COVID-19. Aplink liūdesys, mirtys, laukimas. Viena vertus, tai ramybės ir susikaupimo laikotarpis. Baigėsi nereikalingas blaškymasis. Antra vertus, turime daug įsipareigojimų, kurie susiję su įvairiomis mintimis. Nors dabar beveik nebendraujame, kartais net trumpas sakinys sulaukia žaibiškos pažįstamų žmonių reakcijos ir dėmesio. Toks yra Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Arūnas Sakalauskas, su kuriuo tarytum nėra laiko bendrauti, bet įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis pajauti, kad būtent šis dialogas nenutrūkęs, norisi jį tęsti ir toliau. Jis prasidėjo daugiau nei prieš keturis dešimtmečius.
Kur dingo asmenybės? Gal tai priklauso nuo vadinamosios demokratijos, kuri suniveliuoja žmones, o individui nėra prasmės kaip nors pasireikšti, jis prapuola masėje?
Asmenybių yra. Man pačiam nemažai reiškia net kelios asmenybės. Yra tokių išskirtinių žmonių, prie kurių nelimpa purvas. Asmenybių turime, tik, deja, šiandien jų niekas nesiklauso, jos nereikalingos. Pasikeitė laikai. Nesakau, kad pasikeitė į blogą pusę, tiesiog šiandien kas nori gali kritikuoti Arvydą Šliogerį, vadinti jį „psichu“ ar dar kaip nors. Žmonės pasidarė „viską suprantantys“. Jiems užtenka pasiguglinti, kad manytų jau viską žiną. Jie gali komentuoti viską, bet taip neturėtų būti. Aš sprendžiu pagal save, man trūksta išsilavinimo. Pavyzdžiui, negaliu profesionaliai komentuoti muzikos, literatūros, tik galiu pasakyti, kokį įspūdį man daro literatūra ar muzika. Man patinka muzika - nuo paaugliškos iki klasikinės, labai platus jos diapazonas. Su literatūra kitaip: labai sunku rasti knygą, nors jų pilna. Skaitai, skaitai ir turi atidėti, nes arba būni prie knygos nepriaugęs, arba kažko nesupranti, arba ji tiesiog tau nuobodi tam tikru gyvenimo momentu, neduoda reikiamų atsakymų. Galiu komentuoti teatre: aktorių, kažkiek - režisierių darbą.
Asmenybė gali tik pakomentuoti tai, kas vyksta. Ji negali tame dalyvauti, nes pakankamai gerai supranta, kas vyksta. Į Seimą atėjusios trys asmenybės nieko nepadarys. Tarkim, yra Nobelio premijos laureatų, kurių mes beveik nežinom. Ypač moksle yra protingiausių žmonių, visą gyvenimą atidavusių tyrinėjimams. Jie dirba savo srityje. Kiekvienas žmogus randa savo vietą. Asmenybė puikiai suvokia savo vietą ir puikiai suvokia savo galimybes. Be reikalo eiti ir laužyti ietis - beprasmiška. Juk kas įvyko su filosofais politikais? Nieko! Per rinkimus jų partijos nesurinko nė vieno procento.
Tavo kartos aktoriai į teatrą sugrąžino liūdesį, tikrumą. Po keisto tarybinio optimizmo ypač Tavo personažai prabilo į žmogų nauja kalba, Tu tarytum mums tapai „mūsų laikų herojumi“. Ar šiandien, iš laiko distancijos, apie tai galvoji?
Malonu tai girdėti. Taip, aš ne tik galvoju - aš tuo gyvenu. Man nedaug beliko ir jau aišku, kad kai ko nepadariau, kai ko nesupratau. Visi mano vaidmenys tokie, lyg kalbėčiau apie vieną žmogų, lyg apie save. Nesvarbu, ar tai būtų vienas personažas, ar kitas. Yra būsena, yra laiko pasikeitimai, yra gyvenimo prasmės suvokimas, yra laikinumas - mūsų ir mūsų darbo laikinumas... Susirenki šeštą valandą, išsiskirstai dešimtą, ir tavo darbo nebėra, viskas... Jeigu kokiam žmogui įkrito kažkas į širdį, tai labai gerai, o jeigu nieko nepalietė, tuomet blogai.
Aktoriaus profesija - labai pažeidžiama. Siaubingai! Jeigu scenoje meluoji, jeigu nejauti to, ką kalbi, apie ką kalbi... Tai - ne personažo esmė, ne personažas turi sakyti, deklaruoti, o turi sakyti tu, kaip žmogus, kaip Arūnas. Nesvarbu, kad tau tai nepriimtina, - turi apginti savo personažą.
Pastebėjau, kad repetuodamas Tu tarytum „įjungi“ tam tikrą ironijos dozę, bet spektaklių metu vyksta visai kiti procesai.
Man labai sunku repetuoti, ypač tuščioje salėje. Tai tokia kančia, tikras siaubas.
Harmoninga aktoriaus kelionė į teatrą šiandien neįmanoma: dominuojantys projektiniai finansavimai, trumpam dirbtinai sudaryta trupė, sintetinis intelektas, kurį dažnai pasitelkia naujos kartos režisieriai. Dirbtinės aplinkybės - šių dienų kasdienybė beveik visose srityse.
Jaučiu šį dirbtinumą, bet pasakyčiau kitaip: statoma tai, kalbama tai, kas matoma ir kas girdima. Aš girdžiu problemą, matau problemą, bet nejaučiu jos, ji manęs nekabina. Tiesiog reikia suprasti, kokia beviltiška tavo, kaip žmogaus, padėtis. Kai esi jaunas, apie daug ką negalvoji, tave „veža“ energija, „veža“ malonumas daryti, dirbti. O paskui staiga pamatai, koks esi varganas, apgailėtinas ir kad pasaulio nepakeisi. Ir kad mes visi vienodai skirtingi. Aš nenorėčiau sakyti to žodžio, bet visi turime lašelį nelaimės širdy. Visi visi žmonės! Ir šito nelabai paslėpsi. Aš tai pastebiu: kalbuosi su žmogumi ir jaučiu, kad kažkas ne taip, kažkas graužia tą žmogų.
Manipuliuoti kančia neįmanoma, šituo neapgausi. Tarkim, laidotuvės. Tu matai tarsi spektaklį, bet sielvartas ateina vėliau. Per laidotuves dar nesuvoki, kas atsitiko. Nors puikiai supranti, kas įvyko, netektis tavęs dar nepalietė. Tik po kelių dienų įmanoma suvokti, ko netekai, kaip pragyvenai su tuo žmogumi, kas jis tau buvo, kas tu jam buvai. Vedžiau kažkokią televizijos laidą, man paskambino ir pranešė apie mamos mirtį, bet turėjau eiti ir toliau filmuotis. Man reikėjo metų suprasti, kad praradau mamą. Kadangi ilgai su ja negyvenau - ji gyveno Anglijoje, - po jos mirties net kelis kartus ėmiau telefoną jai skambinti. Nedalyvavau atsisveikinant prieš kremavimą, tik palaikus parsivežiau, palaidojom ją čia... Tai man tų laidotuvių kaip ir nebuvo, aš su ja neatsisveikinau. O per Tadeuszo Słobodzianeko „Jokūbo istorijos“ skaitymą (LNDT, 2016) viskas pratrūko. „Jokūbo istorija“ - apie žydų berniuką, tapusį kunigu. Jį užaugino lenkai ir jis tik vėliau sužino, kad yra žydas. Kai miršta jo netikra mama, testamente jis perskaito prašymą, kad po mirties jis už ją aukotų mišias. Net dabar, man tai pasakojant, kaupiasi ašaros... Garsiai negalėjau skaityti šios vietos, šių žodžių, skirtų motinai. Ir supratau, kad man atėjo laikas atsisveikinti su savo Mama. Galima sakyti, kad su ja atsisveikinau tik po kelerių metų, skaitant „Jokūbo istoriją“. Tai pajutau net per repeticijas.
Daug kalbama apie jaunų aktorių trūkumą teatruose. Bet aš jau kelis dešimtmečius pasigendu ne jaunų, o būtent brandžių, įdomių, pajėgių aktorių. Ar įmanoma šiandien atrasti tokių aktorių kaip Vytautas Paukštė, Vytautas Tomkus, Vytautas Šapranauskas, Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis? Tai žmonės, kurių vaidmenys perteikė visą epochą. Tarkim, Klaipėdos miestas iki šiandien neįsivaizduojamas be Paukštės. Vitalijus Mazūras neseniai pasakė, kad atvykęs į Klaipėdos dramos teatrą galėjai net režisieriaus nesutikti, bet jei teatre nesutikdavai Paukštės - kažkas būdavo ne taip.
Taip, šiandieniniai aktoriai ne tokie. Teatruose trupės visiškai natūraliai vystosi. Laikas bėga, mes senstame. Tik ką priimti jauni žmonės taip pat sensta. Bet paskubinti šio laiko negalima, nes tuomet bus jauna trupė, kuriai reikės klijuoti barzdas. O trupei privalumą duoda tai, kas sudaro orkestrą. Kad tas orkestras grotų gerai, turi būti trečdalis jaunų muzikantų, atsinešančių naujų idėjų.
Skaičiau apie vieno amerikiečio atliktą tyrimą. Jis aiškinosi, kokie miuziklai buvo sėkmingi, o kokie ne ir kokios viso to priežastys. Jis surinko programėles, ištyrė, kas dalyvavo tuose miuzikluose, atsekė visus ryšius, draugystes, kas su kuo ir keliuose spektakliuose vaidino. Didžiausios nesėkmės ištiko tuomet, kai miuziklus atlikdavo vien draugai arba vien naujai surinkti nepažįstami žmonės. O geriausiai pasisekė, kai buvo septyniasdešimt procentų pažįstamų ir trisdešimt - nepažįstamų jaunų žmonių. Vyresnieji žinojo, kaip reikia vaidinti, o jaunesnieji generavo idėjas. Ir kartu padėjo vyresniems nusigramdyti kriaukles nuo savo jachtų dugno.
Ėmė dominuoti garsiau kalbantys ir aiškinantys, o įvairiose ministerijose ir komisijose sėdintys valdininkai, dažnai čia patekę pagal politinę liniją, neturėdami konkrečios srities išsilavinimo, pradeda remtis skubotais svarstymais, ir vežimas rieda ne link profesionalumo, o link provincialumo. Dingsta teatro organika, jo turinys.
Tai didelė problema. Imamos naujos pjesės, kuriose nematau charakterių. Tas pjeses gali vaidinti jaunas ar senas - nesvarbu. Šeima, kad ir kaip pompastiškai skambėtų šis žodis, teatre būtina. Įvairūs šeimos santykiai, santarvė, pykčiai sudaro visumą. Negalima sukurti naujo teatro be šeimos. Man teko ir tenka dirbti dviejų tipų teatruose - valstybiniame ir pagal vienkartines sutartis. Teatras vystosi savo vaga ir jo vystymasis nepriklauso nuo jokių ministerijų. Teatro sunaikinti neįmanoma, jis keičiasi, įgauna naujas formas.
Kas yra repertuarinis teatras?
Tai teatras, kuris turi dovaną - kiekvieną vakarą rodyti kitą spektaklį su tais pačias aktoriais. Šie aktoriai pritraukia publiką. Repertuarinis teatras augina savo publiką. Dabar daug atsitiktinės publikos. Anksčiau žmonės po spektaklio laukdavo prie durų, pasakydavo porą gerų žodžių. Dabar to beveik nebūna.
Trupė yra teatro veidas. Ne pavieniai aktoriai ar režisieriai, o trupė. Repertuarinis teatras deklaruoja vienokias ar kitokias tiesas, atstovauja vienai ar kitai idėjai. Galime palyginti su daile. Gerų dailininkų nesupainiosi. Gali būti ir paveikslo nematęs, bet dailininko nesupainiosi. Taip yra ir su fotografais - juos iš karto gali atskirti. Taip ir su spektakliais: iš karto gali pasakyti, kuriame teatre sukurtas vienas ar kitas spektaklis. Net Eimunto Nekrošiaus teatre aktoriai nesikeitė.
Ką šiandieną Tau reiškia Eimuntas Nekrošius?
Nekrošius peraugo teatrą, jam buvo per mažai scenos. Jeigu aktoriai turėtų sparnus, jis gal dar būtų kūręs. O jie skraidytų.
Žiūri įvairių teatrų spektaklius - tai būdinga ne visiems aktoriams. Koks spektaklis pastarąjį kartą Tave labiausiai palietė?
Krystiano Lupos „Austerlicas“.
Populiaru remtis europine statistika. Visiems Lietuvoje patinkantis Lupa atvirai pasakė: atsipeikėkite, šiandien Europoje trupės sąvoka išsigimė, didelė problema - ir režisūros mokykla. Teatras dirbtinai ardomas, o dauguma bando „slėptis“ už europinės kultūros dogmų.
Dabar egzistuoja aibė spektaklių-štampų. Jeigu režisierius dirba su pastovia, o ne su nuolat besikeičiančia trupe, tuomet jis turi teisę ir aktoriui sakyti daugelį dalykų. Režisierius gali padėti aktoriui tobulėti, nes šis negali savęs matyti iš šono, tai labai sunku. Tik tokiame teatre auga visi - ir režisierius, ir aktoriai. Dabar situacija tokia, kad jaunimas lanko įvairias dirbtuves, jomis susižavi, po dviejų savaičių gauna kažkokį lapelį, jog lankėsi pas kokią nors garsenybę.
Grigorijus Gladijus, buvęs mano dėstytojas, pasakojo apie Kanadą. Į atranką ateina jauni ir pirmiausia ištraukę pateikia pluoštą popierių, pas kokias garsias pavardes yra lankęsi. Ką tu išmoksi per dvi savaites? Gali tik sužinoti, kad yra kitoks kelias, bet tu jo nestudijavai. Tai ne studijos - pabuvus savaitę, susimokėjus tris šimtus eurų. Taip nebūna. Reikia dirbti metų metus.
Kodėl dirbtinis intelektas koktus? Žmonėms tapo neįdomus gyvas ryšys, gyvas bendravimas. Kažkoks sąmonės kovidas prasidėjo jau seniai, gal neatsitiktinai jis įgavo ir realią išraišką.
Visa tai praeis. Jausmai nesikeičia, nuo to pabėgti neįmanoma.
Tu naudojiesi feisbuku, bet nesi technikos žmogus - esi lyg archaikas, nelendi į kompiuterinių pokalbių lavinas, kurios jau negrįžtamai pažeidė žmonių sąmonę.
Į tai gali žiūrėti tik kaip į žaidimą. Rimtai žiūrint ar pradedant nagrinėti, pavyzdžiui, Amerikos problemas, visuotinės laisvės problemas, darosi juokinga. Tai žaidimas, skirtas suaugusiems.
Tai lygiai toks pats vartojimas kaip ir drabužių. Viską reikia pirkti: norint gerai nufotografuoti, reikia įsigyti vienokią programą, norint ją patobulinti, reikia pirkti jos atnaujinimą... Nori pasiklausyti geros muzikos - mokėk pinigus. Yra tam tikrų specialistų, tarkim, dizainerių, kurie privalo įsigyti naujas programas, investuoti į naują įrangą. Man viso to tiesiog nereikia. Esu baigęs braižytojo specialybę. Dar kompiuterių nebuvo, o aš mokiausi braižybos, brėžinius braižiau ranka ant lentos, su reisfederiu. Dabar yra kompiuteris, viską galima atlikti keliais pelės paspaudimais. Yra visos detalės projektuojant namą, kambarį, langus, baldus - viską gali sustatyti, kaip nori, per labai trumpą laiką.
Kaip formuojasi individas?
Aktoriui padeda trupė. Tai paaiškinti sunku. Trupė, pati to nežinodama, padeda aktoriui. Mes neblogai pažįstame ir samdomus aktorius. Lietuva tokia maža, kad būdamas tarp svetimų gali sakyti: esu trupėje. Joje - trys keturi šimtai aktorių. Kai pagalvoji, Rimas Tuminas dabar vadovauja Jevgenijaus Vachtangovo teatrui, kuriame trupė ir yra tokio dydžio.
Bet vien Lietuvos nacionaliniame dramos teatre per metus papildomai samdomos kelios dešimtys aktorių.
Tie spektakliai parodomi tik po kelis kartus, ypač pandemijos metais. Jeigu tuos spektaklius rodytume nuolat, jie pradėtų kvėpuoti. Spektaklis gali užsivesti tik kas mėnesį rodant porą kartų, mažiausiai bent po vieną kartą.
Sakoma: jis gali viską. Ar aktorius gali galėti „viską“? Koks aktorius yra geras? Ką jam reikia galėti, mokėti?
Ne, visko suvaidinti negalima. Vaidinti viską galima, bet suvaidinti - ne. Yra tam tikra energija, sceninis judėjimas. Scena turi savo dėsnius. Reikia mokėti joje vaikščioti, žinoti, kur atsistoti. Ne ten, kur pasakė režisierius, o ten, kur reikia. Kartais reikia sakyti taip, kad tave girdėtų, o kartais taip, kad negirdėtų. Kartais aktorius vaidina ir bijo sustoti. Tarkim, kartais aš vaidinu, padarau ilgesnę pauzę, gali pasirodyti, kad pamiršau tekstą ar man kas atsitiko. Bet tai mano pauzė. Vaidindamas gali „eiti“, „eiti“, kol staiga pajunti, kad kažkas tavyje meluoja. Pradeda ranka trukdyti, koja... Tada padarau sekundinę pauzę, „iškrintu“, turiu kažką sakyti, bet nesakau. Ir viskas staigiai sugrįžta, vėl atsiduri vaidmenyje, spektaklyje, vėl pamatai žmones. O prieš tai - tu tik kažkur bėgai. Taip būna ir gyvenime: kažkur bėgi koridoriais, pasisveikini su vienu, su kitu, bėgi, bėgi, bėgi, atsisėdi ir staiga prisimeni, kad praėjo tas žmogus, apie kurį galvojai prieš porą dienų ir norėjai jo kažko paklausti. Taip ir spektaklyje: galima juo prabėgti, ir matosi, kas bėga, o kas nebėga.
Ir mes, žiūrovai, tai aiškiai matome.
Kaip Lupa sako: pasistenkite neatsiminti paskutinės savo partnerio eilutės, kada jums reikės atsakyti. Aktoriams tai skamba žiauriai. Tuomet išmokstamas toks montažas: tu žiūri spektaklį ir matai, kaip vienas žmogus kalba, o kitas jau pradeda muistytis, ruoštis, ir iš karto supranti, kad jis kalbės po jo. Arba jis atsakys, arba paklaus. O gyvenime tavęs paklausia bet kas. Nežinai, kas tavęs paklaus ir kam tu ką pasakysi. Teatre gyvybė atsiranda tuomet, kai ją jauti. Gal ją ir įmanoma sukurti? Teatras, kaip visada, pilnas paslapčių.
Gerų aktorių, kaip gerų poetų, - reta. Ar aktorius gali jausti savo talentą?
Aišku, gali jausti, bet gali ir apsirikti. Tai gali pajusti tik tada, kai pradedi skristi. Tai didelė palaima: salėje - septyni šimtai žiūrovų, jie žiūri, ką tu paimsi nuo stalo, tiesdamas ranką... Kyla velniška pagunda kažką padaryti ne taip. Salėje - tyla, laukimas: ką jis dabar darys, ką darys? Ir tu užsinori padaryti kažką ne taip, kaip reikia.
Tarsi kalbėtum prieš publiką: kalbi, kalbi ir sakai: štai ką aš norėjau pasakyti. Tuomet stoja pauzė ir tu supranti, kad ir klausantys suprato, ką pasakei, ir pats kalbėjai aiškiai. Girdėti ir suprasti - labai svarbu. Žiūrovas galvoja ir tu galvoji, viskas vyksta kartu.
Tikras meno vadovas sieks, kad teatre kiekviena aktoriaus asmenybė turėtų porą, tai yra antrininką, - kad vyktų vidinė konkurencija, augimas. Antraip teatras tampa šou, benefisiniu teatru.
Taip. Antraip mes viską turime mokytis patys. Aktoriai atranda savo „arkliukus“ ir ant jų joja. Tokiame teatre tampa neįdomu. O mes turime puikių aktorių, kurie mažai dirba. Bet niekas nenori prasidėti, nes su aktoriais reikia dirbti, ir dirbti rimtai.
Kodėl teatre šiandien tampa nejauku?
Kai jauti, kad tave apgaudinėja, kad tau meluoja, tai ir nejauku. Bet tai, kas man yra apgaulė, kitam gali būti tiesa, nes jis tuo gyvena, - mūsų amžius, mūsų supratimas skiriasi. Ką stato jauni režisieriai, gal ir nėra blogai, bet tai yra kitaip. Nenorėčiau, kad jie atsisakytų mūsų teatro, tokio, kokį mes kūrėme. Kita vertus, šiandien jie dažnai „atranda“ tai, ką mes sukūrėme dar dešimtajame dešimtmetyje. Studentai ne kartą pasakojo, kad jų naujosios kartos dėstytojai, prisižiūrėję mūsų laikų spektaklių įrašų, ateina ir sako: „Velnias, košmaras, viskas jau padaryta!“ Kad ir kaip būtų, ateitis vis tiek priklauso jauniems: jie turės savo teatrą, savo publiką, ir mes, kol galėsime, dirbsime su jais.
Dėkui, lik sveikas!
