jas perkelti į sceną. Aš taip nemanau. Atsirado unikali proga surinkti žmones, kurių šiaip jau nebūtų įmanoma sukviesti vienu laiku į vieną vietą ir dėl geografinių aplinkybių („Miegančių“ geografija - nuo Krasnojarsko iki Kanados), ir dėl jų užimtumo. Gal dėl jų šis projektas buvo toks sėkmingas.
Man patinka, kad mus ištikęs bendras neįgalumas paskatino daugelį padaryti gražių dalykų, kad sugebėjome šokti, dainuoti, vaidinti nuo savo sofų ir iš balkonų. Žmogaus kūrybiškumo neįmanoma sustabdyti, net ir pandemijos metu jis čiulbės iš namų. Man tai atrodo labai gražu.
Tęsiant kalbą apie „čiulbėjimą iš namų“: mėginant konceptualizuoti karantinines patirtis, ypač kultūros politikos, finansavimo, tarptautiškumo kontekstuose iš įvairių šalių girdime panašų nuogąstavimą, kad pandemija gali paskatinti globalios kultūros sienų užsidarymą, įgalinti ir taip daug kur stiprėjančias (Lietuvoje, deja, taip pat) ksenofobijos tendencijas ir šiaip virimą savose sultyse paversti visuotiniu gėriu. Ką apie tai manai? Aš, beje, ir pati pagaunu save, kad iš kažkokios glūdumos man dabar kyla noras Tavęs paklausti, o kodėl pjesės parašytos rusų kalba? O kodėl šie projektai įgyvendinti ne Lietuvoje?
Aišku, kad šiuo metu viso pasaulio išgyvenama pandemija tarptautiškumui kultūrinėje ar politinėje erdvėje vis dėlto „nepadeda“. Man atrodo baisiausia, kad Europos Sąjunga nuo jos nukentėjo labiau nei nuo „Brexito“. ES tarsi išnyko iš mūsų sąmonės, jos neliko. Nacionalinės valstybės staiga perėmė visą kontrolę į savo rankas, ir mes visi vieni nuo kitų užsidarėme, užmiršome, kad kuriame bendrą erdvę... Bet aš dar vis tikiu, kad pandemija gali suduoti smūgį ir diktatūroms! Kad ir kaip su virusu tvarkosi kinų diktatūra, akivaizdu, kad rusiškoji - neveikia, baltarusiškoji - net nebandė tvarkytis. O grįžtant prie „Miegančių“ ir „Alpulio“, šios pjesės buvo parašytos rusų kalba, nes buvo užsakytos rusų režisierių, ir zoominių skaitymų prodiuserė veikia Latvijoje, bet labiau rusakalbėje erdvėje.
Paklausiu kaip iš po puodo dangčio: ar Tau vis dar įdomi Lietuvos kultūros scena, teatras?
Nenoriu labai užbėgti už akių, bet „Miegančių“ premjera šią žiemą galbūt įvyks Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, spektaklį režisuos Oskaras Koršunovas. Aišku, kad mane domina, - aš čia gyvenu, ši kultūrinė dirva mane išaugino ir augina toliau. Gaila matyti mūsų provincialėjimą, nematymą, nežinojimą to, kas vyksta pasaulyje, smalsumo trūkumą. Galbūt dabar man atėjo laikas grąžinti skolą tai dirvai ir pačiam kažką daryti, kad ji pasikeistų. Ir aišku, mes turime nusistatymą: jei priklausai tautai, esi jos nuosavybė (panašus mentalitetas, beje, yra ir rusų...). Kodėl kuri apie kitus, jei privalai rašyti tik apie Lietuvą? O kai parašai apie Lietuvą, gauni per galvą, nes ne taip parašei...
Man vis kyla klausimas, ar mus gali dominti globalios problemos? Kad ir paskutinės aktualijos - #BlackLivesMatter protestai Lietuvoje ir ypač reakcijos į juos bus labai iškalbingos. Kodėl jūs protestuojate dėl pasaulyje vykstančių dalykų? Protestuokite dėl vietinių neteisybių, neišeikite iš savo kiemo! Nežinau, ar mes pasiruošę kurti apie pasaulį ir pasauliui... Gal tai yra visų mažų šalių problema - jos nesijaučia stiprios pasaulinių procesų dalyvės. O gal aš klystu.
Planuojame surengti trečią „Zoom“ skaitymą - „Didžio blogio“. Aš staiga supratau, kad „Miegantys“, „Alpulys“ ir „Didis blogis“ (ši pjesė Lenkijoje turi pavadinimą „Masara“, Rusijoje - „Pragaras ir taika“) staiga „sugulė“ į tam tikrą trilogiją. Jos visos gimė po Maidano Kijeve, po Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos, Donbaso. Ukrainos, Baltijos šalių, Rusijos pasaulis labai smarkiai pasikeitė. Pasaulis staiga pasidarė per aktyvus, per agresyvus, kad į jį nereaguotum ir užsimerkęs kurtum grožį.
