Šiemet geriausia nepagrindinio vaidmens dramos aktore tapusi KAMILĖ PETRUŠKEVIČIŪTĖ Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonijoje visus sužavėjo nepaprastu nuoširdumu. Jaunoji aktorė sako tiesiog dirbusi savo mėgstamą darbą ir nesitikėjusi būti kuo nors apdovanota.
„Atrodo, tiek nedaug dar padariau, kad gaučiau apdovanojimą. Bet ne dėl kryžiaus dirbi - dirbi dėl to, kad patinka“, - sako režisieriaus Oskaro Koršunovo auklėtinė.
Kamile, kadangi prasitarėte, kad dar niekam nesate davusi interviu, papasakokite viską nuo pat pradžių, kokių vaikystėje, paauglystėje turėjote svajonių. Ar jau tada norėjote būti aktorė?
Minčių, kuo noriu būti, vaikystėje buvo visokių. Nebuvo taip, kad nuo mažens svajojau būti aktorė. Atsimenu, maža būdama norėjau rišti puokštes - kažkurią dieną skaičiau savo mažiukės dienoraštį ir jame radau sakinį, kad noriu būti floristė. Darželyje mėgdavau dainuoti, Varėnoje lankydavau vaikų popchoro grupę, lankiau ir muzikos mokyklą, tekdavo ir vaidinti.
Man patikdavo būti ant scenos. Man ten būdavo gera, nes galėdavau kalbėti ir nesijaudinti, kad kam nors neįtiksiu ar ne tai pasakysiu. Man atrodė, kad ant scenos galiu pasakyti viską, ir niekas nežinos, ar taip yra iš tikrųjų, ar ne. Dėl to turbūt ir pamėgau teatrą - kaip stebuklingą vietą, kitokią realybę, kurioje gali atvirai šnekėti tai, ko niekam negali pasakyti. Man keldavo nuostabą, kaip tie žmonės taip gali gyventi scenoje, kaip tas viskas, kas lyg atrodo netikra, tampa tikrumu.
Iš tiesų Varėnoje nebuvo daug galimybių žiūrėti teatrą, nedaug kur ir išvažiuodavome, net su ekskursijomis. Šiek tiek tų spektaklių atvažiuodavo gastrolių, bet ne per daugiausia.
Kokią save prisimenate vaikystėje?
Buvau ganėtinai užsidariusi, savo jausmų ir emocijų niekam per daug nereikšdavau, nebent tėvams namuose. Kai būdavo kas negerai, dažniausiai verkdavau ir niekam nieko nesakydavau.
Kokie buvo pirmieji jūsų kaip aktorės žingsniai ir jūsų studijų pradžia?
Buvo labai baisu dėl to, kad nieko nežinojau apie teatrą, ir dėl to, kad vaikystėje jau girdėjau komentarų, neva su tokia išvaizda lipti ant scenos negalima. Man skaudėdavo dėl to, dėl patyčių mokykloje. Buvau įsitikinusi, kad taip ir yra. Nes visi gražūs scenoje. Tos mergaitės tokios mažos, smulkios. Ir iš pradžių buvau pradėjusi galvoti: gal, Kamile, tau ir nelabai ten vieta.
Stoti pasirinkimas buvo į režisūrą arba aktorinį. 2012 metais režisierių kursą rinko Gintaras Varnas, o aktorių - Oskaras Koršunovas ir Aidas Giniotis. Vieną iš dviejų aktorinio grupių pasirinkau atsitiktinai ir tik vėliau supratau, kad patekau į O. Koršunovo. Na gerai, galvoju: Oskaras Koršunovas, tai Oskaras Koršunovas. Su juo beveik nebuvau susidūrusi, tik žinojau, kad tai garsus režisierius Lietuvoje ir pasaulyje. Gal tik vieną jo spektaklį buvau mačiusi, bet nepamenu, kokį.
Atėjau į stojamuosius, buvo labai baisu, stojančiųjų - daugiau kaip 300 žmonių koridoriuje. Ir kas ką daro: ar žongliruoja, ar ką nors kita, vienos merginos, vėliau būsimos mano kurso draugės, koja iki lubų skraido. O aš atėjau su sese ir sėdėjau kampe susigūžusi, galvodama, kiek čia visi daug moka ir kiek daug čia visko reikia mokėti.
Iš pradžių reikėjo parengti etiudą. Kokį etiudą? - galvoju. Kas tas etiudas? Stojamųjų dienomis gyvenau pas sesę bendrabutyje, ir kartu guglindamos maždaug išsiaiškinome, kas tas etiudas. Ir tada: na ką, reikia daryti, ką geriausiai žinau - grybauti.
Stojamųjų diena, iš pradžių bendros užduotys, tada padainavau liaudies dainą ir po to - etiudas. Grybavau be garso, nes labai bijojau kalbėti. Kai paklausė, kodėl be garso, nesugebėjau atsakyti. Nes juk negali atsakyti, kad tiesiog bijai kalbėti.
Dar viename etape man liepė vaidinti ežiuką. Tada buvo tikrai baisu, nes nesi pasiruošęs - etiudą pasiruošti gali, gali dainą, šokį, eilėraštį. O čia improvizacija. Pradėjau vaidinti ežiuką ir girdžiu, komisija juokiasi, ir aš nesuprantu, ar jie tyčiojasi, ar ką nors blogai darau.
Po visų trijų etapų net negalėjau pasižiūrėti į sąrašą, ar patekau. Pamenu, prašiau sesės: Ieva, matyt, nepatekau, eik pasižiūrėt. Ši nueina, pasižiūri, atsisuka - „Patekai.“
Taip įstojau į aktorinį.
Kaip sekėsi bendrauti su kurso draugais?
Iš pradžių, kol nepažinojau, buvo labai sunku - sėdėdavau atokiai nuo jų per tris suoliukus. Vėliau jie man sakė galvoję, kad esu pasikėlusi. O aš jų tiesiog bijojau. Man jie visi atrodė tokie apsiskaitę, daug visko lankę. Net valgyti kartu bijodavau, nusipirkdavau maisto ir eidavau pasėdėti ant laiptukų į Kalnų parką. Bet paskui užkalbino vienas, kitas, pradėjome bendrauti, susipažinau, prasimušiau, o antrame kurse net seniūne tapau. Ir šios pareigos, matyt, man padėjo atsiverti prieš žmones.
Kokios buvo jūsų pirmosios patirtys dirbant ant scenos, tampant tuo tikruoju aktoriumi?
Ant scenos mūsų kursą pradėjo leisti labai anksti, buvome tiesiog į ją įmesti. O patirtys tokios, kad stebuklas, kurį būdama vaikas patirdavau žiūrėdama į sceną, pradėjus mokytis ir susidurti su teatro vidumi, ėmė šiek tiek nykti. Nes supratau, kiek daug turiu atiduoti savęs, kiek daug turiu dirbti ir kad tai nėra lengva. Gailiausia man tuo metu buvo mintis, kad galiu prarasti buvimo žiūrovu teatre stebuklą.
Vis dėlto susiradau ir kitokį grožį. Man labai patinka kalbėti iš tų žmonių, kuriuos vaidinu, pozicijos, stebėti žmones, kad sukurčiau tuos kitus ant scenos. Analizuoti dramaturgiškai įvairias situacijas gyvenime. Taip tarsi susikuriu teisę iš to sau kažką pasiimti.
Ką jums duoda darbas su O. Koršunovu?
Ko režisierius O. Koršunovas išmoko - tai būti tikram, natūraliam ir analizuoti, jeigu įdėmiai klausai, ką ir kaip jis kalba. Jis - santykių meistras, labai tiksliai sugebantis tau suformuluoti santykį su viskuo. Dirbant su juo ir klausantis, ką jis kalba, tampa lengva padaryti tam tikrus dalykus.
Pirmas dalykas, ką O. Koršunovas suteikė - tai gerus specialistus. Labai myliu savo dėstytojus ir esu jiems labai dėkinga. Nes O. Koršunovui kaip režisieriui manęs reikia kaip profesionalios aktorės. O tam, kad tokia būčiau, mane turi kažkas išmokyti. Žinoma, daug dalykų dar ateis vėliau. Bet ir dabar, kai ką nors darau, galvoju, ką pasakytų dėstytojai: ką pasakytų Darius Meškauskas? Ką pasakytų Nelė Savičenko? Visada bandau prisiminti, ko jie mokė, ir taip padaryti.
O. Koršunovas man suteikė laisvę kurti, augti ne tik kaip aktorei, bet ir kūrėjai. Mūsų kursui buvo leista diplominius rengti pagal bet ką - nuo Williamo Shakespeare´o iki modernios dramaturgijos. Niekas niekada nesakydavo „ne“. Būdavo sakoma: jeigu padarysi, sugalvosi interpretaciją - padėsime.
Pakalbėkime apie jūsų vaidmenis - ir tuos, už kuriuos pelnėte Auksinį scenos kryžių, ir ankstesnius. Lera spektaklyje „Šokis Delhi“, vaidmuo spektaklyje „#beskambučio“, iš ankstesnių - Motina „Vestuvėse“. Kuo jie jums artimi?
Leros vaidmuo „Šokyje Delhi“ artimas tuo, kad esu mačiusi labai daug tokių žmonių - apsimetinėjančių, gyvenančių ne savo gyvenimą. Ir jie man šiek tiek juokingi, todėl yra tokia špyga viduje. Apskritai šis spektaklis artimas žinia, kad visi šeši jo personažai - be galo dideli egoistai, ir viskas, kas su jais nutinka, dėl to, kad nesugeba susišnekėti. O nesugeba susišnekėti, nes gyvena gyvenimą pagal tam tikras visuomenės nustatytas taisykles, bando atjausti tai, ko negali („Man labai gaila“, „Ką aš galiu padaryti?“, „Kuo tau padėti?“, „Aš su tavimi!“).
Lera - žmogus chameleonas, jai gerai ten, kur ji gali pasišildyti po kito spinduliais. Ir kartu šiame personaže atpažįstu save - nes yra momentų, kai jauti, kad liežuvis pradeda mesti automatiškai tai, kas nustatyta pagal taisykles, užuot buvęs kartu su žmogumi, užuot pakalbėjęs ir kartu išgyvenęs. „Šokyje Delhi“ visi pliurpia, bet nesusišneka, nes nė vienas nepasako ar nepasielgia taip, kaip norėtų iš tikrųjų.
Vaidmuo spektaklyje „#beskambučio“ yra visiškai artimas, nes tai mano pačios istorija. Motinos vaidmuo „Vestuvėse“ man labai patinka - nors daug teksto nėra, bet reikia įsijausti į tą piktą mamą, sočiai laiko viską vertinti ir būti šitoje absurdiškoje, juokingoje ir kartu žiaurioje situacijoje. Šis personažas man kartu ir labai juokingas, nes esu mačiusi gyvenime daug tokių mamų, nepaleidžiančių savo sūnelio. Gerai, kad žmonės žiūrėdami ši spektaklį pamato save veidrodyje.
Aktoriaus charizma, energija - kaip ją susikuriate?
Kai žinai, ką sakai ir apie ką kalbi, ateina ir jausmas, teisinga energija. Tačiau akistatoje su žiūrovu negaliu vien sėdėti ir laukti, kol man ateis koks nors jausmas, turiu žinoti ir taškus, jausti laiką, kuris scenoje labai svarbus. Kuri spektaklį, dirbi darbą, išsianalizuoji, susidėlioji, bandai suvokti, apie ką kalbi, ir kalbi leisdamas per save. Tada ir išeina ta aktoriaus energija.
Nestoviu prieš veidrodį ir nesitreniruoju specialiai kokių nors frazių - kaip tik labiau viduje bandau pergalvoti, ką turiu pasakyti.
Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonijoje sužavėjote nepaprastu nuoširdumu ir teatrą, teatro žmones pavadinote savo šeima. Kalbėjote, jeigu nebūtų jos, nebūtų ir jūsų.
Labai džiaugiuosi apdovanojimu. Tačiau ne vien man jis priklauso - jis priklauso visiems, kurie kartu dirba - mes juk kuriame kartu, mokomės vieni iš kitų, teatro koridoriuje visada gali paklausti vyresnio kolegos, pakalbėti su juo. Tai yra bendras žinių katilas.
O aš dariau savo darbą ir nesitikėjau būti kuo nors apdovanota, nes man tiesiog patinka tai daryti. Atrodo, tiek nedaug dar padariau, kad gaučiau apdovanojimą. Bet ne dėl kryžiaus dirbi - dirbi dėl to, kad patinka. Ir mėgsti tai, ką darai.
Kaip įsivažiuojate į chaotišką aktoriaus profesijos ritmą? Kaip derinate jį ir poilsį?
Imi ir derini. Būna tuščių laikotarpių, kai nebūna repeticijų, daug spektaklių, tada ir pailsi. Kai būna laisviau, net atrodo: duokit darbo, kaip čia taip, kad jo nėra. Nes kai darbo būna daug, o paskui nebūna, netgi blogai, pradedi vis tiek dirbti su savimi, su tuo, kas yra.
Pasitaiko visų darbuose, kad tinginys pagauna, bet labai retai leidžiu sau „leisti sau“. Teatras visų pirma yra darbas, ir turiu gerbti kolegas. Mano tingėjimas negali jų darbui daryti įtakos. Režisierius irgi ateina turėdamas daug darbų, reikalų, ir tingėti būtų nepagarba jam. Teatras susideda iš daugybės žmonių, ir, viena vertus, taip, tu čia gali būti asmenybė, kita vertus, turi savo darbą atlikti deramai.
Koks teatras patinka jums?
Visoks, nes jis visoks ir yra. Kiekvienas režisierius turi savo kūrimo būdą, kiekvienas savo prieskonį, ir, kai eini žiūrėti jų spektaklio, matai tą prieskonį - vieno ar kito režisieriaus. Tik arba supranti jį, arba ne. Neišskirsiu kurio nors vieno režisieriaus.
Pakalbėkime apie šiandienius teatro žiūrovus, jų kultūrą.
Labai nervina, kai didelėse salėse, išjungus šviesą, matai, kiek daug lempučių dega ant veidų. Tikrai norisi atsistoti ir ką nors pasakyti. Kita vertus, supranti, kad daug yra ir tokių, kuriems įdomu, kurie atidžiai stebi ir žiūri. Nervina, kai žiūrovai vėluoja po pertraukos, po trijų skambučių ar dar ateina pavėlavę su viskio taure.
Prisimenu vieną situaciją Klaipėdoje. Rodėme „Šokį Delhi“. Atsisukusi į žiūrovus turiu ištarti vieną frazę: „Tas, kuris kalba apie mėšlą, pats yra mėšlas. Tas, kuris kalba apie grožį, pats yra grožis.“ Aš pakeliu akis į žiūrovus ir matau vieną moterį įlindusią į telefoną. Aš žiūriu į ją, aplinkui visiška tyla, nes aktoriai jau nebekalba, žiūrovai suklusę. Ir galvoju: pakels ji tas akis nuo telefono, ar nepakels. Juk turi sureaguoti, kad nieko nevyksta. Moteris akių nepakelia. Pasižiūriu į kolegę, pirštu parodau į tą moterį ir ištariu: „Tas, kuris kalba apie mėšlą, pats yra mėšlas.“ Ir ji vis tiek nesureagavo. Maniau, va, sugėdinsiu, kad mes, aktoriai, viską matome. Nepavyko...
Man atrodo, teatras yra kultūringesnė erdvė, į kurią ateini ir pamąstyti, ne tik pasižiūrėti ar pasijuokti, į kurią, man regis, nuo seno buvo įprasta ateiti pasitempus, pasipuošus. Tai žavu ir dabar. Nesakau, kad reikia išsipuošti, bet stebėti teatrą nėra tas pat, kas filmą per televizorių geriant arbatą ir dar tuo pat metu gaminant šaltibarščius.
Kokiame naujame spektaklyje jus bus galima pamatyti?
Tęsiame su OKT spektaklio „Pasikėsinimai pagal jos gyvenimą“ pagal Martino Crimpo pjesę repeticijas. Tai irgi buvo vienas iš mūsų kurso diplominių darbų, kurį nusprendėme atgaivinti. Bus modernus teatras, reikėjo net matematikos išsiskirstyti personažais.
