Danų teatro grupė „Hotel Pro Forma" yra įsikūrusi Kopenhagoje. Vadovaujama režisierės Kirsten Dehlhom, ji nuo 1985 metų sukūrė daug vizualių teatrinių ir teatriškų pasirodymų. „Hotel Pro Forma" teatras vadinamas paroda, kuri skolinasi teatro pasaulio estetiką, ir teatru, kuris naudoja parodos estetiką tam, kad atkreiptų įdėmų žiūrovo žvilgsnį.
Kovo 21 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks Kirsten Dehlhom režisuoto spektaklio „Kosmosas+" premjera Šį darbą menininkė vadina vienu didžiausių kūrybinių iššūkių. Spektaklio kūrimas prasidėjo 2012-ųjų pabaigoje „Hotel Pro Forma" dirbtuvėse Kopenhagoje. Delholm su jungtine Lietuvos ir Danijos kūrybine grupe daugiau kaip metus formavo būsimo spektaklio vaizdinius, muziką ir dramaturgiją.
Kalbamės su „Hotel Pro Forma" įkūrėja Kirsten Dehlholm.
Danų kritikas Erikas Exe Christoffersenas jau prieš kelis dešimtmečius „Hotel Pro Forma" išeities tašku pavadino „formą ir taisyklingumą". Tai teatras be scenos, be įprastų darbuotojų ir be repertuaro. Bet jis visada juda." Kokia buvo Jūsų darbo pradžia?
Prieš įkuriant „Hotel Pro Formą" 1985 m. devynerius metus dirbau „Vaizdų fabriko teatre" (Billedstofteatret, 1977; Dehlholm buvo viena iš šio teatro steigėjų). Su šia grupe aš įgijau teatro išsilavinimą, nes oficialiai buvau baigusi tekstilę. „Hotel Pro Forma" yra nuoseklus tęsinys. Man tuomet buvo labai įdomu, kaip atrodo žmonės, kokios galimos jų „kombinacijos" su pastatais, aplinka. Nebuvau studijavusi meno istorijos, teorijos, todėl visą laiką vadovavausi intuicija. Nekenčiau tradicinio teatro, todėl pirmieji darbai gimė skirtingose erdvėse, dažnai muziejuose. Žmonės buvo kaip instaliacijos, nebuvo jokio jų dialogo. Dar ilgą laiką aš teatro vengiau - jis pilnas lūkesčių, o aš tų lūkesčių nepateisinu. Kiekviena iš viešų vietų turi savo taisykles, tradicijas, aurą, ir tai tampa neatskiriama žiūrovo dalimi - jos į save įtraukia žiūrovus. Pasirinkdama erdves, aš tarsi inkorporuoju į jas savo kūrinius. Šalia to yra ir architektūra, ne tik tradicija ir istorija. Tai labai svarbus faktorius.
Kokia tuomet buvo situacija Danijoje? Kodėl atsirado reikmė būtent tokiems meniniams procesams?
Tais laikais Danijoje menininkai mėgo įvairius hepeningus. Tuo metu jie buvo politiškai angažuoti, siekė politinio turinio. Aš neįsitraukiau į politiką, bet buvau feministė. Savo mene aš feminizmo neskleidžiau, bet suvokiau, kad esu feministinių pažiūrų.
Kadaise Jūs žavėjotės Tadeuszo Kantoro, Roberto Wilsono kūryba. Ar šiandien yra menininkų, kurie Jums taip smarkiai imponuotų?
Egzistuoja nemažai menininkų, kurie mane žavi, bet tokių, kurie įkvėptų, deja, nedaug. Šiandien vienu didžiausių teatro menininkų laikau Romeo Castellucci.
Pirmąjį spektaklį „Terra Australis Incognita" parodėte Kopenhagos nacionalinio muziejaus salėje. Vėliau erdvės keitėsi (atviros erdvės, miestų aikštės, laivų statyklos aikštelė, prekių sandėlis, didelės parduotuvės, industriniai plotai, muziejai, privačios erdvės). Jūs „plėtėtės" į kitus miestus, valstybes. Koks buvo pagrindinis principas jūsų vadinamųjų „paveikslų-mįslių"?
Man visą laiką įdomu atsidurti kitoje erdvėje ir sugalvoti, kaip tą erdvę paversti nauja. Juk kiekviena nauja erdvė reikalauja naujų taisyklių, naujo požiūrio taško, ir tuo pačiu ji daug suteikia kūriniui. Teatre egzistuoja kitos taisyklės, kitos konvencijos. Aišku, pats teatras yra vieta, tinkama transformacijai. Teatre egzistuoja kiti iššūkiai. Tradiciniame teatre žiūrovai sėdi salėje, žiūri į sceną ir tikisi, kad juos „užims", kad jie maloniai praleis laiką. Yra daug nusistovėjusių tradicijų „kaip statyti spektaklį", publika nusistovėjusi... Kūrybiniame procese turiu atsižvelgti į visus šiuos faktorius, kovoti su jais, apeiti juos. Visus šiuos veiksnius stengiuosi kuo geriau panaudoti. Tam, kad galėtum parodyti tai, kas tau iš tikrųjų rūpi, turi prasibrauti pro visa tai - teatro repertuarą, žmones, tik tuomet gali pasakyti tai, kas tau rūpi. Net jeigu pasirenki neteatrinę erdvę, ji taip pat turi savus reikalavimus ir iššūkius. Jei vieta nežinoma, pirmiausia, reikia pranešti, kad ta vieta yra atvira publikai ir joje kažkas įvyks. Joje egzistuoja praktiniai sunkumai: nėra didelių galimybių sceninei įrangai, turi kažkaip suktis. Kita vertus, ta erdvė yra tarytum skaidresnė, atviresnė kūrybiniam procesui, menui.
„Hotel Pro Forma" - institucija ar teatras?
Institucija. Labai sunku apibūdinti. Tai yra kompanija, laboratorija, kurioje mes ieškome, tiriame. Tai - žvaigždynas.
Ką Jums apskritai reiškia teatras?
Išgirdus žodį „teatras", pirmos mintys - tekstas, aktoriai, vaidinantys personažus. Iš anksto parašytą pjesę aktoriai išmoksta ir vaidina istoriją, kuria siužetą, yra emocijos, psichologija... Scenografija, kostiumai, šviesos... Spektaklio trukmė (Lietuvoje spektakliai žymiai ilgesni, nei Danijoje).
Ir aišku, yra režisierius, kuris nusprendžia, kaip turi atrodyti šitas spektaklis. Tikėkimės, dar yra publika. Tai yra konvencinis teatro apibrėžimas. Aišku, yra ir kitokių variantų. Jau apie 15 metų, bent jau Danijoje, yra ne viena trupė, kuri eksperimentuoja, ieško kitokių prieigos būdų. Žmonės apskritai žaidžia su teatro koncepcija „kas tai yra?". Manau, kiekviename žmoguje glūdi poreikis ar net godulys pasakoti, vaidinti istorijas. O daugybė jaunų žmonių nori būti aktoriais. Jų žymiai daugiau nei tų, kurie nori žiūrėti spektaklius. Šis poreikis vaidinti pasireiškia nuo pačios mažumės ir įgauna įvairias formas. Danijoje - bet manau, ir kitur - egzistuoja toks reiškinys: vaikai nusiperka kostiumus, apsirengia, keliauja į mišką ir ten vaidina, pavyzdžiui, kaunasi su mokytoju... Ir taip kiekvieną šeštadienį sekmadienį. Tai jau tradicija. Esmė, kad nuo pat vaikystės jau yra troškulys vaidinti.
Bet kodėl visa tai pasikeičia, pamažu dingsta noras vaidinti?
Yra daug kitų dalykų, kur gali būti išreikštas tas žaismingumas. Su amžiumi žmogus vis daugiau atsiduoda darbui, kažkokiai veiklai, bet žaismė, pavyzdžiui, egzistuoja internete. Aišku, internetas taip pat labiau tinka jauniems žmonėms. Su amžiumi žmogus truputį atsitraukia ir pradeda įdėmiau stebėti gyvenimą: tegul jauni žaidžia, aš pažaidžiau.
Kokios literatūrinės medžiagos Jus domina? Kaip pasirenkate temas? Esate kūrusi ir su neūžaugomis („Snieguolės paveikslas", 1994), su neprofesionalais... Nuo ko priklauso toks platus Jūsų diapazonas - tiek vaizdinių, tiek pasirenkamų temų?
Aš esu smalsus žmogus. Pasaulis pilnas įdomių temų, jos visos supa mus. Kartais viena tema tarsi sublyksi ryškiau, ir aš tada ją čiumpu. Yra daugybė temų, kurios mane domina nuo kūrybos pradžios, pavyzdžiui, dvyniai, antrininkai, perspektyva, gravitacija... Tai, kas nuolat vyksta pasaulyje, taip pat veikia. Man labai svarbus humoro jausmas.
Kodėl būtent „Kosmosas"? Kodėl „Kosmosas+"?
Kosmosas buvo, yra ir bus amžinai. Aš nebuvau kosmoso fanatikė, bet susipažinau su vienu mokslininku, kuris pasakodamas apie jį, rodydamas įvairias nuotraukas degė neįtikėtinu entuziazmu. Ir mane tai pavergė. Mane užkrėtė kosmoso grožis, paslaptis. Po kokių metų, kai Audronis Liuga pasiūlė statyti spektaklį vaikams, čiupau šią temą.
„Kosmosas+" dėl to, kad kosmosas yra tiesiog reiškinys, tai nėra pavadinimas. O „Kosmosas+" - jau yra pavadinimas. Tai nėra tik apie tai, kas vyksta kosmose, bet ir apie dalykus, kurie vyksta mūsų gyvenime.
Sakoma, kad viskas, kas yra kosmose, yra ir žmoguje. Kaip Jūs suderinate kosmoso beribiškumą su žmogaus kūniškumu, jo galimybių ribotumu? Statydama „Kosmosą+" Jūs tarytum atskleidžiate didelę paslaptį?
Aš nieko nederinu. Kosmosą apskritai labai sunku suvokti, bet žmogiškas smalsumas skatina vis tiek nesiliauti. Aišku, mokslininkai supranta daugiau negu aš, bet manau, kad mes esame milžiniškos paslapties dalis. Manau, kad yra kažkas didesnio už mane. Mes galime galvoti apie kosmosą, jo beribiškumą, tada pažvelgti į karą Sirijoje ir suprasti, kad tarp žmonių nėra jokios tvarkos, pusiausvyros. Visa tai, kas yra visatoje - paslaptis, mįslė, bet tuo pačiu ir faktas.
Įprastai nusipelnę menininkai vengia spektaklių „vaikams" ar „paaugliams". Jūs tai darote entuziastingai. Ar tai vien dėl misionieriškų paskatų - mokslo populiarinimo?
Visus mano spektaklius gali žiūrėti vaikai, nors jie ir nebuvo jiems statyti. Vaikai gali pamatyti kažką, ko nesupras, bet jie daug ką įsimins, negalės pamiršti. Kai pradėjau galvoti apie kosmosą, supratau, kad pati esu vaikas. „Kosmosas+" yra tikrasis iššūkis. Kaip pastatyt spektaklį, kurį oficialiai vadini „spektakliu vaikams nuo devynerių metų"? Kai prieš pusantrų metų pradėjau ruoštis šiam pastatymui, man reikėjo daug skaityti, ruoštis, kad suprasčiau, apie ką bus šis spektaklis. Kai rašėme scenarijų, mūsų pačių išeities taškas buvo susidomėjimas, susižavėjimas tuo kosmosu, bet visą laiką galvojome apie vaikus, tai svarbus faktorius.
Tai nėra vaikiškas spektaklis. Jis sudėtingas. Aš nebijau į savo scenarijų įtraukti tokių sakinių, kuriuos nepaprastai sunku suvokti, bet aš tikiu, kad pats reginys atsvers tą sudėtingumą. Įprastai knygose apie kosmosą, pavyzdžiui, „Nuostabi Gustavo kelionė į visatą", istorija „įvyniota" į naratyvą, ir skaitydamas tą istoriją tu sužinai apie kosmosą, visatą, bet tas kosmosas yra bendro naratyvo dalis. Tai - įprastinis būdas. Aš siekiu kitko. Man pats kosmosas yra istorija. Aš nusprendžiau, kad turi būti mokslininkai, kurie pasakoja apie tai, ir berniukas. Jeigu tu esi vaikas, gali tapatintis su berniuku. Aišku, yra ir mergaitė, bet ji turi labai mažai teksto. Berniukas yra vaikų vedlys šiame spektaklyje. Jis turi būti labai protingas. Šiaip vaikai labai dažnai tokie ir būna. Pavyzdžiui, Rasa Rapalytė sakė, kad jos vaikas žino apie Husarą, Baltąsias nykštukes ir t. t. Vaikai pasižymi smalsumu ir patys susiranda kelią prie žinių.
Šiame spektaklyje darau tai, ko paprastai nedaryčiau. Čia pakankamai daug iliustracijos. Pavyzdžiui, kalbama apie gravitaciją ir numetamas akmuo. Taip niekada nedaryčiau, bet vaikų spektaklyje toks „vaikiškumas" neišvengiamas.
Kokią vietą Jūsų teatre užima aktorius?
„Kosmose+" pasakojama apie kosmosą ir apie kasdieninį gyvenimą. Kai aktoriai pasakoja apie kasdienį gyvenimą, jie labiau priartėja prie tradicinio teatro. Šiame spektaklyje aktoriai nėra tik personažai. Kiekvienas jų savo veikėjus yra apmąstęs kaip žmones - kokie jie yra. Nors aktoriai ir reprezentuoja savo veikėjus, bet jie yra gyvi žmonės.
Dirbate su pačiais įvairiausiais pasaulio žmonėmis. Kuo išsiskiria lietuvių aktoriai?
Aktoriai visur vienodi. Jiems patinka klausti, kodėl aš turiu daryti viena ar kita? Man teko puikūs aktoriai, kurie priima mano metodą, kuris vis tiek yra kitoks. „Kosmose+" aktoriai turi paklusti visai kitoms taisyklėms: muzika, po jos - pauzė; kad muzika suskambėtų, reikia atsižvelgti į techninius dalykus. Paprastai jiems nereikia apie tai galvoti. Miela iš jų pusės, kad jie sutiko su tokiomis taisyklėmis. Galima sakyti, kad šie aktoriai yra kaip dainininkai, kurie turi laukti, kol dirigentas jiems parodys, kada įstoti. Paprastai aktoriai dirba su emocijomis, jos liejasi per kraštus, jas reikia išlaikyti per visą spektaklį. „Kosmose+" - taip pat, bet jie negali visą laiką kalbėti.
„Kosmose+" veiks ir pora vaikų. Vaikus Jūs įtraukiate nuo pat savo pirmųjų spektaklių. Vaikų sakomi tekstai visada suteikia naujo skambesio, tačiau dramos teatre vaikų paprastai yra vengiama. Ar Jūsų spektakliuose dalyvaujantys vaikai supranta Jūsų kuriamą teatrą?
Kiekvienas vaikas sukelia emocijas, kai mes jį matome. Mums vaikai įdomu. Jie mus žavi, nes sugeba būti scenoje. Vaikai yra maži žmonės, ir jie galbūt spektaklyje daro tai, ką darytų ir suaugę, bet tuo pačiu jie yra vaikai. Toks dvilypumas. Niekas iki galo negali suvaldyti to vaiko. Jie padaro kažką, ką daro būtent vaikai. Vaikams patinka būti kažko didelio dalimi. Vaikai ambicingi.
Jūsų spektakliuose svarbi ne tik muzika, bet ir architektūra, vizualusis menas, šokis. Kaip paskirstote prioritetus?
Pradedu savo darbą nuo vaizdo, nuo erdvės. Pirmiausia reikia žinoti, kur visa tai vyks, kokioje erdvėje veiks atlikėjai. Kai statau spektaklius su „Hotel Pro Forma", muzika būna originali, sukurta specialiai tam pastatymui. Bet vaizdo koncepciją aš jau būnu sumaniusi iki muzikos. Kompozitorius paprastai žino trukmę, kiek viena ar kita scena apytikriai truks. Yra ir kitas darbo būdas, kai statant operą vaizdų partitūrą diktuoja muzika. Bet net dirbdama, pavyzdžiui, su Wagnerio medžiaga, aš dirbu su vaizdų dramaturgija. Man ji svarbiausia.
Kiek įtakos Jūsų kūryboj turėjo ar turi Rytų kultūros?
Ne itin daug, bet Japonija mane žavi savo estetika.
Jūsų spektakliai tarytum sukuria reikšminę tuštumą, kurią žiūrovai gali papildyti savo pačių prasmėmis ir suvokimais. Kiek Jums svarbi žiūrovo integracija į kūrinį?
Jūs pati atsakėte į klausimą. Paklysti, pasimesti toj vaizdinėje tuštumoje - labai gražu. Pasiklysti ir atrasti save. Jeigu negali atrasti savęs, turi įsikibti į savo kaimyną. Jei pasiklysi, svarbu, kad kiltų noras visa tai aptarti. Labai svarbu, kad vyktų komunikacija tarp žiūrovo ir kūrinio. Tai rūpi kiekvienam kūrėjui. Dėl to ir reikia ilgai dirbti.
Pažvelgus į Jūsų padėjėjų sąrašą, stebina žmonių gausa. Kokiu principu atrenkate savo pagalbininkus?
Pradžioje, kai gimsta idėja, išsirenku kelis žmones, be kurių darbas nebūtų įmanomas, nes reikalingas jų talentas, žinios, gebėjimai. Kiekvienam projektui reikalingi kiti žmonės, kitokio pobūdžio žinios, nes projektai labai skiriasi. Paprastai kiekvienas projektas pritraukia kitus žmones. Taip būna su pagrindine kūrybine grupe. Aktoriai - kitas klausimas. Dirbant svetur atlikėjai paprastai jau būna parinkti. Pavyzdžiui, su tuo pačiu šviesų dailininku aš jau dirbu 25 metus. Tačiau jau trejus metus „Hotel Pro Forma" vykdo programą, kurioje dalyvauja studentai iš įvairių šalių. Tai būna jų stažuotės: pavasarį ir rudenį po keturis mėnesius. Dirbti su studentais labai puiku, nes jie padeda kūrybiniame procese: pasiūlo įdomių kūrybinių idėjų, renka medžiagą. „Kosmosas+" ypač reikalavo kūrybingumo, nes viską reikėjo sukurti - tekstą, vaizdus, muzika. Tai didelis darbas, todėl ir pagalba buvo labai reikalinga.
Dar likus nemažai laiko iki premjeros Jūs jau žinote tikslią kūrinio trukmę. Pavyzdžiui, „Kosmosas+" truks 1 val. 17 min. Neįtikėtinas tikslumas. O jeigu aktorius viena minute ilgiau lips kopėčiomis? Dramos teatre, kuriam būdinga atvira improvizacija, toks tikslumas neįmanomas.
Tik linksmumo dėlei aš pasakiau, kad bus 1 val. 17 min. Paprastai mano pastatymai trunka 1 val. 20 min. Tiek laiko normalus žmogus sugeba išlaikyti dėmesį.
Per daugiau kaip tris dešimtmečius nuo Jūsų darbo pradžios (pirmieji performansai buvo sukurti 1977) pasikeitė visos technologijos. Kokius procesus Jūs stebite šioje srityje?
Aš daugiau esu „juostos" žmogus, o ne „skaitmenos". Liūdna, kad gerai neišmanau technologijų. Aišku, visos jos vystosi, „teka" jaunų žmonių kraujyje. Visi nauji dalykai teatre yra vienodai geri ir vienodai blogi. Visi pasikeitimai - ir blogi, ir geri. Man technologijos yra įrankis, instrumentas, su kuriuo galiu „žaisti". Bet visa tai aš naudoju labai atsargiai, nes jeigu pastatyme bus daug technologijų, gali pasidaryti labai nuobodu. Į tai reikia pažvelgti kūrybingai. Technologijas reikia dozuoti. Dažnai statydama spektaklius neturiu tinkamų technologijų, bet privalau sukurti įspūdingai atrodančius dalykus. Ypač įdomu, kai sukuri prasmingų dalykų, neįmanomų pasiekti be technologijos. Pavyzdžiui, visiškai pakeisti balsą. Bet kiekvieną kartą reikia suderinti šį „mišinį" - aukštas technologijas su itin žemiškomis, žmogiškomis, kaip aš sakau, „juostinėmis". Būtent tai ir yra daroma „Kosmose+". Lietuvoje technologijos gal nėra išsikovojusios savo vietos teatre, jų pilna koncertuose, dizaino parodose ar pan.
Iš kur semiatės jėgų be atvangos leistis į sudėtingiausias keliones - naujus nuotykius proto laivu?
Reikėtų paklausti mano mamos. Kiekvienas pastatymas ir yra mano energijos, įkvėpimo šaltinis. Aš pasikraunu nuo iššūkių. Retsykiais planuoju atostogas. Didžiąją kūrybos dalį labai įdomu dirbti, nes susitinku labai daug įdomių žmonių, o tai suteikia daug jėgų.
Kai kurie Jūsų kūriniai vadinami projektais. Ar Jums neatgrasus šis žodis?
Vienas mano itin mėgstamas danų poetas Sørenas Ulrikas Thomsenas yra pasakęs: „Kai išgirstu žodį „projektas", noriu apsivemti". Aš, išgirdusi šį žodį, gal apsivemti ir nenoriu, bet suprantu, ką jūs turit omeny. Man asmeniškai šis žodis daugiau asocijuojasi su tuo, kas niekada nesibaigs: „kažkas kažką" projektuoja, o galutinio rezultato nėra.
Su režisiere bendrauti padėjo vertėja Ieva Toleikytė
