Su Aleksandra Jacovskyte kalbėtis labai malonu. Savo mintis ji dėsto ramiai, gerai apgalvodama žodžius, ir tik laikas nuo laiko prasiveržia netikėtu temperamentu... O pakeliui su pokalbiu atsirado ir proga - Aleksandrai kartu su Marijum Jacovskiu už spektaklio „Visada tavo. Ana Frank" kostimus ir scenografiją, pastatyto Juozo Miltinio dramos teatre, įteiktas „Auksinis scenos kryžius".
- Pirmas klausimas labai paprastas: ar vaikystėje mėgdavai rengti lėles?
- Neprisimenu. Tik žinau, kad siuvimas, kaip ir maisto gamyba, tada man atrodė kažkoks kinų raštas. Nors iki šiol turiu vaikišką siuvimo mašinėlę - tikrą svajonių žaislą, pamenu, su ja susiūdavom paprasčiausias siūles. Tačiau to, kad ateityje galėsiu kurti drabužius, visiškai neįsivaizdavau.
Iš pradžių ir teatre daryti kostiumus buvo sunku. Paišyti juos, sugalvoti formą, ypač kokią nors labiau fantasmagorišką, atrodė vienas malonumas. Tačiau kai tekdavo sumanymą realizuoti, mane apimdavo baisi panika. Aš blogai žinojau medžiagas, jų savybes, kritimą bei sceninį vaizdą. Taigi artėti prie galutinio rezultato būdavo pakankamai sudėtinga. Juk kuo labiau bijai suklysti, tai būtinai suklysi, bent vienas kostiumas bus ne visai vykęs. Žinoma, iki premjeros klaidas stengiesi ištaisyti, bet tos, kurių laiku nepastebėjai, mane persekioja ilgai...
- Galbūt ne kiekvieno spektaklio stilistika ar dvasia tau vienodai artima?
- Be abejo, kuo ji artimesnė, tuo geriau jautiesi. Tuomet laisviau, drąsiau dirbi. Ypač jei idėja iš karto būna aiški. Dar pastebėjau, kad nepagrindinių personažų kostiumus kartais sugalvoji kur kas įdomiau, gal todėl, kad juos kurdamas būni mažiau įsitempęs.
- Anksčiau viskas buvo tik siuvama, tačiau medžiagų pasirinkimas atrodė itin skurdus. Bet gal tas trūkumas inspiruodavo neregėtus atradimus?
- Gal kitus ir įkvėpdavo. Manęs tikrai ne (juokiasi)... Kiti gal ir panaudodavo netikėtas medžiagas, o aš stengdavausi prisitaikyti. Ir dabar, jei turiu kokių nors abejonių, visuomet tariuosi su siuvėjais. Pamenu, kai Rimas Tuminas statė „Dviejų ponų tarną", brolis (Adomas Jacovskis - A.B.) vieną sijoną faktiškai padėjo man padaryti. Siuvykloje viskas atrodė tobula ir fantastiškai gražu, bet kai aktorė užlipo ant scenos, sijonas karojo kaip skuduras. Tikrai keistas dalykas: gali būti brangiausia medžiaga, bet sceninis apšvietimas ją padarys visiškai blankią.
- O kiek tau svarbi spalva?
- Labai svarbi. Paprastai formą tarsi ir žinai, nujauti būsimą siluetą, bet pirmiausia turiu atrasti bendrą spalvinį sprendimą, spalvinį ritmą.
Šiais laikais jau nelabai paišomi eskizai, bet aš kai ką nusipaišau. Tačiau tik tada, kai tikrai žinau, kokia bus spalvinė gama, viskas iškart atsistoja į savo vietas.
- Tačiau kiekvieną drabužį kuri konkrečiam žmogui?
- Taip, būtina žinoti, kas ką vaidins. Tai labai svarbu, nes tarp kostiumo ir personažo atsiranda grįžtamasis ryšys. Fellinis yra sakęs, kad jis pasirenka aktorius ir statistus pagal jų išvaizdą, nes „Dievas žino, ką daro". Išvaizda iš tiesų pasako daugiau nei atrodytų. Nors, kita vertus, dviejų žmonių veido bruožai gali būti labai panašūs, tačiau jei jie skirtingi vidumi, įspūdis taip pat bus skirtingas.
- Ar bent kartą su tavo sceniniu drabužiu kuris nors aktorius jautėsi nepatogiai?
- Tikriausiai ne. Man svarbu, kad aktoriai jaustųsi gerai. Dėl techninių dalykų jie turėtų skųstis siuvėjui, tai nebe mano sfera, išorinis siluetas juk nuo to nesikeičia.
Paprastai dėl kostiumo (ne pačios idėjos prasme, tik dėl korekcijos ir detalių) mėgstu tartis su aktoriais, nes jie jau būna įsigilinę į vaidmenį.
 |
| Scena iš spektaklio „Bučiuoju, Oskaras” |
- Ar buvo taip, kad režisieriui netiko tavo pasiūlyta idėja?
- Bet tai normalus bendradarbiavimas, nes režisierius mato visumą. O tu, savo ruožtu, pažįsti jo braižą, esi skaitęs pjesę, ir, žinodamas sprendimą, bandai atitikti spektaklio stilistiką.
Aišku, ne visi režisieriai vienodai suvokia eskizus. Anksčiau, kol dar nepasitikėjau savimi, darydavau daug variantų. Pamenu, kai dirbau televizijoje, Vytenis Pauliukaitis iškart parodydavo pirštu, kuris eskizas įdomesnis bei tinkamesnis, taip nuimdamas nuo manęs pasirinkimo kančią. O jeigu režisierius ne itin jaučia piešinį arba neturi spalvinės klausos, turi tavimi pasitikėti. Paprastai taip ir būna, jei jau jis su scenografu tave pasirinko.
Man visuomet labai svarbu, kad būtų išlaikyta stilistika, nenoriu trukdyti nei scenografijai, nei aktoriams. Be to, nemanau, kad kostiumas turi dominuoti, kartais atsisakau tam tikrų detalių, nes visai nesiekiu ko nors pritrenkti, noriu likti šiek tiek šešėlyje.
- O koks tavo mylimiausias spektaklis, kuriame teko dirbti? Kostiumų požiūriu.
- Gal „Ričardas III", „Klepsidros sanatorija" Varšuvoje, „Visada tavo. Ana Frank" ir „Bučiuoju, Oskaras"...
- Anot Vaido Jauniškio, šiam Cezario Graužinio spektakliui „ labai padeda Aleksandros Jacovskytės tikslūs, net padėtį visuomenėje nusakantys kostiumai".
- Su Graužiniu iš anksto aptarėme, kaip netiesmukai parodyti ligoninę. Tai buvo labai svarbu. Ir vėliau per repeticijas vyko tikras bendradarbiavimas.
- O jeigu tau pačiai tenka kurti ir scenografiją, ir kostiumus, gal rezultatas dar vientisesnis?
- Taip beveik nėra buvę. Ir nenorėčiau. Būtų sunku aprėpti, tiesiog neužtektų energijos. Tiesa, kartą kūriau ir vieną, ir kitą - 2000 m. Operos ir baleto teatre. Tai buvo „Kurto Vailio moterys" - spektaklis iš atskirų mizanscenų. Dekoracijų nedaug, reikėjo tik apgalvoti akcentus, apsispręsti dėl proporcijų ir vaikščioti dar į vieną cechą.
Kai 1997 m. dariau scenografiją Klaipėdos muzikiniame teatre „Linksmajai našlei", teatrai buvo labai neturtingi. Viso sumanymo net negalėjau įvykdyti, o kostiumus tada kūrė Eglė Kvintienė.
- Bet scenografe buvai ir dirbdama televizijoje. Taip pat kine. Tau patiko?
- Kine labiau matomos detalės. Man patiko kurti nebuitiškus kostiumus Algimanto Puipos „Procesui". Taip pat dalyvavau vieno uzbekų kino režisieriaus pastatyme pagal Ray´aus Bradburry „Marso kronikas". Kol aptarinėjome eskizus, viskas atrodė gerai, bet kai pamačiau paviljoną, o paskui grimuojamą mažą mergaitę, supratau, kad filmo režisieriui labai trūksta skonio, nors tais laikais filmas buvo laikomas neblogu... Šiaip jau visai norėčiau dirbti kine, bet nesusiduriu. Pamenu, kaip televizijoje 1984 m. su Vyteniu statėme miuziklą „Bučiuok mane, Keite". Tie keli paviljonai buvo tikrai įspūdingi.
- Ar jauti skirtumą kurdama sceninius kostiumus operai?
- Manau, dramai daryti sunkiau, nes tu dalyvauji kuriant atmosferą ir personažus, o operoje gali sau leisti daugiau dekoratyvumo, kadangi vis tiek čia svarbiausia muzika, ir už jos lengviau pasislėpti. Tačiau dirbti labai įdomu. O jeigu reikia kurti istorinius kostiumus, stengiuosi perteikti epochą ne tiesmukai, nors labai nemėgstu ir grynos stilizacijos.
- Neretai aktoriai svajoja apie kokį nors konkretų vaidmenį. Gal ir tu turi kokią nors savo svajonių pjesę. Galvoji: oho, kokius padaryčiau drabužius...
- Stengiuosi kuo mažiau tų pjesių skaityti. Dažniausiai vizijos atsiranda, pamačius kieno nors darbą ir pagalvojus, kad darytum visiškai kitaip. Viena Kauno muzikinio teatro butaforė man sakė, kad matydama kostiumus ji iš karto atspėja, koks dailininkas yra jų autorius. Mano draugai menininkai, gyvenantys Lenkijoje, bet mane pažįstantys nuo seno, pasižiūrėję Varšuvoje Oskaro Koršunovo statytą „Klepsidros sanatoriją", po to Rimo Tumino „Dviejų ponų tarną", juokavo: žinai, toks įspūdis, kad tu atidarei savo spintą ir visus aprengei... Taip, iš tiesų, visa tai artima mano stiliui, juk negali eiti prieš save. Darai tai, kas iš tikrųjų patinka.
 |
| „Auksinių scenos kryžių” laureatai – Aleksandra Jacovskytė ir Marijus Jacovskis. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Aišku, savo išsvajotos ir mėgstamiausios stilistikos dar nepritaikiau. Įsivaizduoju pakankamai lakoniškus, konstruktyvius kostiumus, minkštų, bet ne užapvalintų, o stačiakampių formų, primenančius japonų mados dizainerių darbus. Gal niekada to nepadarysiu, prie jų reikėtų baisiai daug dirbti. Be to, ta kryptimi turbūt mąstau ne viena.
- O kai žiūri kitų spektaklius, tą darai tarsi per padidinamą stiklą? Ar tai netrukdo suvokti visumą?
- Aišku, matau silpnas vietas, bet jeigu man patinka spektaklis, jo visuma, man tai netrukdo. Juk ne dėl to vaikštau į teatrą, kad pajusčiau satisfakciją, matydama kitų klaidas ar nesėkmes.. Aš į teatrą einu kaip visi. Nors kita vertus, jei jau man nepatinka... Jeigu drabužiai ar scenografija rėžia akį, su tuo tikrai negaliu susitaikyti, ir to niekada neslepiu.
- Bet gali būti režisieriaus darbas geras, o scenografija ir kostiumai nieko verti?
- Nuo to režisieriaus darbas irgi tampa blogesnis. Mano kolegos sako, kad taip būna, bet aš gal tų darbų nemačiau... Aišku, vizuali pusė gali labai „nusodinti" spektaklį, primesti visai kitą nuotaiką.
- Anonsuose laikas nuo laiko tenka šalia matyti judviejų su Adomu pavardes. Ir jūsų projektai būna nuolat sėkmingi.
- Man jie sėkmingesni su sūnėnu (juokiasi)... Brolis man neatleidžia nė vienos net menkiausios klaidos. Aišku, būna ir išimčių. Pavyzdžiui, „Aidoje", jo nuomone, aš pranokau save. Jis buvo atėjęs į siuvyklą, bet matė tik neužbaigtą darbą... Ir kai išvydo chorą jau scenoje, buvo labai patenkintas. Juk viena, kai matai žmogų per metrą, ir visai kas kita pamatyti daugybę choristų iš žiūrovų salės.
Žinoma, teatre aš esu labiau kamerinis žmogus, o Adomas turi nepalyginamai daugiau patirties.
- Tuomet pakalbėkime apie tavo brolio sūnų. Su Marijum sukūrėte net šešis spektaklius. „ Ivanovą", „Mažąjį princą" su Sauliumi Mykolaičiu, su Rolandą Atkočiūnu „Moterį iš praeities", „Vakarienę su idiotu", neseniai -„Bučiuoju, Oskaras"... Ir štai „Auksinis scenos kryžius" jums abiems už „Visada tavo. Ana Frank". Kaip jauteisi, dirbdama su šiuo spektakliu.
- Dėl stilistikos su režisieriumi Valium Jevsejevu sutarėme iš karto ir beveik be žodžių. Epocha man gerai žinoma, be to, jaučiu silpnybę juodai baltai fotografijai, taigi tos senos nuotraukos ir padiktavo koloritą, tik prologe ir epiloge atsiranda truputis spalvų. Tikrai buvo lengva kurti šį spektaklį, gera dirbti su visais - nebuvo nei kūrybinių kančių, nei abejonių.
- Ar jauti, kad Marijus priklauso kitai kartai, kad jo jau kitokios vizijos?
- Neišvengiamai. Net nemanau, kad galėtų būti kitaip. Bet Marijus pakankamai jautrus ir visada pataiko į dešimtuką. Jis neieško šaltų, bereikalingų ar avangardistinių sprendimų, daro tik tai, kas padeda spektakliui, taigi jo santykis su scena teisingas. Bet manau, jei būtų užduotis, jis nesunkiai padarytų ir ką nors avangardiško. O gyvenime mudviejų santykiai natūralūs, draugiški, su juo dirbti man tikrai lengva.
- O jei kalbėtume ne vien apie Marijų, bet apie visas atėjusias ir ateinančias naujas kartas. Ar vyresniųjų jie nenušluos?
- Manau ne, nors apie tai negalvojau. Daug kas keičiasi, bet man atrodo, kad visiems užtenka vietos po saule. Tai bendras procesas, ir vieni kitus tik papildo, tiesiog reikia tikėti savo tiesa.
- Gal tavo dukra taip pat studijuoja scenografiją?
- Marija baigė grafikos dizainą. Taigi turiu galimybę pasitarti.
- Pati esi ir žinoma grafikė. Kuri sfera tau mielesnė?
- Nors kolegialus darbas turi savų pliusų, aišku, kad geriau jaučiuosi, kai paišau.
- Taigi tu pieši, tau gera, ir staiga skambutis... Teatras vėl tave ištraukia iš mielo jaukaus konteksto.
- Tai kad mane labai lengva ištraukti. Kita vertus, taip tik sutapo, kad per paskutinius pastaruosius metus padariau keletą spektaklių. O prieš tai buvo beveik dvejų metų pertrauka.
Iš namų aš išsijudinu tikrai lengvai. Mano svajonė visada buvo kur nors važiuoti be bagažo. Ir dabar tai įmanoma... Visuomet turėjau daugybę draugų pasaulyje, ir tie ryšiai iki šiol nenuvyto.
-Iš tiesų, tavo namų durys visuomet atviros, tu daug bendrauji. Kada kuri?
- Esu pakankamai laisva. O jei kam nors ką nors esu pažadėjusi, susikaupiu ir padarau. Juk mūsų pasąmonė dirba visą laiką. Kartą niekaip negalėjau sugalvoti scenografijos „Linksmajai našlei", ir pamenu, sėdžiu svečiuose, švenčiam kažkieno gimtadienį, ir staiga: Eureka! Sėdint tarp žmonių... Pagaliau supratau, ką turiu daryti. Tai buvo operetė, gana tradicinis pastatymas, amžiaus pradžia, ir aš prisiminiau tą fantastastišką įėjimą į Paryžiaus metro... Jis ir tapo scenografijos akcentu.
- Primink dar, kaip judu su Adomu atsiradote teatre.
- Mes niekada nebuvome apsėsti teatru. Norėjome būti dailininkais, o į scenografiją perėjau tada, kai turėjau pasirinkti - likti institute ar iš jo išlėkti. Stojau į grafiką, bet tuo metu Maskvos potvarkiu redukavo specialybes: sumažino grafikos studentų skaičių, o skulptūrą ir tapybą išvis panaikino, ir aš atsidūriau interjero specialybėje. Interjeras tuo metu pirmuose kursuose buvo vangiai dėstomas, visiškai negalėjau užsikabinti, ir po atitinkamos peržiūros iškilo klausimas, ar aš liksiu... Bet man pasisekė: Vytautas Palaima nusprendė atgaivinti scenografiją - iš besimokančių studentų sukurti antrą ir trečią kursą. Man tai atrodė nauja ir įdomu. Kai brolis stojo į scenografiją, aš jau mokiausi trečiame kurse. Nebuvau labai drausminga, be to, mane dukart užtiko rūkant auditorijoje. Kai Adomas įstojo pirmu numeriu, grįžęs iš Maskvos Palaima pašiurpo, išsigando dar vieno nedrausmingo. Apsiriko...
Palaipsniui abu pradėjome dirbti televizijoje. 1977 m. Dalia Tamulevičiūtė Adomą pakvietė vyriausiuoju dailininku į Jaunimo teatrą, o mano pirmieji kostiumai buvo sukurti Klaipėdos dramos teatre Aleksandro Ostrovskio „Išminčiams". 1981 m. Andrius Žibikas sutikęs mane gatvėje, pasiūlė juos padaryti... Aš buvau išgėrusi taurę šampano ir sutikau.
