Mindaugas Klusas
Trisdešimtmetis Sergejus Ivanovas - jau "Auksinių scenos kryžių" kavalierius. Jaunimo teatro aktorius džiaugiasi įvertinimu, tačiau nesikelia į puikybę, o kraštietės dainininkės Irūnos žodžiais sako: "Ne iš manęs šitas grožis - iš Marijampolės."
Suvalkijos sostinėje gimęs, augęs ir šeštosios vidurinės mokyklos suole sėdėjęs S.Ivanovas scenos kryžių neša trečdalį gyvenimo - dar 2001 metais jis suvaidino Šakalą Dvėsių spektaklyje "Tumba tomba arba Dievo vaikelis" (dramaturgas Juozas Glinskis, režisierius Rimas Morkūnas). 2002 metais S.Ivanovas stojo į darnias jaunimiečių gretas, o 2006-aisiais baigė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Profesionalios aktorystės pradmenų marijampolietis mokėsi iš Algirdo Latėno ir Algės Savickaitės, o magistrantūros studijas tęsė pas legendinę Dalią Tamulevičiūtę. S.Ivanovas sukūrė daugiau kaip dvidešimt vaidmenų, daugeliui jis įsiminė televizijos seriale "Nekviesta meilė". Teigia filmavęsis ir vokiečių kino juostoje, tačiau pirmasis krito masinėje kautynių scenoje prie Šv. Jonų bažnyčios.
Ričardas Antraplanis
"Auksinis scenos kryžius" Tarptautinę teatro dieną S.Ivanovui buvo įteiktas už antraplanį Ričardo II vaidmenį režisieriaus Gintaro Varno spektaklyje "Šekspyriada". Komisija įvertino brandžią jo karališkos tragedijos interpretaciją. Beveik tragedija yra tai, kad Ričardo II vaidmuo buvo pavadintas antraplaniu. Tačiau S.Ivanovo bičiulis, Jaunimo teatro aktorius Andrius Bialobžeskis aiškina taip: "Ričardas - antrasis, todėl ir vaidmuo - antraplanis..
Garbingu teatralų apdovanojimu S.Ivanovas džiaugiasi, tačiau nei repetuodamas, nei eidamas į sceną apie jį negalvojęs. "Ar svarsto kiti aktoriai, režisieriai - gaus jie "kryžių" ar negaus? Nemanau. Jie dirba savo darbą. Žinoma, smagu jį gauti, man pirmą kartą taip atsitiko", - sakė trisdešimtmetis aktorius.
Ar sunkus tas Ričardo II kryžius? S.Ivanovas prisipažįsta: "Ne iš lengvųjų. Jis prilygsta didiesiems aktoriaus vaidmenims - Katurjanui ("Pagalvinis"), Osvaldui ("Šmėklos"), Feliksui ("Liučė čiuožia"). "O gal net yra sunkesnis. Mažesni vaidmenys man visada sunkesni", - sako aktorius. Iš keturių Williamo Shakespeare´o pjesių sumegztoje "Šekspyriadoje" sparčiai keičiasi dekoracijos, aktorių ansambliai, reikia laiku ir vietoje įsiterpti į greitai kintantį veiksmą. "Lauki, kaupiesi, turi stebėti spektaklį iš užkulisių. O į didesnės apimties vaidmenį neri nuo vaidinimo pradžios ir maudaisi", - sako aktorius. Jis prisimena su malonumu vaikščiojęs į "Šekspyriados" ir "Pagalvinio" repeticijas, kaskart laukia šių spektaklių. Dirbti su J.Vaitkumi, G.Varnu - neprilygstama patirtis. Savitu braižu, įdomia mąstysena, pasak S.Ivanovo, pasižymi ir Agnius Jankevičius - "Šmėklų", "Mizantropų" režisierius. Bičiulį, su kuriuo kartu gyveno studentų bendrabučio kambaryje, aktorius vadina tikru teatro panku.
Holivudo meškos paslauga
Įdomiausiu pastarojo meto teatro įvykiu S.Ivanovas pavadino lenkų režisieriaus Krystiano Lupos spektaklį "Persona. Marilyn", rudenį rodytą per "Sirenų" festivalį. "Aktoriams toks vaidinimas - ir malonumas, ir "išdraskymas". Jo pasiilgstu dabarties teatre. A.Bialobžeskis yra sakęs, kad Holivudas per du dešimtmečius Lietuvos žiūrovams yra padaręs meškos paslaugą. Jie nebenori teatro, kuris skatina mąstyti: ai, gyvenimas ir taip sunkus - geriau pasijuokti", - ironizavo pašnekovas.
Pašnekesys nusikelia į aktoriaus studijų metus. S.Ivanovo atmintyje išsiskleidžia pasakojimas apie profesorę A.Savickaitę. "Ji buvo tikras karys, teatro karys. Mums, atvykusiems iš provincijos - beveik mama", - prisiminė aktorius. Erudicija, inteligencija švytinčios asmenybės pastabų būsimieji aktoriai gaudavo ir dėl batų valymosi, ir dėl elgesio prie stalo. Profesorės globa reiškėsi ir už akademijos sienų. Išsivedusi auklėtinius į miestą, A.Savickaitė pasakodavo jiems Vilniaus gatvių, namų, žymių žmonių istorijas. Kartą profesorė davė studentams užduotį - pasiversti virbalais. "Liepė parodyti, kaip mankštinasi virbalai. Štai, po šios užduoties ir supratau, kad neturėdamas vaizduotės aktoriumi netapsi", - sakė aktorius.
Kurso vadovas A.Latėnas - dar kita kalba. Jis aktorinį meistriškumą mokėdavo ir mokydavo parodyti vos keliais žodžiais. "Mes ir šiaip, ir taip mėginam "meną išlaužti". O jis kelis žodelius pasako - ir yra! Likdavom nukarusiais žandikauliais", - studijų vaizdelius piešė S.Ivanovas.
Abipusė meilė
Jaunimo teatro darbuotojai, ne tik aktoriai, bet ir visas aptarnaujantis personalas myli Sergejų. Tuo netrunki įsitikinti vos su juo atsisėdęs prie pašnekesio stalo. Aktoriui moja, šypsosi, linkčioja galvą kone visi lankytojai ir praeiviai, skrodžiantys Jaunimo teatro bufeto "Teatro kolonos" prietemą (pašnekesio dieną S.Ivanovas kaip tik šventė savo trisdešimtmetį). Jubiliatas atitardamas kilsteli jiems ranką arba palabina linksmu žodeliu. Štai prieina teatro aprengėja Egidija ir sako: "Jis mano vaikas. Aptarnaujančiam personalui jaučia didelę pagarbą. Ne visi aktoriai tokie. Aš labai jį myliu." "Čia ne mano mama. Bet aš ją irgi myliu", - priduria aktorius.
Neužrietęs nosies tas S.Ivanovas. Toks nuoširdus Jaunimo teatro personažas. LŽ kalbinamas net jaučiasi nejaukiai, tarsi būtų per prievartą žvaigžde daromas. Pasako vieną kitą mintį ir tuoj skuba išsiaiškinti: "Čia turbūt susireikšminau?" Nemėgsta S.Ivanovas reikšmingų klausimų, skambių žodžių. O kai kurios temos per keletą metų net spėjo jį išvarginti: užsiminus apie teleserialą, kuriame jam teko vaidinti, vos nepalindo po stalu.
Trankūs pomėgiai
Aktorius garsėja pomėgiu vairuoti dviratį. Ar vis dar "dviračiuoja"? "Pavogė abu ratus ir sėdynę. Tai nusprendžiau atiduoti ir rėmą... savo bičiuliui", - sakė S.Ivanovas ir čia pat prisipažino: "Galiu pasakyti, kad automobilio nevairuoju ir vairavimo teisių neturiu. Mieste visiškai pakanka dviračio." Vakarus be dviračio ir spektaklių S.Ivanovas kartais praleidžia mušdamas būgnus. Groti jais išmokęs dar mokykloje. Tačiau aktoriaus buto kaimynai apie trankų jo užsiėmimą nieko nėra girdėję. Kaipgi taip? Paprasta: aktoriaus mušamieji yra elektroniniai, jų skambesio būgnininkas klausosi per ausines.
