Vitalija Jalianiauskienė
Daugybę įvairiaspalvių vaidmenų teatre ir kine sukūręs, panevėžiečių mylimas aktorius Algirdas Romualdas Paulavičius švenčia jubiliejų.
Netikėtas sustojimas
„Skrendantį pamušė", - savo įprastai žavia šypsena lankytojus ligoninės palatoje pasitinka aktorius Algirdas Romualdas Paulavičius. Taip nutiko, kad daugybės reikalų ir rūpesčių sūkuryje į septyniasdešimtąjį gimtadienį skriejantį menininką kiek pristabdė liga.
Stabtelėjimas sujaukė visus planus, o jų, neeiliniam gimtadieniui artėjant, būta daug, ir apkrova pasirodė pernelyg didelė.
„Blogiausia, kad dabar negaliu tesėti visų pažadų", - apgailestauja aktorius. Jis visada gyveno pagal principą: „Davei žodį - ištesėk."
Dėl netikėtos ligos teko atsisakyti filmavimosi, spektaklių, gastrolių, jubiliejui skirtų renginių ir susitikimų. Ypač jam gaila, kad į gruodžio mėnesį teko perkelti laidos, skirtos aktoriui Broniui Babkauskui - prieš 38-erius metus spalio mėnesį pasirinkusiam mirtį - kūrimą.
„Ką galėsiu, stengsiuosi išpildyti", - sako A. Paulavičius. Jis net ligoninės palatoje bando, kaip žadėjo, į vieną laidą sumontuoti ištraukas iš filmų, spektaklių.
Palatoje ant palangės - knygos, užrašai, kompaktinės plokštelės, vaizdo leistuvas ir garso grotuvas.
Kiek leidžia savijauta, kol nesustabdo gydytojai ar rūpestinga žmona Irena, aktorius dirba. Jis sako, kad ir visi šie metai buvo labai įtempti, kupini kūrybinio darbo.
Dabar, kai tempas kiek pristabdytas, jis tikisi daugiau padirbėti prie archyvo, kuriame daugybė medžiagos apie žymius ano meto menininkus Gediminą Karką, Bronių Babkauską, Kazį Vitkų, Stepą Kosmauską ir daug kitų. Ir, žinoma, apie didįjį mokytoją, vieną svarbiausių žmonių A. R. Paulavičiaus gyvenime - režisierių Juozą Miltinį.
Iš šimtų - tik vienetai
Į Panevėžį A. R. Paulavičius atvažiavo 1965 metais iš gimtųjų Kėdainių, kaimynės Gražinos Urbonavičiūtės, vėliau taip pat tapusios žymia aktore, prikalbėtas pabandyti įstoti į Juozo Miltinio studiją.
„Sakė, turiu šansų, ir aš surizikavau. Dabar dėkoju likimui, kad pasukau būtent tuo keliu", - prisipažįsta aktorius.
Mokyklos scenoje vaidinęs, deklamavęs jaunuolis apie aktoriaus profesiją nė nesvajojo, bet vis dėlto susigundė išbandyti jėgas.
„Žinojau, kas tas J. Miltinis, buvau matęs nuotrauką žurnale. Jau sklandė legendos apie jo keistą charakterį, apie taisyklę, kad jam prieštarauti negalima", - prisimena tetralas.
Tuo metu iš 400 jaunuolių į studiją buvo atrinkta 10 studentų ir dar 6 kandidatai.
„Po dviejų mėnesių likome tik keturiese ir vėl vyko naujas priėmimas. Pagaliau iš tų abiejų grupių teatre išlikome tik dviese su Enriku Kačinsku. J. Miltinis mumis patikėjo", - „Sekundei" pasakojo A. R. Paulavičius.
Jis nepamiršo pirmosios Maestro paskaitos žodžių: „Niekas čia jūsų varu nevarė, niekas už jus nedirbs - savo kelią nueiti privalote patys, o aš žiūrėsiu nuo debesėlio ir galėsiu patarti, padėti, kryptį parodyti."
Po metų A. R. Paulavičius buvo priimtas dirbti etatiniu teatro aktoriumi. Pirmasis pagrindinis vaidmuo buvo Feliksas V. Miliūno pjesėje „Karuselė". Vaidino su Dalia Melėnaite, Stasiu Petronaičiu, Gediminu Karka, Regina Zdanavičiūte.
Pasiilgęs jaunystės
„Kas yra jubiliejus? - retoriškai klausia iškalbingumu ir sąmoju net ligoninės palatoje trykštantis aktorius ir pats atsako: - Ogi diena, kai aplinkui daug gėlių, o tu vis dar gyvas."
Septyniasdešimtmečio ir kitų solidžių sukakties datų švęsti jis tvirtina nelabai norintis.
„Dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt. - kai priekyje plačios perspektyvos, puiki savijauta, daug sumanymų, šviesių vilčių, idėjų, va čia tai šventės... O septynios dešimtys - tik žvilgsnis atgal: ką padariau, ko nepadariau, kada ne ten, kada ten, kur reikia pasukau... - svarsto aktorius ir po akimirksnio prisipažįsta: - Nekenčiu senatvės."
Bet priduria, kad apie jausmą, apimantį sulaukus šio brandaus gyvenimo laikotarpio, galima pasakyti ir kitaip - daug įtaigiau ir subtiliau.
„Taip, kaip viename interviu pasakė mano draugas aktorius Vytautas Tomkus, kai buvo minimas jo 70-metis. „Pasiilgau jaunystės", - prisipažino tada V. Tomkus. Va ir aš dabar toks pat kaip jis, kaip kiti tokio amžiaus žmonės - pasiilgęs jaunystės", - juokiasi savo išvaizda ir stotu visų, o ypač moterų, žvilgsnius traukdavęs ir, ko gero, ne vieną širdį sudaužęs charizmatiškas teatralas.
Yra kuo pasidžiaugti
Aktoriaus teigimu, visos tos septynios dešimtys metų buvo turtingos ir turiningos.
„Visada buvau laimingas", - sako aktorius ir paaiškina, kad, be abejo, ir jo, kaip visų, kelyje būta ašarų, skausmo, kančios, nusivylimų, baimės, graužaties.
Tačiau kai geroji fėja burtų lazdele prisilietė prie vos gimusio berniuko, jo niekada ir nepamiršo - kartkartėmis žvilgtelėdavo į savo globotinį, saugodavo jį.
„Mano kelyje pasitaikė vos vienas kitas šiknius, bet ir tie daug blogo nepadarė, su kitais kažkaip pavyko prasilenkti. Todėl dabar be perdėto kuklumo ir pasididžiuodamas galiu pasakyti, kad mano gyvenimo žmonės - ir artimi, ir ne tokie artimi - buvo puikūs, geri, ypatingi.
Mylintys, rūpestingi, dori žmonės buvo mano tėvai, draugiški ir dėmesingi abu broliai, šaunūs ir nuostabūs mano vaikai, nepaprastos abi žmonos - pirmoji, šviesaus atminimo didžioji meilė, mano vaikų motina Danutė Vidugirytė, mylinti ir mylima antroji žmona Irena, su kuria mes drauge jau daug metų. Man gera, kad ji puikiai sutaria su mano vaikais, myli juos, o ir vaikams ji artima, sava", - džiaugiasi A. R. Paulavičius.
Tarp pačių mylimiausių žmonių jis mini ir dvi jau seniai į amžinybę iškeliavusias močiutes - vedusias vaikystės keliais, mokiusias išminties, globojusias.
„O kiek kitų nuostabių dalykų mano gyvenime! Turiu mėgstamą darbą, suvaidinau apie šimtą vaidmenų teatre, per trisdešimt kine. Visą gyvenimą mane lydėjo ištikimiausios bičiulės knygos, atskleidusios ištisus nežinomus pasaulius, kiek jų dar laukia neskaitytų. Kiek dar muzikos įrašų reikia išklausyti, kino filmų pamatyti. O kur dar žvejyba - užsiėmimas, nuo kurio sąla širdis. Ypač anksčiausią, miglomis klotą rytmetį išplaukus į vaizdingais krantais įrėmintą ežerą, tikintis paties didžiausio laimikio", - pasakoja aktorius.
Vasarą A. R. Paulavičius su žmona viešėjo pas sūnų Roką Ispanijoje. Jau šešiolika metų jis gyvena toje šalyje, ten surado savo laimę. Tėvas džiaugiasi, kad vaikui sekasi.
Dukra Marta taip pat neverčia jaudintis, jos gyvenimas irgi susiklostė - baigusi anglų kalbos studijas, dirba Vilniuje.
Gvardijos eilinis
Du vardus - Algirdas Romualdas - turintis aktorius dažniau vadinamas tik pirmuoju arba visiems jį pažįstantiems įprastu - Paula. Taip aktorių pagal jo pavardės trumpinį praminė šviesaus atminimo Vaclovas Blėdis, taip jis vadinamas iki šiol.
Sutiktus gyvenimo kelyje žmones A. R. Paulavičius vadina pačiu didžiausiu savo turtu, vertingiausiu apdovanojimu. Ne tik teatre ar filmavimo aikštelėje, bet ir kitomis aplinkybėmis sutiktieji buvo ryškios asmenybės, kupinos žinių, patirties, įspūdžių.
„Gaila, kad daugelio iš jų nebėra tarp gyvųjų - ir ne tik vyresnių, bet ir gerokai už mane jaunesnių. Lemtis daug kam buvo negailestinga, per anksti pašaukė", - apgailestauja teatralas.
Apie savo profesiją jis sako: „Aktorius - gvardijos eilinis. Jo generolas - režisierius. Kartais besąlygiškai privalai jam paklusti, priimti jo požiūrį, įsivaizdavimą, taisykles. Dirbant su J. Miltiniu vaidmens atsisakymas buvo tolygus išėjimui iš teatro", - pabrėžė A. R. Paulavičius.
Jam teko suvaidinti daug svarbių, įsimintinų vaidmenų, bet ne visus, kurių norėjo.
„Hamleto mano repertuare nebuvo ir jau nebus. Čia jauno žmogaus vaidmuo, bet jį suprasti ir perteikti būtų daug lengviau vyresniam, didelę patirtį turinčiam aktoriui, suprantančiam, kad tiesa slypi visai ne ten, kur ji puikiai matosi, o daug giliau", - svarsto aktorius.
******
Aktoriaus kūrybos aruodas
Įsimintiniausi A. R. Paulavičiaus vaidmenys J. Miltinio dramos teatre:
Figaro - P. Bomaršė „Sevilijos kirpėjuje", Edgaro - A.Strindbergo „Mirties šokyje", Frilio - R. Bredberio „Pienių vyne", Kreonto - Sofoklio „Karaliuje Edipe", Hermanio - M. Zalytės „Žemės mokestyje", Jajičnico - N. Gogolio „Vedybose" (rež. Rolandas Augustinas A.).
Keletas kino filmų, kuriuose vaidino aktorius:
1971 m. - „Žaizdos žemės mūsų", 1982 m. - „Turtuolis, vargšas...", 1983 m. - „Svetimos aistros", „Skrydis per Atlantą", 1987 m. - „Savaitgalis pragare", 1991 m. - „Mirtis užkulisiuose", 2008 m.- „Pilotas", 2011 m. - „Tadas Blinda".
******
Įvertinimas
1987 metais A. R. Paulavičiui suteiktas LTSR nusipelniusio artisto vardas.
1984 metais VII kino festivalio Kijeve (Ukraina) vertinimo komisijos apdovanotas diplomu už pagrindinį vaidmenį Rygos kino studijos filme „Svetimos aistros".
2011 metais D. Tamulevičiūtės profesionaliųjų teatrų festivalyje nominuotas Geriausiu personažu be žodžių už Juozo Hananos vaidmenį G. Grekovo „Hanana, kelkis ir eik".
2012 metais teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams" už Juozo Hananos vaidmenį pripažintas geriausiu antrojo plano aktoriumi.