Kas turi atsitikti artistui, kad jis ima vaidinti nebe scenoje, o ligoninėse ir slaugos namuose? Nebe pilnai salei žiūrovų, o keliems palatoje įkalintiems vaikams ar prie lovos prikaustytiems senukams? Jeigu jo grimas - raudonas bumbulas ant nosies, o kostiumas - baltas chalatas ir potrumpės kelnės?
Galime girdėti pasakojant, kad Europoje, pasaulyje yra nemažai artistų, padariusių sėkmingą karjerą ir metančių sceną vardan vaidinimų ligoniams. Galime tuo tikėti arba ne. Bet galima ir tiesiai paklausti - žmogau, kodėl? Tuo labiau, kad būtent taip pasielgęs belgų kilmės artistas, šokėjas Christophe´as Dumalinas praeitą savaitę dirbo Vilniuje. Jis repetavo su trimis lietuvių aktoriais, priklausančiais tarptautinei organizacijai „Raudonos nosys - Gydytojai klounai".
51 metų Christophe´as yra ne tik artistas, bet ir tos organizacijos vadovo asistentas, klounų gydytojų mokytojas. Vadinasi - pasišventęs labai konkrečiam reikalui.
-Koks būna jūsų kostiumas, kai einate vaidinti į palatas?
-Dryžuotos per trumpos kelnės, rožiniai marškiniai ir mažytis švarkelis.
-Ar jums nedrovu taip apsirengusiam ir su raudonu bumbulu ant nosies eiti vaidinti realioje ligoninės aplinkoje?
-Drovu? Man? Aš vaidinu ligoninėse 15 metų, mano drovumas seniai išgaravęs. Pasitaiko, kad susinepatogina vaikas, kurį aplankau palatoje. Bet tada aš apsimetu, kad labiau už jį esu išsigandęs. Kai vaikas pasijunta stipresnis už mane, jis man padeda.
-Norėčiau suprasti, kas atsitinka, kad artistas apsisprendžia vaidinti ne teatre, o ligoninėse.
-Ne iš karto ir apsisprendžiau, gavęs tokį pasiūlymą. Netikėjau, kad galiu, kad tai nors kažkiek reikalinga. Neįsivaizdavau, kaip tai veikia patį vaidinantįjį. Bijojau, drovėjausi, delsiau.
Bet mano dukrytė ligonė. Ir vieną kartą pabandžiau. Mane apstulbino skirtumas tarp jausmo, kai esi scenoje prieš daug žiūrovų, ir kai vaidini vos keliems sergantiems, ligoninėje ilgai gyvenantiems vaikams. Scenoje tau reikia dėmesio ir pasisekimo, tave slegia, kad gal esi nepakankamai mylimas, gal netgi tavo kūryba iš viso neturi prasmės. Taip, scenoje buvau visiškas egoistas.
O kai vaidini ligoninėje vaikui, tokie klausimai nekamuoja. Tu iš karto matai, koks esi reikalingas, kaip tavo buvimas keičia vaiko nuotaiką. Jautiesi dovanojantis, ir tavo dovana su niekuo nesulyginama. Kaip ir jausmas po tokių vaidinimų.
-Į Vilnių atvykote, kad su lietuvių klounais surepetuotumėte pusvalandžio trukmės spektaklį, skirtą vaikams su proto negalia, ko mūsų šalyje iki šiol nebuvo. Lietuva - šešta šalis, į kurią perkeliate tą vaidinimą. Ir juk neišeitų „Keliaujančio klounų orkestro" laikyti paprasčiausiu „rimeiku" - perdarymu to, kas kartą jau padaryta, tik kitoje erdvėje?
- „Keliaujantis klounų orkestras" jau turi savo istoriją. Olandijoje prieš septynerius metus jį sukūrė organizacija „CliniClowns" - artistai dirbo, nuolat bendraudami su gydytojais, pedagogais, su tėvais, auginančiais vaikus su proto negalia. Jų ilgai kauptą patirtį aš ir perduodu.
Tas vaidinimas sukurtas todėl, kad iki jo niekur Europoje nebuvo spektaklių vaikams su proto negalia. Tai nėra gydomasis vaidinimas, jo visai ne tokia funkcija. Nors ir vadinamės gydytojais klounais, bet esame artistai. Mes kuriame nuotaiką, žaidimą, laisvės jausmą. Trys lietuvių klounai, suvaidinę pirmąsias keturias premjeras, tą jau patyrė. Jie fantastiški artistai, aš jais didžiuojuosi.
-Vaikų su proto negalia reakcijos turbūt būna nenuspėjamos?
-Įprasta, kad mes, klounai gydytojai, ateiname į vaidinimo vietą valandą ar pusantros anksčiau ir kalbamės su auklėtojomis, su gydytojais. Būname jau prieš savaitę nusiuntę jiems specialias anketas ir sužinoję, kokiems vaikams vaidinsime. Tarkime, žinome, kad susitiksime su 12 metų vaiku, o realiai jis yra trijų mėnesių kūdikis. Pas tokius mes įeisime ramūs kaip angelai, nes bet koks staigesnis judesys juos gali išgąsdinti, suerzinti. Jei žinome, kad rasime smarkius vaikus, ir mes aktyvesni. Per kelerius metus, kai Austrijoje vaidiname „Keliaujantį klounų orkestrą", susidūrėme tik su vienu atveju, kai mergaitę ištiko epilepsijos priepuolis ir auklėtoja ją išsivedė.
Paprastai patys vaikai yra geriausi mūsų mokytojai. Stebime juos ir susigaudome, kaip turėtume vaidinti. Jeigu matome keistesnę reakciją - garsą, judesį - pasižiūrime į auklėtoją, ir jeigu ji rami, suprantame, kad jokio pavojaus vaikui nėra. Jeigu auklėtojos veide įtampa, mes iškart keičiame vaidinimo taktiką. Po to liekame su mokytojomis dar gerą valandą ir aptariame viską.
- Repetuodamas su lietuvių klounais, nuolat žvilgtelėdavote į savo užrašų knygutę. Neklausiu, ar spektaklis „Keliaujantis klounų orkestras" joje surašytas joje etiudas po etiudo, kuriuos jūs vadinote „Next problem!" (liet. - „kita problema"), nes klounai tiesiog privalo susidurti su problemomis ir spręsti jas. Klausiu - kokie lobiai jūsų knygutėje?
-Juk man reikia nuolat būti kūrybingam, pasirengusiam, turėti naujų etiudų sumanymų, o klouno gydytojo pasirodymai palatose paprastai trunka kelias minutes. Be to, kai vadovauju kūrybinėms dirbtuvėms, irgi naudojuosi užrašų knygute, nes joje - ir mano patirtis.
- Ar nerengiate knygos klounams gydytojams?
-O ne, man patinka bendrauti, vaidinti, pasakoti. Užsirašau tik atskiras pastabas, idėjas, kurias noriu vystyti.
-„Keliaujantis klounų orkestras" vaidinamas daugiausiai 9 vaikams ir būtinai jiems įprastoje aplinkoje. Ir be liudininkų. Todėl belieka klausti, kas ir kaip vaidinama?
-Tai labai intymus ir subtilus spektaklis su paprastute istorija apie klounus muzikantus, kurie keliauja su savo instrumentais. Ir atkeliauja pas vaikus. Prisistato, patiria tam tikrų keblumų - neturi kur atsisėsti, pamiršta išsiimti instrumentus - ir sprendžia tuos keblumus bendraudami su vaikais. O vaikai arba įsijungia, arba tik žiūri, tai jau jų reikalas.
Pati istorija reikalinga tik tam, kad klounai turėtų ko laikytis - jeigu nebūtų siužeto rėmų, spektaklis truktų ne pusvalandį, o kelias valandas. Nes vaikai paprastai pajunta malonumą žaisti su klounais, o ribas žinoti yra gerai.
Spektaklio pagrindas - muzika, bendravimas, ir tai suaktyvina visus vaikų gabumus. Tarytum atidaro duris vaikų gebėjimams. Juk vaikai su proto negalia būna užsidarę, atsiriboję nuo triukšmingo, sparčių tempų pasaulio, kuriame tiek daug streso. Klounai yra tarsi ryšys su tuo pasauliu. Ryšys, kuris parodo, kad visai gal ten ne taip ir baisu.
-Užsiminėte, kad klounai gydytojai vaidina ir seneliams.
-Taip, ir tokių vaidinimų daugėja, nes Europa sensta. Bent jau Austrijoje, kur gyvenu, vis dažniau tenka vaidinti seneliams, o ne sergantiems vaikams.
Kovo 3 -5 dienomis Vilniuje įvyko pirmosios premjeros proto negalią turintiems vaikams. Specialiai jų poreikiams pritaikytą spektaklį „Keliaujantis klounų oprkestras" vaidino trys organizacijos „Raudonos nosys - Gydytojai klounai" artistai: Marija Baranauskaitė, Kazimieras Beniušis ir Algirdas Urbonas, Lietuvos Gydytojų klounų meno vadovas.
„Keliaujantis klounų orkestras" rodomas ne teatro salėje, bet saugioje vaikams aplinkoje - dienos centruose ar kitose vaikų ugdymo įstaigose, kur vaikai susitinka kiekvieną dieną. Siekiant sukurti artimą ryšį auditorija taip pat nėra didelė - ne daugiau nei devyni žiūrovai. 2015 metais Lietuvoje planuojama parodyti 16 spektaklių.
Spektaklio rėmėjai - Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa", Lietuvos kultūros taryba, arbatos gamintojas UAB „Acorus Calamus".
