Šiemet choreografinių projektų teatrui Vilniaus baletas - aštuoniolikos metų jubiliejus, taip sakytina, galvojant apie teatrą kaip žmogų, taikant jam tas pačias augimo vertės kategorijas, tad - pilnametystė. Šia proga kalbinamas teatro meno vadovas, įkūrėjas, o tiksliausia - teatro siela Jurijus Smoriginas. Šokio meną iš įvairių pozicijų pažįstantis, asmeniškai išgyvenęs, išjautęs ir juo tebegyvenantis maestro dalijasi mintimis apie choreografiją, pranokstančią gyvenimo tikrovę, apie judesiu, žingsniais kuriamą realybę - būdą siekti išsipildymo ir patį išsipildymą.
Choreografija kaip kraujo grupės pakeitimas
Kūrybinėje biografijoje „Jurijus Smoriginas: tarp Šančių ir Paryžiaus“ (2010) baletą, šokio meną įvardijote taip: „mes kuriame judesio skrydį erdvėje“ (p. 8). Kiek asmeniškai scenoje patirta skrydžio(-ių)? Kaip dažnai teko išgyventi skrydį ar skrydžio reginį, matant sukurto šokio vyksmą? Koks tai pojūtis?
Nereikia būti baleto žmogumi ar choreografu, kad pajustum skrydį. Kiekvienas kūrybinis prisilietimas jau yra skrydis - per savo fantazijos laukus, pilnus kvepiančių levandų ar pajuodusio vėlyvo miško viršūnėmis. Baletas, šokis - tai neįkainojamas jausmas, kurį gali patirti tik išrinktieji. O ką šnekėti apie choreografijos kūrybą, apie tas minutes, kai tavo pasirinktas atlikėjas - ar baleto, šiuolaikinio šokio, ar dramos aktorius - pradeda mašinaliai kartoti tavo sukurtą choreografinį tekstą, ir po kurio laiko persisunkia tavo fantazija. Tarsi kraujo grupės pasikeitimas. Žiūrovas, apimtas euforijos, stebi tą nuostabų pokalbį, net nesuvokdamas, ką mato, nesuprasdamas - kur choreografas, kur atlikėjas. Dvasių seansas. Tad kiekvienas prisilietimas prie baleto dvasios tarsi priartina prie kažkokios sektos, kuri tave išaukština ir taurina.
Šnekėti apie savo pašaukimą ir gebėjimus labai nesmagu, gal daugiau nekuklu. Bet dabar, praėjus tiek laiko nuo to pirmojo susitikimo su išrinktuoju, nes ne paslaptis, kad baleto artistui sutikus savąjį choreografą, prasideda jo karjera, ir visai nesvarbu, ar jis tuo metu pastebimas, ar nematomas kordebaleto linijose... Susitikus jį pastebėjusį choreografą, prasideda jo didžioji karjera.
Baleto menas labai sunkus ir fizine, ir laiko prasme. Ilgi metai baleto mokykloje ir trumpas laikas scenoje. Visai kaip vienos dienos spalvingas drugelis, kurio kūrybą Lietuvoje kartais įvertina 9 eurais.
Kad tokia satisfakcija įvyktų reikia labai daug kovoti su trupe arba su pasirinktąja balerina, solistu. Kartais ir pralaimi tą kovą, ir skausmingai žvelgi į subjaurotą spektaklio veidą.
Klausti apie mylimiausią, geriausią vaidmenį - veikiausiai beprasmiška. Tačiau vis tik kurį šoktą, sukurtą personažą įvardintumėte kaip verčiausią menine prasme, kaip buvusį didžiausiu iššūkiu, vertusį daugiausia ieškoti, taip auginusį, tobulinusį Jus?
Pasirinkti geriausią vaidmenį, jį išskirti, tai - spjauti į veidą choreografui, sukūrusiam tą spektaklį, kuriame tu, mažas artistukas, gavęs dovanų - VAIDMENĮ, - nes gauti vaidmenį JAU yra didelė laimė. Nors ir šiandien nuplaučiau kojas kiekvienam choreografui, patikėjusiam man savo kūrybą.
Nebuvau aš didelis solistas, bet buvau pateptasis. Visi eksperimentavo manimi, o eksperimentas dažniausiai tampa istoriniu žingsniu į priekį.
Išdidžiai dalinuosi su tais, kurie domisi šokiu, kad pirmasis pradėjau tikro šiuolaikinio šokio erą Operhauze ir tęsiau tai savo, kaip choreografo, kūryboje. Buvau labai stiprus fiziškai ir visiškai neprognozuojamas. Žinau, jog tai, ką vėliau kūriau, yra tik mano mokytojų ir choreografų, kurių choreografiją šokau, nuopelnas, na, ir kažkiek mano beprotybės, kad atidaviau visą gyvenimą baletui - Lietuvoje baletas kaip podukra. Ir tik tų, kurie drauge su manimi suko piruetus ir sklandė šokio scenoje dėka, jis iki šiol gyvas.
Šokio meno kūryba, procesai - kadaise, dabarty
Kaip vertinate šiandienį Lietuvos baletą, šiuolaikinį šokį? Technikos aspektu - kreivė kyla, krinta?
Lietuvos baletas - skamba išdidžiai, bet žiūrovas turbūt nustebtų sužinojęs, kad Lietuvos baletą formavo rusų baleto profesionalai, nepainiokit - ne tarybiniai!
Lietuvos baletas daugybę dešimtmečių buvo po Peterburgo baleto mokyklos sparnu - savo profesinėmis idėjomis ir siekiamybe. Ji mūsų baletą veikė nuo pat jo gimimo. Ir kaip keista, Lietuvos baletas kūrybiškai interpretavo Peterburgo baleto eleganciją ir kultūrą. Juk mano jaunystės laikais Lietuva buvo vakarai Tarybų Sąjungoje. Tad Lietuvos baleto elegancija ir filosofiškumas atsirado būtent iš... Rusijos. Ir tikrai ne per prievartą. Mes turime džiaugtis, kad Vera Nemčinova ir Nikolajus Zverevas užklydo savo laiku į Kauną.
Peterburgas ir Maskva visados skyrėsi savo šokio kultūra. Maskva, kaip ir pats miestas - paradinis, taip ir jų baletas. Peterburgas - subtilus, vakarietiškas, europietiškas, tai mes ir pasiėmėm.
Šiandienos gyvenimo būdas ir mąstymas yra proamerikietiškas, tad kultūra - analogiška. Baleto pastatymai kaip kepurės iš antrų rankų parduotuvės užmaunami Operhauzo repertuarui - niekas nekuria spektaklių trupei ar kokiai baleto individualybei. Trupė maža ir, mano galva, nelaiminga, su neaiškia ateitimi...
Vadyba yra dabartinis talentas. Lietuvoje repertuaras toks, kad, atėjus laikui atlikti sunkią užduotį, solistų-lyderių nėra. Šneku apie solistus, kokie buvo mano laikais, kokie tarptautiniuose konkursuose laimėdavo pirmas vietas Tokijo, Helsinkio, Nagojos, Lozanos konkursuose. Dabar tokių neliko, nes nėra repertuaro, o repertuaras augina artistą.
Aš kupinas vilčių, bet per artimiausius 20 metų nematau prašviesėjimo, nes baletas ne šiuolaikinis šokis, ne pramoginiai... Tai šokio stilius, kurį reikia išgryninti ir išvalyti, kad jokia zaraza nepultų. Jis reikalauja idealios švaros ir judesio precizikos.
O šiuolaikinis šokis visados buvo Lietuvoje. Anksčiau profesiškai stabilesnis - dabar daugiau mėgėjiškas, bet prisitaikęs prie europietiškų normatyvų, o normatyvai pasaulyje labai pasyvūs, viskas viename kibire - profai, mėgėjai...
Autoritetai
„Visi, pamatę jo grimą, šaipydavosi: spektakliui vaikis ruošdavosi taip, lyg jis būtų pirmas ir paskutinis. Dėdavo toną, piešdavo antakius, akis. Žinojo, kad niekam to nereikia, bet buvo užsispyręs.“ (Ten pat, p. 40) - šis fragmentas byloja artisto išprusimą, jo ypatingą teatro meilę, pagarbą scenai. LRT laidoje „Legendos“ teigėte, jog grimo estetikos, profesionalumo išmokote iš baleto solisto Jono Katakino. Šiandien, žiūrėdamas į Lietuvos baleto, šokio sceną, kiek visapusiškos scenos pagarbos regite?
Na Jonas... Jonas Katakinas buvo mano kažkiek vyresnis kolega. Visados jaunesni stebi vyresnius, mokosi. Kadangi mes baigėme tą pačią mokyklą, pas tą patį aktorinio ir grimo mokytoją Stasį Petraitį, tie mano vyresnio kolegos pasiekimai pritaikant grimo ypatumus scenoje neliko nepastebėti.
Mes su Jonu buvome iš vienos epochos, tad mūsų suartėjimas kūryboje buvo neišvengiamas - jis šoko mano pirmus choreografinius ieškojimus, vėliau tapo mano bendraminčiu, ruošiant artistus tarptautiniams baleto konkursams - aš kūriau choreografiją, jis repetavo. Taip mes teatrui ruošėme potencialius solistus - premjerus! - ko dabar neliko nė pėdsako.
Lietuvos baletas tarsi pametęs savo kelią. Kai meną valdo vadyba, didelių meninių pasiekimų nelauk. Kai menas pasitraukia, pasitraukia ir jį vertinanti publika, o į jos vietą ateina ta, kuriai tie galvos skausmai - meniniai ieškojimai - kaip šuniui penkta koja. Nuolat girdžiu: mes pavargome, norime linksmintis. Tad ir artistas, baleto mokykloje ruošiamas didžiajam menui, patenka į komercijos cechą.
Kaip minėjote, jaunieji mokosi iš vyresnių, paprastai jie lygiuojasi į meto žvaigždes. Pasidalinkite, kas buvo Jūsų, mokinio, studento, akyse žvaigždės? Apskritai, Jūsų patyrimu, ką menininkui reiškia pavyzdys? Ar tikslinga, o gal, priešingai, pavojinga turėti autoritetą? - kyla grėsmė kopijuoti, mėgdžioti, o ne ieškoti unikalios saviraiškos?
Kai mokaisi, nesvarbu kokios profesijos, visados lygiuojiesi į kažką. Tokia jaunystė - kopijuoti, būti į kažką panašiam.
Praėjus daugeliui metų, mano mokytojas tada dar Leningrade pasakė: „Kopijuoti reikia, nes tik per kopiją ateina originalumas.“ Ir dar: „Kaip išliks kažkas atrasta, jei kiti nekopijuos...“ Tad kopijavimas arba ėjimas kitų pasiekimais tave nuveda dar toliau už tuos, kuriuos tu kopijavai.
Pavyzdžiui, kartą iš Maskvos atvažiavęs choreografas prasitarė, kad matė mano choreografiją, ir atsiprašęs prisipažino, kad pasiskolino mano judesių. Smagu ir teisinga, nes kitaip aš neįeičiau į pasaulinį kontekstą sava kūryba.
Kai pradėjau kurti, į mano gyvenimą atėjo Maurice´as Béjartas. Mane teatre net vadino mažuoju Béjartu... Jis man daug davė, o kai Vilniuje kartą jį sutikau, - gastroliavo, - aš nesugebėjau jo pakalbinti. Ar galima kalbinti šokio Dievą? Taip, jam meldžiausi...
Mokykla ir Mokytojai - talento aspektas
Kaip regite ir vertinate galimybę klasikinio ir (ar) šiuolaikinio šokio mokytis Lietuvoje - mokyklos, mokytojo asmenybės aspektai? Jūsų patirtis, mintys.
Susipynė viskas kaip pasakų raštuose... Bet visgi geriausia, ką išmoksite, tai baletą M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje, aišku, jei norite tapti profesionalu. Šiuolaikinis šokis pateko į vadybininko rankas ir dabar jis tik mėgėjiškas, bet remiamas finansiškai. Vadyba visagalė, o pinigai ir padeda, ir žlugdo.
Taip, labai svarbu sutikti Mokytoją - asmenybę, nes tik asmenybės, nesvarbu, ar jos pasiekė karjeros aukštumas, gali duoti mokiniui daug naudos. Žinių, teatro, scenos supratimo, apskritai profesinio įžvalgumo. Sutikdavau viršūnėse buvusių baleto solistų pedagogų, bet ne asmenybių ir dažniausiai jie negebėdavo perduoti mokiniams kažko naudingo, tikslingo.
Mano mokytojai - Antanas Beliukevičius ir vėliau baleto režisūros - Nikolajus Bojarčikovas buvo didelės asmenybės. Beje, abu tuometinio Leningrado baleto mokyklos auklėtiniai ir šalininkai. Būtent jie, jų individualybės mane (pa)veikė, formavo.
Atrasti save reiškia išgirsti palinkėjimus, kuriuos tau sakė Mokytojai. Pažinimo kelias mene trunka gan ilgai, nes jaunatviška arogancija neleidžia pripažinti, jog visa, ką tu pasiekei, yra tavo Mokytojų nuopelnas. Ir tik išprusimas, įgytas išmintingumas tau padės greičiau pasiekti gerų rezultatų. Visą gyvenimą stengiuosi pritaikyti tą išmintį, kurios pasisėmiau iš savo Mokytojų ir tą, kurią atradau gyvenimo kelyje.
O šiais laikais Lietuvoje vyresnio amžiaus specialistų vengia - sieja juos su tarybine praeitimi. Skubama greitai užsimauti europietišką kepurę, kad, neduok Dieve, Europa nepagalvotų, jog mes protarybiški. Tačiau baletas ne politikos scena, tai menas, kuris atėjo iš amžių glūdumos, ir jo esmes perduoti gali tik jau amželį nugyvenę specialistai, nes tik jie žino, kas bus vėliau.
„Ji (Eglė Špokaitė) - išskirtinio talento balerina. Epocha. Nacionalinė vertybė. Primabalerina absoluta. Tokių pas mus nebuvo ir nebus. Gal tik Rūtą Jezerskytę pastatyčiau ant tos pačios lentynos.“ (Ten pat, p. 95) Šiandien kartotumėte, jog tokių kaip Eglė Špokaitė Lietuvos baleto scenoje nėra ir nebus? Ką unikalaus regite dabartyje ar (ir) netolimoje ateityje?
Talentingų žmonių visados yra. Bet ar susiklostys tokia situacija, jog kažkoks fanatikas ims iš kordebaleto jaunus žmones ir juos grynins, ir ruoš didžiajam baleto keliui??? Juk jūsų minėtos asmenybės nenukrito iš medžio kaip prisirpęs apelsinas, kažkas juos subrandino.
Istorija labai dažnai būna kvaiša. Sukuriamos legendos apie tą ar kitą artistą - jo atsiradimą iš niekur. O kad mokėsi baleto mokykloje devynerius metus, po to pateko į rankas choreografo, kuris dar penkerius metus - kūrė profesionalą, lipdė talentą slėpdamas minusus ir formuodamas visas stipriąsias ypatybes?
Kai jaunasis artistas ateina į teatrą jam pasakoma: užmiršk ko mokeisi mokykloje, nes scena yra kaip bulių kautynės, ten kiti įstatymai.
Ar bus tokių špokaičių ir kitų talentų? Aišku, bus, bet tikrai negreitai, nes mūsų laikų siekiamybė buvo kūryba, o šių laikų - pelnas. Tai stabdo kūrybinį mąstymą. Scenoje reikia atsiduoti menui, o neskaičiuoti jo kiekybės. Atrasti žmogų, atrasti artistą ir dar daugiau mažų ir didelių atradimų - štai kas vyksta kūryboje. Kad ir ta pati Špokaitė - ji pilna profesinių minusų, bet kas juos mato, matė? Tai choreografo, repetitoriaus nuopelnai. Tik po to kai artistas ištrūksta iš sukūrėjų rankų, tada palaipsniui atsiranda savarankiškas menininkas, kuriam dažniausiai lieka labai nedaug laiko scenoje. Jei, aišku, jis išsaugo tas vertybes, kurias gavo dovanų iš savo kūrėjų.
Man nebuvo sunku atrasti talentus. Aš pajusdavau iš pirmo žvilgsnio. Mes, jaučiantys kūrybą ir jos kvaitulį, labai giminingi. Dėl to šalia minėtų pavardžių mane supo ir dar daug kitų talentingų artistų, gal nelabai didelių, bet labai talentingų.
Kūrybos link
Jūsų teigimu, kiekviena muzika turi savo choreografiją, ir muzika visada yra gera, jeigu kas nors nepavyksta, arba choreografas, arba baleto artistas - prastas. Jums artimiausia muzika kūrybai? Galbūt turite kūrinį, kuriam svajojate sukurti choreografinę formą?
Mano gyvenimo kredo: pirma gimė muzika, o tik po to judesys. Muzika - tai mintys, choreografinė fantazija ir pasaulis, kuriame gimsta šokėjo kūnas. Kad tai įvyktų, reikia gebėti išgirsti muziką, o gal netgi turėti talentą.
Esu tokio amžiaus, kad norėčiau choreografizuoti visus simfoninius kūrinius, ar tai būtų lietuviška ar europietiška - ten baleto, šokio kūrybiniai klodai. Pagal Broniaus Kutavičiaus sukurtos „Paskutinės pagonių apeigos“ atvėrė tokią ieškojimų erdvę, jog tai tapo spektakliu, parodžiusiu ir nukreipusiu mano pasirinktuoju keliu.
„<...> visa, ką darai, darai tik sau. <...> Tik darydamas sau gali tikėtis, kad kas nors liks ateičiai.“ (Ten pat, p. 207) Kiek tikrojo meno - žudančio grožio (ten pat, p. 138), ieškant ir drįstant eiti riba tarp įmanomo ir neįmanomo (ten pat, p. 57), regite? Kas liks kaip dabarties meno vertė ateičiai?
Liks daug, labai daug, bet kiek atsiras tų, kuriems bus įdomu tai skaityti, klausyti, matyti ir išjausti... Štai kur klausimas.
Dėkoju už pokalbį, asmeniškai papasakotą gyvenimo kaip kūrybos scenoje polėkį.
***
Choreografinių projektų teatras Vilniaus baletas įkurtas 1998 m., pirmasis teatro spektaklis „Choreografo laiškai M. K. Č.“ žiūrovams pristatytas 2001 m., tad šie metai ženklina Vilniaus baleto sceninio gyvenimo pradžią. O apskritai teatro kūrybinė veikla, ko gera, tiksliausia žymėti 1980 m. kartu su pirmaisiais Jurijaus Smorigino choreografiniais eksperimentais.
Jurijus Smoriginas (g. 1955) - choreografas, pedagogas, baleto solistas 1974 m. baigė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos (toliau - M. K. Čiurlionio menų mokykla) Choreografijos skyrių, 1987 m. Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) konservatorijos Režisūros katedros baleto režisūrą, 1989 m. stažavosi Paluccos modernaus šokio mokykloje (Vokietija), dvidešimtį metų (1974-1994) kūręs baleto meną Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (toliau - LNOBT) - svarbesni vaidmenys: Silvijus (M. Čiulakis „Dviejų ponų tarnas“), Girdvainis (V. Ganelinas „Baltaragio malūnas“), Mirtis (A. Šenderovas „Mergaitė ir mirtis“), Ragana (B. Pavlovskis „Snieguolė ir septyni nykštukai“); dvylika metų (1988-1990) eitos LNOBT baletmeisterio, sezoną (1997-1998) Klaipėdos muzikinio teatro (toliau - KMT) vyriausiojo baletmeisterio pareigos; o nuo 1998 m. choreografinių projektų teatro Vilniaus baletas meno vadovas.
Smorigino Ilgametė, įvairi ir turtinga karjera - visomis prasmėmis - raiškos geografija žiūrint tiek Lietuvos, tiek Baltijos šalių, visos Europos scenų konteksto; asmeninė raiška šokant ir kūrybinis išsipildymas braižant judesių, žingsnių variacijas - choreografijos žemėlapį, kurį scenoje išgyvena kiti, tavo gyventi pasiųstos esatys. Tai liudija daugybė miniatiūrų, šokio spektaklių, baletų, kurie atnešė apdovanojimus tarptautiniuose festivaliuose pasirodžiusiems šokėjams, pelnė žiūrovų aplodismentus, meilę, kritikų ir šokio meno bendruomenės pripažinimą, ženklinamą, kiek atspindimą premijų, apdovanojimų: 1992 m. Prancūzijos kultūros centro premija už baletų „Bernardos Albos namai“ ir „Requiem“, pastatytų Kišiniove (Moldova), režisūrinį sprendimą; 1994 m. tarptautinio jaunųjų baleto šokėjų konkurso „Maja“ (Sankt Peterburgas) prizas kompozicijai „Iš baleto apie Karmen“, sukurta Eglei Špokaitei ir Edvardui Smalakiui, už choreografinės formos originalumą; 1996 m. Fortūna už geriausią choreografiją; 2000 m. Kristoforas už spektaklius KMT; 2001 m. ir 2002 m. LATGA-A metų autoriaus apdovanojimas.
