Lietuvos rusų dramos teatro vadovas savaitraščio „Obzor" prašymu apibendrina sezono rezultatus
- Baigėsi Jūsų pirmasis darbo sezonas Rusų dramos teatre. Koks bendras įspūdis? Ar teatrą palietė ekonomikos krizė?
- Pirmasis sezonas buvo įvairus - visko buvo. Ir aš padariau klaidų planuodamas, ir išleidžiant kitus spektaklius išryškėdavo kažkokie netikėtumai: manėme, kad išsiteksime į vienokią sąmatą, gaudavosi kitokia, kas, žinoma, turėjo įtakos kitiems spektakliams. Norėjau įvykdyti visus ankstesnius teatro įsipareigojimus, kad nesusidarytų įspūdis, jog naujasis režisierius nori pakeisti viską ir visus. Ir mes viską realizavome. Pirmiausia buvo „Venecijos pirklys". Buvo numatytas dar vienas pastatymas, remiamas kultūros ministerijos, - „Juokdarys Balakirevas". Dabar vyksta jo repeticijos, spektaklis pasirodys rudenį.
Šį sezoną išleidome 8 spektaklius, atgaivinome Mažąją salę, apie kurios egzistavimą žiūrovai jau galėjo būti primiršę. Dabar reikėtų ją aktyviau propaguoti, ir, manau, ji pradės dirbti pilna jėga.
O kaip aš pats jaučiuosi? Manau, užmezgiau normalų kontaktą ir su aktoriais, ir su visu teatro kolektyvu, įvyko mūsų praktinė pažintis, juo reikšmingesnė, kadangi aš iš šalies nieko nekviečiau. Tik Vladas Bagdonas vaidino rusų kalba kaip kviestinis aktorius viename pastatymų. Ir kaip man atrodo, ir aš, ir Rusų teatro aktoriai mielai laukiame naujų darbų, o tai svarbiausia ir maloniausia.
- O nemalonumų per tą laikotarpį buvo?
- Turbūt nemaloniausia - tai krizė, dėl kurios tenka apkarpyti visas išlaidas. Jau vien pirmą pusmetį teatro finansavimas sumažėjo 100 tūkst. litų, ir dar nežinia, kaip klostysis iki metų pabaigos. Antras nemalonus dalykas - taip pat finansinio pobūdžio. Anksčiau viską, ką užsidirbdavome iš savo scenos ir patalpų nuomos, galėdavome panaudoti savo pastatymams ir plėtrai, dabar gi pusę teks atiduoti valstybei.
- O išlaidų pastato išlaikymui jums nesumažino?
- Jis buvo išlaikomas iš bendro teatro finansų katilo, kuris dabar daug seklesnis. Ir kiek ilgai tokia padėtis tęsis - kol kas nežinoma, bet aišku, kad iki metų pabaigos nepagerės. Juo labiau, kad išvystytą didelį tempą mažinti nesinorėtų. Ir mes pasistengsime jį išsaugoti.
Algirdas Latėnas toliau intensyviai repetuoja spektaklį „Juokdarys Balakirevas". Aš pradėjau dirbti prie Leonido Andrejevo pjesės „Tas, kas gauna antausius". Kitam sezonui planuojamas pastatymas vaikams - miuziklas „Mieganti gražuolė". Mums tai principo klausimas, nes pasakos mūsų teatre rodomos ilgą laiką, žiūrovai noriai lanko jas. Šie trys pastatymai pasirodys iki Naujųjų metų. O tolimesnis kito sezono vystymasis priklausys ir nuo valstybės paramos, ir nuo rėmėjų.
- Ar, Jūsų nuomone, pasikeitė išorinis požiūris į Rusų teatrą - publikos, kritikų, valstybės įstaigų?
-Skųstis dėmesio stygiumi mūsų darbui negalėtume, nors bendrą ekonominės padėties pablogėjimą pajuto visi Lietuvos teatrai: sumažėjo žiūrovų, anksčiau baigėsi pavasarinis teatro sezonas. Kas dėl mūsų teatro, tai vienas iš tikslų buvo sugrąžinti į jį lietuvių publiką. Rodos, šis procesas jau įsibėgėjo. Juk teatro gastrolių maršrutai Lietuvoje apsiriboja keliais miestais - Klaipėda, Visaginu, Elektrėnais, galbūt Panevėžiu. Kituose jau nedaugelis supranta rusų kalbą. Ir vis tiek mes privalome grąžinti Rusų teatrą į Lietuvos kūrybinę erdvę. Anksčiau jis garsėjo aštriais ideologiniais pastatymais ir todėl jį mėgo žiūrovai. Šiandien reikia ieškoti kitų temų, kitų sąlyčio taškų.
Man nesinorėtų eiti lengvų pramoginio pobūdžio pastatymų keliu, kurių ir taip apstu lietuviškose scenose ir antreprizėse, kurias dažnokai atveža į Lietuvą iš Rusijos. Reikia pasistengti palaipsniui įtikinti publiką nepataikauti neišrankiam skoniui. Bet to neįmanoma pasiekti per pusmetį ar metus. Pamenu, ir Kauno dramos teatre tam man prireikė keleto sezonų.
Norėtųsi, kad teatro ryšiai su mokyklomis būtų aktyvesni. Kol kas jų direktoriai elgiasi gan atsargiai, lyg saugodami mokinius net nuo visiškai nekaltų dalykų. Pavyzdžiui, teko išgirsti tokią repliką: „ Kaip mes galime vesti vaikus į spektaklį „Vargas dėl proto", jei ten grafas stumdo grafienę vežimėlyje pirmyn atgal? Jūs juk suprantate, KĄ iš tiesų tai reiškia?..." Na, jei direktoriaus vaizduotė tokia specifinė, lieka tik numanyti, ką šioje scenoje prifantazuotų mokiniai...
- Kažkodėl, kai tame pačiame Rusų teatre visai neseniai buvo rodomas spektaklis „Vaginos monologai", smerkiančių replikų iš mokyklų direktorių netekdavo išgirsti.
- Deja, kai kurie mokyklų mokytojai priklauso patiems konservatyviausiems visuomenės sluoksniams. Man tekdavo su tuo susidurti ir anksčiau, kai jie dar sovietmečiu į laikraštį „Tiesa" rašydavo laiškus, smerkiančius mano pastatymus. Girdėti tą patį šiandien man, atvirai kalbant, keista. Mano galva, tikras pedagogas turi sugebėti įteigti ir paaiškinti vaikams ar paaugliams įvairius gyvenimo reiškinius, o ne aklai saugoti juos nuo neva kenksmingų įspūdžių. Bet ką padarysi... Kol kas yra taip, kaip yra. Ir sezono pradžioje, ir jo pabaigoje buvau susitikęs su rusų mokyklų direktoriais, bet, rodos, bendros kalbos mes dar neradome.
- Rusų pedagogų atsargumą galima suprasti: visa Lietuvos mokyklų sistema jau penkiolika metų yra streso būsenos dėl nesibaigiančios reformos. O rusų mokyklos jaučia dvigubą spaudimą...
- Man rodos, kad tokiomis aplinkybėmis juo labiau reikia stipriau reikštis, drąsiau veikti. O baimingai laukti neaišku ko, saugotis - reiškia, iš anksto pralaimėti. Suprantama, aš žinau, kad daugelyje rusų mokyklų yra teatro kolektyvai, kai kurie visai sėkmingai veikia, bet pilnaverčio bendravimo su mūsų teatru kol kas nėra. Bet aš ir toliau dėsiu pastangas šia linkme.
- Kaip jums sekasi surinkti gerą rusų aktorių kursą Muzikos akademijoje? Kaip žinau, preliminarūs klausymai buvo rengiami ištisus metus įvairiuose miestuose?
- Taip, talentingų abiturientų mes matėme nemažai. Dabar svarbu, kad jie sėkmingai išlaikytų stojamuosius egzaminus ir patektų į valstybės finansuojamas vietas, nes skirti 14 tūkstančių litų per metus už mokslą vargu ar išgali daugelis šeimų.
 |
| Spektaklio „Vargas dėl proto” vaizdas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
- Kiek nemokamų vietų žadėjo skirti rusų aktorių kursui?
- Žadėjo dvylika. Bet džiaugčiausi, jei nors dešimt mums atitektų. O talentingų jaunų žmonių, be abejonės, yra. Beje, tokių, kurie vienodai gerai kalba ir lietuviškai, ir rusiškai. Lietuvoje aktoriams, atrodo, tai jau turėtų tapti norma, būtina sėkmingos profesinės veiklos sąlyga. Ir patyrusiam Vladui Bagdonui, ir pradedančiajam aktoriui. Galutiniai atrankos į Muzikos akademijos aktorių kursą rezultatai bus žinomi jau netrukus.
Gavau patvirtinimą iš Maskvos, iš Teatro veikėjų sąjungos, kad mums atsiųs scenos kalbos pedagogą ir stojamiesiems egzaminams, ir mokymosi laikotarpiui, kad mes galėtume reikiamame lygyje išlaikyti svarbiausią dalyką - kalbą. Labai svarbus yra žvilgsnis iš šalies ir atrenkant būsimuosius aktorius. Kalbos pedagogus iš Rusijos mums pažadėjo atsiųsti kiekvieną semestrą. O pertraukose tarp Rusijos pedagogų vizitų palaikyti kalbą ir vesti nuolatines pratybas turės kas nors iš Rusų teatro aktorių.
Gaila, kad vėl nesuspėta rekonstruoti mūsų teatro pastato. Mes jau buvome pateikę preliminarų planą, buvo pažadėta, kad šiemet gausime lėšų projektavimui, bet čia ne laiku prasidėjo krizė.
- Vis tik kažkaip lemtingai Rusų teatrui nesiseka su patalpomis! Ir sovietmečiu jo nesuspėjo atnaujinti - jis buvo įrašytas paskutinis, dabar pateko į krizę.
- Iš tiesų, kažkoks fatumas. Tiesa, reikia pripažinti, kad Klaipėdos dramos teatrui, kurio patalpos prieš metus tapo visai netinkamos darbui, šiandien dar blogiau. O mes vis tik spėjome neseniai gauti specialų finansavimą naujai apšvietimo technikai ir ruošiamės vasarą skelbti konkursą šiam darbui. Dar reikėtų skubiai atnaujinti garso aparatūrą, bet dėl jos teks palaukti. Kai kuriuos remonto darbus stengiamės atlikti savo pajėgomis, bet suprantama, kad jos labai ribotos. O skubiausio remonto reikėtų, žinoma, mūsų žiūrovų salei - girgždančios kėdės, durys, grindys... Bet kol kas teks ir tuo susitaikyti.
- Ar Jūs nenusivylėte dabartine Rusų teatro aktorių sudėtimi?
- Priešingai! Manau, kad tai galinga trupė, turinti įvairių amžiaus kategorijų stiprių aktorių. Tikiuosi, prie mūsų greitu laiku prisijungs visai jauni žmonės, ir Rusų teatras suspindės naujomis spalvomis. Jau nuo trečiojo kurso planuoju statyti su jaunaisiais aktoriais spektaklius vaikams, du ar tris iš jų įtrauksime į teatro repertuarą, o kai kuriems jauniems atlikėjams skirsime vaidmenis ir suaugusiųjų spektakliuose. Taigi ateitį matau gan optimistiškai. Planuojame naudotis ne tik didžiąja ir mažąja salėmis, bet ir organizuoti specialius pasirodymus teatro bufete, todėl jau pradėjome jo rekonstrukciją. Ten rodysime kabareto stiliaus spektaklius, muzikinius ir poezijos vakarus. Žinoma, didelės įtakos turės naujieji kavinės savininkai, dabar paskelbėme konkursą dirbti joje.
- Ar lengvai randate bendrą kalbą su aktoriais? Vis tik Jūsų režisūrinis stilius ne visai atitinka jų įgytą senesnę patirtį.
- Aktoriai iš prigimties yra gan mobilūs ir pagaulūs naujovėms - jiems juk tenka vaidinti įvairią dramaturgiją, įsijausti į įvairių epochų ir stilių personažus. O dėl rusų dramaturgijos - tai galbūt aš siūlau tik kiek aštresnę žinomų personažų formą, ir jei aktorius stiprus savo vidumi, įgyvendinti ją neturėtų būti sunku. Taip buvo „Varge dėl proto".
Tikiuosi, kad taip bus ir mano naujajame pastatyme pagal Leonido Andrejevo pjesę, nors tai visai kitokia medžiaga. Turiu vilties, mes ir su ja susidorosime. Vaidmenų paskirstymas tiksliai susidėliojo dabartinei trupei - nieko neteko kviestis iš šalies. Juo labiau, kad Rusų teatro aktoriai turi didelę darbo su įvairiais režisieriais patirtį: kai kurie puikiai atsimena Romaną Viktiuką, Ivaną Petrovą, kai kurie kelis kartus dirbo su ukrainiečių režisieriumi Mitnickiu. Trumpai tariant, trupė yra plastiška ir pasiruošusi darbui. Galbūt tik repertuaras pastaraisiais metais buvo kiek monotoniškas. Tą ir reikėtų keisti, manau. O tam, kad visi pajustų kūrybinę įtampą, kad afiša greičiau atsinaujintų, planuojame pastatyti dar keletą spektaklių, kuriems nereikia didelių išlaidų. Tai bus pastatymai penkiems šešiems aktoriams.
Noriu, pavyzdžiui, supažindinti žiūrovus su šiuolaikinio norvegų autoriaus Jono Fosse, kurį lygina su Čechovu, dramaturgija. Kartu su Sankt Peterburgo teatru „Baltijskij dom" 2010 m. numatome bendrą roko operos „Dekameronas" pastatymą. Dar sovietiniais laikais parašiau libretą, poetas Vytautas Bložė sukūrė jam eiles, ir mes Druskininkuose 1985 m. pamėginome pastatyti spektaklį. Mums tada jį cenzūra, žinoma, uždraudė, ir štai tik dabar, po daugelio metų, nusprendėme grįžti prie mūsų jaunatviško sumanymo, kadangi savo aštrumo ir aktualumo jis neprarado. Peterburge mūsų sumanymą jau palaikė, į rusų kalbą eiles išvertė Rusų teatro aktorius Jurijus Ščiuckij, kuris turintis sėkmingos dramaturginės ir poetinės patirties. Mūsų teatre nemažai dainuojančių ir šokančių aktorių, todėl norime ne tik parodyti jų galimybes, bet ir pritraukti į teatrą naują jaunų žiūrovų kategoriją.
- Jums atėjus į Rusų teatrą suaktyvėjo kritikų dėmesys jam. Vien tik „Vargo dėl proto" pastatymas jau po savaitės sulaukė penkių išsamių recenzijų lietuvių ir rusų spaudoje.
- Žinoma, vieši atsiliepimai apie mūsų darbą yra svarbūs. Bet kokia rimta ir argumentuota nuomonė iš šalies - ženkli pagalba dirbant. Ypač aktoriams svarbu žinoti, kad jų darbus stebi, jų pastangas ir talentą įvertina, pabrėžia. Tai svarbu ir sėkmingai rengiant teatro gastroles į užsienį, o mes kitą pavasarį vešime savo spektaklius į Sankt Peterburgą. Vyksta derybos dėl gastrolių Minske ir Maskvoje, nors, žinoma, šiandien tai sunkoka įgyvendinti. Bet mes mėginame.
- Jūs drąsiai pakvietėte į vieną spektaklį Vladą Bagdoną, jis šalia jūsų teatro aktorių puikiai vaidino rusų kalba, spektaklyje „Permainų medis" pagal Nikolajaus Gumoliovo pjesę taip pat vaidino jauni lietuvių aktoriai. Jūs nebijote rusų trupės atsargaus požiūrio dėl tokių naujovių?
- Jokios baimės nepastebėjau. Visi kartu sutartinai repetavo ir gerai jautėsi spektakliuose vienoje scenoje. Juo labiau kad net neturėjau minties išstumti rusų aktorius lietuvių sąskaita
- Neslėpsiu, iš aktorių teko išgirsti, kad jie sunerimo dėl staigaus visų teatro tarnybų perėjimo - Jums tapus teatro vadovu - į darbą lietuvių kalba. Jeigu rusų kalba Rusų teatre liks tik scenoje, absoliutus jos mokėjimas ir kalbos skambumas gali stipriai nukentėti.
- Tiesą sakant, pirmą kartą girdžiu tokius priekaištus. Su aktoriais visada kalbėjome rusų kalba. O ir kiti darbuotojai gerai ją moka, net jei į pensiją išėjusius rusų specialistus šiandien pakeitė lietuviai. Trumpai tariant, jokio kalbinio diktato iš mano pusės nėra, ir net negalvoju to daryti.
- Kokias režisierių Jūs ruošiatės kviestis į Rusų teatrą?
- Režisierių spektrą praplėsti būtina, tačiau mūsų galimybės kol kas labai ribotos. Su savo pasiūlymais kreipėsi ir Jurijus Popovas, ir Gytis Padegimas, ir vienas rusų kilmės režisierius iš Vokietijos, ir baltarusių kolegos. Bet Europos statytojai prašo ne mažiau nei 130 000 eurų spektakliui, o mūsų galimybės ribotos - nuo 60 iki 150 tūkstančių litų. Todėl turime orientuotis į mažo biudžeto projektus. Juk ne paslaptis, kad kaimyninėje Latvijoje dėl krizės uždaromi kai kurie teatrai. Lietuvoje, laimei, tai nevyksta, ir mes neturime leisti, kad nutiktų.
- Trumpai tariant, gerbiamas Jonai, Jūs ramia širdimi sumuojate savo pirmojo sezono Rusų teatre rezultatus ir optimistiškai žiūrite į ateitį?
- Taip, be abejonės. Žiūriu pirmyn su ramiu optimizmu. Ko nuoširdžiai linkiu ne tik mūsų teatrui, bet ir visiems jo žiūrovams.
- Ačiū už pokalbį.
Interviu paruošė savaitraščio „Obzor" korespondentė Tatjana Jasinskaja.
Iš rusų kalbos vertė Sigita Stanaitytė
