Menų spaustuvės diskusijų klubas „Prie arbatos" artėjančio festivalio „Kitoks teatras vaikams" proga pernai metų gruodžio 20 d. pakvietė vaikų teatro kūrėjus ir jam neabejinguosius į pokalbį tema „Tobulo teatro vaikams gaudynės".
Kas yra teatras vaikams - ar jis turi kokį vieną siektiną modelį? Ar jis yra pasipinigavimas teatrams, ar, kaip nustebino savo teiginiais Aidas Giniotis, - jis kaip tik nuostolingas? Ir trūksta tik lėšų, kad toks teatras suklestėtų, ar nuolatinio dėmesio? Kūrėjai vieningai smerkia „chaltūras" ir požiūrį į mažuosius teatralus kaip į protiškai ir emociškai nevisaverčius suaugusio žiūrovo pusfabrikačius. Bet prieš daugiau nei dešimtmetį propaguotas „teatro be pasakų" principas, pasirodo, mums taip pat nelabai tinka (įdomu, kodėl?) ir nelabai prigijo. Bet ar alternatyva jam - tik trys paršiukai ir armiją raudonkepuraičių, o kiekvienas teatras šiandien jaučia pareigą pastatyti savo „Grybų karą"? Kas nutinka, kad rezultatas scenoje dažnai labiau primena tą blogį, nuo kurio stengtasi bėgti?
Į šį klausimą atsakymų ieškojo teatrologės Vlada Kalpokaitė ir Ramunė Balevičiūtė pokalbyje su režisieriais Olga Lapina ir Aidu Giniočiu ir Rimu Driežiu.
Menų faktūros inf.
