Jonas Arčikauskas - teatralams žinomas vidurinės kartos dailininkas, keramikas, scenografas ir puikus piešėjas, sukūręs daugybės spektaklių scenovaizdžius įvairiuose Lietuvos ir užsienio teatruose dirbdamas drauge su režisieriais Gyčiu Padegimu, Jonu Vaitkumi, Valentinu Masalskiu ir kitais. Žiūrovai savitą, laisvai mąstantį menininką įsidėmėjo iš karto ir jau niekuomet nepamirš tokių spektaklių kaip „Mūsų miestelis“, „Golgota“, „Pamoka“ Kauno dramos teatre bei „Vėlinės“, „Migelis Manjara“, „Lėlių namai“, „Eglutė pas Ivanovus“ Vilniaus scenose, leidusių Lietuvos ir užsienio kritikams kalbėti apie išskirtinę Lietuvos scenos meno poziciją.
Su J. Arčikausku šnekamės jau ne pirmą kartą; spektaklių nebesugrąžinsi, todėl man knieti užfiksuoti kiekvieno jų „biografiją“, sužinoti procesą.
Audronė Girdzijauskaitė. Mane stebina jūsų kūrybos apimtys. Esate ir keramikas, ir scenografas, ir mažąją skulptūrą kuriat. Ir savo personalinei parodai Teatro, muzikos ir kino muziejuje rengiatės, ir gal dar ką nors, ko mes nežinom, veikiat. Atrodo, kad tas veiklas sėkmingai derinat. Teatrui esate sukūręs daugybę darbų. Scenografija drauge su talentinga režisūra jau seniai peržengė Lietuvos ribas ir užsienyje pelnė dėmesio. Dabar teatras po truputį senka ir derėtų paskubėti užfiksuoti tai, kas buvo padaryta jo klestėjimo metais.
Pokalbiai su dailininku kritikui beveik visuomet atveria įdomių ir netikėtų dalykų, per juos sužinai ne tik apie tai, kas jau padaryta, bet ir kaip, kodėl buvo daroma. Akimirką kitą tau atsiveria galimybė į dailininko darbo procesą pažvelgti iš vidaus.
Gal ir klystu, bet man atrodo, kad jūsų, Jonai, teatrinėje kelionėje dominuoja kostiumas. Kai per praeitą susitikimą leidot man pavartyti ir pačiupinėti keleto jų eskizus, supratau, kad būtent kostiumai mane ypač domina. Norėčiau detaliai užrašyti kiekvieno jų atsiradimo ir gyvenimo su personažu istoriją; išeitų labai įdomi, pilna negirdėtų sumanymų knyga. Bet šįkart to padaryti nespėsim...
Ar nebūna taip, kad piešiant kostiumą tarsi pamirštat, jog darot jį teatrui, konkretaus spektaklio erdvei? Taip sakau todėl, kad kiekvienas iš eskizų kaip meno kūrinys gali gyventi ir savarankišką gyvenimą. O gal atvirkščiai, visą laiką jaučiat, kad dirbat režisieriui, būsimam spektakliui, kurio anonsai jau kabo ant tvorų?
Jonas Arčikauskas. Kas be ko, kostiumas man labai svarbus, visą laiką ieškau jo sąlyčio su spektaklio aplinka, su scenovaizdžiu. Aišku, kiekvienas iš šalies gali matyti savaip ir skirtingai. Nežiūrint visų mano fantazijų, esu realistas. Tarkim, štai teatras nespėja dekoracijų padaryt - tada man jų ir nereikia. Nereikia padirbinio, prasto, neišbaigto daikto. Galiu be jų apsieiti...
Taip kalbu, nes daugelyje teatrų jau išnaikinti butaforai, apšvietėjai, nuskurdę, leisgyviai dabar dekoracijų cechai - juk dirba svetimi, su teatru nesusiję žmonės, savo rūšies samdiniai, bet siuvėjų dar, ačiū Dievui, liko...
Tokie dalykai labai liūdina, nes keičiasi visa t e a t r o kaip gyvos esybės atmosfera, pati jo esmė. Administracija su visokiais patarnautojais pučiasi, daugėja kviestinių, kurie apie teatrą ir, svarbiausia, apie jo žmones mažai ką teišmano...
Užtat dailininkai taip vargsta teatre negalėdami išsireikalauti kokybės...
Supraskit mane teisingai: kai sakiau, kad kai kuriuose jūsų spektakliuose scenovaizdis atrodo ne toks svarbus kaip kostiumas, turėjau galvoje, kad kostiumas, toks ryškus, netikėtas, savaip valdantis ir aktoriaus plastiką, scenos erdvėje akivaizdžiai dominuoja. Dažno iš jų pavidalas yra sudėtingų, sunkiai įgyvendinamų, įnoringų formų. Kaip gi juos pasiuva? Čia jau turbūt ne tik siuvėjos, bet ir butaforo reikia? Vienas iš tokių sunkiai įgyvendinamų sumanymų buvo jūsų su G. Padegimu kurtos „Tuščios meilės pastangos“, kur pasitelkti dygliuoti kostiumai, primenantys egzotiškų vabzdžių išnaras.
Tuščiose meilės pastangose“ vyko sąmoninga scenos perkrova. Aš net norėjau, kad visas vaizdas būtų tarsi sustingęs, kad jeigu jau kas pakelia ranką, tai judesys žymi svarbų įvykį, o jei žengia žingsnį - vadinasi, iš kažin kur atvykęs. Galvota, kad figūros judėtų lėtu, plaukiančiu menueto žingsniu. Arba va, stovi personažas ryškiai apšviestas, bet žengė žingsnį į šoną, į tamsą - pasislėpė. Taip žaidžiant, minimaliai judant galima buvo labai daug pasakyti. Štai atsivėrė scena, tu matai bendrą vaizdą, bet jis tau dar svetimas, tada paleidžiu mažą švieselę, kuri išryškina dalį veido, paskui ranką, dar kokį scenovaizdžio narelį, ir taip su jo gyventojais susipažįsti iš arčiau. Turėjau tokią gražią viziją. Reikėjo stebėtinai daug precizikos. Bet Gytis, nors ir galėjo, nenuėjo tuo keliu, ir aktoriai paprasčiausiai kalbėjo tekstą...
Va, jūs jau žodžiais ir sukūrėt spektakliuką, kuriuo aš iš karto patikėjau. O scenoje, pamenu, buvo nuobodoka ir net nelabai aišku, kas vyksta.
Sumanyti idėją aš esu laisvas, bet kai reikia ją realizuoti, tampu priklausomas. Tada ir galvoju, kad iš tiesų man nereikalingi aplink jokie balvonai, svarbiausia - kostiumai, kurie gali pasakyti nepaprastai daug. Apie vaizduojamą laiką, apie personažą, bendrą veikalo atmosferą. O dekoracija kai kuriuose spektakliuose lieka nebyli.
Tikriausiai tais atvejais, kai režisierius jos nepanaudoja savo sumanymui išryškinti.
Taip, kai nežino, ką su ja daryt.
O kostiumas kartu su aktorium juda, jis tarsi piešia erdvėje ir pats tampa kinetine dekoracija.
Epochinio bufeto aš scenoje statyti nežadu. Yra kitų būdų. Man pakanka padaryti epochinę rankogalio formą ar įvest kokius kitus atpažįstamus laiko elementus. Kalbėdami apie sąmoningai perkrautus mano spektaklius kai kurie teoretikai, kritikai priekaištavo, esą visko čia per daug. Bet aš manau, kad jie tiesiog neįsigilino į sumanymą ar neperprato jo.
Nesuvokė, kas po tuo slypi. Negi papriekaištausi kokiam Boschui, kad jo paveiksluose visko per daug? Man nepaprastai įdomi jūsų „Golgota“, kur susiduria du pasauliai: tolimas biblinis ir čia pat esantis, su visa savo sovietine realybe. Fone - statmenai kylantys geležinkelio bėgiai, tarsi laiptai į dangų, į Golgotą. Ta daugiaprasmė metafora spektaklyje suskambo labai raiškiai ir paradoksaliai: Poncijaus Piloto teismas čia tarsi gretinamas su narkomanų teismu juos išduosiančiam Avdijui. Poncijų Pilotą į sceną išleidžiate gražų, lepų, pusnuogį, bet su itin puošnia, aukšta, didingumo jam teikiančia kepure-karūna. Viktoras Šinkariukas, išskirtinai talentingas aktorius, idealiai perteikė abiejų polių specifiką vaidindamas du vaidmenis - degradavusį pašlemėką Bazarbajų, apsiavusį šlepetėmis ir prie purvino vatniko pasipuošusį moteriškais, gal kažkur nušvilptais karoliais, taip pat - didingai įplaukiantį į sceną Poncijų Pilotą...
Malonu turėt reikalą su talentingu žmogumi. Šinkariukas buvo ypatingo, reto talento. Jis galėjo suvaidinti viską...
Dabar norėčiau papasakot savo viziją pasižiūrėjus jūsų su J. Vaitkum statytas „Vėlines“. Šis spektaklis, kaip ir dar keli judviejų bendri darbai, priskirtinas kūrybos viršūnėms. Įkvėpimas ir sėkmė lydėjo visą jo komandą. Nepamirštami Valentino Masalskio Gustavas, Aldonos Janušauskaitės ponia Rolison, Eglės Mikulionytės Nuotaka vėlė... Jūs šiame spektaklyje sumanėte tokių įspūdingų, prasmingų dalykų, kurie leido išskleisti Adomo Mickevičiaus kūrinio giluminius klodus. Kad ir tas didžiulis ratas, kuriame sukamas Gustavas, primenantis Leonardo da Vinčio „Vetruvijaus žmogų“, tobulų proporcijų, harmonijos įsikūnijimą, o čia tapęs kankinimo įrankiu. Arba - patį ilgesį, prarastas viltis įkūnijanti Nuotaka baltais ilgais pirštais, lyg aliuzija į ten, žemėje, išleistas šakneles, besigaubianti savo nuometu, ir jos veltinukai, byloją apie tai, kad aname pasaulyje šalta... Panašiai ir Nadežda Gultiajeva E. Nekrošiaus „Hamlete“ baltais avikailiais aprengia Hamleto tėvo šmėklą, atkakusią iš Rojaus... O tas Sibiro tremčių kančias susėmęs kryžius, lyg durklais pervertas aliumininiais šaukštais? Koks simbolis! Ašaros smaugia vien prisiminus visa tai...
Gražu, kad jums kyla tokios sąsajos. Man „Vėlinės“ visu savo gyliu ir pločiu, sklandžiu, tarsi tekančiu eiliavimu yra nuostabus kūrinys...
... ir labai puikiai Justino Marcinkevičiaus išverstas...
Taip, iš tikrųjų. Jis po to jau galėjo nieko nerašyt, įrodė esąs poetas. Mane stebina štai kas: kodėl mes nemokam savo žmonių mylėt, kodėl rusai iškėlė Puškiną į aukščiausias aukštybes, o va A. Mickevičius pas mus - lyg tarp kitko?.. Aš galėčiau visą gyvenimą improvizuot jo „Vėlinių“ tema ir niekad nepasikartočiau, nes ten yra talpu. Literatūra man labai svarbi, kitąsyk iš menko mažmožio išauga tema. Pavyzdžiui, mėgstu Albert´ą Camus - tas jo atvirumas, geranoriškumas ir siaubo nuojautos. Nepaprastai jaudina.
O scenos erdvę „Vėlinėms“ formavau galvodamas apie kasyklas ar pirmųjų krikščionių katakombas. Buvo smagu ieškoti tos išraiškos, tos kalbos, iš daugybės eskizų atmetant viską, kas netiko.
Tai kur jie, tie eskizai?!
Daugiausia - krosnyje, vienas - Teatro muziejuje, kai kas namų archyve.
Dieve mano - krosnyje! Visus būčiau priglaudus...
Dažnas dabartinis spektaklis yra neišbaigtas, neišsipildęs. O tada mes, atrodė, turėjom daug laiko, ir viskas taip išsitęsė - kone metus triūsėm prie „Vėlinių“. Tame procese visko buvo prigalvota, net ir tokių vaiduokliškų elementų. Pavyzdžiui, atsiveria neva druskų kasyklos, o jose pasirodo Trijų Kryžių kalnas... bet paskui supratau, kad man to nereikia, pasitenkinau paprastais pagaliukais - kryžių publika dar pamatys finale. Galvojau apie jį ir paišiau sau turbūt kelis mėnesius, o padaryti tetruko gal tik tris dienas.
Darbe man dar labai svarbios laiko ir erdvės detalės. Kaip jas suderint, kaip surast reikiamas proporcijas.
Pastebėjau, dažnai pasitelkiat skirtingus grindų lygius, veiksmas vyksta keliose plotmėse, kaip mitologijoje.
Taip, „Vėlinėse“ tai labai svarbu. Neseniai žiūrėjau tokį filmuką apie Romos požemius ir vėl prisiminiau „Vėlines“, kuriose taip pat yra požemiai, leidimasis į tariamas pragarmes ar pragarus. Ir žmogaus gyvenime tie lygiai slypi. Pavyzdžiui, man baisu patekus į Elektrėnus, girtos galvos sugalvotą miestą, kuriame tų sluoksnių, tų lygių nėra. Jis tuščias... Kas kita - Vilnius.
Pakalbėkim apie „Vėlinių“ kostiumus - jie to verti. Lyg jau pabuvę, padūlėję, blankūs drabužiai buvo padengti tokiomis medinėmis, virvelėmis suraišiotomis lentelėmis, kurios asocijavosi su mirusiojo ar katorgininko žymėjimu. Ar to ir norėjot?
Turėjau omeny santykį su laiku, su daiktais. Netekęs gyvybės žmogus praranda ir jėgą. Tos lentutės ir žymi jų praeitį. Kostiumai - lyg įkapės. Va, turi namie kokią močiutės lentutę, ant kurios ji pjaustydavo, ar kitą kokį daiktą, ir jis jau tampa paminklu. Vienas vaikšto lyg su savo grabu ant nugaros, kitas, pavyzdžiui, Gubernatorius, - su Napoleono kepure, jaučiasi didelis. Bet visuomet reikia įdėti daug triūso, daug galvoti, kad padarytum. Kartais yra gausybė tokių detalių ir detalyčių, kurių žiūrovai gal ir nepastebės, bet kostiumas iš vidaus turi būti įkrautas, net nematomi dalykai yra jaučiami. A. Mickevičius atranda jautriausius ryšius tarp daikto, laiko, gamtos, žmogaus ir Dievo. Va to ir norėjosi.
Prisiminkim dar tą ratą, kuris spektakliui yra labai svarbus.
Norėjau, kad jis sukauptų savyje daug dalykų, reikšmių. Na, viena jų tokia iš pirmo žvilgsnio paprasta: sukiesi rate ir tau sukasi galva. O kai sukasi galva - svaigu, nes pati galva yra ratas. Ir saulelės ridinėjimasis tautosakoje. Ir mėnuliukas jau čia pat. Kaip tai parodyti? Atsirideno, atsirito saulelė...
Kaip gražiosios visatos ženklai - kiekvienas susijęs su žmogaus gyvenimu. Beje, šitą besikeičiančią saulelę jau Vitalijus Mazūras savo teatre įkūnijo įvairiais pavidalais...
Ir kančia vis sukasi ratu, nutolsta ir vėl grįžta. Niekada neišnyksta. Ji kaip koks žmogaus egzistencijos dėmuo. Ratas nesukaltas vinimis, jis visas toks truputį siūbuojantis, tabaluojantis, tarsi nepatvarus. Kai turi daugiau laiko, savo sumanymus gali patikrint, suderint. Tai išeina spektakliui į naudą. Ir ratas reiškia daug visko - jis nėra vien Gustavo kankinimo įrankis, o tampa visų mūsų kančios įvaizdžiu. Įkalinti Gustavą kokioj kamurkėj man būtų neįdomu. O kančių ratas scenoje juda, kinta ir galų gale kankiniui atneša nuskaistėjimą. Ir gal priartina prie A. Mickevičiaus aukštosios poezijos, prie jo žodžio.
Man visuomet įdomu, kaip teatre klostosi dailininko santykis su režisierium. Anksčiau dailininkai būdavo etatiniai, tarsi prirakinti prie to ar kito teatro. Jie turėjo aptarnauti tokį pat „prirakintą“, gerai pažįstamą, o kartais jau ir įsipykusį teatro režisierių, kuris kartais, neturėdamas įdomesnių minčių, dailininku, jo idėjomis negrabiai naudodavosi. O dabar - kone visi laisvi. Tai kas pirmas pasako, taip ar anaip daryti? Kokiu būdu dviejų žmonių pasiūlymai susilieja?
Būna įvairiai. Bet man visiškai nesvarbu, kas pirmas iškelia idėją - režisierius ar dailininkas, aš tuo niekada nesirūpinau. Ar svarbu, kas atsirado anksčiau - višta ar kiaušinis? Gal dėl to, kad kartais nusileisdavau, ir pralaimėjau.
Regis, niekur jūs nepralaimėjot...
Bet man tai nėra svarbu. Savimylų aš nekenčiu, pirmaut nesiekiu. Tačiau pats sumanymo subrandinimo kelias man labai rūpi. Štai kodėl taip gera dirbti su J. Vaitkum - pakanka pirstelt, o jis jau iš karto pagauna, tavo užuominą suvokia. Ta jo chvatkė man labai patinka, nes tai jau yra rimtas dalykas, tikras pasidalijimas. Tačiau tai ne draugelių pasidalijimas, o bendrystė, kuri kartu yra ir kova. Tikroj kūryboj banalybei vietos nelieka. Kūrybinėj bendrystėj, bendruose jutimuose, pasidalijime ir slypi džiaugsmas, kurį ne kas dieną gauni patirt. O jeigu vyksta tik kūrybos imitavimas, apsimetinėjimas - tada kas kita...
Ar jautėte skirtumą visų tų režisierių, su kuriais teko bendrauti?
Taip, be abejo. Kaip to nepajausi?
Mielas Jonai, bet didieji jūsų šedevrai atsirado drauge su Jonu Vaitkum. Nors, aišku, ir su G. Padegimu buvo padaryta įdomių dalykų... O gal ir su kitais, ne Lietuvoje.
Su Gyčiu, kai kūrėm „Mūsų miestelį“ ir vėliau - kitus spektaklius, kalbėdavom apie būsimo kūrinio žanrą, kalbėdavom apie stilių. Va čia tai buvo tikra, švaru... Turėjau su Gyčiu ir dar vieną nepamirštamą patirtį - kai jis dar XX a. pabaigoje buvo pakviestas į Zalcburgo Elisabethbühne teatrą statyti A. Camus „Kaligulą“, pasiėmė ir mane. Manau, tai vienas geriausių, o gal ir labiausiai pavykęs jo spektaklis.
Esu mačiusi tik labai įspūdingas Gyčio atsivežtas nuotraukas bei katalogą. Bet kartais iš fotografijų susidarai klaidingą nuomonę. Juk geras fotografas nebūtinai atspindi tikrąją spektaklio kokybę... Jis irgi improvizuoja spektaklio tema.
Gytis Zalcburge atsipalaidavo, jautėsi laisvas, kūrybingas. Bet man atsivėrė duobė, kai pamačiau, kad teatras teturi du mėgėjiškus siuvėjus. O reikia statyti šitokį epochinį spektaklį! Situacija atrodė beviltiška... bet ta bėda išvirto į tikrą palaimą: aš tiesiog stengiaus viską padaryti pats. Per tą laiką man jau dvi firmos pasiūlė modeljero karjerą... Pradėjau medžiagas rišti, mazgyti, pavyzdžiui, visiems senatoriams padariau apsiaustus iš pūkinių štabnuotų kaldrų, kokias radau jų sandėliuke. Man jos idealiai tiko, nes to daikto primityvumas puikiai, paradoksaliai derėjo su jų reikšmingumu, su iškilmingom pozom.
O ar jūs pamenat Vidmanto Bartulio „Pamoką“ Kaune? Kaip įdomu buvo mums dirbti ir koks puikus gavosi spektaklis!
Taip. Ir kokie puikūs buvo aktoriai, kokia laimė būtų jį dar kartą pamatyti! Spektaklis buvo modernus, kompaktiškas, švarus, stilingas ir muzikalus. Tiesiog tobulas, tokių šiandien nebetenka užtikti. Manau, ir pats Eugène´as Ionesco būtų patenkintas.
Bet teatras toks baisus dalykas: pasirodė spektaklis - ir nuplaukė į mums nežinomus vandenis... Nesugrąžinsi.
Su „Pamoka“ mes turėjom važiuoti į Ukrainą. Bet atsirado kažkokia įtampa, kažkas ėmė trūkinėti, pairo santykiai. Toks yra gyvenimas. Taip ir nenuvykom...
Ar kuriant spektaklį jums dramos kūrinio žanras svarbus?
Taip, labai svarbus. Atsižvelgdamas į jį aš ir konstruoju savo vizijas.
Va, pavyzdžiui, Aleksandro Vvedenskio „Eglutė pas Ivanovus“ - daugiažanris absurdas, kuriame yra ir satyros, ir grotesko... Vaitkui tas žanras, man regis, artimas, puikią, taip pat daugiažanrę muziką sukūrė Algirdas Martinaitis. O kokias sąlygas jūs jiems pasiūlėte? Man labiausiai įsiminė siūbuojanti horizontali lenta, spektaklyje atlikusi daugybę funkcijų - ji buvo ir stalas, ir lova, ir vonia, ir nukirsdinto vaikelio karstas... Ji siūbavo, kaip ir scenoje rodomas bei kuriamas absurdiškas pasaulis, kuriame realius vaizdus ir personažus keičia fantasmagoriški...
Taip, ta kokių 70 cm pločio ant ratukų judanti lenta per visą scenos ilgį, žymėjusi horizontą, man buvo labai svarbi. Nes ir horizontas tokiame chaotiškame pasaulyje reiškia kur kas daugiau nei vien liniją. Prie šios lentos telkiasi ir scenos veiksmas.
Apie „Eglutę pas Ivanovus“ tikrai yra ką pasakyti. Spektaklis, kaip ir daugelis kitų, kurių bendraautoriumi esate, buvo dosniai apdovanotas „Auksiniais scenos kryžiais“. Kai žiūriu į jūsų kostiumus, kuriuose tiek daug visko užkoduota, neįsivaizduoju, kaip siuvėjai ir butaforai viso to nežinodami galėjo juos siūti, daryti...
Aš su jais kalbėdavausi, kiek įstengdavau - aiškindavau. Kai operos dirbtuvėse ateidavau pas siuvėjas, susirinkdavo koks dvidešimt žmonių, klausydavosi, ką sakau, net klausinėdavo, nes jiems buvo įdomu. Kodėl trumpinam ar platinam rankovę, kaip tai susiję su veikalu ir panašiai.
O žiūrovai iš to, ką regi, geriausiu atveju paima kokį penktadalį, nors, aišku, mato formą, spalvą, jaučia nuotaiką. Kiekvienas savaip. Bet visko, ką jūs ten įdėjot, suvokt nepajėgia, tiesiog nespėja... Todėl ir norėjau su jumis kalbėtis, kad bent dalį savo paslapčių atskleistumėt. Ir tikiuosi, kad šis mūsų pašnekesys ne paskutinis. Tik gaila, kad minėtų spektaklių jau nebėra.
Aš galvoju apie žiūrovus, man norisi juos suintriguoti, paskatinti iššifruoti mano kodus. Jeigu nepavyksta, vadinasi, neįvėliau. Pats esu kaltas. O jeigu du ar trys salėje sureagavo - laimėjau šitą karą.
