60 metų jubiliejų švenčianti aktorė E.Gabrėnaitė: „Man patinka, kad nebejaučiu panikos, nors visą gyvenimą buvau išsigandusi"
Penktadienį, rugsėjo 24-ąją, Vilniaus mažojo teatro aktorei Eglei Gabrėnaitei sukanka 60 metų. Ji yra iš tų aktorių, kurie, net kurį laiką neturėdami savęs vertų vaidmenų, ryškiai spindi teatro padangėje. Net meniniu požiūriu silpnesni pastatymai, kuriuose ji vaidina, įgyja gylio arba nebanalios žaismės dėl išskirtinio talento ir asmenybės charizmos. Negali nesižavėti aristokratiška Eglės Gabrėnaitės prigimtimi ir laikysena, pagarba profesijai, negerbti kūrybinio principingumo ir idealizmo, tokio reto šiandien tarp teatro žmonių.
Arti 60 vaidmenų teatre ir kine suvaidinusi aktorė stebėtinai kukli, daugiau linkusi kalbėti apie kolegas, kuriais žavisi, o ne apie save. Jubiliejaus išvakarėse Eglę Gabrėnaitę kalbino Ramunė Balevičiūtė.
- Nenorėčiau mūsų pokalbiui užduoti patetiško tono, bet kaip jaučiatės, artėjant jūsų šventei - išsipildžiusi kaip žmogus ir kaip aktorė?
- Jaučiuosi blogai. Noriu pabėgti nuo visų ir visko. Dabar dažnai prisimenu vieno savo draugo, paprasto kaimo žmogaus, eigulio, žodžius: „Kodėl galvoji, kad laimei atėjai į šitą gyvenimą? Atėjai dirbti paprastą darbą, gimdyti vaikus"...
Juk nenorėjau būti aktorė, norėjau rašyti apie teatrą. Neįstojau, nuėjau į aktorinį. Galvojau, pasimokysiu porą metų ir važiuosiu namo. Bet va - jau 40 metų teatre. Reikėtų kažkaip susumuot savo „aktorinį bagažą", bet man ne tai svarbu. Man svarbu, koks aš žmogus tapau. O visi „geriausių" apdovanojimai, medaliai... Baigiasi spektaklis, nusivelki blizgančią suknelę, atsisėdi tyliai kamputy ir puikiai žinai, ar tu geriausias, ar dešimtas nuo galo, ar pačiam gale. Tai, ką aš sau pasakau prieš užmigdama, joks kritikas man nepasakys. Tie septyneri metai, praleisti Maskvoje, skaitant knygutes ir bendraujant su labai įdomiais žmonėmis, vis dėlto paliko many pėdsaką.
Didžiausiu savo įvertinimu laikau tai, kai vidury nakties paskambina iš Anglijos buvęs studentas, kurį gelbėjau, kaip tik galėjau, ir sako: „Egle, aš pamiršau jums padėkot. Už tai, kad gyvas, kad negeriu, kad turiu šeimą". Tai svarbiausia.
Dabar vienintelė užduotis, kurią sau keliu, - neprisidirbt ko nors, kad nebūtų prieš save gėda. Iš tikrųjų aktoriaus profesija yra apgailėtina, tu esi klounas, todėl labai svarbu išlaikyti savo paties nusistatytą lygį, kad netaptum juokingas, nesusireikšmintum. Turi išlaikyt blaivų požiūrį į save. Ir čia labai padeda autoironija. Aš mėgstu juoktis iš savęs - ir kuo toliau, tuo labiau. O į kompromisus neinu. Vienas tai gali, kitas - ne. Aš negaliu.
- Kas jums yra pagrindinis kriterijus, motyvas?
- Svarbiausia, su kuo dirbu, o ką - visiškai nesvarbu. Galiu vaidint be žodžių, „trečią iš kairės"... Tiek altruizmo dar many likę. Bet neturiu teisės blogai vaidint, eiti į blogus spektaklius. Aš pažįstu Gricių, Žebriūną, bendravau su Žalakevičium... Girdėjau, apie ką jie kalba. Su Rolanu Bykovu visą naktį traukinio kupė prakalbėjom. Negaliu apsimest, kad viso to nebuvo. Yra įsitikinimai. Kai kuriuos tik aš žinau. Ir man tai labai svarbu. Po to, kai dirbau su Gricium, kuris stambų planą filmavo visą dieną, negaliu filmuotis, kai stovi du berniukai iš gatvės, ne operatoriai. Turiu apsimesti, kad tokia mano profesija ir turiu atlikti savo darbą? Neturiu. Kitas dalykas, kai reikia padėt jaunam žmogui, režisieriui, nes ir man daug kas padėjo. Pastaruoju metu man labai padėjo Valentinas Masalskis. Jis mane „atgaivino", privertė imtis studentų, pradėti ką nors daryti patiems.
- Ypatingas žmogus jūsų profesiniame gyvenime buvo režisierė Irena Bučienė. Ką svarbiausia jums davė jūsų darbas kartu, bendravimas?
- Labai apgailestauju ir didžiulę kaltę jaučiu prieš Ireną, kad per mažai apie ją kalbėjau. Dabar dažnai ją prisimenu. Pirmasis manim patikėjo Henrikas Vancevičius (jei ne jis, būčiau išvažiavus į Klaipėdą), ji buvo antroji. Irena specialiai man surado pjesę - tai buvo Gelmano „Akis į akį su visais", kur vaidinom su Remigijum Adomaičiu. Jos spektakliuose sukūriau pirmuosius didelius vaidmenis. Nors ji su manim elgėsi nuožmiai, rūsčiai, mes niekada nebuvom draugės, man visada iš jos trūko gero žodžio, palaikymo, daug gražių akimirkų susiję su mūsų darbu.
Per visą gyvenimą aš nesutikau savo režisieriaus. Tai likimas. Visas mūsų kursas nebuvo kryptingai ruošiamas. Aš labai dėkinga savo profesorei Vaišytei, kuri išmokė kautis vienai.
- Kaip šiandien prisimenate savo išėjimą iš Akademinio dramos teatro? „Čia nebus mirties" buvo pirmasis jūsų darbas su Tuminu. Kuo tas spektaklis ypatingas jūsų kūrybinėje biografijoje?
- Niekada joks teatras man nebuvo nei namai, nei šeima. Išeidama iš Akademinio, aš juk ėjau į nieką. Akademiniam mane kvailino, sakė: „Kur tu eini, čia turi pagrindinius vaidmenis, o ten stovi masuotėj"... Bet aš tokį malonumą patyriau stovėdama ir vaidindama vaidmenį be žodžių... „Čia nebus mirties" - vienas mylimiausių, jei ne pats mylimiausias mano vaidmuo. Dar nežinau, ar Ranevskaja, ar šis geresnis mano vaidmuo. O aš juk nebuvau Rimo gerbėja, kai jis dirbo Akademiniam. Bet niekada nesigailėjau, kad perėjau į Mažąjį. Nors daug metų nebuvo darbo. Ir gerai, kad nebuvo. Niekas nemėgsta laukti, o aktoriai - ypatingai. Bet viskam savo laikas. O laukimas - tai ir yra vaidmens kūrimas. Jei nebūtų buvę tų laukimo metų, aš nebūčiau suvaidinus nei „Vyšnių sodo", nei kitų spektaklių, kuriuose buvo gera vaidint.
- Esate sakiusi, kad per visą savo karjerą suvaidinote „kokius tris" reikšmingus vaidmenis...
- Ačiū Dievui, kad tris. Kiti nė vieno nesuvaidina. Tik atėjusi į teatrą, išgirdau Moniką Mironaitę sakant: „Dėl poros vaidmenų gyvenime ne gėda". Su ja kalbėjęs Jonas Kavaliauskas: „Ir aš ant vienos rankos pirštų suskaičiuočiau". Tada galvojau: apie ką jie kalba, šitiek vaidmenų suvaidinta... Dabar suprantu. Turiu porą, kaip Vancevičius pasakytų, „etapinių" vaidmenų, o visa kita - paprastas darbas.
- Turbūt vienas iš tokių vaidmenų yra Ranevskaja Tumino „Vyšnių sode". Daugelio žiūrovų sąmonėje Jūs asocijuojatės su šia heroje. Kaip Jūs pati žiūrite į tą Ranevskają, kuri į parduodamus gimtuosius namus sugrįždavo prieš 20 metų?
- Visas grožis ir buvo tas, kad tai buvo prieš 20 metų. Mano vaidmuo visą laiką keitėsi. Vienaip vaidinau tądien, po Kisieliaus laidotuvių, kitaip - po mamos mirties. Dabar sakau tą patį tekstą, bet jo prasmė - jau kita. Bet prie laiko aš nesiderinu, man neįdomu. Dabar tai visai kitas spektaklis. Tai net ne spektaklis, o greičiau reiškinys. Suprantu, kad jauniems žmonėms tai yra archaika. 3 psl.>>
- Kada paskutinį kartą R.Tuminas jums sakė pastabą ar apskritai kalbėjo su Jumis apie šį vaidmenį?
- Ar jis apskritai yra ką nors sakęs? Jo pastabos būdavo labiau techninės: ne ten nuėjai, ne tą paėmei, gal kiek per agresyviai... Pamenu, savaitė buvo likus iki premjeros, sėdi jis, susiėmęs už galvos: „Egle, nepažįstu aš tų moterų, palik tu mane ramybėj, daryk, ką nori". Prisimenu vienintelį žodį: „Ne-ži-nau". Bet tokių susižavėjusių akių, kuriomis jis žiūrėjo į vaidinančią mane, į Sigį, aš daugiau niekur nemačiau. Kaip tada gali nesuvaidint? Rimas yra nuostabus pedagogas. Kažkoks indų išminčius yra pasakęs: „Tikras pedagogas yra tas, kuris moka džiaugtis savo mokiniais".
- Man atrodo, kad „Vyšnių sode" jis uždangstė, „paslėpė" Ranevskajos dramatizmą...
- Kartą paklausiau studentų, kaip jie mane vadina. Jie pasakė: „Moteris - drama". Taip skaniai juokiausi... Iš tikrųjų - kiek save prisimenu, tiek aš „užsikodavus" dramai. Visi man nuolat kartoja, kad nereikia taip visko dramatizuot, reikia lengviau į gyvenimą žiūrėt. Bet čia yra mano kryžius, kurį visą gyvenimą nešu. Dabar suprantu, kad gal tai ir nėra visai blogai, profesijoj man tai labai padėjo.
Labai gerai prisimenu vieną epizodą. Aš, penkių šešių metų vaikas, guliu lovoj, tėvas lygina baltinius, mama, kitam kambary senelis su močiute, pro langą - toks gražus vaizdas (mes Kaune gyvenom prie Nemuno, dabartiniam Mindaugo prospekte), taip sninga, o aš kad verkiu... Žinau, kodėl. Staiga supratau, kad greitai to nebus: mirs močiutė, mirs senelis, nebekvepės lyginamais baltiniais. Mama ėmė bartis: „Ar nebaigsi, arba pasakyk, ko verki, arba..." O aš žodžių neturiu, kaip aš galiu pasakyt, kad jūs visi mirsit, kad čia yra auksinė minutė, kurią reikia įsidėmėt...
- Kas jums dabar gyvenime teikia didžiausią malonumą?
- Man patinka, kad nebejaučiu panikos, nors visą gyvenimą buvau išsigandus. Išmokau nebeskubėti. Sakyti „ne" - to nemokėjau gyvenime. Po truputį ateina suvokimas, kam tu esi. Supratau, kad žmogui reikia nedaug. Pasakei „ne" - jau neisi ten, kur nenori, ir nesikankinsi. Suvokiu, kad dabar turiu didžiulę laisvę, už kurią kovojau. Buvau labai gerai išauklėta mergaitė, man buvo įteigta, kas galima, o kas ne. Dabar visa tai nuėjo į antrą planą. Nebebijau. Ir gyvenime, ir teatre. Atsirado malonumas vaidinti. O jei tau malonu, ir žiūrovui malonu. Svarbiausia, kad nebūtų gėda prieš save. O tai kainuoja.
- Dėkoju už pokalbį ir linkiu gražios šventės.
