Nors gimė lapkričio 2-ąją, Rimas Driežis savo penkiasdešimtmetį „Lėlės" teatre švęs ateinantį sekmadienį. Paklaustas, kada buvo jo naujausia premjera, lėlininkas pirmiausia pasižiūri į spektaklių sąrašą. Tada praneša: 2007-aisiais, „Daktaras Dolitlis".
Per tuos dvejus metus be premjerų Rimas Driežis suorganizavo didžiausias lėlių teatro šventes - dailininko Stasio Ušinsko ir režisieriaus Balio Lukošiaus šimtmečių minėjimus, „Lėlės" teatro įkūrimo penkiasdešimtmečio festivalį ir tam skirtą mokslinę konferenciją. Įsigilinęs į seniai praėjusius laikus, Rimas Driežis tapo kone vieninteliu lėlių teatro istoriku. Iš jo galima sužinoti tokių smulkmenų, lyg jis būtų gyvenęs prieš šimtą ir daugiau metų visose vietose, kur dirbo lėlininkai.
Užuot režisavęs, kruopščiai studijuojate senus dokumentus, rašote straipsnius apie užmirštus lėlių teatro epizodus, renkate žinias monografijai apie „Lėlės" teatro įkūrėją Balį Lukošių. Kodėl?
Paprastai vengiu konkurencijos. Nedarau to, ką daro kas nors kitas. Daro ir padarys, viskas gerai. Taip ir su mano rašymais apie lėlių teatro istoriją. Purenu kokią temą ar nupučiu dulkes, kol niekas kitas to nesiima. Kai imsis - iškelsiu rankas ir pasitrauksiu.
Jeigu turim kažką nepaprastai didelio, įdomaus, reikšmingo ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui - tarkime, Vitalijaus Mazūro, Julijos Skuratovos kūrybą - tas neatsiranda tuščioje vietoje. Viskas brendo per įvairių žmonių kūrybą, lūkesčius, norus, svajones.Juk buvo laikas, kai niekas nefilmavo, nefotografavo. Nebuvo kam net recenzijų rašyti. Tai kaip - tų nefotografuotų ir nefilmuotų menininkų gyvenimas veltui nuėjo? Turime tikrai garbių lėlininkų, kurie visą savo gyvenimą atidavė lėlių teatrui ir jau yra po žemėmis. Ir jeigu jau jie savo kūryba neuždirbo turtų nei sau, nei savo vaikams ar anūkams, bent jau gerą jų vardą įamžinkim ar bent prisiminkim. Tą gali žodis padaryti.
Todėl pats liovėtės konstravęs lėles, dalijęs vaidmenis, kūręs savus pasaulius ir pasiryžote rašyti apie tai, ką kadaise kūrė kiti?
Mane padrąsino ir pavyzdys iš ano amžiaus pradžios Rusijos. Dramos teatro režisieriai - tas pats Konstantinas Stanislavskis, Vsevolodas Mejerholdas, Aleksandras Tairovas - kiek jie raštų paliko! Jie įamžino ir epochą, nors galbūt visai ne to siekė. Ir kaip lengva dabar jų laiko teatrą pažinti.
Mano karta rado darbų pasidalijimą: vieni rašo, kiti šoka, treti dainuoja, dar kiti režisuoja ir, gink Dieve, kad tas maišytųsi! O jeigu tam, kas pasirinko rašyti, lėlių teatras visai neįdomus? Tikrai, alpstančių dėl lėlių teatro Lietuvoje dar neatsirado. Tai jeigu gali, pats parašyk. Praeis kiek laiko ir atsiras gal kvalifikuotesnis. Kol kas konkurentų neturiu.Bet tamsius išpuolius apie lėlių teatrą spaudoje randu.
Taip galingai? Kokie tai išpuoliai?
Sakykim, sezono apžvalgoje kritikas nustato, kad lėlių spektakliai atsidūrė Lietuvos teatrų kūrybos užribyje. Atsidūrė? Aš maniau, kad lėlininkai iš užribio jau išlipa, o pasirodo, lėlių teatras jau buvo kažkur aukštai, šiapus ribos? Ir niekas to neskelbė, nesidžiaugė, o dabar pasmerkė? Dabar, kai yra tokie įdomūs Julijos Skuratovos ir Gintaro Varno darbai - Claudio Monteverdi madrigalinės operos, kai net Vytautas Paukštė vaidina „Hamletą" su lėlėmis.
Ir ką vadinsime ta riba, šiapus kurios derėtų didžiuotis? Profesionalumą? Kūrybiškumą? Užeikime į didžiuosius valstybinius dramos teatrus - ar jų spektakliai nėra profesionalumo užribis? Atsiprašau.
Vitalijaus Mazūro spektaklius aštuntą, devintą dešimtmetį iš viso mažai kas matė, o tai buvo lėlių teatro aukso amžius. Tada mažai kas tą suvokė, tik laikas išryškino. Dabar jau daugiau žmonių tą supranta, tik spektaklių nebėra kaip pamatyti.
Kokiam rusų teatrologui neužstringa žodis gerklėj, kai jis ima lyginti Mazūro spektaklius su Eimunto Nekrošiaus kūryba. Arba dabar, po Julijos Skuratovos „Muzikinės dėžutės" gastrolių Maskvoje, atsirado toks palyginimas: vienatvės atmosfera kaip ankstyvojo Nekrošiaus spektakliuose. Ar lietuvių teatrologams apsiverstų liežuvis ieškoti sąsajų tarp lėlių ir dramos spektaklių? Kodėl taip madingi tarpdisciplininiai menai? Ir kodėl negali būti tarpdisciplininių vertinimų?
Antri metai kapstote Balio Lukošiaus epochą. Kokią pamoką matote šito režsieriaus likime?
Lėlių teatras nebuvo Balio Lukošiaus svajonė. Bet lėlės vis atsirasdavo greta - ir mokyklos, ir studijų metais. Jis eina dramos teatro daryti, bet rankos niežti kurti lėlių spektaklius suaugusiems.
Pastebėjau tokį dėsningumą: likimas Lukošiui žadėjo labai daug ir vis pakišdavo ką. Jau jis režisuoja „Vaidilos" teatre, beveik baigia „Petrą Kurmelį"... Tada „Vaidilos" teatras naikinamas, jungiamas su dramos teatru. „Petras Kurmelis" pasiekė generalinę repeticiją, bet premjeros nebėra kaip rodyti, nes „Vaidila" prie dramos teatro prijungta be repertuaro.
O Kazimiera Kymantaitė dramos teatre repetuoja „Marčią" ir paima Lukošiaus „Petro Kurmelio" artistus su visais vaidmenimis. Kymantaitė su Lukošium - draugai nuo vaikystės, abu išaugę tuose pačiuose Kuršėnuose, trobos čia pat. Pamatęs „Marčią", Lukošius pasijuto labai apvogtas, išduotas, nes pamatė, kad tai, ką jis surepetavo, statydamas „Petrą Kurmelį", aktoriai ėmė vaidinti Kymantaitės spektaklyje, gavę panašius charakterius. Apie tai Lukošius dienoraštyje rašė. Jis tada prisiekė pats sau: jeigu ateity ką darysiu - dirbsiu vienas, nes maniau, kad suradau draugus, o esu išduotas.
Ar yra pagrindo tuo tikėti, ar tai tik emocijos?
Lukošiaus nuoskaudą perskaičiau dienoraštyje. Šiuo atveju svarbu, kaip pats Lukošius jautėsi. Manau, kad lėlių teatras buvo būtent jo vieno idėja. Jis kurs lėlių teatrą taip, kaip jis supranta scenos meną ir etiką. Be gėrimų, be „semečkų", be kortų... Apie tai daugiau gali papasakoti aktoriai, kurie kentėjo nuo Lukošiaus etikos būdami jauni, dar tik paaugliai, aštuonmetes mokyklas baigę ir pas jį į Kultūros technikumą papuolę. Įsivaizduokit - keliolikmečiai artistai gauna tokį „tėvą": neleidžia vėlai gultis, jeigu gastrolės, neleidžia svečiuotis vieniems pas kitus, neleidžia lošti, prižiūri, kad kambariai būtų sutvarkyti, kojinės išskalbtos... Iki smulkmenų. Čia detalės, ir kartais juokingos.
Bet Lukošiaus tikslas buvo toks: lėlių teatras dar niekam nepažįstamas, tai naujas dalykas pokario Lietuvoje. Todėl mes, lėlių teatras, atvažiavę į kokį miestelį, turime palikti nepaprastai gerą įspūdį. Tegu žmonės lygina, kas lieka po dramos teatro gastrolių ir tegu supranta, kad jeigu atvažiavo lėlių teatras - tai atvažiavo aukšta klasė visomis prasmėmis. Kultūringi artistai, geri spektakliai, viskas švaru. Tas, atseit, naujam reiškiniui - lėlių teatrui - padės įsitvirtinti. Manau, kad toks Lukošiaus tikėjimas padarė savo.
Balio Lukošiaus likime yra ir epizodas, kurį išgyveno ne vienas Lietuvos teatro režisierius - artistai priverčia jiems nepatinkantį teatro vadovą išeiti.
Kaip tik tada „Lėlės" teatre prasidėjo Vitalijaus Mazūro epocha. Po kurio laiko su Mazūru atsitiko lygiai tas pats, kas su Lukošiumi. Trupė atseit sukilo. Ir viskas dėl ko - dėl meno. Galvoju, ar tik Lukošius pats ko nors nepastūmė, jeigu jau tokie dėsningumai? Pasižiūriu - kažko panašaus būta, kai Balys Luskošius 1944 metais atėjo vadovauti „Vaidilai", nuvertus Aleksandrą Kernagį. Irgi dėl meno. Vėliau ir Lukošius, ir Kernagis dėstė Kultūros technikume, ir studentai įsiminė, kad kai kuriems Kernagis pasakydavo: „Tu smirdi Lukošium". Vadinasi, sužeista buvo giliai.
O kaip jūs pats radote lėlių teatrą?
Augau Alksnupių kaime Radviliškio rajone. Tėvas buvo kultūros namų direktorius, gyvenome tų kultūros namų palėpėje. Ten atvažiuodavo kažkokie koncertai, nors kaimas o kaimas, tokia dar neįdomi besiformuojanti gyvenvietė. Televizorių dar nebūdavo - kažkas vienas turėjo, eidavome su mama žiūrėti į svečius to mažo ekranėlio.
Ir atvažiavo Kauno lėlių teatras su Stasio Ratkevičiaus spektakliu „Neišmanėlis Ansas". Toks stebuklas: medžiai, meldai, Ansas skęsta, jį kažkas gelbėja, čia pat ir nykštukai burtininkai - šieno kupetą arkliu ar asilu paverčia. Nuo to laiko domėjausi viskuo, kas susiję su lėlių teatru.
Su kokiais aktoriais pats šiandien dažniau susiduriate, dirbdamas lėlių teatre - su panašiai apkerėtais ar atsitiktinai gavusiais lėles?
Džiaugiuosi kiekvienu, su kuriuo likimas suveda. Man lėlės atgijimas yra didelė paslaptis, nors, iš kitos pusės, viskas aišku: padarai mechanizmą... Aktoriaus profesija man irgi didelė paslaptis. Yra režisierių, kurie sugeba padėti aktoriui nulipdyti iš jo personažą. Aš galiu tiktai su dėkingumu priimti, ką aktorius teikia man. Jeigu netinka, pasakau, bet kaip jis padaro tai, ko man reikia - nežinau.
Jeigu ir pykstuosi, tai turbūt dėl etikos: kai penkiems tenka laukti šešto, arba - visi daro, ką gali, o kitas tauposi. Arba kad „kaliošų nepalieka už scenos", kaip anksčiau sakydavo, turėdami omeny, kad kasdienybės rūpesčių nepalieka prie teatro slenksčio.
Esu sutikęs lėlių teatro apkerėtųjų, bet ne tai garantuoja gerą spektaklį. Žmogui turi būti duota. Kitas gal lėlių teatrui abejingesnis, bet puikiai dirba. O kitam, ištikimai vargstančiam, pasakyčiau: jeigu myli, tai geriau paleisk.
Šiandien Lietuvoje veikia nemažai lėlių teatrų, bet yra ir tokie neva artistai su lėlėmis, kurie žinomi vien vaikų darželių ir mokyklų publikai. Ką apie tai manote?
Tai kažkokie paraleliniai teatro pasauliai. Lyg juodoji skylė atsivėrė ir še tau. O kaip pristato save! Juk anonsas - toks žanras, kur gali meluoti: profesionalu, puiku, nematyta neregėta, legendiniai režisieriai... Nežinomos pavardės, bet veikia aktyviai. Profesionalai galėtų pasimokyti.
Ta apsišaukėlių lavina man primena labai senus laikus, kai Europoje populiarėjo liaudiškasis lėlių teatras. Atsirado savarankiški Pančo ir Džudės ar Petruškos vaidinimai mugėse, nes ten daug publikos. Prekybininkai įsitikino, kad kur vaidina lėlės, ten susirenka daugiau žmonių, todėl pradėjo duoti vieną kitą pinigėlį lėlininkams, kad statytų savo širmas arčiau jų prekystalių ar kokios paslaugos (pavyzdžiui, dantų traukimo, ausų krapštymo, kirpimo ar skutimo).
Paskui tie prekeiviai, dantistai, kirpėjai, ausų krapštytojai pastebėjo, kad lėlininkai kartais daugiau pinigų surenka už juos. Ir pradėjo pirkti lėlių komplektus - jeigu jau artistai su lėlėmis užsidirba, tai kuo aš kvailesnis? Svarbiausia - išlikimas, o ne menas.
Pančas ir Džudė, Petruška - labai aiškūs personažai. Kur bevaidintų, publika turėjo matyti tą patį. Nosis, kupra, blevyzgos, aktualijos. Scenarijus atidirbtas, publika linksminasi. Tikrieji lėlininkai sukrovė stiprų autoritetą mugės vaidinimams. Kur pasirodo, ten žmonės žino: o, Pančas, einam, bus linksma. Skuba kaip pas seną pažįstamą. O kad tą Pančą ar Petrušką laiko pasimovęs koks „karabelninkas"... Iš to turbūt ir prasidėjo mugės vaidinimų degradacija. Nes menininkus pakeitė prekybininkai.
Ir Lietuvoje dabar meno prekybininkai perprato sistemą: finansavimo fondų, kūrybos imitacijos. Kultūra iš to nelaimi.
Padaryti originalą reiškia klysti, kažką pagaminti, sulaužyti, naują padaryti, kol pataikai. Ir energija visai kita. Tai štai, man atrodo, kad pavojingi darosi mastai tų „karabelninkų", kurie viena ranka lėlę judina, kita pinigą krauna, vaidindami vaikams. Užtat uždarykime darželių ir mokyklų duris chaltūrai.
Viskas, ką atsineši iš vaikystės, su laiku įgauna tokią aurą, kad imi branginti iki ašarų, ar ne? Kai lėlių teatras pasidarė mano profesija, sužinojau, kad „Neišmanėlis Ansas" nebuvo pats geriausias Ratkevičiaus spektaklis, o aš atsimenu jį kaip stebuklą. Manot, tas spektaklis manęs neformavo? Aš kaip žiūrovas tikrai labai vertinu Vitalijaus Mazūro kūrybą ir laikau ją lietuvių lėlių teatro kūrybos viršukalne, bet mane patį vistiek traukia daryti tokius spektaklius, kaip anas mano vaikystės „Neišmanėlis Ansas".
Baigęs M.K.Čiurlionio meno mokyklą, Rimas Driežis įgijo TV režisieriaus išsilavinimą Valstybinėje Konservatorijoje (dabar - Muzikos ir teatro akademija). „Lėlės" teatre jis debiutavo 1984 m. kaip dailininkas ir režisierius ir ėmė kurti poetinius autorinius lėlių spektaklius. Režisierius yra kūręs spektaklius įvairiuose šalies lėlių teatruose, bet daugiausia - „Lėlės" scenose. Originalūs, intriguojantys Rimo Driežio spektakliai sudaro trečdalį „Lėlės" teatro repertuaro: tai „Coliukė", „Karalių pasaka“, „Našlaitė Elenytė ir Joniukas Aviniukas“, „Silvestras Dūdelė“, „Ką senelis padarys, viskas bus gerai", „Kiškių sukilimas", kiti.
Rimo Driežio kūryba įvertinta aukščiausiais Lietuvos teatro apdovanojimais - „Kristoforu" (1998) ir „Auksiniu scenos kryžiumi" (2004).
