Aktorė Vilma Raubaitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „#Protestas“ (rež. Žilvinas Vingelis, „Kosmos Theatre“, 2020), Terapijos (rež. Kirilas Glušajevas, OKT, 2017), Cezario Graužinio režisuotuose „cezario grupės“ kūriniuose „Viskas arba nieko“ (2009), „Drąsi šalis“ (2007), „Arabiška naktis“ (2003) ir kt. Apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ kartu su „cezario grupe“ (2003, 2010) ir „Kosmos Theatre“ (2020) bei už vaidmenis spektakliuose „Dr. Faustas“ (rež. Graužinis, „cezario grupė“, 2014) ir „Kaligula“ (rež. Vidas Bareikis, „No Theatre“, 2014). Režisavo spektaklį „UV6“ (2020).
Labiau esate žinoma kaip aktorė, tačiau neseniai pradėjote ir režisuoti. Lietuvoje aktoriai dažnai pasuka režisūros keliu. Kaip manote, kodėl taip yra? Kodėl nusprendėte imtis režisūros?
Kodėl aktoriai sugalvoja režisuoti, nežinau, negaliu kalbėti už kitus, jie patys gali įvardyti vis kitaip. O man neatrodo, kad tai kažkoks kitas kelias ar posūkis, tiesiog kitas matymo kampas, kita perspektyva. Mes su komanda sugalvojame papasakoti istoriją. Tą istoriją puikiai pasakoja būtent tie žmonės, man su jais įdomu, jie pasitiki manimi - tai labai daug. Viena istorija transformuojasi į keletą, kinta, mums vis dar įdomu kartu. Iš to proceso gimsta kažkas nauja, nuo tavęs nepriklausoma. Bendrąja prasme įvardinčiau tai kūryba. O jos išraišką, etiketę, vaidmenų pasiskirstymą - tą vertę ar svorį - suteikiame patys. Man iš esmės įdomios skirtingos raiškos formos ir nežinau, ar tai, kad dvidešimt metų buvau žinoma kaip aktorė, kažkaip pranyksta, jei, tarkim, dabar rašau, režisuoju, fotografuoju, piešiu, galvoju instaliacijas ar antspaudus drabužiams. Nuo to netampu labiau rašytoja, režisierė, dailininkė ir mažiau aktorė. Yra mintis, o tai minčiai - raiška, tai man dabar svarbiausia. O kaip tai vadinsis, nėra esminga.
Viename interviu esate minėjusi, kad aktore tapote atsitiktinai, norėjote stoti į režisūrą. Kaip atsitiko, kad vis dėlto ja tapote?
Vienintelę „kažkuo būti“ svajonę turėjau vaikystėje - norėjau būti dailininke. Turėjau dvylika flomasterių, kiti vaikai turėjo po šešis. Sėdėdavau darželio rūbinėje ir kiekvienam atėjusiam pasiskolinti spalvų mielai duodavau. Vaikai mane mėgo, nes ne tik paskolindavau spalvą, bet ir nesakydavau „tik neįspausk“. Man kažkaip buvo gera, kad pas mane ateina kaip į dirbtuvę pasiskolinti spalvų, ir aš su malonumu jas dalinau. Kartais tiesiog pakalbėdavome prie paltų „apie gyvenimą ir neteisybes“. Va taip ir įsivaizdavau tą „dailininko“ darbą. Dabar, kai pagalvoju, taip ir išsipildė: teatras - tai kai turi truputį daugiau spalvų, ir tada tas, kuris savo resursais piešinio nupiešti jau nebegali, ateina ir pasiskolina spalvą ar keletą. Toks dalinimosi procesas. Ir kiekvienas turi po savo piešinį. Va taip tapau aktore. Net rūbinės pokalbius, ir tuos išsibūriau.
Aktoriams tenka nemažai skaityti. Koks Jūsų santykis su literatūra, kokią vertinate?
Neseniai pradėjau galvoti apie nerimo priepuolius, kurie kartais ištinka. Prisimindama vaikystę supratau, kad ir tada jų patirdavau, tiesiog tam nebuvo apibūdinimo. Jausdavau baimę užmigti ir neatsibusti, todėl ėmiau daug skaityti. Su prožektoriumi, kurį slėpdavau lovoje. Skaitydama užsimiršdavau ir atsiverdavo daugybė kitų istorijų, detalių, nuotykių. Tai darau ir dabar, gal ne taip intensyviai kaip anksčiau, bet koncentravimasis į detales padeda nurimti. Visada patiko magiškasis realizmas: Jorge Luisas Borgesas, Gabrielis García Márquezas. Neseniai atradau austrų rašytoją Ingeborgą Bachmann. Iš poetų - Wisława Szymborska, Pablo Neruda, Mary Oliver, Nikolajus Gumiliovas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, T. S. Eliotas - nesibaigiantys sąrašai...
Dabar pradėjau skaityti Aynos Rand „Šaltinį“. Vis grįžtu prie Julio Cortázaro „Žaidžiame klases“ arba jo nuostabios nedidelės, ironiškai linksmos knygos „Kronopų ir garsenybių istorijos“. Dar man labai patinka nuostabios lietuvių rašytojos Jurga Vilė ir Lina Laura Švedaitė.
Esate ir dėstytoja - dėstote Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto studentams. Kokie Jūsų santykiai su šiuolaikiniu jaunimu? Koks yra šių dienų jaunas teatro kūrėjas?
Buvau dėstytoja 2016-2018 metais. Su savo buvusiais studentais iki šiol palaikau labai šiltus, artimus ryšius, pasikalbame apie tai, kuo jie gyvena, kaip jaučiasi, man svarbu, kaip jiems būnasi ne tik teatre, bet ir gyvenime. Tas ryšys man labai brangus. Manau, kad jaunų žmonių, su kuriais bendrauju, stiprybė (čia jau turiu omenyje ir savo buvusius studentus, ir „Kosmos Theatre“ komandą, ir kitus jaunus žmones, su kuriais kalbuosi ar stebiu jų darbus) - mokėjimas būti jautriems ir nesigėdyti to parodyti: tas jautrumas aplinkai, kolegoms ir sau sukuria saugų nežinojimo, kaip turi būti ar kaip yra teisinga, lauką, duodantį labai daug erdvės viskam, o ypač kūrybai.
Kokį teatrą labiausiai vertinate? Gal galėtumėte išskirti Lietuvos ar užsienio teatro menininkus, padariusius Jums įspūdį?
Kai tik atsiras galimybė, bus labai įdomu pamatyti Antano Obcarsko „Alisą“ ir Adomo Juškos „Don Kichotą“, taip pat nekantrauju nuvažiuoti į Kauną, į Žilvino Vingelio spektaklį „Kafka Insomnia“, kurio, deja, nespėjau pažiūrėti, nes tuo pat metu turėjome spektaklio „UV6“ premjerą. Labai laukiu Kamilės Gudmonaitės spektaklių, jos pastarųjų irgi nemačiau. Net ilgu to ėjimo į teatrą jausmo dabar pasidarė...
Iš paskutinių per dvejus metus matytų spektaklių didžiausią įspūdį ir emocinį poveikį padarė Vienos teatro festivalyje „Wiener Festwochen“ matytas Romeo Castellucci kūrinys „La vita nuova“ apie menininko reikšmę ir buvimą pardavimų bei prodiuserių pasaulyje ir Graco cirko festivalyje žiūrėtas cirko trupės „Circus Ronaldo“ spektaklis „Fidelis Fortibus“ apie artisto atmintį ir gyvenimą tarp savo teatro šeimos vaiduoklių.
Ar galėtumėte išskirti vieną ar kelis savo vaidmenis, kurie Jums arčiausiai širdies?
Artimiausi tie, kurie gyvena (yra gyvi) scenoje. Stengiausi, kad taip nutiktų visiems.
Vaidinote internetiniame spektaklyje „#Protestas“. Ką manote apie virtualų teatrą? Ar toks teatras gali pakeisti gyvą aktoriaus ir žiūrovo santykį?
Nemanau, kad reikia ką nors į kažką keisti. Galima sukurti kažką nauja, kitos formos, kito poveikio. Tos vietos yra visiems. Teatras gyvuoja labai seniai. Žmogus vis dėlto sociali būtybė, su pojūčiais, kurie turi būti išnaudoti, ir gyvas teatras tam - nuostabi erdvė.
Karantinas gerokai sustabdė kūrybinę veiklą. Ar šiuo metu realizuojate save kūrybiškai, ar atvirkščiai - šis laikas privertė stabtelėti?
Buvo gana daug kūrybinės veiklos: per pirmą karantiną su „Kosmos Theatre“ išleidome spektaklį „#Protestas“, jis gavo „Auksinį scenos kryžių“, vasarą pristačiau savo spektaklio „UV6“ premjerą festivalyje „ConTempo“, rudenį filmavausi Vingelio virtualios realybės filme apie pasaulinio garso ekspresionizmo dailininkę, gyvenusią Utenos rajone, Marianą Veriovkiną (Marianne von Werefkin) „Nepažįstamoji“, tris kartus suvaidinau spektaklį „Terapijos“ su nuostabia moterų aktorių komanda, su teatru „cezario grupė“ ir grupe „In Albedo“ muzikos festivalyje pristatėme muzikinį koncertą-spektaklį „Melquíades“, taip pat vyko skaitymai apie Vilniaus rajonų istorijas pagal Linos Lauros Švedaitės tekstus. Be to, pradėjau rašyti kino scenarijų, sugalvojau temas dar trims, buvau numačiusi statyti spektaklį, įskaičiau poezijos ir pasakų LRT radijuje, vasarį keturiomis kalbomis įgarsinau filmą „Nepažįstamoji“, sugalvojau garso instaliaciją „Mano namų sienos ir grindys (Benamiai)“, kuriai įgyvendinti, tikiuosi, atsiras erdvės ir galimybių, esu Lietuvos aktorių gildijos komiteto ir Lietuvos kino apdovanojimų komisijos narė.
Pastaruoju metu nerimauju dėl to, kad kultūrai atsigauti yra skiriamas labai menkas finansavimas, ir tai daug didesnis stabdys nei karantinas, su kuriuo daug kūrėjų išmoko būti. Tai ypač skausminga nevalstybiniam sektoriui, laisvai samdomiems kūrėjams, kurie, net ir turėdami idėjų, neaišku, kaip galės jas įgyvendinti. Labai norisi jungčių ir kooperacijų, kad drauge galėtume padėti vieni kitiems atsigauti. Norisi tikėti, kad tam atsiras kelių ir galimybių. O kol kas belieka auginti sodus vazonuose, glostyti katinus ir stebėti, kaip vėl ateina pavasaris.
Ačiū už pokalbį.
