Daiva Šabasevičienė kalbasi su dailininke Laura Luišaityte
Netrukus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks dviejų spektaklių premjeros, kurioms scenovaizdžius kuria dailininkė Laura Luišaitytė. Tai - Cezario Graužinio sceninė interpretacija „Ir vėl viskas bus gerai", sukurta pagal prancūzų intelektualo Jeano Giraudoux pjesę „Šajo pamišėlė" (premjera - vasario 24, 25 d.) ir šiuolaikinio vokiečių autoriaus Mariuso von Mayenburgo „Akmuo", kurį repetuoja Agnius Jankevičius (premjera - kovo 16, 17 d.).
Esi viena produktyviausių pastarojo laiko teatro dailininkių, per metus sukuri po kelis spektaklius (2008 metais sukūrei net aštuonis), bet kol kas mes apie Tave mažai žinome. Gal dėl to, kad esi tikra dailininkė - tyli, besistengianti vien darbu įrodyti, kas esi. Gal galėtum plačiau papasakoti apie savo teatrinę kelionę? Studijas baigei prieš dvylika metų...
Visada žinojau, kad būsiu dailininkė, nors negaliu pasakyti, kad buvau kaip nors ypač gabi dailei. Gal daugiau buvo noras pabėgti nuo rutinos, kurią mačiau savo tėvų gyvenime. Čia buvo toks labiau pragmatiškas noras gyventi kažkaip kitaip, nevaržomai jokių rėmų, darbo nuo-iki, gal labiausiai traukė savotiškas dailininko profesijos romantizmas. Vedama to noro ir pradėjau mokytis piešti, iš pradžių lankiau Justino Vienožinskio dailės mokyklą, vėliau įstojau į Vilniaus dailės akademiją. Visada galvojau apie tapybą ir save mačiau tik kaip tapytoją. Bet taip jau atsitiko, kad ėmiau mokytis scenografijos. Tiesiog tapyboje nesijaučiau labai stipri, o į scenografiją konkursas buvo mažesnis. Stodama labai mažai težinojau, kas ta scenografija yra. Bet besimokant man pasidarė įdomu. Įdomu buvo skaityti tekstą ir kurti įsivaizduojamą pasaulį. Dar teko šiek tiek studijuoti architektūros, buvo visai naudinga patirtis, išmokau daug techninių dalykų, kurie man dabar labai praverčia. Teatre pradėjau dirbti ne iškart po studijų - jau gal buvo praėję metai po Dailės akademijos baigimo. Iš tikrųjų nėra taip paprasta pradėti, ypač tokiam žmogui kaip aš. Mėgstu visada būti kur nors kamputyje, kieno nors šešėlyje. Ir spektaklių Lietuvoje nėra kuriama tiek daug, kad užtektų darbo visiems, baigusiems scenografijos studijas. Tiesiog pasisekė, kad dėstytojai mane rekomendavo režisieriams.
Kai tik pradėjau dirbti teatre, mane labai gąsdino tai, kad reiks taikytis, tartis, derintis, kalbėtis. Aš visada kūrybą įsivaizdavau kaip labai individualų ir asmenišką procesą. Ir iš tikrųjų buvo labai sunku. Kartais atrodė, kad nieks manęs nesupranta, kartais - kad aš nieko nesugebu ir apskritai esu ne savo vietoje. Norėjosi užsidaryt kur nors negyvenamoje saloje ir tapyti. Atrodė, kad kiekvieną žingsnį žengiu prieš savo prigimtį. Teatre niekada nesi vienas. Reikia išmokti ir girdėti, ir negirdėti.
Dabar jau mąstau visai kitaip. Dabar galvoju, kad tie darbai nėra vien tik mano. Tiesą sakant, jie labai maža dalimi tėra mano kūryba. Man atrodo, kad esu tik tarpininkė.
Pamenu, kai teatro režisieriai labai intensyviai ieškojo jaunųjų scenografų. Su džiaugsmu galėjau Tave pasiūlyti, nes buvome kiek pažįstamos nuo Vilniaus dailės akademijos laikų ir, svarbiausia, Tu bene labiausiai įsiminei po Aleksejaus Slapovskio „Pasaulio krašto", kurį kartu su Baliu Latėnu 2003 metais pastatėte Vilniaus mažajame teatre. Scenovaizdis buvo konceptualus, minimalistinis ir labai įtaigus. Kaip pati vertini savo darbus? Kuriuos ir dėl kokių priežasčių galėtum išskirti?
Nustebinot dėl „Pasaulio krašto". Aš pati galvoju, kad man šitas darbas nelabai pavyko. Gal dėl to, kad iš viso sumanymo pasisekė įgyvendinti tik labai mažą dalį, ir viskas gavosi ne taip, kaip turėjo būti. Tiesiog tai buvo pirmas darbas, ir aš dar labai miglotai įsivaizdavau, kaip popierinį eskizą paversti teatro dekoracija. Juk prisigalvoti gali visko, o galimybės teatre yra gana ribotos.
Savo darbus man labai sunku vertinti. Apskritai nemėgstu jų kaupti, saugoti ir rodyti. Gal neatsitiktinai ir dirbu teatre. Čia darbas gyvuoja tiek, kiek spektaklis - kelias valandas. Be spektaklio scenografija tėra tuščias daiktų rinkinys, kuris mažai ką tesako.
Man mieliausias darbas yra „Akmenų pelenai" (rež. Agnius Jankevičius, KVDT, 2010). Šiame spektaklyje viskas harmoningai susilieja į vientisą visumą. Atrodo, iš tikrųjų gimsta kitas pasaulis - visai čia pat, šalia mūsų. Jis ne tik kad įtraukia tave į veiksmą, bet pats įsismelkia į tave, apsupa iš visų pusių. Migla, rūkas ir šešėlis. Ir ugnis. Ji net degina, ir gana skausmingai. Čia viskas yra taip, kaip turi būti, viskas savo vietoje. Patinka ir vienas pirmųjų mano darbų „Škac, mirtie, visados škac" Alytaus miesto teatre. Toks tapybiškas šiltas scenovaizdis, keletas gyvenimo nuotrupų scenoje. Pirmojo pasimatymo suoliukas, kaimo vaikų sūpynės - ant virvių pririšta padanga, geltona telefono būdelė... Spektaklį sprendėme kaip prisiminimą: seni, pamiršti, kažkada buvę jaukūs daiktai surūdijusiame, suskilusiame rėmelyje. Lyg sena sulamdyta nuotrauka.
Iš viso labai mėgstu nuotraukas. Vaikystėje daug laiko praleisdavau vartydama močiutės albumus. Metai iš metų žiūrinėdavau tas pačias nuotraukas, nors nepažinojau daugumos jose įamžintų žmonių. Kažkaip pati galvoje susikurdavau jų istorijas. Ir dabar rinkdama medžiagą spektakliui daug mieliau peržiūriu fotonuotraukas nei dailės albumus. Man kažkaip arčiau širdies dokumentinė, dar neperdirbta tikrovė. Lieka daugiau erdvės interpretacijai. Apskritai mane gąsdina šių laikų perteklius visose gyvenimo srityse. Kartais jaučiu, kad nebegirdžiu savo minčių. Tada labai norisi viską išmesti, išsivalyti.
Kol Cezaris Graužinis rašė sceninę „Ir vėl viskas bus gerai" adaptaciją, kuo rėmeisi kurdama spektaklio scenovaizdį? Kas jo atraminiai taškai?
Tuščia erdvė, kurią galima užpildyti veiksmu. Tuščia, paprasta, jauki ir labai sava, atpažįstama erdvė. Erdvė pilna oro. Atrodo, vakar čia sėdėjai ant suoliuko, stovėjai po medžiu, laukei pažįstamo. Toks melancholiškas miesto peizažas. Vaikštai čia kiekvieną dieną, pažįsti kiekvieną grindinio plytelę. Tikrovės gabalėlis, nugyventas ir pilkas miesto peizažas. Jis yra ir jo nėra, gali jo net nematyti, bet žinai, kad jis čia turi būti, žinai, kaip jis tiksliai turi atrodyti. Viskas turi būti taip tikra, kad net nematytum, kad kažkas yra. Tokioje vietoje ši istorija gali būti papasakota, ir čia ji gali tapti tikra. Man šita koncepcija yra labai artima. Labai mėgstu paprastas, aiškias, lakoniškas formas.
 |
| „Akmenų pelenai“ |
Su Agniu Jankevičiumi kartu statai jau devintą spektaklį. Tai jau tandemas? Kuo Tau ypatingas Mayenburgas?
Čia klausimas, į kurį man sunku atsakyti. Vis tiek yra taip, kad režisierius renkasi dailininką, o ne atvirkščiai (dailininkas, aišku, gali ir atsisakyti). Na, o jei mes tiek laiko kartu dirbame, turėdami, taip sakant, visiškai laisvą valią kartu nedirbti - vadinasi, mums visai gerai sekasi. Man patinka dirbti su Agniumi.
O Mayenburgo kūryba nėra man itin artima. Jei kalbėt apie mylimus autorius, tai pirmiausia paminėčiau Kafką. Diplominiam darbui pasirinkau būtent Kafkos „Procesą". Tai buvo trijų aukštų metalinis grotuotų koridorių scenovaizdis. Sunku įsivaizduoti, kad kas nors ryžtųsi įgyvendinti tokį dalyką teatre, bet visai norėčiau pabandyti. Reiktų tik sugalvoti, kur pasodinti žiūrovus, nes akivaizdu, kad iš savo įprastinės vietos jie nieko nematytų. Gal jie turėtų klaidžioti kartu su aktoriais? Pasigendu tokių eksperimentų... Bet gal jie įdomūs tik jų kūrėjams.
Kaip Tu apskritai įsivaizduoji dailininko vietą šiuolaikiniame teatre?
Man atrodo, kad šiuolaikinis teatras gali išsiversti ir be dailininko. Dailininkas, aišku, irgi gali išsiversti be režisieriaus, be aktorių, be žiūrovų... Bet tada nebus ir teatro.
Kas Tau svarbiausia, įgyvendinant vieną ar kitą teatrinį sumanymą?
Turbūt kaip ir visur kitur, svarbiausia yra gera idėja. O ją įgyvendinant svarbu gera komanda, žmonės, kuriems rūpi tai, ką jie daro.
Koks šiandien yra teatras - kas ir kaip turėtų jame keistis?
Man kartais atrodo, kad teatras po truputį nyksta ir traukiasi, tampa kažkokiu anų laikų prisiminimu, kažkokia relikvija. Atrodo, kad teatras rūpi tik jį kuriantiems žmonėms. Čia labai daug veiksnių, labai plati tema. Žmonės vis labiau įpranta tiesiog tenkinti savo poreikius, pavyzdžiui, pailsėti po sunkios darbo dienos. Gal teatras tiesiog nebesiūlo tokio pobūdžio malonumo. Turiu prisipažinti, kad ir aš pati po darbo dienos negaliu susikaupti ir žiūrėti spektaklio, manęs nepaleidžia mano mintys ir spektaklis manęs iš jų neišplėšia. Gal mes per daug skubame, per daug dirbame, nemokame klausytis? Ir gal keistis turi ne teatras, o mes patys.
Kodėl, Tavo manymu, iki šiol žioji tam tikra properša tarp baigusiųjų scenografijos specialybę ir paties teatro - jie vieni kitus sunkiai suranda?
Labai paprastas dalykas. Dailės akademija ir Teatro akademija - tai dvi atskiros planetos. Nežinau, gal dabar jau kas nors pasikeitė. Bet mano studijų metais tikrai nebuvo jokių bendrų projektų, bendrų paskaitų. Kitose šalyse, kiek žinau, scenografus ruošia kartu su aktoriais ir režisieriais, nėra tokios izoliacijos. Nors ir aš nežinau, kur geriau scenografams glaustis - prie teatro ar prie dailės. Jie vis tiek visada bus tarp - tarpinėje būsenoje.
