Irena Vida Bielskytė
Per 25-erius metus į panevėžiečio režisieriaus Lino Marijaus Zaikausko kūrybinę biografiją įrašyta ne viena dešimtis miestų - kelionių maršrutais jis išraižė Europą ir Aziją iki Tolimųjų Rytų, vadovavo Lietuvos rusų dramos ir Lenkijos Radomo teatrams, dirbo vyriausiuoju režisieriumi, buvo tarptautinių Vitoldo Gombrovičiaus ir Radomo kultūros festivalių vadovas, sukūrė 80 dramos ir operos spektaklių Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Vokietijos, Čekijos, Austrijos, Rumunijos, Turkijos teatrų scenose. Gausu tarptautiniuose festivaliuose ir konkursuose pelnytų apdovanojimų - pagrindiniai prizai ir diplomai už geriausią spektaklio režisūrą, šiuolaikišką meninį sprendimą, kūrybinius pasiekimus ir kt., taip pat Lenkijoje pelnytas Radomo miesto Metų kultūros žmogaus titulas.
- Nors Panevėžys ir negalėtų konkuruoti su užsienio šalių miestais, kuriuose teko dirbti, tačiau netenka abejoti, kad šiam miestui, kaip ir Juozo Miltinio teatrui, tavo gyvenime ir jausmuose turėtų būti skirta ypatinga reikšmė ir vieta, į kurią, nepaisant to, kad ir kur būtum, tikriausiai visada traukia sugrįžti?
- Kitaip ir būti negali. Panevėžys yra ir visada bus man labai brangus, nors miestas ir nėra išskirtinio grožio, įdomios architektūros ar pan. Tačiau miestą išgarsino Dramos teatras, genialiojo Juozo Miltinio kai kuriuos spektaklius ir man teko laimė matyti. Iki šiol prisimenu H. Ibseno „Hedą Gabler“ ir Sofoklio „Karalių Edipą“, atskiras scenas, įspūdingą scenografiją, kostiumus, tą paskutinį šokį su grandinėmis...
Kuo mane ir mano draugus, su kuriais tuomet lankėme spektaklius, traukė teatras, sunku vienareikšmiškai pasakyti. Koks tuomet buvo Panevėžys? Vėlai vakare gatve nelabai galėjai vaikščioti, būtum gavęs į nosį, jei tuose patamsiais šmėžavusiuose sluoksniuose neturėjai pažįstamų ar nebuvai nusipelnęs pagarbos. Mano paauglystės metais jaunam žmogui, turėjusiam šiokių tokių kultūrinių polinkių ar interesų, tarsi ir nebuvo kito pasirinkimo - diskoteka, biblioteka, teatras arba šlaistytis gatvėmis kartu su chuliganėliais.
- Kas nulėmė profesijos pasirinkimą? Ar tai, kad tapote režisieriumi, irgi turėjo įtakos Panevėžio dramos teatro spektakliai, Juozo Miltinio autoritetas, jo požiūris į teatrą ir meną, visą tą aplinką ir joje buvusius žmones sudvasinusi atmosfera? Ne veltui anuomet, perfrazuodami A. Sent-Egziuperi, sakydavome, kad esame atėję iš vaikystės knygų lentynų ir iš teatro...
- Teatras visą laiką mane traukė ir domino, už tai esu dėkingas ne tik Juozui Miltiniui ir jo teatrui, bet ir tuo metu mieste su mokiniais spektaklius kūrusiai Editai Klimienei. Tuose spektakliuose ir aš dalyvaudavau. Visa tuometė teatro aplinka mane stipriai įtraukė, teatrinė sėkla buvo pasėta ir negalėjo nesudygti. Matyt, tokia jau buvo mano lemtis, neišvengiamai turėjau tapti režisieriumi, aišku, tam įtakos turėjo ir tėvai. Jie vertė skambinti pianinu, lankyti muzikos mokyklą.
- Ar tokios buvo vaikų inteligentiško auklėjimo nuostatos, ar tėvai norėjo, kad savo gyvenimo kelią susietum su muzika ar menais? Beje, vyresnįjį Zaikauską daugelis panevėžiečių pažinojo kaip elegantišką tuomet reprezentacinio miesto restorano „Seklyčia“ administratorių...
- Prie muzikos mane lenkęs tėvas liepdavo skambinti pianinu ir sakydavo, kad muzikantai net ir lageriuose išgyvendavo. Mano tėtis Jurgis Zaikauskas norėjo būti kunigu, mokėsi kunigų seminarijoje, bet 1947 metais jį areštavo už ryšius su „miško broliais“. Jo brolis, mano dėdė, buvo stribų nušautas. Tėvas nuteistas mirties bausme, vėliau Stalinas ją pakeitė 25 metais Vorkutos lagerio, nes po karo trūko darbo rankų. Apie tėvą, vieną iš garsaus septynių lagerių sukilimo organizatorių, rašo Aleksandras Solženicynas knygoje „Gulago archipelagas“. Vorkutos lageryje tėtis vienintelis ištvėrė 13 metų, dauguma mirdavo po 10-ies. Atgavęs laisvę, kaip ir kiti represuotieji, tėvas gyveno nelegaliai, keitė vietas ir miestus, glaudėsi bažnyčiose, padėdavo jas remontuoti, lopyti stogus. Vienoje bažnyčioje pamatė ir įsimylėjo gražią mergaitę, kuri vėliau tapo mano mama. Oficialiai santuoka įregistruota tik 1979 metais, tik tada tėvas gavo pasą, o mes su mama - jo pavardę. Iki tol gyvenome išgalvota lenkiška Verbičinskų pavarde.
- Gal lenkiškai ir namuose buvo kalbama? Anuomet Panevėžyje ši kalba vyresnei kartai nebuvo svetima...
- Lenkų kalbos išmokau savarankiškai ir ne šeimoje, nors dabar jau žinau, kad tėvo genealoginis medis turi lenkiškų šaknų, taip pat ir iš motinos pusės yra tokios pat giminystės. Jau studentu būdamas labai norėjau režisuoti ir statyti spektaklius, tuo metu tokios galimybės teatras man negalėjo suteikti. Kam reikalingas studentas?.. Studijų metais tuometiniame Leningrade daug bendravau su lenkų studentais. Jie buvo iš laisvesnio pasaulio, arčiau Vakarų, arčiau mums uždraustų meno dalykų, verčiamų naujų užsienio autorių knygų. Tiems studentams iš universiteto, Kalnakasybos instituto ir kitur taip pat buvo nesvetimas ir teatras, jie norėjo vaidinti. Ypač vaidinti troško lenkų konsulo duktė. Ji prikalbino tėvą prie konsulato įsteigti teatro studiją. Ko gero, tai vienintelis atvejis užsienio diplomatijos istorijoje, kai prie konsulato buvo įsteigta ir trejus metus veikė teatro studija. Statėme lenkų kalba spektaklius, taip ir išmokau lenkiškai. Su spektakliais aplankėme Varšuvą, Vilnių, Odesą, Kijevą, važiavome visur, kur tik buvo lenkų studentų bendruomenių.
- Gal priminkite panevėžiečiams, kaip klostėsi jauno režisieriaus teatrinis kelias? Vėliau jau svetur antraštės skelbs: „Įsiminkite, naujas vardas - režisierius Linas M. Zaikauskas“ arba teatralai pristatinės savo kolegą „...režisierių iš Lietuvos su labai gera kūrybine biografija“...
- Režisūros studijas pasirinkau ne iš karto. Pirma įstojau į Vilniaus konservatoriją studijuoti chorvedybos, nes jau turėjau šiokius tokius muzikos pagrindus, buvau lankęs muzikos mokyklą. Tačiau gana greitai supratau, kad neturiu absoliučios muzikinės klausos, o be jos muzikos aukštumų nepasieksi. Buvau jaunas, ambicingas, norėjau būti pačiu geriausiu arba nereikia nieko. Kadangi teatras mane tebetraukė, muzika irgi buvo jau nesvetima, viskas taip susiklostė, kad išvažiavau į tuometinį Leningradą studijuoti operos režisūros.
Studijos mieste prie Nevos, N. A. Rimskio-Korsakovo muzikos akademijos Muzikinių teatrų režisūros fakultete, gal ir nebūtų tokios įsimintinos, jei ne koncertų salės, galerijos, visa ta didmiesčio kultūrinė atmosfera. Čia atvažiuodavo gastrolių tokie teatrai - Piteris Brukas, Morisas Bežaras, jų spektakliai... Čia buvo dabar garsusis Sankt Peterburgo akademinis simfoninis orkestras ir jo dirigentas Jurijus Temirkanovas... Čia buvo toks kino teatras „Spartakas“, kuriame vyko plačiosioms masėms nematomos vadinamojo Gosfondo filmų peržiūros, čia pamačiau visą Federiką Felinį, Mikelandželą Antonionį, Akirą Kurosavą... Mes ten tame pastate tiesiog gyvendavome dieną naktį.
- Žodžiu, visko buvo tiek daug, kad tik imk ir semk pilnom rieškučiom...
- Mūsų kurso vadovė, studijų pradžioje mirusio profesoriaus asistentė, buvo labai gera, mus visus kviesdavo pas save ir maitindavo. Ji leisdavo mums daryti ką tik nori, patarti, kaip padaryti geriau, parodyti ne itin sugebėdavo. Užtat labai taikliai išsakydavo kritines pastabas, pastebėdavo klaidas, kurias turėdavome patys ištaisyti. Šokinėdami šen bei ten, beieškodami katės tamsiame kambaryje, kažkaip ją pagaudavome. Matyt, kiekviena metodika turi savų privalumų, ypač kai pavyksta pasiekti gerą meninį rezultatą.
Po studijų - į Kauną, į Muzikinį teatrą, bet neilgam. Tuo metu Jonas Vaitkus išėjo iš Kauno dramos teatro. Petras Venclovas, kiti aktoriai, išgirdę, kad Muzikiniame teatre naujas režisierius netrukus išleis gerą spektaklį - Ž. Ofenbacho „Gražiąją Eleną“, prieš premjerą atėjo pas mane pasiteirauti, ar nenorėčiau pereiti pas juos, į Dramos teatrą. Po to direktorius Vidmantas Dobrovolskis jau oficialiai pakvietė pastatyti vieną spektaklį, vėliau priėmė etatiniu režisieriumi. Žinoma, aš labai apsidžiaugiau, nes tikrai to norėjau. Kaune pastačiau Samuelio Beketo „Tą kartą“ ir Eženo Jonesku „Kėdes“. Pastarąjį pamatęs panevėžietis teatro žinovas, didelis eruditas Giedrimundas Gabrėnas, dirbęs Panevėžio dramos teatro literatūrinės dalies vedėju, pranešė saviškiams apie įdomų, „fainą“ spektaklį ir perviliojo iš Kauno į Panevėžį.
- Bet Panevėžyje nepasilikote, nes tuomet trisdešimtmetis režisierius nutarė pamėginti laimę, siekdamas sostinės teatro vadovo pareigų?
- 1991-1992 metais Panevėžyje pastačiau A. Puškino mažąsias tragedijas „Puota maro metu. Akmeninis svečias“, F. Garcia-Lorkos „Jermą“, po to dar 2002 metais Alfredo Žary „Karalių Juobą“. Bet šitą spektaklį stačiau važinėdamas iš sostinės, nes jau buvau laimėjęs konkursą eiti Vilniaus rusų dramos teatro vadovo pareigas (1992-1999). Tikriausiai padariau klaidą susigundęs tuo konkursu, nes tuomet Rusų dramos teatras išgyveno ne pačius geriausius laikus. Ir dabar gal kiek panaši situacija, tik dabar jį jau saugo ir remia Europos Sąjungos lėšos. O tada, pirmaisiais paskelbtos nepriklausomybės metais, patekau į sudėtingą situaciją: rusakalbiams atrodė, kad Kultūros ministerija atsiuntė lietuvį sunaikinti teatrą, o saviškiai tuo metu irgi netoleravo tokio mano pasirinkimo. Ministerija lėšų skirdavo mažiausiai, atseit uždaryti neuždarysim, bet ir labai nepadėsim. Nepaisant visų tų peripetijų, per septynerius metus pastačiau septynis spektaklius. Tai buvo Euripido „Medėja“, Viljamo Šekspyro „Makbetas“, Antono Čechovo „Dėdė Vania“, Tadeušo Kantoro „Pasaulio pakraštyje“, Pėterio Handkės „Valanda, kai nežinojome vienas kito“, mano ir vilniečio poeto Vitalijaus Asovskio „Dangaus krantas“, toks eksperimentinis A. Čechovo „Trys seserys“ - variantas prabėgus metams po pjesės finalo.
Paskutiniais metais Vilniuje jau, galima sakyti, sėdėjau ant dviejų kėdžių, nes tuo pačiu metu vadovavau ir Lenkijos Radomo miesto teatrui (1999-2001).
- Taigi teatrinė rokiruotė trejiems metams į Lenkiją, buvote ne tik Radomo dramos teatro, bet ir tarptautinių Vitoldo Gombrovičiaus ir Radomo kultūros festivalių vadovas, pelnęs šio miesto metų žmogaus titulą kultūros srityje. Kaip užsimezgė kūrybiniai ryšiai su lenkų meno žmonėmis, bičiulystė su kino kūrėju Kšištofu Zanusiu, kuris su dideliu palankumu vertina lietuvio režisieriaus kūrybą?
- Pažintys su lenkų teatralais, ryšiai su teatrais - per spektaklius ir jų pripažinimą. Dar man tebevadovaujant Vilniaus rusų dramos teatrui, kuris buvo įsikūręs Jono Basanavičiaus gatvėje 13-uoju numeriu pažymėtuose istoriniuose rūmuose, kadaise buvo ne vienas teatras, ketvirtį amžiaus po rūmų pastatymo čia veikė kelios lenkų teatro trupės. Šiuose rūmuose dirbo toks lenkų Konstantinas Stanislavskis - Julijušas Osterva, lenkų Vsevolodas Mejerholas - Leonas Šileris, lenkų Vasilijus Kačalovas - Aleksandras Zelverovičius... Į Vilnių atvykę lenkai, ypač kultūros sluoksnių žmonės, teatralai, prašydavo leidimo aplankyti istorinį pastatą, parodyti mūsų teatrą. Vilniečių trupė su spektakliais važiuodavo į Lenkiją, o lenkai atvažiuodavo gastrolių pas mus. Vyko kultūriniai mainai, mezgėsi ryšiai.
Visame pasaulyje teatro vadovai, išgirdę apie įdomų spektaklį, važiuoja pažiūrėti, jei patinka, kviečia pas save. Tarkim, garsieji Brodvėjaus teatrai, ta pati Le Mamma. Važinėja, atsirenka. Ir ne kitą veikalą statyti kviečia, bet to paties autoriaus pjesę, jau sulaukusią palankių kritikos atsiliepimų, recenzijų. Esu po keletą kartų statęs spektaklius pagal tą patį veikalą vis kituose teatruose.
Ar įdomu tą patį daryti? Pakartoti to paties neįmanoma, kad ir labai siektum, neįmanoma, nes kiekvieną kartą nauja medžiaga - nauji aktoriai, įvairios aplinkybės ir kiti dalykai diktuoja kitus sprendimus. Tarkim, tą patį personažą naujame teatre sukūręs kitas aktorius gali būti kur kas išraiškingesnis už pirmtaką, kitam ne itin pavyksta kai kurie momentai, režisieriui tenka sukti galvą, kaip ir kuo pridengti trūkumus ar išryškinti individualybes, sutvarkyti visą aktorių ansamblį. Nuo vieno iki kito pastatymo praeina nemažai laiko, užsimiršta daug kas ir pačiam, juk nesėdi įsijungęs vaizdo įrašą, kad per repeticiją pakartotum tą patį. Kiekvieną kartą vyksmas scenoje kinta, vyksta ir atsiranda kas nors nauja.
- Sunku būtų net išvardyti miestų ir teatrų nuolat pailginamą ir taip jau netrumpą režisieriaus kūrybinių darbų sąrašą. Koks teatras bus palikęs reikšmingesnių pėdsakų kūrybiniame kelyje, padaręs šviesesnių įspūdžių? Esate sakęs, kad vadinote save režisieriumi diktatoriumi, kurio valdžia palaikoma ne baime, bet pagarba ir meile. Ar pasiteisino tokia „pagarbos ir meilės teatrui“ diktatūra skirtingose trupėse?
- Manyčiau, kad daugiau ar mažiau pasiteisino, ypač, kai tą patvirtindavo pasiekti geri rezultatai. Aš su malonumu prisimenu metus Novosibirsko valstybiniame dramos teatre „Staryj dom“ („Senas namas“). Čia man teko koordinuoti tarptautinius kultūrinių mainų projektus, šie dalykai tuose kraštuose buvo dar naujiena. Važinėjom su spektakliais po platų pasaulį, kvietėm Lenkijos, Gruzijos, kitų užsienio šalių režisierius.
Mano kvietimu Kanų ir Venecijos tarptautinių kino festivalių laureatas K. Zanusis Novosibirske buvo surengęs savo filmų retrospektyvą ir šiame teatre pastatė pagal Brodvėjaus dramaturgo Oskaro Eskino pjesę „Duetas“. Repertuarą papildėme klasika - „Medėja“, „Makbetu“ ir A. Čechovo spektakliais, šiame teatre ir kitur esu pastatęs beveik visas jo pjeses - „Ivanovą“, „Vyšnių sodą“, „Dėdę Vanią“, „Žuvėdrą“ („Penki pūdai meilės“)...
Kas gali nemėgti A. Čechovo? Jo kūryba man artima, tačiau kiekviena karta turi teisę į savo kūrybinį variantą, teatrinį sprendimą... Mano nuomone, jis rašė komedijas, žiaurias satyras, net farsą, bet ne tragedijas. A. Čechovo satyra aštresnė už N. Gogolio. Taip, įprasta sakyti, kad Čechovo personažai sėdi, geria arbatą, o tuo metu lūžta jų likimai, dūžta jų laimė. Bet juk jie, suaugę žmonės, tą žino ir nieko neveikia, nesprendžia jokių problemų, kurias permeta kitiems, net savo nepilnamečiams vaikams, nesidrovi pasiimti jų santaupas ir išmauti į Paryžių. Pats dramaturgas buvo įsipareigojęs šeimai žmogus, jam skaudėjo dėl kitų nepareigingumo, neetiško elgesio. Man atrodo, kad tai, ką dariau, bus atėję iš paties autoriaus, jo supratimo apie visus tuos dalykus - žmonių santykius, pareigos supratimą, jausmus, apie visus tuos namus. Gal ką paaštrinau, gal kartais ir pernelyg. Bet daug kur - Rumunijoje, pačioje Rusijoje priėmė gerai, buvome suprasti, įvertinti, ne kartą apdovanoti. Nors būta ir kitų nuomonių, tiesa, daugiau kuluarinių.
Spektaklio vertę lemia ne apdovanojimai, bet jo sceninio gyvenimo trukmė, meninė gyvastis. Antai mano režisuotas Bertoldo Brechto „Kreidos ratas“ Ufos mieste rodytas net dešimt metų, bet paskutiniais metais tas spektaklis jau buvo be jokios gyvasties ir nevertas scenos...
- Teatralų forumuose itin palankiai įvertintas dar vienas su A. Čechovo kūryba susijęs spektaklis?
- Tai buvo „Jausmai“ pagal A. Čechovo „Veročką“ ir kitus apsakymus. Šis spektaklis rodytas Liubline festivalyje „Teatrinės konfrontacijos“, vėliau dar viename - „Talijos“ festivalyje, taip pat Lvove teatro forume „Auksinis liūtas“. Spektaklio teksto vos pora lapų, aktoriams teko netikėta užduotis su tiek mažai žodžių išreikšti jausmus ir perteikti vyksmą scenoje. Tokio spektaklio, kuriame daugiau veiksmo negu žodžių, metaforų ir simbolių, lenkai teatralai teigė dar nematę. Šis spektaklis skyrėsi nuo įprastinės lenkų teatrų tradicijos, artimesnės realistinei Kristiano Liupos režisūrinei mokyklai, gal todėl tas kitoniškumas ir bus juos maloniai nustebinęs.
Tie mūsų „Jausmai“ - tai tokia paprasta pačia geriausia to žodžio prasme istorija apie du jaunus ir labai naivius žmones. Spektaklio sprendimą man padėjo surasti rusų folkloro, primityvių liaudiškų paveikslėlių (lubok) stilius. Ir tai buvo įdomus, teatralų ir kritikos gerai įvertintas estetinis eksperimentas. Antai šiandien vienas populiariausių pasaulyje serbų režisierius Emiras Kusturica savo kinematografinėms istorijoms sėkmingai naudoja čigonų folklorą. Tai įdomu Europai, kurios šalių kultūros istorija yra daugiau miestietiška, mažiau paįvairinta kokio stichinio folkloro.
- Novosibirsko valstybiniame dramos teatre „Staryj dom“, kurio vyriausiuoju režisieriumi 2008-2010 metais buvote, pastatyta dar keletas spektaklių, tarp jų - ne tik žiūrovų geriausiu spektakliu apie meilę pripažintas pagal vieno įdomiausių naujojo rusų teatro kūrėjų Ivano Vyrypajevo pjesę „Valentino diena“. Beje, Rolandas Rastauskas, išvertęs jo pjesę „Deguonis“, pagal ją sukūrė skaitymo performansą tokiu pačiu pavadinimu. Šiame teatre taip pat pastatyta itin didelio rezonanso visuomenėje sulaukusi Ingmaro Vilkvisto pjesė „Helverio naktis“...
- Daugelio šalių scenas apkeliavusi garsaus lenkų dramaturgo Ingmaro Vilkvisto psichologinė pjesė, patraukianti dramaturgine intriga ir ypač gražia kalba, yra nepaprastai jaudinanti. Psichologinė drama palietė skausmingas socialines ir visuomenines temas - nacizmo ir fašizmo apraiškas šiuolaikinėje visuomenėje, tėvų ir vaikų santykius, ypač juos įsivaikinusiose šeimose, kuriose pasitaiko ypatingų, kartais ir nesveikų vaikų. Tai kartu ir vis dar bauginanti Edipo komplekso tema...
Šios dramos personažai - du žmonės, kurie bando išgyventi beprotiškai sudėtingame pasaulyje. Karla - silpnaprotį Helverį įsivaikinusi motina. Jis mato pasaulį mažo vaiko akimis, mėgsta žaisti su švininiais kareivėliais ir su naiviu nuoširdumu atpasakoja aplink vykstančius siaubingus įvykius. Tolesnis Helverio likimas priklauso nuo kompromisų nepripažįstančio režimo, atstumiančio visus ne tokius kaip jie. Tam, kad išgelbėtų savo įvaikį nuo žiaurumo ir patyčių, Karla ryžtasi nenuspėjamam poelgiui...
- Ne vien kūrybinis darbas Novosibirske vertas atskiro paminėjimo. Įsimintinas teatrinis projektas Legnicoje, kurioje, cituojant lenkų spaudą, „šio miesto dramos teatro direktoriaus Jaceko Glombos artimas draugas, lietuvių režisierius, žinomas Lenkijoje savo talentingais spektakliais pagal A. Čechovo, N. Gogolio, V. Šekspyro pjeses, su didžiuliu pasisekimu parodė „Ivanovą“...
- Apie spektaklį buvo rašoma, kad šių dienų realijoms priartinto pjesės vyksmo įtampa beveik tris valandas neleido žiūrovui salėje nė minutei atsipalaiduoti, kiekviena replika kėlė asociacijas su šia diena... Matyt, ne tik pas mus, bet ir kitur nestinga tokių vienatvės, beviltiškumo, depresijos ir dvasinio bejėgiškumo būsenų, kurios sulaukia dramatiškos atomazgos ir kasmet pasiglemžia vis jaunesnes aukas, ypač skaudu, kad žudosi net vaikai...
Savo teatriniu manifestu, paskelbtu internete, šiuo metu vieno garsiausių Lenkijoje Legnicos teatro vadovas J. Glomba ir jo vienminčiai bičiuliai, paniekindami šabloną ir banalybę, deklaravo siekimą kurti gyvų emocijų - skausmo, džiaugsmo, neapykantos ir meilės teatrą su sąžininga ir aukšto profesionalumo aktorių vaidyba, pasakoti suprantamas ir artimas kiekvieno žmogaus širdžiai istorijas. „...Kas yra poezija, jei ne išsigelbėjimas?“, taip perfrazuodami Česlavą Milošą, pažadėjo kelti žmogų ir kilninti jo dvasią. Pagal projektą buvo sumanyta šio teatro scenoje pastatyti 12 spektaklių, pakviečiant įvairių šalių režisierius. Pirmuoju spektakliu tapo lietuvio režisieriaus „Ivanovas“.
Galiu prisipažinti, kad ypač gera dirbti su Legnicos teatro trupe - su mąstančiais, profesionaliais, aukštos teatrinės kultūros, neįtikėtino darbštumo aktoriais, o vienas geriausių Lenkijoje ir gal net Europoje teatras pasirodė besąs nepaprastai gyvybingas, novatoriškas, ieškantis, į jo spektaklius atvažiuoja iš visos šalies, kaip kad kadaise į Panevėžio Juozo Miltinio teatrą jo šlovės metais.
- Laikas nenumaldomai nutolina mus nuo Juozo Miltinio teatro geriausių kūrybos metų, kurių spektakliai ar jų fragmentai beišlikę tik tų laikų žiūrovų atmintyje. „Panta rei“ - viskas kinta, viskas mainos, laiko tėkmės įtaka teatriniam vyksmui, ko gero, neišvengiama?
- Taip, laikas nusineša tai, kas teatro scenoje buvo išgyventa ir pamatyta tą valandą. Tai yra vieno ir to paties vakaro nepakartojamas vyksmas, kurį skleidžianti aura rytoj jau gali nebepasikartoti, viskas gali pasikeisti. Tuo savo laikinumu, efemeriškumu teatras ir yra išskirtinis menas, jis beveik nepasiduoda užfiksuojamas, nes juostoje jau nebeįmanoma atkurti to spektaklio įmagnetinto lauko erdvės, suteikusios nepakartojamų įspūdžių. Todėl teatrų aukso fondų - senų spektaklių įrašus reikėtų patikėti tik specialistams, bet ne rodyti per televizijas...
Teatras, kaip ir visas menas, negali išvengti laiko įtakos. Tai tarsi aukštoji mada, juk šiandien niekas nedėvės anų 40-ųjų metų Chanel modelio, tegul ir pripažinto haute couture, tuomet turėjusio aukštos prabos sertifikatą, geriausio dizainerio pasiūto iš geriausio audinio drabužio. Arba liksi nesuprastas praeivių be jokios dingsties, šiaip sau išėjęs į gatvę su senoviniu fraku.
Taip, daug kas ilgisi J. Miltinio spektaklių skleistos dvasingumo auros, išgyvena dėl neišsaugotos scenografijos, rekvizito ar personažų kostiumų, tačiau dirbtinai grįžti prie to paties šiandien neįmanoma, nereikia ir niekam nereikalinga.
Ar galima ir ar reikia įsprausti klasiką į šiuolaikines formas? Keičiasi gyvenimo būdas, stilius, kartu ir meno stilistika, meno išraiškos priemonės. Šiandien gal nė kiek ne prasčiau dailininkas gali nutapyti Moną Lizą ar kitą šedevrą, bet kam to reikia? Tai jau buvo, tai mes savo kultūrinėje patirtyje turime, kam reikia pakartoti?
- Tačiau nestinga norinčiųjų pasireikšti kūryboje, daugėja saviraiškos ir jos formų. Ar šis laikmetis palankus menui ir kūrybai?
- Nesakyčiau, kad kuri nors epocha turėjo didelės įtakos kūrybai, nuo to ji nebuvo nei geresnė, nei prastesnė. Istorija rodo, kad kurti buvo galima bet kokiu laiku. Daug kas gali nepatikti dėl moralinių, etinių, civilizacinių, filosofinių dalykų, bet asmenybei laikmetis nėra kliūtis.
Bet kokiam darbe svarbus individualumas, asmenybė, amato įvaldymas, profesionalumas. Vien saviraiška, dar ir nebūdamas asmenybe, neturėdamas profesinių pagrindų, nieko vertingo nesukursi ir pasaulio nenustebinsi. Performanse ar instaliacijoje irgi gali būti ir kas nors tikra, ir falšo pasitaikyti. Yra menas ženklo, rebuso arba idėjos, kuris nereikalauja didelio techninio pasirengimo, išmanymo, bet turi būti labai gerai apgalvotas ženklas arba apgalvota idėja. Tuo manipuliuoja labai daug diletantų ir apsišaukėlių, besišliejančių prie meno kūrėjų.
Dailininkas, kaip koks Vasilijus Kandinskis, šiaip sau užsimerkęs juk nesitaškė dažais, žinojo, ką daro, net visą mokslinę teoriją buvo sugalvojęs, ką reiškia viena ar kita spalva, ta ar kita forma. Tas visas abstrakcionizmas buvo labai gerai apgalvotas. Tiek dailininkui, tiek aktoriui reikia ne tik prigimtinio talento, duomenų, bet ir išmokti amato abėcėlės. Meno irgi reikia mokytis, menas irgi yra dalis profesionalumo. Jei nesimokei, nieko nesupranti, tik žinai, kad patinka ar nepatinka, ar čia kriterijus? Tai man primena lenkų režisieriaus Mareko Pivovskio filmo - puikios satyrinės komedijos su metaforinėmis prasmėmis personažo prisipažinimą: „Aš mėgstu tik tą muziką, kurią girdėjau.“ Ko vertas toks vertinimas, kai patinka tik tada, jei yra girdėta, matyta ar žinoma, pažįstama.
- Bet juk tas atpažįstamumo jausmas pats savaime gal ir nėra peiktinas? Juk knygose, filmuose ar spektakliuose žmogus ieško savęs, savo gyvenimo atspindžių, patirtų išgyvenimų. Ir tai, ką jis suranda, jį jaudina, džiugina. Ar šiandien teatras dar turi jaudinti, paveikti?
- Viskas, ne tik teatras, manyčiau, turi mus jaudinti, visas menas, mokslas taip pat. Mokslą reikia išmanyti, o meno ar nereikia? Kita vertus, ar tik jaudinti? Na, pasijaudinau, išėjau, ar tai ir viskas?
Režisierius turi spektaklį kurti sau, dėl savęs, atsakyti į sau rūpimus klausimus. Ne veltui yra posakis - nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum. Kai virėjas verda sau, visi puola skanauti, kai kepa bet ką ir bet kam, niekas nevalgo. Todėl tas sau darymas nėra koks nors narcisizmas, egoizmo požymis, tai yra daryk viską tarsi darytum sau, daryk, kaip tik sugebi, geriau. Be abejo, svarbus ir kūrėjo asmenybės aspektas.
Ko žmogus ieško teatre? Kaip ir gyvenime, laimės trokšta, žmogus visada norėjo būti laimingas. Kas yra laimė - sunku atsakyti. Gal tai dvasinė, psichinė būsena, kai žmogui gera. Taip pat kaip ir meilės jausmas. Šiandien apie daugelį dalykų žinom daugiau, bet paslaptis išlieka. Kas ta meilė? Gal chemija, gal net liga? Bet kažkodėl vienintelė liga, kurios mes norim, kiekvienas norim ja užsikrėsti. Laimė daugiau nei meilė, tai yra dar moralinės etinės nuostatos. Mano mama tiki pomirtiniu gyvenimu, ji supranta, kad žemėje negali būti laimės, ji ruošia save pomirtiniam gyvenimui, labai norėdama tikėti, kad pateks į rojų ir ten bus tikrai laiminga. O dabartinis žmogus nori laimės jau šiandien vakare arba ryt iš ryto, nori būti amžinai jaunas, mirties neturi būti, glamūriniuose žurnaluose net vengia paminėti tą žodį - rašo: išėjo į nebūtį...
- Beje, apie tą išėjimą į nebūtį jaudinančių žiūrovų atsiliepimų sulaukė spektaklis „Dangaus krantas“. Vieną filosofinį monologą apie amžinybę, kurį sakydavo Vladimiras Jefremovas, norėta priminti atsisveikinant su šiuo žymiu aktoriumi...
- Kūrėm kartu su vilniečiu poetu Vitalijum Asovskiu: aš pasiūliau idėją, siužetą, jis rašė dialogus. Tai buvo pasakojimas apie viename Dievo užmirštame miestelyje prie geležinkelio gyvenusius senukus. Kažkada pro čia pravažiuodavo traukiniai, dabar net bėgiai išardyti, žole užžėlę. Miestelyje belikę šeši vyrai ir viena moteris, kurią visi įsimylėję. Bet kaip jie moka džiaugtis gyvenimu, kiekviena diena, kiekviena smulkmena - miela, malonu žiūrėti...
- Kūrybinėje biografijoje - tokie spektakliai, apie kuriuos tik svajoti gali kiekvienas režisierius: „Makbetas“, „Medėja“, „Karalius Lyras“, „Ivanovas“, kitos A. Čechovo pjesės... Vienas - garbės troškimo ir vidinių prieštaravimų sužlugdyta asmenybė, kitas - iškankinta proto ir jausmų kovos žmogaus siela, kitur - valdžios troškimas, kartų konfliktas, vaikų ir tėvų santykiai, pagaliau nusivylęs ankstesniais idealais, netekęs gyvenimo tikslo ir vilties čechoviškas personažas... Kas jus, spektaklio režisierių, labiausiai jaudina, kokių temų ieškojote ir ieškote dramaturgijoje, rinkdamasis pjeses naujam sezonui?
- Daugelį režisierių traukia individo, asmenybės kova su visuomene ar kitos žmogaus gyvenimo ir santykių dramos. Tarp jų ir pasaulinės šlovės sulaukęs čekų kino metras Milošas Formanas („Skrydis virš gegutės lizdo“ ir „Amadėjus“), kuris ne vieno buvo atkalbinėjamas imtis pavojingos amerikiečiams temos, bet neatsisakė panirti į asmenybės kovos su visuomene gelmes. Bet viena tema negali tapti pagrindine, ji neaprėptų ir neišsemtų visų žmogaus gyvenimo ir jausmų peripetijų.
Kodėl mane patraukia viena ar kita pjesė, aš negalėčiau pasakyti. Net nežinau, kas su manim atsitinka. Aš atsiverčiu pjesę, skaitau ir pradedu matyti vaizdus, mizanscenas, tada suprantu, kad ji bus mano. Matyt, ne tema patraukia, mano kitoks - vizualinis mąstymas. Būna ir taip, kad ne iš karto pamatau. „Karalius Lyras“ pralaukė penkerius metus, kol jį „pamačiau“, supratau, kad jau galiu statyti. Ir net du kartus - Radomo ir Vladimiro teatruose, su pasisekimu.
Čia tikriausiai kas nors iš aukščiau, ne vien mano pasirinkimai. Čia Dievas man duoda sutikimą imtis vieno ar kito veikalo arba ne. Ką pamatau skaitydamas pjesę? Kino kadrai scenoje, vaizdai. Scenografijos dar galiu nematyti, o mizanscenas ir stambiu planu jau matau. Be abejo, kūrybiniame procese dar daug kas gali keistis.
Aišku, dabar, kai esu jau šioks toks amatininkas, valdau savo profesiją - juk jau 25 metai esu režisierius, geriau ar blogiau galėčiau pastatyti bet kokį tekstą paėmęs. Bet gyvenimas dar nebuvo prispaudęs ko nors imtis priverstinai, beveik visą laiką sekėsi kurti tai, ką pasiūlau pats. Porą kartų teko įsitikinti, kad vien dėl finansinių reikalų dirbti neverta ir nesąžininga, nors po to buvo geri vertinimai, bet manęs jie nedžiugino.
Todėl labai tikiuosi, kad Dievas, mane už rankos vedžiojantis, atves ten, kur reikia. Iki šiol jis mane atvesdavo į vieną, paskui į kitą teatrą. Arba paleisdavo skrajoti iš vieno teatro į kitą ir vėl nutupdydavo kur nors ilgesniam laikui. Ten, aukštybėse, pajunta, kada man reikia sustoti. Tikiuosi, vėl atves, kur reikia...
- Sukaupta įvairiapusė patirtis - ne vieną kadenciją įvairiose šalyse teko būti teatrų vadovu ir statyti spektaklius pagal sutartis Europos ir Azijos miestų teatruose. Laisvas menininkas - dvasios klajūnas ar keliaujantis režisierius, dabar juk madinga kviestis vienam kitam teatro sezonui dirigentus, dainininkus ir kitus solistus? Ar nepabosta būti tokiu amžinu keleiviu, niekad neišpakuojančiu lagaminų? Juoba kad juose ar net ir rankinėje nuolat kartu keliauja ir ne viena pjesė, ar ne?
- Būdamas teatro vadovu, gal ir turėtum daugiau teisių, tačiau yra didelė atsakomybė už kiekvieną vinį teatre, benzino litrą, kiaurą stogą, net už asmeninius aktorių santykius, ne tik už spektaklį. Kai esi laisvas menininkas, atsakai tik už pastatymo meninį lygį, už gerus ar prastus spektaklius.
Nuolatinis gyvenimas lėktuve metams bėgant pradeda įgristi, imu suprasti, kad laisvas menininkas, statantis spektaklius įvairiose geografinėse platumose, keliaujantis iš vieno miesto į kitą, ne tik neparankus šeimai, bet ir pačiam sau. Atsibundi kartais rytą ir nebesi tikras, kuriame mieste esi, kokia čia šalis ir kokia kalba teks prabilti ir pan. Toks kūrybinis darbas, susitapatinęs su gyvenimo būdu, grasina tapti košmaru, net ir iš vakaro negėrus. Žinoma, kai paskui jau išsibudini, įsijungia mąstymas, viskas gerai.
Manyčiau, kad reikėtų pagaliau turėti savo kampą, savo nuolatinius namus, toks noras visai žmogiškas ir suprantamas. Kai toks kūrybinis intensyvumas kaip mano, šeši septyni spektakliai per sezoną ir dar ne vienam teatre, bet įvairiose šalyse ir miestuose, žinoma, apie savo kampą tegali tik pasvajoti.
Pavasarį Panevėžio kameriniame festivalyje monodrama pagal estų rašytojo Andraus Kivirahko pjesę „Viščiukas iš elementoriaus“ pristačiau šiemet 95 metų sukaktį minintį Baškirijos M. Gafurio valstybinį akademinį dramos teatrą. Iš Panevėžio į Petrozavodską, kuriame kartu su Suomijos teatralais statau spektaklį, toliau - Oriolas, Chabarovskas, Ufa...
Rugsėjo pradžioje naują teatrinį sezoną ir festivalį Lenkijos Radomo mieste pradėjau žymaus prieškario dramaturgo, filosofo ir eseisto Stanislavo Ignaco Vitkevičiaus, savo biografijoje turinčio ir lietuviškų šaknų, pjese „Mažame dvarelyje“. Pasak lenkų teatralų, nepastatęs nė vienos iš šio dramaturgo 30 pjesių, dar negali vadintis režisieriumi. Šią poetinio teatro kūrėjo, propagavusio „grynosios formos“ kultą ir laikomo absurdo teatro pirmtaku, pjesę tame pačiame teatre teko režisuoti prieš 15 metų. Jis darė didelę įtaką kitoms žymioms asmenybėms - Tadeušo Kantoro kūrybai, kurio pjesę „Pasaulio pakraštyje“ yra tekę režisuoti ir man. Iš Radomo vyksiu į Slupską, iš šio Lenkijos miesto į Rusijos šiaurę, į Surgutą, po to laukia Belgradas, Serbijos nacionalinis teatras, tada gal bus Panevėžys, po to - Alma Ata, Jakutskas, Vladimiras, Magadanas...
Tokie artimiausi metų teatriniai planai - klasika, šiuolaikinė dramaturgija. Kūrybiniame portfelyje - apie pusantro šimto pjesių, kurios laukia savo eilės ir premjerų.
Redakcijos prierašas
Linas Marijus Zaikauskas šiuo metu Jakutske stato Antono Čechovo „Vyšnių sodą“. Dar laukia naujas pastatymas Vladimire. Tačiau režisierius jau apsisprendė rugsėjį su šeima grįžti į Lietuvą. Anot jo, Rusijoje gyvenimas tapo nebeįmanomas.
