Jei kiekvienas skaičius ar raidė turi savyje užkoduotą lemtingą prasmę, aktoriaus, režisieriaus dainininko Kosto Smorigino lemtingoji raidė, be abejo, yra K.
Pirmiausia apie įvykį. Tai - naujausias K. Smorigino dainų albumas. Jis taip ir pavadintas - „Albumas", ir tai jo ketvirtas autorinis dainų rinkinys. Po šiurkštaus sveikatos smūgio ir artėjant 60 metų jubiliejui, artistas su draugais sukūrė dainų seriją tarsi išpažintį, tarsi visų gyvenimo vaidmenų popuri. Dainų pavadinimai - „Vaidmenys", „Kvadratas", „Dėdė Vania", „Makbetas" - rodo, kad tai vientisas pasakojimas, skirtas pagrindinei K.Smorigino gyvenimo aistrai - teatrinei vaidybai. Į šią temą ypač puikiai įsipina poeto Rimanto Stankevičiaus tekstai. Skamba nuolatinių K. Smorigino partnerių Nedos Malūnavičiūtės, Petro Vyšniausko, Olego Ditkovskio, Audriaus Balsio, Gintaro Šulinsko, Romo Rainio muzikiniai pritarimai.
Vienas kertinių „Albumo" akcentų - daina „Kvadratas", kurią Kostas dedikuoja Vladimirui Vysockiui. „Kvadratu" vadinama paprasta akordų schema, naudojama akompanuojant gitara, ją mėgo ir garsusis rusų aktorius bei bardas. Eimunto Nekrošiaus režisuotas spektaklis, kuriuo prasidėjo K. Smorigino kelias į artistinę sėkmę ir platų pasaulį, taip pat vadinosi „Kvadratas". Žvelgiant iš šalies galima pastebėti, kad ligšiolinį Kosto gyvenimą, artistinį ir kasdienį, galima vertinti kaip „kvadratą" - ir geometrinę figūrą, keturiais kampais tvirtai besiremiančią į žemę, ir kaip paprastą, bet universalų muzikos akordų derinį.
Pirmas akordas: tėvas
Savamokslis našlaitis, patrakęs kaimo bernas, merginų numylėtinis, stiprus darbininkas, policininkas ir ulonas, fotografas, stipruolis cirko artistas ir dainų atlikėjas Kostas Smoriginas vyriausiasis gimė 1907 m. kaime netoli Ariogalos, sentikio miško urėdo Jefimo Smorigino šeimoje. Rusų šeimose dažnai pasitaikydavo pirmagimius berniuką ir mergaitę pavadinti Konstantinu (gr. pastovusis) bei Vera (rus. tikėjimas). Tokios kertinės gairės turėjo nulemti giminės ateitį. Bet XX a. kolizijos ir audringa Smoriginų giminės prigimtis lėmė, kad jų atžalų gyvenimai tapo panašesni į burlaivių klajones per šėlstančias bangas nei į kryptingą kelionę plūktu gyvenimo vieškeliu.
Pagimdžiusi iš pradžių Verą, begimdydama Kostą (aktoriaus tėvą), jų mama mirė. Antroji Jefimo žmona susilaukė keturių berniukų ir dviejų mergaičių - šie labai mylėjo vyresnįjį broliuką Kostą. Paaugliui Kostui pamotė neleido mokytis, jis turėjo dirbti ir užsidirbti pragyvenimui. Rašyti ir skaityti išmoko pats, ir lietuviškai, ir rusiškai.
Dirbdamas pas lenkų ūkininką, smarkus bernas netruko susukti jo dukrai galvą, tad buvo išvarytas ir išvyko į Kauną uždarbiauti. Kresnas, nepaprastai stiprus ir išvaizdus būsimasis aktoriaus Kosto tėvas, vyriausiasis Kostas, sunkiai dirbo statybose ir pirmiausia nusipirko kostiumą už 300 litų bei dviratį už 150. Todėl buvo iškart pastebėtas ir sulaukė vertingų darbo pasiūlymų: dirbo policininku, tarnavo prestižinėje ulonų kuopoje, taip pat kurį laiką buvo ir tarpukario Lietuvos slaptosios policijos agentas.
Vyriausiasis Kostas sūnui, aktoriui Kostui, yra pasakojęs, kaip sykį tarpukariu, tarnaudamas policininku, ankstyvą rytą užtiko vieną tuometį komunistų partijos veikėją (šis vėliau tapo svarbiu sovietinės Lietuvos valdžios vyru), girtutėlį įsilipusį į liepą ir visa gerkle plėšiantį dainas. Ilgai įkalbinėjus pavyko lėbautoją nuraminti ir įtikinti nulipti žemyn. Priglaudęs jį nuovadoje ir leidęs išsimiegoti, |olicininkas K.Smoriginas išlydėjo vyrą, paskolinęs penkis litus išsipagirioti. „Ir iki šiol negrąžino!" - juokėsi šis jau sovietmečiu, kai jo anąsyk paglobotas lėbautojas buvo valdžioje.
Taip susiklostė, kad per Antrąjį pasaulinį karą vyriausiasis Kostas liko našlys: jauna jo žmona žuvo autokatastrofoje. Besiglausdamas Žaliakalnyje pas lenkus, K.Smoriginas tapo antifašistų pogrindžio kurjeriu ir tik per stebuklą išvengė gestapo. Po karo jį jau persekiojo sovietinis saugumas - ir už tai, kad vienintelis iš antifašistų grupės liko gyvas, ir už tarnybą smetoninėje kontržvalgyboje.
Jam pasisekė, kad antroji žmona ir aktoriaus K. Smorigino mama Galina Chodakauskaitė, prieškario Kauno „Aušros" gimnazijos auklėtinė ir skautė, garsios Chodakauskų giminės palikuonė, artima Antano Smetonos ir Juozo Tūbelio žmonų giminaitė, sugebėjo išvengti enkavėdistų persekiojimo ir Sibiro. Taip atsitiko, matyt, todėl, kad šeimai pavyko rasti nepastebimą prieglobstį Šančiuose, Mažeikių gatvėje prie pat Nemuno, kur šeimos galva K.Smoriginas dirbo kukliu bocmanu „Žalgirio" baidarių irklavimo bazėje.
Antras akordas: sūnus
1980 m. gimęs aktoriaus sūnus Kostas yra operos dainininkas, dramatinis baritonas-bosas, ryškiai kylanti mūsų tarptautinio lygio operos žvaigždė.
Aktorius K. Smoriginas prisimena, kad sūnaus kelias į tarptautinę operos orbitą nebuvo rožėmis klotas. Nežinia, kaip būtų viskas susiklostę, jeigu ne kelių žmonių neformalus dėmesys jaunuolio talentui ir ne jų geranoriška žmogiška parama. Na, ir tėvų išmintingumas, parama ir beribė kantrybė.
Pirmiausia aktorius geru žodžiu mini „Ąžuoliuko" choro vadovą Vytautą Miškinį, kuris pirmas pastebėjo išskirtinius sūnaus vokalinius duomenis. Paskui pirmuosius žingsnius profesijoje jaunesniajam Kostui padėjo žengti jo mokytojas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vladimiras Prudnikovas. Tik gerai tėvas mini ir visus akademijos dėstytojus, kurie kantriai ir išmintingai vedė pirmyn akivaizdžiai talentingą, bet išskirtinai nedrausmingą jaunuolį.
Galima sakyti, kad per atsitiktinumą (žinoma, ir dėl ryškaus talento) jaunas dainininkas buvo pastebėtas ir atsidūrė Londone, Anglijos karališkosios operos Kovent Gardeno teatre. Baigęs ten mokslus ir pasiekęs puikių laimėjimų prestižiniuose konkursuose, jis dabar dainuoja garsiausiose pasaulio salėse. Jo repertuare - trys pagrindinės partijos iš Wolfgango Amadeuso Mozarto operos „Don Žuanas", taip pat Eskamiljas iš Georges´o Bizet „Karmen", Tomskio partija iš Piotro Čaikovskio „Pikų damos", Sergejaus Rachmaninovo, Dmitrijaus Kabalevskio kūriniai. Jo gastrolių kryptys - Londono Kovent Gardenas, Milano „La Scala", taip pat Prancūzija, kitos Europos šalys, JAV, Venesuela, Čilė, Kinija. Ir visa tai - per pastaruosius dvejus metus. O tėvas svajoja išgirsti dainuojant sūnų Giuseppe Verdi operose.
Trečias akordas: aktorius
Aktorius K.Smoriginas sako, kad tėvas atidavė jį į Kauno J.Gruodžio mokyklą, siekdamas išgelbėti nuo žalingos Šančių gatvių įtakos. Mediniame triaukštyje Mažeikių gatvėje glaudėsi aštuonios gausios šeimos, šalia buvo čigonų kvartalas, patrakęs geriausias draugas Romka paskendo Nemune. Tėvas auklėjo sūnų šiurkščiai, bet ir suteikdavo ypatingų privilegijų: paauglys K. Smoriginas jau turėjo savo valtį, o vėliau ir motorinį katerį, kuriuo visų pavydui galėdavo nulėkti upe ir iki Napoleono kalno, ir į Aukštutinę Fredą pas merginas.
Akordeono mokslus pas mokytoją Joną Skiragį K.Smoriginas baigė su pagyrimu, bet tęsti juos muzikos technikume atsisakė: buvę pernelyg sunku tampyti sunkų istrumentą. Muzikalus buvo ir tėvas -jis, motinai surengus dosnią užstalę, grodavo gitara ir dainuodavo nugirstus romansus. Grojo septynstyge rusiška gitara, galingais pirštais spausdamas po kelias stygas iškart.
Kostas taip pat prisimena, kad tėvas labai mėgo cirką, vedžiodavosi jį į visus cirko vaidinimus Kauno halėje. Šančių lentpjūvėje savo pasirodymus rengdavo ir saviveiklininkų cirkas, kur senasis Kostas rodydavo savo jėgą: lankstydavo sukandęs armatūros strypus, nuoga plaštaka kaldavo vinis į lentas. Buvo kurį laiką net oro akrobatas ant trapecijų, kol vienas partnerių nukrito ir užsimušė. Pasakojo, kad tuomet ugniagesių brigada kelias valandas gaišo, kol atplėšė cirkininką K.Smoriginą nuo viršaus - taip stipriai buvo įsikabinęs. Po šio įvykio tėvas metė cirką. Bet visa tai - tėvo muzikalumas, artistiškumas ir cirko patirtis - padarė didžiulę įtaką būsimojo aktoriaus artistinei brandai.
K. Smoriginas prisiminė, kaip jau tapęs populiariu teatro ir kino aktoriumi, suvaidinęs nemažai spektaklių ir filmų, išvažinėjęs pusę pasaulio, sutiko gatvėje pažįstamą iš vaikystės laikų. Tas, sužinojęs, kad Kostas pelnosi duoną iš artisto amato, rimčiausiai paklausė: „Tai vis dar groji akordeonu?"
Paskutinis, ketvirtas, akordas
Jubiliejinis Kosto Smorigino turas su dainų iš jo naujausio „Albumo" programa prasidės kovo 27 d. Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje. Paskui su koncertais bus aplankyti visi didieji Lietuvos miestai ir turas baigsis balandžio 21 d. Jaunimo teatre. Ypatingas akcentas bus suteiktas Kaunui. Tai, be abejonės, bus ypatingas koncertas, skirtas Kosto gimtajam Kaunui (ir vėl raidė K!).
„Kaunas visuomet liks miestas, kuriame gimiau, kuriame prabėgo mano vaikystė, iš kurio išvykau būdamas aštuoniolikos ir daugiau nebegrįžau, - pasakoja K. Smoriginas. - Kartais aplankau Nemuno pakrantę, kurioje kadaise buvo tėvo irklavimo bazė, o dabar želia meldai. Praeinu pro medinį namą Mažeikių gatvėje, kur kažkada bet kuriame bute buvau savas, visada galėjau būti pavalgydinamas ir priglaudžiamas. Visa tai - praeitis. Senąjį, gal šiek tiek miesčionišką, puritonišką Kauną jau keičia šiuolaikinis dvasiškesnis miestas, nes čia vystosi humanitariniai mokslai. Visuomet smagu koncertuoti čia, Ryšių istorijos muziejaus kiemelyje. Jau 40 metų esu vilnietis, bet Kaunas visuomet bus mano gimtinė... "
Ir paskutinis šimtmečio baladės apie Kostų Smoriginų dinastiją akordas - jauniausias Kostas Smoriginas, dainininko sūnus ir aktoriaus vaikaitis. Netikėtai santūrus, ramus penkerių metų berniukas, įdėmiai žvelgiantis į vyresniųjų Kostų šėlsmą po pasaulį, po menus ir po likimo vingius. Kuo jis papildys dinastijos patirtį?
Juk tik muzikos „kvadrate" pakanka trijų akordų, o šiaip ketvirtas kvadrato kampas juk dažniausiai būna kertinis.
