Nijolė Jačėnienė
Režisierius Gintaras Varnas (g. 1961) 1988-1993 studijavo teatro režisūrą Lietuvos muzikos akademijoje, Teatro fakultete (kurso vadovai - Jonas Vaitkus ir Rimas Tuminas). 1997 m. baigė magistrantūros ir meno aspirantūros studijas Lietuvos muzikos akademijoje, Teatro fakultete, kur 1997 m. įgijo menų magistro laipsnį. 1980-1983 m. dirbo scenos darbininku ir režisieriaus padėjėju Lietuvos rusų dramos teatre, 1984-1986 - mėgėjiškos teatro studijos režisieriumi, o 1987-1988 m. - režisieriaus asistentu Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre. G. Varnas išgarsėjo 1988 m., įkūręs „Šėpos" teatrą, kuriam vadovavo iki 1992 m. 1989-2004 m. - laisvai samdomas režisierius. Spektaklius kūrė Valstybiniame jaunimo, Vilniaus mažajame, Lietuvos ir Kauno akademiniuose dramos teatruose, Lietuvos operos ir baleto teatre, Latvijos nacionalinėje operoje, taip pat - Slovakijoje, Nitros dramos teatre. Stažavosi užsienyje, dalyvauja nepriklausomuose projektuose. 2004-2007 m. - Kauno valstybinio dramos teatro meno vadovas. Nuo 2007 m. gruodžio mėn. - teatro „Utopija" vadovas.
Vėsi pavasario popietė. Lauko kavinėje Vilniaus Didžiojoje gatvėje prie stalelių šnekučiuojasi įvairaus amžiaus žmonės, zuja praeiviai, ūžia pravažiuojančios mašinos. Miesto šurmulys nutolsta, kai susitikę su režisieriumi Gintaru Varnu pradedame kalbėtis.
Nijolė Jačėnienė. Rytoj važiuosite pas paukščius. Ką tai reiškia?
Gintaras Varnas. Tą ir reiškia: rytoj važiuosiu pas paukščius. Į Kretuono salą. Ir ten vykstu ne kartą per mėnesį, o kas savaitę ar dešimt dienų. Ten darbelio yra - reikia lizdus surasti, suskaičiuoti, jauniklius sužieduoti. Gaunu daug pranešimų, kur Kretuone žieduoti kirai rudenį ar žiemą matomi... Žiedas paukščiui žalos nedaro, tai kaip savotiškas paukščio pasas. Tu sužinai, kur jaunikliukas gimė ir kur toliau keliauja. Ir stebi visą jo gyvenimą. Paukščiai apkeliauja platųjį pasaulį, ir kartais vėl juos pamatai. Buvo toks atvejis. Estai stebi paukščių judėjimą specialiais teleskopais. Vienas juodasis gandras užkliuvo Lietuvoje dvi ar tris savaites. Lietuvos ornitologų paprašė patikrinti, kur paukštis yra. Ir iš tikrųjų, tą juodąjį gandrą rado prie Kėdainių, tvenkiny, kuriame daug visokių žuvyčių. Čia jis su kitais gandrais paprasčiausiai maitinosi, o jį stebėjusieji nerimavo, kur jis prapuolė. Šito juodojo gandro likimas toks: jis žuvo Saudo Arabijoje, pasiklydęs dykumoje. Matyt, atsiliko nuo būrio. Žinią patvirtino arabas ornitologas mėgėjas, kuris, nors dalyvavo tuo metu draugo vestuvėse, viską metęs nuvažiavo pagal nurodytas koordinates ieškoti dingusio paukščio. Taip, paukščiai - tai kažkokia nepaaiškinama manija.
Nijolė Jačėnienė. Seniai Jus apėmusi?
Gintaras Varnas. Nuo dvylikos metų (juokiasi).
Nijolė Jačėnienė. Gal todėl, kad Jūsų pavardė Varnas?
Gintaras Varnas. Gal... Mano viena teta išvedė teoriją, neva tos pavardės buvo suteiktos totoriams, kuriuos atsivežė į Lietuvą Vytautas, ir mano proprosenelė buvo totorė. Rimtai šiuo klausimu nesidomėjau, tik girdėjau legendas.
Nijolė Jačėnienė. Jūs turite daugybę aukščiausių šalies apdovanojimų už spektaklių režisūrą. Ar tai dėl ypatingo sugebėjimo jausti esamąjį laiką?
Gintaras Varnas. Vienas aktorius yra pasakęs, kad aš per anksti viską statau, po penkerių metų tuos spektaklius labiau suprastų. Teatras yra erdvės ir laiko menas, vykstantis čia ir dabar. Teatras labai greitai sensta - teatro kalbos priemonės labai greitai sensta. Per LTV rodo nufilmuotus senus spektaklius, juos kai kuriuos baisu žiūrėti, kai kuriuos - įdomu, nes vaidina dar jauni aktoriai, kuriuos pažįstu. Neseniai mačiau Vancevičiaus „Vindzoro šmaikštuoles", pasibaisėjau, taip dirbtina, tokia butaforija, bet tada tokia teatro kalba buvo normali. Kai kurie iš laiko „iškrisdavo", tarkim, Nekrošius. Jis „iškrito" iš normalumo, nes darė kitaip, taip, kaip tuo laiku buvo nematyta. Ar Koršunovo pirmieji spektakliai - „Ten būti čia", „Senė". Teatro poreikis, jo stilistika labai kinta su laiku, ir tu arba pataikai, arba ne.
Nijolė Jačėnienė. Kaip renkatės temas?
Gintaras Varnas. Temos tiesiog „ateina", bet - bangom. Yra skirtumas tarp šiuolaikinių pjesių, kuriose jaučiamas laiko pulsas, ir tarp barokinių operų, kurios, atrodytų, nieko bendra neturi su mūsų laiku. Kartais norisi kalbėti apie žemiškus dalykus, o kartais pasvajoti, pasinerti į baroką ir nieko negirdėti apie realybę.
Nijolė Jačėnienė. Realybė atsiveria įvairiai: jei Jūsų kūrybinėje biografijoje nebūtų vadovavimo Kauno teatrui periodo, ko gero, neturėtume „Utopijos" teatro?
Gintaras Varnas. „Utopijos" atsiradimas buvo neišvengiamas. Man šiek tiek gaila, kad šis teatras atsirado per vėlai. Bet tai turbūt natūralu. Kaune gerai praleidau laiką, nes vadovavimo periodas, trukęs trejus su puse metų, buvo įdomus. Norėjau pats įsitikinti, ar galima valstybinį teatrą paversti tikru teatru, o ne masinės kūrybos produkcijos gaminimo mašina, fabrikėliu tokiu. Pasirodo, kad galima. Tuos trejus metus tai buvo labai kūrybingas teatras. Žinoma, buvo ir nesėkmių, bet dirbo labai nebloga komanda. Ir vadybos, ir repertuaro požiūriu buvo gerų spektaklių, įdomių projektų, išnaudojamos įvairios naujos teatro erdvės, galų gale, ir remontai prasidėjo. Šiandien labai gražus teatro fojė - tai Algimanto Kančo darbas. Daug laiko praleidome su architektais, galvodami apie spalvas... dabar jau sceną išgriovė... Vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau aš būčiau iš Kauno teatro išėjęs, nes realybė, su kuria susiduri, žlugdo. Pamatai, ant kurių stovi valstybiniai teatrai, yra tarybinės sistemos liekana... ir tas tarybinis tvaikas iš esmės mane iš tenai ir išgrūdo.
Nijolė Jačėnienė. Gal galėtumėte apibūdinti, kas yra tas „ tarybinis tvaikas"?
Gintaras Varnas. Tai pastovios iki gyvos galvos trupės. Toks aktorių buvimas teatre iš menininkų juos paverčia tarnautojais. Atėję į teatrą jauni aktoriai ilgainiui pasensta ir tampa nepajudinamais akmenimis, žmonėmis, praradusiais tą dovaną, dėl kurios čia pateko. Vienas kitas išlaiko kūrybinę dvasią, bet nėra kaitos, nėra apytakos, jie nebekuria... Mes, nepaisydami normų, netaupydami, kviesdavome tiek ir tuos aktorius, kurių reikėdavo spektakliui. Reikia Balandžio, Ivanausko, Kuodytės, Kazlausko - juos ir kviesdavome. Ir todėl tie spektakliai tokie geri ir buvo, tiesą sakant. Turėtų būti pastovus aktorių branduolys, o kiti galėtų keistis. Pavyzdžiui, Vokietijoje ateina naujas meno vadovas, jis renka savo trupę. Dalis aktorių, aišku, lieka, kiti - išeina. Galiu tik apgailestauti, kad Lietuvoje nekuriami nauji įstatymai, nėra pažangios teatrų veiklos sistemos, kuri suteiktų aktoriams socialines garantijas, teatrą kuriantiems žmonėms - ne vien palankias kūrybos sąlygas, bet ir galimybę oriai išgyventi.
Nijolė Jačėnienė. Teatras atspindi visuomenės brandą... Ar šiandien valstybiniai teatrai pajėgūs būti meninės kūrybos židiniais?
Gintaras Varnas. Man nepriimtina dirbti vien dėl to, kad reikia išlaikyti valstybinį teatrą kaip instituciją. Man mano gyvenimas brangus, aš noriu kurti. Egzistuoja komerciniai teatrai, kurie užsiima vien komercija, pvz., „Domino" teatras yra tipiškas komercinis teatras, dirbantis pagal visus tokio teatro parametrus, nes jiems svarbiausia - pinigai, o kiek yra to meno - nesvarbu. Gerai, tegul tokie teatrai būna, bet kai valstybiniai teatrai tampa tokiais pat komerciniais... nacionalinis dramos teatras yra nacionalinis? Dovanokit, tai yra antras „Domino". Man buvo įdomu, ar įmanoma valstybinį teatrą paversti kūrybos vieta. Kauno atvejis parodė, kad įmanoma. Kaune per sezoną parodydavome šešias septynias premjeras, ten yra keturios salės. Mes norėjome tiek visko daug, kad per tą norą mus ir išgrūdo (juokiasi).
Nijolė Jačėnienė. Kas yra teatras „Utopija", jo aktoriai?
Gintaras Varnas. Visais organizaciniais rūpesčiais dalijamės su direktore Giedre Kabašinskiene. O į klausimą, kas yra „Utopijos" aktoriai, atsakysiu, prieš tai nuklydęs į termino klausimą. Neseniai su kritikais kalbėjomės apie vieną projektą, ir jie sakė: „čia „Utopijos" aktoriai, studentai, o čia ne „Utopijos" aktoriai, kviestiniai. Nuo Kauno laikų kovoju su šia nuostata. „Utopijos" aktoriai yra tie, kurie vaidina teatro spektakliuose (etatiniai, kviestiniai aktoriai - tai buhalterinės sąvokos). Jei vaidina Sakalauskas, Kuodytė, Budrys „Utopijos" teatro spektaklyje, jie ir yra šio teatro aktoriai.
Nijolė Jačėnienė. O kiek teatre yra Jūsų vadovaujamo kurso studentų?
 |
| „Dekalogo“ scenovaizids |
Gintaras Varnas. Kurse yra devyni studentai, tai jie ir liks, o buvo aštuoniolika. Liko pusė kurso dėl įvairių priežasčių: vieni nedirbo, kiti negabūs, kiti patys išėjo, kiti akademines atostogas pasiėmė - čia normalu. Likusieji visi vaidina Šekspyre, „Žvaigždžių krušoje", „Dekaloge". Iš Kauno rengiamės perimti „Medėjos vaikus" (režisierius Antanas Gluskinas). Spektaklį kitą sezoną rodysime Vilniuje, jis skirtas vaikams. Dar repertuarą papildysime dviem monospektakliais: Vainius Sodeika repetuoja „Pamišėlio užrašus" pagal Gogolį, o Vidas Bareikis - sąlyginiu pavadinimu „Vakarą su knyga" pagal Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita". Dar perimsime ir atnaujinsime su naujais aktoriais „Nusiaubtą šalį", kuri buvo pastatyta „Menų spaustuvėje". Spektaklio kūrimą parėmė Goethes institutas, Kultūros ministerija, Kultūros ir sporto rėmimo fondas, tarptautinis projektas „Seas". Vėliau „Nusiaubtą šalį" rodėme Kaune, kai čia nebuvo ko rodyti. Pagrindiniai aktoriai liks - tai Saulius Balandis, Gytis Ivanauskas, Viktorija Kuodytė, Povilas Budrys, Marius Jampolskis, keisime tik Kazlauską - Merliną, ir studentai vaidins. Šitą milžinišką spektaklį reikia atgaivinti, tai sugalvojo Audronis Liuga, kuris buvo šio spektaklio prodiuseris tada. Tiesiog kai žlugo VEKS´as, neliko pinigų numatytam Šilingo projektui ir vietoj jo, sako, atnaujinkim „Nusiaubtą šalį". Spektaklio pavadinime dar rašome pasvirąjį brūkšnį, o po jo - miesto, kuriame vaidiname, pavadinimą, taigi buvo „Nusiaubta šalis"/ Vilnius, Klaipėda, Kaunas, Gdanskas. Dabar, kai bus skirtas VEKS´ui, vadinsis „Nusiaubta šalis"/ Vilnius 09. Tokia mūsų reakcija į realybę. O įvairių apgriuvusių erdvių, tinkamų vaidinimui, miestuose dar yra. Taip pat planuoju pastatyti Lorkos „Jei praeitų penkeri metai" ir kelis „Publikos" fragmentus.
Nijolė Jačėnienė. Kur rodomi „Utopijos" spektakliai?
Gintaras Varnas. Jaunimo teatre rodome tik Šekspyrą, tai yra „Utopijos" ir Jaunimo teatro kooprodukcija. „Dekalogą" rodome „Spaustuvėje". Dabar atidaroma „Teatro arena", pamėginsim apsidairyti ir ten. Rasti tinkamą sceną spektakliui žiauriai sunku, nes viskas susiję su galimybėmis, pinigais, žmonėmis. Visom prasmėm teatras per metus neatsiranda, nes reikia žmonių, kurie dirbtų, po truputį sukurtų teatro struktūrą. Planų daug, tik nežinau, kaip pavyks juos įgyvendinti, kol kas nėra lėšų, patalpų repeticijoms, spektakliai „išbarstyti" po įvairias aikšteles...
Nijolė Jačėnienė. O kaip su žiūrovais?
Gintaras Varnas. Su jais įvairiai. Paskutinis „Šekspyriados" spektaklis buvo tuščias - tai vadybos problema, spaudoje nebuvo pakankamai informacijos. Vakar Kaune rodėme atnaujintą „Tolimą šalį" po dvejų metų pertraukos, buvo toks anšlagas! Atrodė, kad žiūrovai net palubėse įsigudrino kyboti. Šitas spektaklis yra fatališkas. Kai pradėjome repetuoti, aktoriai nesuprato, apie ką pjesė, gūžčiojo pečiais. Keli aktoriai atkrito... bet buvo tokia atmosfera, kad aktoriai norėjo spektaklio, repetuodavo, neskaičiuodami valandų, metę visus kitus darbus. Gyvenome lyg šeima, ir spektaklyje pasakojama šeimos istorija. Du aktoriai - Robertas Vaidotas ir Pranas Piaulokas - mirė, vaidino tą patį personažą, kuris vadinasi „Tėvas jau miręs". Vakar šį vaidmenį atliko Rimas Bagdzevičius.
Nijolė Jačėnienė. Ar jis žinojo tas tragiškas istorijas?
Gintaras Varnas. Prieš jį jau šeši aktoriai buvo atsisakę vaidmens, bet Rimas drąsus. Ir dar vienas fatališkas įvykis nutiko, čia iš prietarų serijos. Spektaklyje yra tokia emocinga vieta, kai brolis Antanas meta į sieną raktų ryšulį. Per premjerą aktorius tuo raktų ryšuliu pataikė į scenoje šalia sienos stovinčio senovinio grimo stalo veidrodį, kuris subyrėjo į smulkiausias šukes. Tada supratau, kad čia jau blogas ženklas, septynerius metus nesiseks. Taip ir buvo. Užklupo dvi minėtos mirtys, dar - 2003-iais spektaklį turėjome išvežti į Avinjono festivalį, bet jis pirmą kartą per penkiasdešimt metų neįvyko (atsidūsta). Jau praėjo tie septyneri metai, mes gegužės viduryje pagaliau išvažiuojame į Prancūziją, tik dalyvausime kitame, Nansi, festivalyje „La passage". Spektaklis „Tolima šalis" per premjerą nebuvo tobulas, paskui atsigavo, išaugo, bet kad visi kaip vienas taip gerai vaidintų kaip vakar - nesitikėjau. Angelas tikrai virš salės plazdėjo. Dėl tokių akimirkų ir verta statyti spektaklius.
Nijolė Jačėnienė. Ar sunku apskritai atnaujinti spektaklį?
 |
| Saulius Balandis „Tolimoje šalyje“ |
Gintaras Varnas. „Tolimos šalies" atnaujinimui turėjome tris bendras repeticijas. Naujų aktorių įvedimas visada sunkus darbas, bet kartais rezultatas būna geras. Šį kartą nereikėjo ypatingų pastangų, tiesiog medžiaga „nusėdusi" kiekvieno kraujyje. Atnaujinsime ir „Nusiaubtą šalį". Manau, spektaklis stipriai „sukaltas", atgaivinsim lengvai - jis struktūrizuotas ritmiškai, mizanscenos tikslios, „palaidų" nėra. Aktoriai „maudosi" medžiagoje, vaidmenyse atsiranda naujų spalvų. Be to, pjesė poetiška, labai gražūs tekstai. Šį spektaklį aktoriai įsimylėję...
Nijolė Jačėnienė. O „Hedą Gabler"?
Gintaras Varnas. „Hedą Gabler" taip pat visi mėgo, dar iš tokių mylimų spektaklių turėčiau paminėti Lorkos „Publiką" - publika sėdėjo scenoje ant rato, kuris sukosi. „Gyvenimas yra sapnas" įdomus dėl temų, puikios dramaturgijos, „Nusikaltimas ir bausmė" - dėl pastatymo sprendimo paieškų. Naujosios „Utopijos" embleminis spektaklis, tarsi vizitinė kortelė, galėtų būti „Nusiaubta šalis", kurioje kalbama apie utopijų kūrimą ir jų žlugimą. Teatras „Utopija" dar nežlugo, bet spektaklis yra apie utopijas (juokiasi).
Nijolė Jačėnienė. Teatras „Utopija" balandį pakvietė į premjerą. Kodėl pasirinkote Šekspyrą?
Gintaras Varnas. Man buvo įdomi - dėl ko labiausiai kritika ir priekaištauja - slinktis nuo komedijų iki tragedijų. Sutinku, kiekvieną Šekspyro veikalą galima statyti atskirai, bet kodėl nepadaryti taip, kaip pabandžiau, sujungti kelis į vieną? Tarsi peržvelgi žmogaus gyvenimo periodus - jaunystę, brandą, senatvę, mirtį. Spektaklį stačiau pusantrų metų, pradėjau su studentais nuo „Vasarvidžio nakties sapno". Šekspyro kūryba geniali - iš esmės teatrinė, jo dialogai veiksmingi, personažų charakteriai sodrūs ir t. t. Klasikiniai šekspyrologai atliko įvairiausius tyrimus, pagal vieną - iš žodžių padėties sakinyje - padarė prielaidą, kad komedijų ir tragedijų negalėjo kurti tas pats žmogus. Yra hipotezė, kad Šekspyras - kolektyvinė mistifikacija. Galima pritarti šiai išvadai jau vien dėl to, kad Anglijoje tuo metu poetai buvo labai gerbiami, o jiems mirus skelbdavo gedulą, išleisdavo progines knygas, tuo tarpu stratfordiečio Šekspyro mirtis Anglijoje buvo nebyli. Daug paslapčių gaubia Šekspyro biografiją ir jo kūrybą. Nenuginčijama tik tai, kad kūryba geniali, nes išsakomi nekintantys žmogiškosios būties dalykai, kurie yra ir bus aktualūs. Ir žinoma, ypač vilioja barokinis teatralumas.
Nijolė Jačėnienė. „Šekspyriados" kostiumai įvairių stilių, ne vien barokinio...
Gintaras Varnas. Taip, kiekvienas fragmentas stilistiškai skirtingas, kostiumai tai ir parodo. Spektaklio pradžioje matome aktorius, vilkinčius istoriniais kostiumais...
Nijolė Jačėnienė. Atrodo, lyg iš paveikslų išliptų ir ateitų keli Šekspyrai, kiekvienas - su blizgančiu auskaru, plunksnota renesansine berete, net vienodo ūgio...
Gintaras Varnas. „Vasarvidis" - 7-asis dešimtmetis, „Užsispyrėlė" - 8-asis dešimtmetis, „Ričardas", „Makbetas" - 6-asis dešimtmetis ir 5-asis dešimtmetis, šita stilistinė įvairovė buvo sukurta specialiai. Veikalų pagrindinės temos, mano manymu, siejasi su paminėtų laikotarpių dvasia.
Nijolė Jačėnienė. Programėlėje yra išvardytos Šekspyro pjesės, kurios buvo pastatytos Lietuvos teatruose, bet neatspausdintos. Kodėl pateikėte tokią informaciją, kurios paprastai programėlėse nebūna?
Gintaras Varnas. Pirmiausia tai buvo mano konkretus kategoriškas noras išleisti išsamesnę programėlę, o ne vienkartinę skrajutę. „Utopija" programėlę išleido savo lėšomis. O tas pateiktas sąrašas turėtų atkreipti dėmesį į faktą, kad neturime išvertę visos Šekspyro kūrybos. Kol taip yra, mes, lietuviai, negalime vadintis kultūringa tauta. Stačiai gėda! Rusai turi nuo dviejų iki devynių ar vienuolikos kiekvienos pjesės vertimų, lietuviai - tik keliolika pačių pjesių, ir tai išverstų teatrų užsakymu, bet neatspausdintų, dūlančių archyvuose.
Nijolė Jačėnienė. Esate kritiškai pasisakęs ir apie apdovanojimus teatralams, kodėl?
Gintaras Varnas. Buvau labai giliai įskaudintas, kad apdovanojimo negavo Saulius Balandis už vaidmenį spektaklyje „Tolima šalis". Kartais taip atsitinka, ir mane tai liūdina. Kažkokia keista lemtis. Pavyzdžiui, kad ir Gytis Ivanauskas už „Nusikaltimą ir bausmę" turėtų būti apdovanotas, bet tais metais sudėjo į krūvą Merlino vaidmenį (akt. D. Kazlauskas) ir Raskolnikovo (akt. G. Ivanauskas). Ir gavo, žinoma, D. Kazlauskas už Merliną. Čia jau nieko nepasakysi, bet kartais būna labai keistų sprendimų... Po kurio laiko komisija susizgrimba ir stengiasi neapdovanotąjį apdovanoti kitais metais, atidavinėja skolas, o turėtų būti kitaip.
Nijolė Jačėnienė. Ar nesistebite, kad daugelis Jūsų spektaklių turi aukščiausius apdovanojimus, o šiais metais pelnėte net du: vieną Auksinį scenos kryžių - už geriausią nacionalinę dramaturgiją (drauge su „Dekalogo" kūrybine grupe), kitą - už režisūrą (C. Monteverdi „Tankredžio ir Klorindos dvikova", „Nedėkingųjų šokis"; „Dekalogas")?
Gintaras Varnas. Tiesą sakant, aš buvau šoke. Tikrai. Dėl apdovanojimo už „Dekalogą" nebuvau taip nustebęs, bet dėl antrojo - labai. Ir turbūt ne aš vienas. Ir kartoju, kad man labai gaila aktorių, kurie vienareikšmiškai verti apdovanojimo, bet jo negauna.
Nijolė Jačėnienė. Antrasis apdovanojimas Jums buvo skirtas už Klaudijaus Monteverdžio madrigalines operas, kam kilo mintis jas pastatyti?
Gintaras Varnas. Mintis apie barokines operytes kilo Dariui Stabinskui, mane kalbino jau prieš dvejus metus, bet tada nebuvo lėšų, todėl sumanymą atidėjome. Paskui milžiniškas projektas „Baroko dialogai" gavo finansavimą, taip pat ir šių operų pastatymui. Mes labai iš anksto pradėjome dirbti, ir tai buvo didelis pliusas. Nuo pavasario iki rudens su dailininke Julija Skuratova, taip pat pelniusia „Auksinį scenos kryžių", domėjomės ir tyrinėjome baroką, ilgainiui nutarėme operų nešiuolaikinti, nedaryti jokių nesąmonių, o pažaisti ne tiek baroko formomis, kiek jo esme. Esmė - kontrastas tarp balta-juoda, šviesos-šešėlio, iš šių priešybių gimstantis judėjimas - Didžioji iliuzija. Žaidėme įvairiomis lėlių formomis, orkestrą iškėlėme į scenos palubes. Maskvoje (tarptautiniame teatrų festivalyje „Zolotaja maska") visi klausinėjo, kaip jūs sugalvojote iškelti orkestrą į Dangų... O mes žaidėme, buvo labai smagu kurti, fantazuoti. Tada sugalvojome, ir kad lėlių formų turėtų būti kuo daugiau ir įvairesnių, tada ir tos atskiros jų kūno dalys atsirado, ir paprastos lėlytės, ir lėlės-bobos. Tikrai buvo labai įdomus periodas, o gegužės pabaigoje mes su dailininke J. Skuratova jau turėjome maketus. Skulptoriai ir meistrai per vasarą lėles pagamino, rudenį galėjome pradėti repetuoti.
Nijolė Jačėnienė. Kam patikėjote valdyti lėles?
Gintaras Varnas. Specialiai paėmiau studentus. Kurse paklausiau, kas nori, tai buvo pedagoginė priemonė, nusprendžiau nieko neversti. Sakau, yra tokia barokinė opera, reikia su lėlytėm pažaisti, nieko ypatingo, reikia savanorių. Iškilo penkios rankos. Trūko dar kelių aktorių, pakviečiau iš kito, lėlininkų, kurso. Kokį mėnesį mankštinomės, nes lėles valdyti nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, bet jie išmoko. Studentams tai buvo visiškai nauja patirtis, reikalaujanti naujų įgūdžių, kadangi iki šiol jie nieko bendra su lėlėmis neturėjo. Buvo ir skeptiškai nusiteikusių profesionalų lėlininkų, kurie nuogąstavo, kad naujokai lėlių nesuvaldys, nes reikia nemažai laiko, kad išmoktum. Vėliau skeptikai nurimo, nes jaunimas pasirodė besąs muzikalus ir azartiškas. Tikrai buvo smagios ir malonios repeticijos.
Nijolė Jačėnienė. Ar iš karto repetavote su orkestru?
Gintaras Varnas. Iš pradžių dirbome pagal įrašą, turėjome pažodinį libretų vertimą, viską supratome, nors opera atliekama italų kalba. Beje, žiūrovai taip pat turi galimybę skaityti titrus, nors muzikantai iš pradžių kalbėjo, kam to reikia, ai, pasiskaitys programėlę. Įtikinau, kad yra šiuolaikinių priemonių, kurias privalu išnaudoti, tai nesudėtinga. Dariaus Stabinsko, visiškai pasiaukojusio senovinei muzikai, orkestrą - konsortą - sudaro septyni muzikantai, grojantys senoviniais instrumentais. Jie vis primena, kad instrumentų stygos ne metalinės, o iš žarnų (juokiasi).
Nijolė Jačėnienė. Ar apšvietimas neišderina jautrių senovinių instrumentų?
Gintaras Varnas. O taip, apšvietimas turi būti labai tikslus, ir ne vien dėl instrumentų. „Tankrede", kur skraido lėlių kūnų dalys, jei vos padidinsi apšvietimą, žiūrovai pamatys aktorius, valdančius lėles, tada dings iliuzija. Lėlininkų terminu, yra naudojamas „juodasis kabinetas", kai aktorius vilki juodai, o ant galvos turi specialų, taip pat juodos spalvos, gobtuvą, kuriame paliekami nedideli plyšiai akims. Taip, reikėjo šiokių tokių pastangų, kad sukurtum iliuziją (šypsosi).
Nijolė Jačėnienė. Ar tikėjotės tokios didžiulės sėkmės?
Gintaras Varnas. Kartais aš labai klystu prognozuodamas. Kai stačiau penkias valandas trunkantį spektaklį „Nusikaltimas ir bausmė", maniau, kad teparodysime tris keturis kartus, žiūrovai neis jo žiūrėti, per sunkus. Klydau. Su barokinėmis operomis buvo tas pats, maniau, ateis kartą kitą trys gurmanai, ir tiek. Kai pradėjo plūsti žiūrovai, net nesupratau kodėl. Ir ką jie ten tokio pamatė? Kažkoks fenomenas.
Nijolė Jačėnienė. Gal barokas ir vėl madingas?
 |
| Monteverdi „Nedėkingųjų šokis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Gintaras Varnas. Galvoju, kad barokas aktualus. Man atrodo, kad žmonės tiesiog pavargo nuo šiuolaikinio konceptualaus meno. Jie nori, kad teatras juos jaudintų - juokintų ar virkdytų. Labai nustebau, kai po spektaklio pamačiau apsiašarojusį vyresnio amžiaus žmogų. O mintis, kad galima taip paveikti žmones, pritrenkė. Iš tiesų, barokas yra labai emocionalus menas, labai dinamiškas ir dramatiškas. Dabar atslinko baroko banga.
Nijolė Jačėnienė. Kodėl statote operas? Beje, už operas „Pikų dama" ir „Rigoletą" taip pat sulaukėte aukščiausių teatrinių apdovanojimų...
Gintaras Varnas. Muzikiniai spektakliai man yra atgaiva, jei per sezoną nepastatau kokios operos, man pasidaro nejauku. Ir, ačiū Dievui, šie metai veltui nepraėjo: pasaulį išvydo barokinės operytės, rudenį važiuosiu į Rygos nacionalinį operos teatrą, ten atnaujinsiu Dž. Verdžio „Kaukių balių", keletą metų nebuvo rodomas. Sutikau ateinantį pavasarį Bratislavoje pastatyti Š. Guno „Faustą". Gavau pasiūlymą režisuoti Onutės Narbutaitės operą, ji dar kuriama, yra ir kitų įdomių planų. Operos mane išlepino, kai turi muziką, žinai, ką kaip daryti, ji viską pasako. Dramos teatro spektakliuose galutinį muzikos variantą dažniausiai turiu likus savaitei ar dviem iki spektaklio, tai sukelia didelį diskomfortą. Gelbsti profesionalai, toks yra kompozitorius Vidmantas Bartulis, jis sukūrė muziką keletui mano spektaklių.
Nijolė Jačėnienė. Ar juokavote, kai sakėte, kad esate apsinuodijęs teatru?
Gintaras Varnas. Šį sezoną pastačiau tris spektaklius. Man tai labai daug. Stengsiuosi taip nebedaryti. Taip, esu apsinuodijęs teatru... Po „Tolimos šalies", puikiai suvaidinto spektaklio, atsigavau. Dabar dar liko paukštukai, studentų egzaminai, pora išvykų su spektakliais.
Nijolė Jačėnienė. Ar niekada nesinorėjo pabėgti iš teatro?
Gintaras Varnas. Kai buvau aštuoniolikos, dirbau Rusų dramos teatre, aktorius Jefremovas papasakojo tokį anekdotą. Ateina senelis su anūke į teatrą pažiūrėti premjeros, kurioje vaidina močiutė, jo žmona. Jis aktorius. Vaidina jinai, o jis sako: „Dieve Dieve, kaip ji blogai vaidina, kokia ji bloga aktorė." Anūkė sako: „Seneli, jei ji bloga aktorė, tai ko ji neišeina iš teatro?" Jis atsako: „Vaikeli, iš teatro neišeinama. Į teatrą patenkama kaip į kalėjimą arba kaip po traukiniu" (liūdnai šypteli). Kartais ne juokais kyla noras pabėgti. Gal kai pervargsti? Šiuo metu tikrai negaliu matyti nė savo, nė kitų spektaklių, reikia didžiulių valios pastangų, kad prisiverstum nueiti į repeticiją... Jau rytoj skaičiuosiu kirus ir žuvėdras - o šita mintis mane labai džiugina.
