Laimono Noreikos vardu pavadinta Poezijos pavasario premija, kurią šį sekmadienį, gegužės 31 dieną gavo pripažintas geriausiu skaitovas. Šiemet tai bus aktorius ir bardas Gediminas Storpirštis. Premija teikiama jau daugelį pavasarių, bet aktoriaus vardą ji turi tik nuo pernai, ir kaip tik gegužės 31 dieną sukanka lygiai dveji metai, kai Laimono Noreikos nebėra.
Rašytojų sąjungos leidykla renka prisiminimus knygai apie Laimoną Noreiką (1926 - 2007). Apie savo bičiulį nuo studijų laikų būsimai knygai papasakojo ir Dovydas Judelevičius, literatūros tyrinėtojas, teatrologas, humanitarinių mokslų daktaras. Tai - prisiminimų fragmentai. Dovydas Judelevičius pokario metais studijavo anglų kalbą ir literatūrą Maskvos universitete, Laimonas Noreika - garsiojoje lietuviškoje studijoje Teatro institute GITIS´e.
Laimonas
Dovydas Judelevičius
Dabar galvoju, nuo kada aš pažįstu Laimoną. Į Maskvą važiavau studijuoti 1948 metais (iš trečio kurso į trečią kursą), o gitisiečių kursas buvo pradėjęs studijas metais anksčiau. Bet gitisiečiai man buvo jau pažįstami: Marytė (Rasteikaitė), Tonė (Antanina Mackevičiūtė), (Leonardas) Zelčius, (Kęstutis) Genys, (Raimundas) Jakučionis - jie kurį laiką studijavo Kaune, visi iš pradžių buvo truputį filologai. Ir kai formavo studiją GITIS´u, ėmė jaunus žmones, kurie mokėsi studijoje šalia teatro arba tuos, kurie iš viso pareiškė norą. O kadangi buvo labai sunku surinkt, tai surinko ir žmonių, kurie paskui niekur nesireiškė.
Laimonas kadangi buvo vilniškis, jis mūsų pažinčių akiraty atsirado šiek tiek vėliau. Taip išėjo, kad gitisiečiai buvo pagrindinė lietuviška sala Maskvos studentijoje, nes tada studentų iš Lietuvos kitur buvo vos vienas kitas. Metus pastudijavę, susipažinome su visa lietuvių studentų kolonija, o tos kolonijos centras buvo, žinoma pas Joną Laurinaitį Lietuvos atstovybėje, kadangi Laurinaitis ir padėdavo, ir šelpdavo, pagaliau jis stengėsi savaip ir paguosti tuos, kurie kartais norėdavo jau bėgti iš Maskvos. Nes visą laiką buvo savotiška įtampa. Ir Lietuvoje žiūrėjo į tą važiavimą į Maskvą labai įvairiai. Žinau, be abejo, kad visos tautinės studijos buvo sekamos, juo labiau - pabaltijiečių.
GITIS´e buvo tradicija: kiekviena studija ruošia savo programą - tokie tautiniai tarptautiniai vakarai. Mūsiškiai ten labai neblogai pasirodydavo ir, kiek aš suprantu, buvo labai vertinami. Gana dažnai buvo jų programos - lietuviški šokiai, dainos ir panašiai. Tokia politika nuo 1948 metų: kultūra tautinė savo forma, socialistinė savo turiniu. O žmonėms buvo tiesiog smagu, kad jie gali parodyti visa tai, ką jie žino lietuviško.
Tokiuose vakaruose kiekvienas galėjo savo meninius gabumus išreikšti, o Laimonas visada dainuodavo. Ir gerai dainuodavo. Visiems kolektyviai dainuojant, jis buvo vienas iš pagrindinių dainininkų. Net jo dėstytojai Orlovai labai dažnai jį skatindavo. Žodžiu, Laimonas buvo vienas iš koncertuojančių aktorių. Studentiškai, žinoma. Jis juk muzikos buvo mokęsis tik kaip aktorius, bet dainuodavo išraiškingai ir labai įvairų repertuarą.
Režisūros tada mokėsi Regina Senkutė ir Henrikas Vancevičius, teatrologijos - Julius Lozoraitis. Jie dalyvaudavo visame kame, todėl susitikdavom. Susitikimai su gitisiečiais mano teatriniams interesams nesakyčiau, kad buvo lemtingi, bet labai svarbūs. Visą laiką jaučiau, kad yra kita sfera, ne tik filologija, ne tik knygos, ne tik kalbos, bet kažkas daugiau ir kažkas galbūt arčiau širdies, skambiai šnekant.
 |
| Nuotrauka iš Maskvos laikų |
Gitisiečių bendrabutis Trifonovkoje - dviaukštis rąstinis daugiabutis. Daug buvo tokių, ir juose žmonės gyveno kaip tada įprasta Rusijoje - po šeimą kambaryje. GITIS´o bendrabučiai kaip tik buvo įkurti tokioje labai nemalonioje vietoje. Trifonovka - už Rygos stoties. Važiuoti į ten, pavyzdžiui, iš mūsų Stromynkos, reikėdavo taip: beveik iki centro metro, paskui vėl metro iki stoties, kur galima išlipti, tada tramvajumi iki Trifonovkos. Tada tai buvo priemiestinis rajonas. Mūsų Stromynka, kuri buvo mūrinė, dar iš Petro ir Kotrynos laikų, atrodė pakankamai tvirta ir net komfortabili, lyginant su Trifonovka, kur buvo tiesiog kokio tolimo Rusijos miesto medinių pajuodusių pastatų kolonija. Lietuviai gitisiečiai savo bendrabutį kartais vadindavo „Trifonovka eik šikt". Jie mėgdavo paleist liežuvį, kai tramvajum važiuodavo, kur niekas nesupranta lietuviškai. „Važiuoju į Trifonovką eik šikt".
Pastatai Trifonovkoj nedideli, o kambariai - ne dviems ir ne keturiems. Ten buvo miegama dideliais būriais. Prisimenu, kad tas kambarys, kur Laimonas gyveno, buvo gal kokiems šešiems, gal aštuoniems. Lovos palei sienas, o vidury kambario stalas. Merginų bendrabutyje kambariai buvo per pusę aukšto, o ten lovų - nesuskaitoma daugybė. Kaip tik tokiam kambary gyveno Genovaitė Tolkutė, pagimdžiusi Eglutę Gabrėnaitę. Abu tėvai Gabrėnai negalėjo kartu gyventi. Merginų kambario vidury stovėjo vežimas, lopšio funkciją atliekantis.
Tą kambarį prisimenu dėl to, kad vienąkart - nežinau kokia tai buvo proga - staiga prie lango atsirado lenta (o tai antras aukštas), ir ta lenta lipo Laimonas į svečius pas Aldoną Kupstaitę. Kaip Romeo Nekrošiaus „Meilėje ir mirtyje Veronoje". Man šitas epizodas įsiminė kaip lyriškiausias. Matyt, žmona Sigita dar buvo kažkur tolimam akiraty ar net už akiračio ribų, gal dar tik ateities dalykas.
Laimonas girtuoklyste niekad nepasižymėjo, bet būt linksmas ir patrakęs jis mokėdavo. Jis tada užlipo. Aš buvau kambary ir visą tą vaizdą stebėjau iš vidaus. Todėl ir žinau, kad kambary visi stebėjosi, iš kur čia staiga Laimonas.
Ir antras ryškus epizodas - su Liudo Giros portretu. Kartą bendrabučio kambary po kažkokio vakaro Laimonas prapliupo plūsti Liudą Girą - jo portretą, kuris kabėjo ant sienos. Studentams buvo duoti įvairių Lietuvos rašytojų, visuomenės veikėjų portretai. Man taip ir liko akyse: įėjus į kambarį, kairėje stovėjo Laimono lova, o ant sienų - plakatai, išleisti Lietuvoje. Neprisimenu, kokie buvo kiti portretai, kadangi buvo įprasta, kad lietuvių studentų kambariuose jie kaba. Jau buvo ruošiamasi gult. Vakaras pasibaigęs, į savo bendrabutį man vėloka grįžti, kaip ir kitiems iš kitur į jį atvykusiems, todėl gitisiečiai pasiūlė: galėsit miegoti mūsų bendrabuty, tilpsim. Aš stovėjau netoli Laimono, ir jis man pasiūlė pusę savo lovos. Kas jam užėjo, kad jis pasižiūrėjo į tą Liudą Girą ir kad pradėjo jį plūst - kaip parsidavėlį, kailiamainį ir panašiai, Vilniaus karo komendantą ir taip toliau... Ir ko tu čia kabi ant sienos taip pagarbiai? Atseit, ne liaudies poetas, o... Ir spjovė jo pusėn. Sunku pasakyt, ar apspjovė, bet mizanscena buvo.
Aš vis prisimindavau šitą epizodą ir pagalvodavau, ar neklius Laimonui? Ar nebus kas nors apskundęs? Liudininkai - visas kambarys! Laimoną kiti ėmė ramint, nes buvo labai vėlu. Kambario publika galėjo būti linksma ir įsiaudrinusi, bet svarbiausia, kad absoliučiai niekas nepaskundė Laimono - bent jis apie tai nekalbėjo.
Iš pradžių gitisiečius matydavau retai, po to jie manęs paprašė ateiti taisyti jų kalbą, stebėti, kaip vyksta užsiėmimai. Egzaminus esu ne kartą stebėjęs. Ištisi fragmentai, spektaklių scenos. Įdomu būdavo klausytis ir pastabų jiems. Atsimenu, kad Laimoną Vasilijus ir Marija Orlovai, kurso pedagogai, labai vertino. Kai kuriems kitiems būdavo sakoma, kad jie savęs neatskleidžia. Maždaug - juose yra kipšas, bet jis neprasiveržia. Laimonui tokių pastabų nebūdavo, nes pirmiausia, man rodos, juos labai žavėjo jo stotas. Vis tiek tarp visų ten buvusių vyrų jis ypač išsiskyrė - aukštas, impozantiškas. Kai kurie kiti buvo vidum ir išore aktyvesni, judresni, o Laimonas galbūt labiau dūkdavo kompanijoje, bet į vaidmenis žiūrėdavo visada rimtai, galbūt net kiek atsargiai... Nesakyčiau, kad nedrąsiai. Buvo tokio vidinio susikaupimo. Vėliau tai vaidinant teatre ir ypač skaitant poeziją tapo rimtimi.
 |
| Laimonas Noreika buvo iš tiesų visų mylimas ir laukiamas. Nuotrauka iš www.lnb.lt |
Vaidindamas turbūt Laimonas buvo ne tiek įdomus kiek gyvenime. Gyvenime - labai draugiškas, atviras, savas ir toks smarkus... Scenoje jis visada save truputį suturėdavo. Ar tai buvo nedrąsa, ar tiesiog charakterio bruožas? Jo vidinis judėjimas į išorę lengvai neprasiverždavo.
Kauno laikotarpiu jam labai dažnai tekdavo romantiniai herojiniai vaidmenys. Galbūt dėl to, kad režisieriai orientuodavosi į jo vidinį santūrumą ar susivaržymą. Bet studijų metu Laimonas man labiausiai įsiminė būtent ne aktoriniais, ne pozuojančios aktorystės proveržiais, o tiesiog jaunatve ir emocija. Man kartais patikdavo, kaip tai buvo, pavyzdžiui, „Makropulo recepte" (Irenos Bučienės spektaklis pagal Karelo Čapeko pjesę, 1973m., Akademinis dramos teatras), kur jis staiga prabildavo visai kita - komiška - gaida.
Kad ir skaitydamas poeziją - jis yra tartum susidvejinęs. Skaito tai, kas jam labai rūpi ir labai jautru, bet bijo peržengti tam tikrą emocinę ribą ir tarytum save ima į nagą. Ir tada kartais atsiranda neva romantinė gaida, o iš tiesų - stereotipas: štai aš dabar kalbu apie tai, kas mane labai jaudina, bet tas jaudinimasis eina ne iš vidaus, o yra tarsi pozicija, tam tikra poza, kuri man yra reikalinga. Štai šitaip. O kadangi balsą Laimonas visada turėjo puikų, jis galėdavo ir tą balsą moduliuoti, bet - ta pačia linkme. Kai Laimonas būdavo visiškai laisvas, pavyzdžiui, kompanijoje, arba kai dar jaunystėje prasiverždavo jausmai, jis nieko nesistengdavo moduliuoti. O scenoje yra noras tą instrumentą derint ir keist, tarsi būti aukščiau jo.
Juk ir su vaidmenimis labai dažnai būdavo taip, kad režisierius orientuojasi į Laimono impozantiškumą ir į jo išorinę ramybę, ir dar labiau akcentuoja šituos bruožus, ir nepakankamai ištraukia iš jo kuriamų vaidmenų emocinę temperatūrą, pasiutimą, kurio gali būti. Laimonas visada man atrodydavo labai nuoširdus ir tikras, bet gal ne iki galo tai leidžiantis sau... Suprantu šitą. Norėdavo išreikšt visą tuo metu užplūdusį jausmą, išleisdamas tiktai dalį. Ne, tai ne taupymasis ar gėda, bet - tarsi nenorėtų būti per daug atlapas. Lyg santūrumas būtų didesnė vertybė už emociją.
Bet tai atsirado vėliau. Kartais gal galėjo atsirasti dėl netikrumo, kartais dėl to, kad režisieriai į tą pusę pastūmėdavo. Pavyzdžiui, tai galėjo būti artisto atsargumas, o režisieriamas atrodė: o, labai gerai, vaidmeniui reikalingas toks savęs tarsi-uždarymas, atribojimas.
Galbūt Laimonas pernelyg rimtai žiūrėjo į kūrybą, lyg kūryba neturėtų jokio žaidimo elemento. Ir jo poezijos skaitymuose buvo taip pat. Skaitydamas Martinaitį, jis truputį pažaisdavo, bet tokie atvejai labai reti. Taip, Laimono lūžį aš pajutau, kai jis pradėjo skaityti Martinaitį. Nes Mačernis arba Salomėja vis tiek sutilpo į tą patetiškesnį rėmą, kuriam toną davė pirmiausia Mykolaitis-Putinas, Maironis, be abejo, bet Maironis - per Putiną. Laimonas skaitė daugiausia tokią poeziją, kuri yra ori, patetiška - gerąja prasme, savotiškai santūri. Joje emocija irgi sulaikyta. Tai būdinga ir Laimono charakteriui. Jis galėjo būti ir griausmingas, ir piktas, bet vėlgi...
Prisimenu jo pirmuosius skaitymo vakarus. Tai buvo vis dėlto labai reti atvejai tuo metu - kad skaitovas taip galėtų užburti, kaip Laimonas tai darė. Man rodos, kad labai daug reiškė kaip tik jo pagarba ir skaitomam autoriui, ir toms temoms, apie kurias jis per autorių kalba. Juk jo repertuaras, jeigu peržiūrėsim, yra romantiškas, patetiškas. Pavyzdžiui, Monika Mironaitė mokėjo žaismę, patetiką, susijaudinimą sujungti taip, kad nelikdavo jokios ribos. Pagaliau, būdama protinga aktorė, Monika buvo dar daugiau emocinga aktorė. Ir šitas lydinys jos vaidyboje buvo absoliučiai be priekaištų. Aš kartais galvoju, kad jeigu Laimono kelyje būtų atsidūrę tokių režisierių, kurie jaučia, kad galima jį pakreipti ir kiek kitokia kryptim, gal būtų ir tos žaismės daugiau atsiradę.
Labai vertinu vieną Laimono bruožą, kurio vyresnieji aktoriai neturėjo anksčiau ir neturi dabar - tai, kad jis neužsikonservavo savo meto ir savo mėgto stiliaus ir braižo teatre. Laimonas pasirodė labai atviras kitokiam teatrui. Man atrodo, kad aktorius, režisierius, kuris yra atviras teatro lūžiams ir naujovėms, visada daugiau laimi. Nors jam galbūt būna ir sunkiau. Man, pavyzdžiui, Laimono ir Aurelijos Ragauskaitės pozicija, žvelgiant į teatro pervartas, į teatro reformavimą, naujos teatrinės kalbos ieškojimą, yra daug suprantamesnė ir artimesnė, negu kitų aktorių užsikonservavimas arba toks švaistymasis kaip „aš dabartinio teatro nesuprantu".
 |
| Bruožas nebijoti ar tyli išmintis? Oskaro Koršunovo „Oidipas karalius“. Čia ir pirmajame puslapyje - Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos. |
Bruožas nebijoti kitokio režisieriaus, kintančio teatro, sutikti, kad scena gali būti ne tik tokia, kokia ji buvo, kai tu buvai jaunas ir gražus, o dabar tiktai gražus... Šitai yra didelis privalumas. Režisieriai tą iš karto jautė. Juk tokiems senų personažų, senų veikėjų vaidmenims jį kviesdavo ir Nekrošius, ir Koršunovas, jausdami jo imlumą. Galbūt tie jaunesni režisieriai - avangardistiniai ar modernistiniai - šiuo požiūriu padarė tai, ko ankstesni režisieriai gal ne tiek nesugebėjo padaryt, kiek nesugebėjo pamatyti. Laimono charaktery atsirado tokių galimybių - kad ir toj vokiečių dramaturgijoj, kur jam teko vaidint (Marius von Mayenburgo „Parazitai", OKT) arba tam pačiam Koršunovo „Oidipo karaliaus" spektaklyje, kur jo vaidmuo ypatingas. Juk, atrodo, panaudotas jo visas išorinis santūrumas, ir vis dėlto teatrinė kalba ir Laimono teatrinė laikysena nauja, koršunoviška, o ne vancevičiška. Tai, kad Laimoną kvietė vaidinti, juk nebuvo kažkokia labdara. Laimonas buvo reikalingas, ir savo vietą naujoje dramaturgijoje ir naujoviškuose spektakliuose surado.
Šitoks teatras - nevakarykštis - negalėjo nepaveikti ir jo skaitoviškų interesų. Netgi ir tas pačias programas į gyvenimo pabaigą jau skaitė kitaip.
Ir dar vienas dalykas, apie kurį aš visada galvojau. Laimonas buvo labai pastabus kasdienei teatro gyvenimo humoristikai, tiems visiems dalykams, kuomet nukrinta šydas - neva čia šventovė, neva čia daromas didelis menas. Tada išryškėja, kiek daug yra smulkių buitiškų juokingų dalykų, kurie labai derinasi su tuo, kas teatre yra rimtis, susikaupimas, patetika ir panašiai. Ir kada jis pradėdavo pasakoti juokingas istorijas iš teatro gyvenimo - o mokėdavo labai subtiliai pamatyti ir sąmojingai perteikti ... Bet tai liko neužfiksuota, nors turbūt ne aš vienas jam sakiau, kad reikia užrašyt. Na taip, na taip, reikia parašyti, reikia...
Pirmoje jo knygoje, „Aktoriaus dienoraščiuose" - faktiškai skaitoviškų darbų kronika. Tai mane labai nuvylė. Paskui, kada dienoraščiai darosi atviresni, kada aiškėja daug kas, kas tuo metu vyko, kas jaudino jį ir jau nebuvo ir varžtų, jis galėjo dienoraštyje viską pasakyt, - jis irgi mažiau save varžė; bet tas vidinis susikaustymas liko visam laikui. Ir kaip jo sąmojus neprasibrovė, nežinau. Išėjo trys jo knygos, ir beveik nieko iš to sugebėjimo nėra patekę į tai, kas parašyta juodu ant balto jo vardu.
