Rengiamos knygos apie teatro ir kino aktoriaus Algimanto Masiulio gyvenimo bei kūrybos kelią fragmentas. Ištraukos iš pokalbio su aktoriais, Panevėžio dramos teatro kolegomis Stasiu Petronaičiu ir Regina Zdanavičiūte bei režisieriumi Gyčiu Padegimu.
E. Markevičiūtė: Kada ir kaip jūs susitikote?
S. Petronaitis: Labai seniai. 1951 m. buvau priimtas į aktoriaus etatą, vadinasi, jau buvau baigęs studiją. Algimantą Masiulį pirmą kartą pamačiau 1948-aisiais. Jis prieš metus buvo gavęs etatą ir jau vadinosi artistu.
E. M.: Ar jūs iš karto susidraugavote? Ar artėjote vienas į kitą po truputėlį?
S. P.: Po truputuką. Esame skirtingi, bet kai kurios jo charakterio savybės jau tada man buvo įdomios. Vėliau, ypač senatvėje, jis gerokai pasikeitė.
E. M.: Pabandykite prisiminti ir apibūdinti jo jaunystės ir vėlesnio laikotarpio charakterio pokyčius.
S. P.: Vargu ar aš tai padarysiu...
G. Padegimas: Labai įdomu, koks jis buvo. Jaunystėje aš jo nepažinojau. Papasakokit.
S. P.: Išplėtęs akis lakstydavo po teatrą... Vilkėjo rudas kelnes su dviem lopais, po vieną ant kiekvienos sėdynės pusės. O aš turėjau baisiai išsitampiusius sportinius treningus, kurių užpakalis beveik žeme vilkosi.
G. P.: Dabar tai būtų labai madinga.
S. P.: Tada tiesiog neturėjom kuo apsirėdyti.
R. Zdanavičiūtė: O aš atsimenu: jis buvo labai jaunas. Aš už jį keleriais metais vyresnė, kai jis atėjo, jau buvau kažką suvaidinusi. Ir mes gyvenome viename name.
S. P.: Netgi viename bute.
E. M.: Bendrabutyje?
R. Z.: Prie senojo tilto buvo toks mūrinis raudonų plytų namas, kurį atidavė teatralams. Ten ir Šulgaitė, ir mes visi įsikūrėm. O su Masiuliu atsidūrėme viename bute, kurį sudarė du kambariai ir bendra virtuvė. Tada drauge gyveno ir jo mama. Paskui mes ten ir poras susiradom, ir susituokėm... Viskas vyko tame name... Raudonų plytų...
S. P.: Kai mes atėjome į teatrą, anuometinį jaunimą buvo galima suskirstyti į dvi grupes. Kai kurie suprato aktoriaus profesiją truputį kitaip negu Algis ir aš. Jiems rūpėjo kavinės, „artistiškas" įvaizdis, žiūrovų pagyros. Kartais tokį pagėrusį artistą matydavo ir ant tvoros „kabantį". Esame nevienodi, bet jau tada pastebėjau mūsų su Algiu bendrą bruožą: gailėtis žengus negerą žingsnį. Žvelgiant į kitus, buvo aišku, kad jiems tai nerūpėjo: pasigers, vaidins neblaivūs - ir jokios atgailos, jokio sąžinės graužimo. Tikriausiai jau tada mes abu buvome paliesti Miltinio mokymo apie teatrą: kad tai nėra eilinis gyvenimas, bet misija, dvasinės sferos išraiška, tam tikras fenomenas. Taip ir pradėjom dažniau susitikinėti. Kai gavau pirmą algą, visą pragėrėm „čystai". Ir, žinoma, kalbėjome tiktai apie teatrą. Tada tai tikrai tik apie teatrą. Paskui, kai po pusmečio išėjau į armiją, jis vienintelis man rašė laiškus... Juose atsirado žodis, kuris ir vėliau, senatvėje, dažnai figūruodavo jo laiškuose ir mūsų pokalbiuose - atsakomybė. (...)
Kai grįžau iš armijos, radau jį jau pasikeitusį. Per tuos trejetą metų jis buvo suvaidinęs keletą vaidmenų, jau buvo artistas... Man reikėjo ką nors daryti, savotiškai vytis. Jaučiau įpareigojančią nuostatą - nenorėjau būti už jį menkesnis artistas. Vėliau suvaidinau Ivanovą (A. Čechovo „Ivanovas", 1960), kuris buvo mano vaidmuo - aš jį labai jutau, jis turi daug mano paties savybių: depresyvus, liūdnas, kaip įprasta XIX a. rusų inteligentui, retsykiais besiguodžiantis draugui ir vis galvojantis apie mirtį. Atvirai kalbant, aš iš tikrųjų dažnai galvoju apie mirtį. Nieko nuostabaus aš čia, gyvenime, nerandu... Algis galvojo visai priešingai: iki galo gerbė ir mylėjo gyvenimą. Jis labai norėjo gyventi.
G. P.: Jūs, be abejo, tomis temomis ir diskutuodavote?
S. P.: Taip, tai būdavo mūsų temos: skirtumai tarp teatrų, režisūros principų. Apie tai mes dažnai bariuke prie stikliuko „varydavom" iki galo...
E. M.: Ar jūs šiais klausimais sutardavote?
S. P.: Mus domino ieškojimo, disputo fazė. Ir mes jau tada buvome paliesti Miltinio teroro. Atmenu, vieną sykį Algis kalbėjo: „Stasyti, pagalvok, koks laimingas yra vairuotojas. Arba koks nors duonos kepėjas - jo niekas nenaikina. Nenaikina! Jeigu Miltinis dabar mane pagirtų, aš viską padaryčiau. Aš Dievu būčiau! O jis mane muša ir muša... Iš tikrųjų Algis nemažai gavo „per galvą". Miltinis pasižymėjo viena savybe: ne itin mėgo protingus žmones. Aš Algį laikiau ir laikau labai protingu. Tarp aktorių nesu sutikęs kito tokio išsilavinusio, išmanančio dailę, muziką. Jis toks buvo vienintelis. Gal nesutinku...
G. P.: Jis vis jautė norą pažinti, važiuoti, skaityti. Turėjo tikrą vaiko smalsumą. O vieną kartą pasakė: XIX amžiaus baudžiauninkas už mane laimingesnis. Jam duotame gyvenime buvo aiški vertybių sistema: ko norėti, kur eiti, kas jo viršininkas. Sekmadienį - į bažnyčią! O čia žmogus visą laiką turi rinktis, spręsti tą prakeiktą dilemą: kaip gyventi? Ką daryti? Kiek pamenu iš mūsų pokalbių, tai jį kankino... (...)
Aš iš jo mokydavausi sistemingai prusintis. Pirkdavau knygas - turiu įvairiausių autorių kūrinių, kurių iki šiol neperskaičiau. (...) Algis iš tikrųjų sistemingiau, nuodugniau tai darė. Skaitė graikų literatūrą. Aš viską dariau labai pripuolamai, gal tik po armijos atsirado daugiau protelio - jau atidžiau rinkdavausi, atmesdavau, kas man nereikalinga.
E. M.: Jis yra pasakęs, kad laiko save nemokytu žmogumi, turėdamas omenyje, kad negavo akademinio išsilavinimo. Bet žinojo daugiau už bet kurį akademiką.
S. P.: Jis sugebėjo mąstyti. Stebėdamas ir klausydamas jo interviu per televiziją ar radiją, visada žavėdavausi gebėjimu formuluoti mintį ir, svarbiausia, turėjimu ką pasakyti. Jis, galima teigti, mėgo „švarą" savo galvoje. Aš kartais prarasdavau pusiausvyrą, pasiduodavau emocijoms. Algis buvo „stamantresnis", remdavosi intelektu. (...)
Pamenu vieną epizodą repetuojant „Komivojažerio mirtį" (A. Millerio „Komivojažerio mirtis", 1958). (...) Banionis eidamas sako tekstą: „Ak, tie prakeikti supinatoriai. Prakeikti supinatoriai." Ir: „Drauge Miltini, aš nežinau, kas yra tie supinatoriai." Miltinis: „Banioni, jis čia turi galvoj tuos kapitalistus, kurie išsunkia jį kaip citriną." Toliau tęsiame repeticiją. O Algis mėgo tikslumą. Jis parėjęs namo pasižiūrėjo į žodyną ir atėjęs į rytinę repeticiją sako: „Drauge Miltini, aš žiūrėjau žodyne: supinatoriai yra įdėjimai, įklotai plokščiapadžiams." Miltinis: „Durniau! Glušas!" Nutraukė repeticiją: „Kad aš daugiau negirdėčiau nesąmonių!" O jis buvo teisus, tas Algis... (...)
G. P.: Kaip jūsų visi aktoriai būtų atsivėrę, jeigu nebūtų buvę tokios baimės atmosferos. Juk žmogus negali kūrybiškai atsiskleisti bijodamas. Na, negali... (...)
S. P.: Aktorius nieko negalėdavo pasakyti. Nes jis (Miltinis) prisakė: prašau tik vykdyti mano nurodymus. Aš kalbuosi vien su protingesniais. Čia apie Miltinį šiek tiek nukrypom, bet tai ir su Algiu susiję (...)
E. M.: Labai gerai. Atmosfera labai svarbu.
S. P.: Iš tikrųjų jis (Miltinis) man buvo Dievas - iki kokių 55-erių metų, beveik iki pat išėjimo. Jis tada buvo darbingas, kūrybingas. Man atrodė, jog viskas, ką jis daro, yra teisinga. Jeigu „kala" aktorių, vadinasi, yra už ką. Galvodavau: tikriausiai jis „perspaudė"... Gaudydavausi situacijose ir vis teisindavau šefo metodus. (...)
Kaip jis mus mokydavo: nenorėkit garbės, viskas ateis savaime, būkit kuklūs... Per pobūvius po premjeros kalbėdavo vienas, niekas iš mūsų nedrįsdavo įsiterpti. Degtinę gerdavom, bet ty-y-y-liai... Paliepia Miltinis išeiti, ir visi išeina. Bet vieną kartą... Aš šito niekam nesu sakęs... Nežinau, ar verta...
E. M.: Verta.
S. P.: Aš nežinau, ar Algis tada dalyvavo. Vieną kartą „baliavojom" pas Miltinį, jis smarkiai išgėrė - galėdavo labai daug pakelti. (...) Miltinis gėrė, dainavo „Lia kukarača", buvo apsiavęs šlepetėmis. Dalyvavau kartu su vyresniaisiais aktoriais, buvau dar jaunutis, tik atėjęs į teatrą, nieko doro nesuvaidinęs. Staiga Miltinis nusiauna savo „tapkę", uždeda koją ant kojos ir sako: „Bučiuokit!" Ta jo koja tokia šlapia, prakaituota... Ir, prisimenu, visi (...) vyresnieji klaupėsi ir bučiavo tą jo prakaituotą koją... (...) Atėjo mano eilė. Man, kaime išaugusiam berniukui, toks pažeminimas buvo per didelis. Aš stovėjau ir žiūrėjau. Miltinis: „Tu nebučiuoji?" Ir štai tą gestą (pagrasė pirštu) visą laiką atmenu ir atmenu... (...) Gyvenimą reikia parodyti tokį, koks jis yra. (...) Jeigu tu apie jį rašai ne viską, aš tai vadinu „nugenėjimu". Kai aprašant paliekamas tiktai gražus ir status kamienas, yra „ne tas". Gyvenimas šakotas, įvairus, tegul toks ir lieka. Iš Miltinio neatimsi jo genialumo, jeigu štai tokį dalyką apie jį papasakosi.
R. Z.: Ne, jis būdavo laimingas, jam tai patikdavo. Jis pats sakydavo: „Aš tai pasiutęs..."
G. P.: Aš esu už jį (Masiulį) jaunesnis, bet man buvo gaila, kad jis tos baimės sutraumuotas. Ji jautėsi visame kame, kiekviename žingsnyje: režisieriaus ir viršininko baimė. Tai buvo tiesiog įskiepyta. Iš vienos pusės - noras, kad žmonės jį matytų, girdėtų, o iš kitos - toks įspūdis, kad tik pasakius žodį jį iš karto galima užmušti. Jo žmogiškoji laisvė, orumas buvo labai pažeisti. Dėl to Miltiniui esu labai nedėkingas. Atvirai sakau savo studentams: aš nežinau, ar žmogus turi teisę net dėl didelio meno sutraumuoti šitiek žmonių, atvirai kalbant, nuvaryti į kapus. Mano supratimu, neturi. Nė vienas menininkas nėra toks didelis, kad galėtų taip elgtis su kitais žmonėmis. Tu gali jiems siūlyti, juos mokyti, bet negali terorizuoti ir traumuoti. Esu turėjęs mokinių ir dabar jų turiu, bandau perduoti žinias, statau spektaklius, bet neturiu teisės uzurpuoti jų gyvenimo sferų. Tada kyla klausimas: kam to reikia? Juk menas yra laisva kūrybinė žmogaus išraiška. Žiūrint į Algį, jautėsi tas paradoksas...
S. P.: Mačiau jo vaidmenis Kaune. Jis daug geriau vaidinio negu pas mus.
G. P.: Jis atsipalaidavo.
E. M.: Bet jo dvasioje vis tiek slypėjo baimė. Jis labai pyko, kad niekaip negali jos iš savęs išguiti.
G. P.: Kartais jis būdavo kaip mažas vaikas. Labai mane juokindavo sakydamas: „Tai kaip čia yra: Masiulis visada laiku ateina, Masiulis tekstą moka... O kitas gali ne laiku ateiti ir jam nieko... O aš tai visą laiką einu tik laiku..." Jis niršdavo, kad kitas gali sau leisti būti toks neatsakingas. Lyg ant savęs pykdavo, kodėl jis visą gyvenimą toks atsakingas.
S. P.: Atsakomybę jis jautė iki pat galo. Panevėžyje buvo kolektyvo išrinktas profsąjungos pirmininku. (...) Daugelis buvo rinkti, bet kai išrinko Masiulį - kaip jis dėl žmonių stengėsi, ėjo, prašė... Gavo butus. Kitam vis tiek, o jis jautė atsakomybę dėl to, kad jį išrinko. Jis turėjo labai ryškų padorumo suvokimą.
R. Z.: Stasy, reikia dar pasakyti, kad jis niekada nepavydėjo, pavyzdžiui, tau. Visada Petronaitį labai girdavo. Ir laiškuose manęs prašė pasakyti Stasiui, kad jis išėjęs iš teatro ką nors darytų, nepražudytų savo talento. Niekada nebuvo jokio pavydo. O tai labai retai pasitaiko.
S. P.: Dar iki paskutinio skambučio tarp mūsų įvyko įdomus pokalbis. Jis jau išgyveno šešias operacijas, jau buvo diagnozuotas vėžys. (...) Ir jis man sako: „Stasy, žinai, aš prieinu prie veidrodžio - kad tu matytum, koks aš dabar: akys - giliai, giliai ir tokios užgesusios... Nosis pasidarė smaili, o rankos pirštai tokie pliki, tokie be mėsos, be raumenų. Toks aš dabar, Stasy..." Jis pirmą kartą taip save nupiešė, tokiom spalvom... (...)
Jis skambindavo kasdien, beveik jau prieš mirtį. Paskutinis skambutis buvo toks: „Stasy, aš žinau, kad tau skauda nugarą. Tu paimk pieštuką ir rašykis vaisto pavadinimą. (...) Žmogus žemėje neturi kentėti fizinių kančių." Ir padėjo ragelį. Tai buvo paskutinis jo sakinys. Per laidotuves aš lyg ir norėjau kalbėti prie kapo, bet nebuvo progos. Tame jo sakinyje lyg ir įžiūriu metaforą. Tiek prisikamavus jam staiga atėjo mintis, kad žmogus neturėtų kentėti... Jis pridėjo žodį „fiziškai", bet gal turėjo galvoje ką kita... (...)
E. M.: Dabar, kai Algimanto Masiulio nebėra, ko jūs labiausiai pasigendate jį prisimindami? Pokalbių, telefono skambučių, laiškų? Ar ko nors kito?
S. P.: Žmonės savo gyvenimus gyvena atskirai, bet kai jis buvo, jaučiau ramstį, pilnatvę. Tai žmogus, su kuriuo kartu daug pergyventa, daug mąstyta. Ar Kaune, ar kitame mieste, bet jis buvo. Kai pamačiau jį karste, pradėjau svarstyti, kiek dar liko tų, kuriais galėtum pasikliauti. Algiu galėjai remtis intelektualiai, galėjai su juo tartis. Žinojau, kad niekada neduos kvailo patarimo - jis buvo išmintingas žmogus.
R. Z.: Man trūksta lyg ir tokio jo kumštelėjimo. Jis labai mėgo epistolinį žanrą, kai mes išsiskyrėme jam išvažiavus iš Panevėžio, daug rašydavo. Tie laiškai, būdavo, vis ką nors manyje pajudina: paskatina pažiūrėti, paklausyti, pamatyti. Jis rašė labai įdomius laiškus
G. P.: Pastarąjį dešimtmetį mažiau bendravome, nes aš, išėjęs iš Kauno dramos teatro, daug važinėjau, režisuodamas visoje Lietuvoje. Gal tik šiandien, klausydamasis šio pokalbio ir vyresnių kolegų, kurie tiek daug su juo dirbo, supratau, ką reiškė žinojimas, kad yra Masiulis. Žinojimas, kad šiandien jis vėl preciziškai knebinėja kokią nors teksto eilutę, kad, jausdamas didžiulę atsakomybę, tepa ant drobės potėpį. Jis buvo kaip sąžinė, kaip mūsų darbo pagrindas, gyvas įrodymas, kad mūsų profesija dar turi giluminius stulpus. Toje veikloje, statant spektaklius, realizuojant projektus, atrodė, jog yra dar kažkas - tie Drambliai ar Atlantai, ant kurių laikosi pasaulis. Sakyčiau, buvo žinojimas, kad Atlantida dar nepaskendusi. Mes daug dirbome kartu, gal net kiek pavargome vienas nuo kito. Tik laikui bėgant pajunti, kas tai buvo, kiek daug tai buvo!
Kalbino ir parengė Elvyra Markevičiūtė
