Šią savaitę Lietuvoje viešėjo brazilų-olandų kilmės šokėjas, choreografas, režisierius ir lėlininkas Duda Paiva. Savo savitą lėlių teatro techniką, kurioje persipina lėlininkystės ir šokio elementai, menininkas pasitelkia ne tik autoriniuose pasirodymuose, bet ir dėsto visame pasaulyje. Būtent dėl pastarosios priežasties jis susitiko su lietuviais teatro kūrėjais, lankėsi „Baltijos kamerinio operos teatro“ organizuojamose ,,Kosmos Theatre Lab“ vizualinio teatro dirbtuvėse.
D. Paiva pasaulyje žinomas dėl paties išvystyto savito lėlių teatro gamybos bei valdymo stiliaus, anglų kalba vadinamo „The Object Score“. Pasak kūrėjo, pasitelkiant choreografiją, lėlė tampa savotišku pratęsimu atlikėjo minčių, lėlę valdantis žmogus sukuria naują kūną, iš kurio skleidžiasi gyvenimas. D. Paivos sukurta technika - labai fizinė, reikalaujanti ypatingo šokėjų pasiruošimo, todėl menininkas drauge su fizioterapeutu iš Brazilijos sukūrė dar vieną metodą - pasitelkė amerikiečio Rono Fletcherio pilates techniką bei specialius kvėpavimo pratimus - taip kūnui suteikiama daugiau lankstumo ir ištvermės. Taigi lėlių teatras tampa lėlių ir šokio teatru.
Paties D. Paivos gaminamos lėlės - itin tikroviškos - matyti kone kiekvienas raumuo ir raukšlė. Jos gali būti mažos, dydžio sulig ranka, arba itin didelės - kaip žmogus. Lėlės itin lanksčios ir ekspresyvios - tinkamai suspaudus poroloną, iš kurio pagamintos, galima išgauti įvairias veido išraiškas. Šioms lėlėms pagaminti, kaip sako kūrėjas, reikia didžiulio gabalo porolono, žirklių ir daugybės laiko - kasdien dirbant po 6-8 valandas, procesas gali užtrukti iki pusantro mėnesio.
Menininko karjerą pradėjote kaip šokėjas, o lėlių teatras jūsų gyvenime atsirado prieš 15 metų. Kodėl neišsitekote šokyje? Juk dabar šiuolaikinis šokis, rodos, gali pasiūlyti daugybę pačių įvairiausių išraiškos formų. Ko pritrūko prieš 15 metų?
Lėlių menas mano gyvenime atsirado labai natūraliai, neplanavau tokio posūkio. Pirmiausia įsimylėjau lėlių teatrą ir tik po daugybės metų supratau, kodėl užsiimu būtent tokia kūryba. Tai buvo instinktas, ne racionalus pasirinkimas. Nuo vienų metų kovoju su aklumu. Kai buvau mažas, dešine ranka įsikibdavau į brolio kaklą, kad galėčiau pereiti gatvę. Kai dirbu su lėlėmis, mano dešinė ranka yra jos kakle. Tai suteikia man pasitikėjimo. Kai valdau lėlę, atsipalaiduoju, pajuntu brolybę ir bendruomeniškumą.
Viename interviu lyg ir juokaudamas pasakėte, kad tai - ne lėlės, o jūsų draugai. Koks jūsų santykis su šiomis lėlėmis?
Negaliu su jomis elgtis tik kaip su lėlėmis, kadangi jos yra manęs, mano svajonių ir vilčių tąsa. Jos primena mano įsitikinimus. Lėlės man padėjo įveikti negalią ir įvairius sunkumus, su kuriais susidūriau gyvenime.
O ką jos reiškia kitiems? Juk esate ne tik atlikėjas, bet ir choreografas, tad kiti šokėjai naudoja jūsų sukurtas lėles. Kaip jos įgalina kūrėjus?
Pirmiausia, lėlininkas, šokėjas ar dainininkas turi tikėti, kad jų valdoma būtybė yra sąmoninga, turi savo tikslų. Taip susiformuoja tarpusavio pasitikėjimas.
O koks šio pasitikėjimo rezultatas?
Sveika iliuzija. Taip, žiūrovas mato, kad kažkas valdo lėlę. Bet kažkokiu būdu žmogaus ant scenos širdies ritmas suvienodėja su auditorijos širdies rimtu. Tuomet visi pradeda regėti tą pačią iliuziją ir ima tikėti, kad tai ne tik žmogus, plevenantis didžiulį porolono gabalą. Publika pradeda regėti du atskirus kūrinius.
Taip pat esate sakęs, galbūt vėlgi juokavote, kad jūsų kurtos lėlės neskirtos vaikams, nes juos gąsdina. Ar tikrai?
Taip, labai gąsdina. Bet vaikams jos labai patinka.
Galbūt taip jūs laužote stereotipą, kad lėlių teatras skirtas tik vaikams?
Manau, kad lėlių teatras skirtas ir suaugusiesiems. Tiesiog tai neištyrinėtas laukas. O jame gausu galimybių. Galime kalbėti sudėtingomis temomis, ko nedarome vaikams. Mane labiausiai žavi tai, kad pačios bjauriausios formos ir jausmai slepia vaikiškas galimybes. Suaugęs žmogus suaugusiajam skirtą lėlių teatro pasirodymą regi vaiko akimis. Tačiau tai nereiškia, kad jo jausmai supaprastinami. Tai reiškia, kad atveriamas nekaltumo langas. Juk svarbu ne tai, kaip garsiai ir intelektualiai kalbi, o tai, kiek tavo širdis gali įsiklausyti. Lėlių teatras tai suteikia.
Kartais mane įkvepia knygoje pamatyta iliustracija. Taip atsirado mano pirmasis pasirodymas „Angelas“. Knygoje pamačiau kapinių nuotrauką. Vieną kapą saugojo berniuko angelo skulptūra. Ji mane labai sudomino, nes pasirodė labai dviprasmiška. Tad sukūriau angelą. Sunku buvo pasakyti, ar jis buvo geras, ar blogas. Savo darbuose dažnai akcentuoju asmenybių dviprasmiškumą. Taip pat mėgstu prikelti pasakų personažus ir išryškinti tiek gerąją, tiek blogąją jų puses. Netikiu, kad žmonės yra arba geri, arba blogi. Jie yra ir tokie, ir tokie.
Tad ši tema lydi visus jūsų pasirodymus?
Taip, žmonijos ir jos sukurto chaoso dviprasmiškumas. Štai kodėl mano sukurtos lėlės dažniausiai yra nuogos. Jų dizainas vaizduoja tą dviprasmiškumą. Kadangi jos nuogos, gali matyti žmonijos istoriją, chaosą žmonių kūnuose.
Jūsų pasirodymuose gausu auditorijos juoko. Tai nestebina, kadangi esate ir komikas. Ar komedijos elementas labai svarbus dėmuo jūsų lėlių teatro pasirodymuose?
Noriu išskleisti visą lėlių grožį ir potencialą. Humoras yra vienas iš šių dalykų. Lėlių teatras suteikia puikias galimybes kritikai ir satyrai.
Kadangi paminėjote satyrą, norėčiau prisiminti neretai komikų išsakomą mintį, kad blogi laikai politikoje reiškia gerus laikus komedijai. Ar sutiktumėte su tuo?
Taip, žinoma. Tai geriausi laikai. Bet iš tiesų dabartinė politikų veikla labai apsunkina komikų darbą. Kaip gali perspjauti tuos valdžioje esančius klounus? Tai beveik neįmanoma. Jei tokie absurdiški ir apgailėtini. Nereikia kurti jokios komedijos, aš ir taip juokiuosi. Šiandieniai politikai neišmano to, ką daro.
Jūsų kūryba formavosi daugybėje skirtingų kultūrų. Mokėtės šokio Brazilijoje, Indijoje, Japonijoje, Nyderlanduose. Galbūt šie įvairūs kultūriniai susidūrimai padarė jūsų darbus universalesnius? Juk keliaujate po visą pasaulį ir sulaukiate sėkmės.
Čia įdomi situacija. Kai buvau 19-20 metų, pirmą kartą nuvykau į Japoniją mokytis buto šokio pas Kazuo Ohno ir kitus meistrus. Visai neseniai, po daugybės metų ir vėl apsilankiau Japonijoje, surengėme pasirodymą vienoje labai gerai žinomoje erdvėje. Žmonės stebėjo su didžiuliu entuziazmu, jie pastebėjo, ko prieš daugybę metų išmokau iš buto šokio. Tokie dalykai nelabai vertinami Vakaruose, kadangi ten žmonės neturi tokios dvasios, jiems nesuprantami tokie metodai. Tad kartais, man pasirodant Vakarų šalyse, žmonės tokios kūrybos nesupranta ir net nesistengia suprasti. Jiems ši kalba svetima. Rytuose į meną žvelgiama rūpestingiau.
