Laima Lavaste
Rimas Tuminas jau kurį laiką nėra Vilniaus mažojo teatro vadovas. Vieniems tai - Kultūros ministerijos inscenizuota išdavystė, kitiems - logiška pasekmė, nes šio teatro įkūrėjas trejus metus blaškosi tarp Maskvos ir Vilniaus. Tretiems - teatro sunaikinimas.
Čirkšteli degtukas ir R.Tumino rankose ima smilkti cigaretė. Prieš pokalbį - minutė tylos.
Paskutinės dienos Mažajame teatre. Namuose, kuriuos jis taip sunkiai ir ilgai statė. Su vis dar neįveiktu Mariaus Ivaškevičiaus „Mistru", nerandant tikrojo spektaklio sprendimo rakto.
Su nerimu, kad nebėra laiko. Po kelių dienų - darbas Maskvos Vachtangovo teatre, apie kurį Rusijoje lietuvio dėka dabar kalbama garsiausiai. Ir gal su jausmu, kad jis svetimas ir čia, namuose, o dar labiau - Maskvoje?
„Nesijaučiu išvytas iš namų, kai nebesu Mažojo teatro vadovas. Pokyčiai turėjo įvykti. Ir įvyko ne todėl, kad aš jau treti metai Maskvoje. Jei ne Maskva, gal būčiau priėmęs pasiūlymus dirbti kitose šalyse. Man reikėjo atsitolinti nuo Mažojo teatro.
Mes pernelyg branginame tai, ką užgyvenome, skundžiamės, kai reikia palikti. Kam dejuoti, kai reikia išeiti?" - prabilo 58 metų R.Tuminas.
- Kai po ilgų klajonių ir statybų pagaliau įsikėlėte į Mažąjį teatrą, neslėpėte, kad su aktoriais pagaliau pasistatėte namus, kuriuose bus gera gyventi. Ir palikote juos.
- Mano namai - teatras. Ar tai būtų Maskva, ar Panevėžys. Ateini į teatrą ir stataisi namelį, iš kurio atėjus laikui išeini.
- Visai neskauda?
- Aš tik nenoriu kartoti klaidų, kurias darė išėjusieji Lietuvos teatrų režisieriai - nepakentė juos pakeitusių jaunų žmonių.
- Koks jums pačiam šiandien atrodo Mažasis teatras?
- Neslėpsiu, kad teatrą truputį yra ištikusi koma. Dabar yra geras laikas teatrinei pauzei ir geras laikas išgyventi tą pauzę, kol po kelerių metų subręs naujoji karta. Aktoriai sužimba greitai. Režisieriai bręsta ilgiau.
- Teatro afišose žiūrovai iki šiol tebeieško jūsų statytų spektaklių. Koks bus jūsų vaidmuo Mažajame teatre?
- Formuosiu teatro meninį gyvenimą. Norėčiau būti lyg tėvas - padėti, patarti, vesti. Kviesiu iš Maskvos įdomių režisierių, gal jaunesnės kartos. Tikiu, kad toks ryšys užpildys teatro režisūroje atsiradusią spragą. Jauniems teatro režisieriams suteiks oro. Mums reikia naujo kraujo.
- Jūs visada kelyje. Paskutines jūsų repeticijų Mažajame teatre dienas jau užima mintys apie Maskvą. Būdamas Maskvoje bambagysle esate susirišęs su Vilniumi. Ar nekankina kūrybinis nerimas - laikas byra it smėlis?
- Kankina. Maskvoje užsiverčiau ant galvos tokį kalną problemų. Nuo rudens teatre viską turiu pradėti iš naujo.
- Jūs garsiausiame Rusijos teatre įvykdėte revoliuciją!
- Į Maskvą atvykau ne kovoti, o kurti. Ir teatro administracija tikėjosi, kad ateis ramus užsienietis, lietuvis: „Tegul tik stato spektaklius, mes jam sukursime komfortą." Išnuomojo butą Arbate už 19 000 litų per mėnesį, davė automobilį su vairuotoju, atvėrė visas duris. Galėjau viskuo naudotis ir ramiai gyventi.
- Bet kažko neiškentėte?
- Neiškenčiau teatro administracijos, tos naujos vadybininkų kartos, plėšrumo. Jų tariamo vakarietiško mandagumo ir drauge azijietiško nuožmumo. Jų požiūrio į aktorius kaip į vergus. Liaudies artistė Irina Kupčenko uždirbdavo 700 litų, o pirmoji teatro kasininkė - 26 000 litų. Buvo pažeidžiamos visos aktorių teisės. Reikėjo arba išeiti, arba tylėti. Negalėjau tylėti. Išsiaiškinau, kad vyksta milijoniniai grobstymai. Supratau, kad mane tiesiog mausto.
Aš turėjau ginti savo garbę, savo orumą. Labiausiai bijojau, kad paaiškėjus vagystėms vagimi būsiu apšauktas ir aš, lietuvis. Jaučiau didelę atsakomybę, kad esu iš Lietuvos. Kilo konfliktas, ėmėsi priemonių mane pašalinti - grasinimais, gąsdinimais. Išsilaikiau. Rusijoje gerai nors tiek, kad kai pasakai vagiui „von!", jis išeina.
- Žinantys teatrų virtuvę, ypač Rusijos, pasakytų, kad tai neįtikėtina. Juk Vachtangovo teatras tiesiogiai pavaldus Rusijos vyriausybei, visokiomis gijomis susijęs su verslo, politikos elitu.
- Mane apgynė Rusijos kultūros ministras, buvo informuotas premjeras Vladimiras Putinas. Teatro valdymas buvo sutelktas į mano rankas. Kultūros ministerija dėl to specialiai pakeitė teatro nuostatus. Tai - neturintis precedento įvykis Rusijos teatruose.
Išeidami direktorius ir finansininkas išsivedė dar 9 žmones. Sugriuvo visa bilietų platinimo sistema, nes ir bilietus jie platindavo per savo nelegalią firmą. Į teatrą nepakliūdavo apie 4 mln. litų per metus. Man tai buvo iššūkis. Privalėjau tą situaciją įveikti.
- O jums už nugaros brendo perversmas Vilniaus mažajame teatre?
- Gal ne už nugaros.
- Kaip jūsų įvykdytą perversmą Vachtangovo teatre sutiko kiti Rusijos teatrai?
- Per visą Rusiją nuvilnijo didelis šurmulys. Tapau savotišku revoliucionieriumi. Tenka važinėti po konferencijas ir dalintis patirtimi. Klausia, kaip man tai pavyko? Atsakau, kad mokydamasis teatro institute Maskvoje aš tiesiog gerai išstudijavau komunistų partijos istoriją.
Suprantu, kad laimėtas mūšis dar nereiškia laimėto karo. O Maskvoje - amžinas karas. Dabar bus sunkiausia. Atsakomybė, kurią prisiėmiau, labai sudėtinga. Mano sutartis - iki 2012 metų. Kultūros ministerija kalba apie ilgesnį periodą.
Iš pat pradžių 3-4 kartus pakėliau aktorių algas. 34 aktoriai, kurie teatre faktiškai nedirba, bet dar nėra pensinio amžiaus, dabar gauna po 3000 litų. Savo jaunystę jie tarnavo spektaklių žvaigždėms, padėjo jiems iškilti, o patys netapo niekuo. Atleisti jų negaliu, jie - asmenybės.
Bet, mano nuostabai, algos pakėlimą jie priėmė su pykčiu, agresija. Kodėl? Vėliau supratau. Kai daugybę metų jiems buvo kalama, kad jie neverti, netalentingi, jie viduje save ir laiko tokiais. Norite įtikinti, kad gyvenimas gali būti teisingas ir gražus? Bet mes žinome, kad jis - šūdinas! Tai yra rusai.
- Kaip Vachtangovo teatro žvaigždės sutikdavo lietuvių teatro menininkus? Kaip pasikėsinimą į jų kultūrą?
- Santykiai plėtodavosi kaip dramoje. Iš pradžių atsargiai, po to kildavo nepasitenkinimas, irzlumas - esą kėsinamasi į jų rusiškos kūrybos lauką, pasaulėjautą. Jie staiga prisimindavo esą rusai, imdavo save ginti. O kai darbas įsibėgėdavo, skeptiškumas virsdavo didele meile.
- Ar Maskvoje trūksta Lietuvos?
- Man reikia susikurti žemę, iš kurios esu išėjęs. Remtis į ją kojomis. Turiu susikurti kad ir mažą Lietuvėlę. Lietuvos ambasada Maskvoje - dalelė mano žemės. Prieš imdamasis pertvarkos teatre ėjau pasitarti pas ambasadorių Antaną Vinkų. Mūsų nuoširdūs santykiai virto A.Vinkaus triumfu Maskvos teatro visuomenėje. Per šventes jis rėždavo tokias kalbas, kad net Vachtangovo teatro žvaigždės nublankdavo.
Maskvoje aš tapau patriotu. Didžiuojuosi, kad Lietuva Maskvoje pažįstama ir mūsų dėka. Kartais aplanko saldus pasitenkinimas, kad esu lietuvis.
- Kokį prieš trejus metus radote garsųjį Rusijos teatrą ir kokį norėtumėte jį matyti?
- Pastaruosius kelis dešimtmečius jis buvo kaip ta graži paukštė, kuri skraidė aukštai ir gėrėjosi pati savimi. Pati suprato, kad ji puošia dangaus skliautą, kad ja žavimasi. Nubluko jos plunksnos, nebe toks aukštas skrydis, bet ji tebemano, kad yra gražiausia. Reikia tą skrydį palaikyti. Reikia, kad paukštė susivoktų, apie ką ji dainuoja, dėl ko sielojasi? Dabar teatre ir vyksta toks procesas. Aš jos skrydį noriu padaryti aštresnį, prasmingesnį ir skausmingesnį.
- Prisimenu, kai dirbote Suomijoje, aktoriai sutartinai jus vadino savo guru. Kai Reikjavike užėjau į barą, islandai, išgirdę, kad aš iš Lietuvos, nuo visų stalų ėmė siųsti man alaus bokalus - pas mus teatre dirbo R.Tuminas! O jei pasigirčiau Maskvoje, kad jus pažįstu, gaučiau į akį?
- Dabar jau drąsiai galėtumėte girtis. Kol kas. Rusai moka išaukštinti, bet ir taip pat aistringai nutrenkti žemėn. Nebijau to kritimo, nes kritimui nepasiduosiu. O jei ir krisiu, neskaudės, nes nukrisiu ne ant Maskvos grindinio, o čia, ant lietuviškos žemės. Ši žemė priims mane be susižalojimų.
- Įtariu, kad Lietuvoje kai kas laukia to kritimo. Vieni gal iš pavydo. Jūsų mokiniai, Mažojo teatro aktoriai - su viltimi?
- Labai griežtai planuoju savo darbus. 6 mėnesiai Maskvoje, 4 mėnesiai Vilniuje. Turi pavykti. Pažadėjau Mažojo teatro aktoriams. Su jais jau repetuojame, daug kalbamės. Jie nepriekaištauja, ištikimai laukia pasirengę rimtam darbui. Jie trokšta prasmingo darbo, bet net svajoti jau yra pavargę.
- O jums ko labiausiai trūks, kai grįšite į Maskvą, praversite savo buto Arbate duris, įsiliesite į Vachtangovo teatro šurmulį?
- Labiausiai man trūksta mano vaikų. Norėčiau, kad jie būtų netoliese. Aš - negeras tėvas. Nenukreipiau jų, per mažai kalbėjausi.
- Girdžiu, kaip jūsų lūpomis kalba vienatvė.
- Tas vienišumo jausmas - labai stiprus. Vienatvė man kelia nerimą. Aš visada ir visur, nuo pradžios iki pabaigos esu vienas.
Mažajam teatrui - jau 20 metų
Teatro režisierius R.Tuminas su bendraminčiais praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyjepradėjo dirbti Vilniaus akademiniame dramos teatre. Nuo tada jie svajojo apie savo teatrą, kurį galėtų vadinti namais.
Lengvai, lyg žaisdami, kasdienybėje kurdami šventę, jie kūrė intymią atvirumo erdvę Mažojoje Akademinio salėje, dėl to švelniai, bet ne be ironijos buvo praminti „mažiukais".
„Čia nebus mirties", - 1988 metų spektakliu paskelbė Rimas Tuminas ir jo aktorių trupė. Po poros metų, 1990-aisiais, trupė oficialiai tapo Vilniaus mažuoju teatru. Šio spektaklio pavadinimas tapo savotišku teatro kredo.
1997 m. Vilniaus mažajam teatrui buvo suteiktas valstybinio teatro statusas. 1999 m. už nuopelnus Vilniaus miestui jis apdovanotas garbingu sostinės savivaldybės apdovanojimu - Šv.Kristoforo statulėle.
LRYTAS.LT
