„Julidans“ - tai Amsterdame vykstantis tarptautinis festivalis, vienas didžiausių šiuolaikinio šokio renginių Europoje. Šįmet jis vyko 32-ąjį kartą ir tryliktą kartą iš eilės jo programą kuravo Anita van Dolen. Pakviečiau ją pokalbiui tikėdamasi išgirsti, kaip festivalyje nuolat pavyksta surengti šokio žvaigždžių paradus ir kaip tokioje margoje vietoje kaip Amsterdamas kuriamas išskirtinis renginys.
Sužinojau, kad nuolatinę festivalio komandą sudaro vos trys žmonės, du iš jų atsakingi už programos kūrimą. Pati Anita keliauja mažiau nei norėtų, tačiau išvykusi stengiasi pamatyti kuo daugiau spektaklių. Taip pat pavyko sužinoti, kad „Julidans“ turi projektinį finansavimą - į du fondus aplikuojama kas ketverius metus, į vieną - kas trejus, dar vieną - kas dvejus. Trims fondams paraiškos teikiamos kasmet. Verslininkams remti kultūrą Nyderlanduose yra nepopuliaru, nes, anot Anitos, publikos nėra tiek, kad būtų naudinga pelno siekiančioms organizacijoms.
O pokalbį pradėjome tuo, kas mane, festivalio svečią iš užsienio, labiausiai neramino.
-----
Minėjote, kad keliaudama stengiatės pamatyti kuo daugiau spektaklių. Tačiau „Julidans“ per dieną retai galima pamatyti daugiau nei vieną kūrinį, nes repertuaras sudarytas taip, kad neįmanoma iš vieno renginio suspėti į kitą. Kodėl taip yra?
Taip planuoti praktiška. Pirma, šiųmetis festivalis didesnis nei įprasta, tad kitaip nepavyktų parodyti visos programos. Antra, žmonės juk renkasi - nedaug kas eina į kelis spektaklius per dieną. Ypač darbo dienomis, kai į teatrą dauguma gali ateiti tik vakare. Savaitgaliais įmanoma per dieną pamatyti tris ar keturis spektaklius, jei juose lankytis pradedama nuo vidurdienio.
Suprantu, kad galvojate apie žiūrovų įpročius. Tad turbūt matote, kokia yra „Julidans“ publika? Norėčiau, kad atsakydama aptartumėte ir vyresnius nei vidutinio amžiaus savanorius - Lietuvoje tokio amžiaus žmonės scenos menų festivaliuose savanoriauja labai retai.
Taip, net yra susiformavusi grupė tokio amžiaus savanorių, prisijungiančių kasmet. Turime net senjorų, kurie mėgsta šiuolaikinį šokį ir nori būti komandos dalimi bei nemokamai pamatyti spektaklius.
Apskritai festivalio publika sudaryta ir iš vietinių, ir iš atvykėlių. Taip pat matau, kad yra ištikimų lankytojų grupė, kuriai priklauso smalsūs, atviri eksperimentams, pasiryžę rizikuoti žmonės. Juos galima pamatyti daugumoje festivalio spektaklių.
Taip pat nuolat dirbu, kad pritraukčiau naujus žiūrovus. Svarstau ir kalbu su žmonėmis apie tai, kaip kiekvienas gali atrasti ryšį su šokiu ir su juo susijungti. Net ir tarp mano pažįstamų vis dar yra daug žmonių, kurie yra įsitikinę, kad šokis yra abstraktus menas ir kad jį suprasti reikalingos specifinės, išskirtinės žinios.
Tad jaučiu poreikį dirbti su kūrėjais, kurie kasdienius judesius išplėtoja iki choreografijos ir taip sukuria savitą judėjimo estetiką. Tai padeda plėsti šokio sampratą - kas jis yra ir kas dar gali juo būti.
Ar jaučiatės finansiškai laisva kviesti kokias tik norite trupes?
Ne, mes nedirbame dideliais biudžetais, tad visuomet jaučiamės apriboti. Tik pastaruosius dvejus metus festivalis buvo didesnis, nes gavome kompensacijas už kovido laikotarpį. Daug organizacijų gavo papildomų lėšų tam, kad per jas pinigai pasiektų nepriklausomus kūrėjus, laisvai samdomus darbuotojus. Tad turėjome galimybę pakviesti daugiau menininkų, pasamdyti didesnę komandą - rinkodaros specialistus, vadybininkus. Dirbame puikiai, tačiau tokio dydžio festivaliui kaip šįmet komanda vis tiek per maža.
Kokio dydžio yra festivalio komanda?
Turime tris nuolatinius darbuotojus, kurie dirba ir festivalį koprodiusuojančiame Tarptautiniame Amsterdamo teatre (Internationaal Theater Amsterdam) - jame rodome dalį spektaklių, čia veikia festivalio biuras. Pagal sutartį galime naudotis ne tik teatro infrastruktūra, bet ir dalies personalo paslaugomis. O trys nuolat dirbantys žmonės - tai aš, mano asistentė ir rinkodaros specialistas.
Ar jaučiate, kad festivalio publika ir finansuotojai keltų konkrečius lūkesčius?
Finansuotojai tikrai turi lūkesčių. Publika - taip pat. Pavyzdžiui, ne kartą esu sulaukusi elektroninių laiškų su klausimais, kodėl festivalyje pasirodo tik baltieji atlikėjai. Mėgstu tokius klausimus, nes jie inspiruoja mąstyti kitaip nei man įprasta ir padeda suprasti, kaip žmonės priima reiškinius. Taip pat primena, kad nieko negalima padaryti iki galo teisingai. Tuo šis darbas yra įdomus: visą laiką kažką atrandi ir mokaisi.
Beje, lūkesčių turi ir menininkai. Su kai kuriais esame užmezgę glaudžius ryšius, ne kartą kvietėme juos pasirodyti ir drauge su jų kūryba auginame publiką. Tačiau kartais jų spektakliai neatitinka metų krypties, tad negalime pakviesti net ir labai stiprių darbų. Tada kalbamės.
Norėčiau trumpam sugrįžti prie baltųjų atlikėjų temos. Šiemet matau, kad vien pirmoje festivalio pusėje vyrauja didelė rasių, lyčių, stilių, asmenybių įvairovė. Ar sąmoningai to siekėte?
Tiesą sakant, specialiai to nedariau. Tačiau netikiu, jog galima viską papasakoti vien baltųjų kūnais. Ieškau skirtingų kūrėjų, galinčių papasakoti apie kultūras, iš kurių atvyksta, tad turime trupių ir, pavyzdžiui, iš Afrikos. Tačiau siekdama įvairovės ir mokydamasi apie pasaulį nedėlioju žmonių į lentynėles.
Manau, kad įvairovė atsiranda natūraliai, nes man tai - išskirtinai svarbi ir įdomi tema. Kuo daugiau žinome apie kitą, tuo lengviau su tuo kitu susijungiame. Festivalį suvokiu kaip ryšio kūrimą ir mokymąsi apie kito kūną, nes kiekvienas kūnas yra skirtingas ir tai labai gražu bei sudėtinga. Šokyje galima tai patirti.
Iš tiesų negalėčiau pasakyti, koks kūno tipas dominuoja šių metų festivalyje.
Ir labai gerai. Juk paplūdimyje taip pat yra visokių kūnų. Vadinasi, jei scenoje rodytume tik vieną jų, daugumai kitų būtų per sunku susitapatinti. Tada menininkai pradeda atrodyti kaip ateiviai.
Taip pat buvo netikėta suprasti, kad „Julidans“, priešingai nei daugumoje kitų festivalių, galima pamatyti tai, kas įvardyta aprašyme[1]. Žiūrint spektaklius atrodo, tarsi pasaulis būtų susitraukęs į festivalio programą. Ar drauge su asistente formuodamos programas sąmoningai siekiate to, kas kadaise įvardyta „Julidans“ kryptimi? Ir kas jus pačią vis dar įkvepia pamačius spektaklį?
Tiesą sakant, viskas prasideda nuo emocinės reakcijos - kai pajuntu, kad spektaklis mane iš tiesų „palietė“. Arba kai sudomina spektaklio tema ar objektas. Tačiau pirmiausia, žinoma, įspūdį lemia pojūčiai. Apskritai kurdama programą pradedu nuo vieno projekto, kuris man sukelia įspūdį ir sudomina. Išsirinkusi tokį kūrinį, pradedu kitomis akimis matyti ir kitus spektaklius, ieškau jungčių, panašių temų ar priešingos pozicijos. Tuomet susidarau ilgą spektaklių sąrašą ir svarstau, kaip jaučiuosi matydama juos greta, tyrinėju, skaitau interviu su menininkais. Galiausiai tokioje įvairovėje atrandu bendrą atramos tašką.
Tada nesunkiai surandame ir vieną sakinį, kurį žmonės vadina tema, tačiau aš jį suvokiu kaip jausmą, atspindintį laiką, kuriame gyvename. Šįmet tai - moving out loud, kuris reiškia išėjimą iš pandemijos laikotarpio, kai žmonės vėl pradeda judėti, kalbėti, pristatyti save. Pasaulyje vyksta pokyčiai, kartu kinta žmonių elgesys. Manau, kad menas į tai reaguoja greičiausiai, tad būtent čia galima tai pamatyti. Taip pat manau, kad šokio kalba visuomet yra pirmeivė, nes čia dirbama kūnais, o kūnai puikiai jaučia, kas vyksta aplink.
Kalbant apie kriterijus, man svarbu, kad menininkai jaustų savo kūrybos pagrindą, ieškotų kūno žodyno, kuriuo gebėtų komunikuoti su kitais, kad spektaklyje atsispindėtų asmeninis susirūpinimas ir dėmesys socialiniams kriterijams. Tai padeda formuoti festivalio visumą, kurią sudaro pagrindinė programa su dideliais spektakliais, aktyviai po pasaulį gastroliuojantys mažesni spektakliai, kurių autoriai jau turi savo šokio žodyną, ir naujosios kartos pasirodymai.
Publika gali to ir nežinoti, tačiau aš savo galvoje kuriu programą, kuri inspiruotų jausmą. Tad tai, kad tau atrodo, tarsi pasaulis būtų susitraukęs į festivalį, man yra didžiausias komplimentas.
Tik štai vienos temos šiame pasaulyje pasigedau. Šiandien vienas didžiausių įvykių yra Rusijos karas prieš Ukrainą. Tačiau festivalyje apie tai nė neužsimenama. Įdomu, kodėl taip nutiko, ir ar apskritai svarstėte apie šią temą.
Taip, tai labai svarbi tema ir puikiai suprantu, kad ji neatsispindi festivalyje. Tačiau aš neįsivaizdavau, kaip susisiekti su Ukrainos menininkais ir nieko negalėjau rasti. Žinau, kad Gintarė Masteikaitė Vilniuje pristatė Ukrainos šokio platformą, tačiau pati negalėjau atvykti.
Bet radau choreografę iš Izraelio[2], kurios spektaklis sukurtas karo tematika.
Tačiau jos šaknys - Rusijoje, vadinasi, ji kalba veikiau iš agresoriaus perspektyvos.
Taip, tačiau jos spektaklis yra apie vyrus, kurie privalėjo išvykti į karą, o tada grįžo namo. Neradau menininkų, kurie kalbėtų būtent apie dabartinį karą.
Žiūrėdami „Julidans“ spektaklius žmonės mato ne objektyvų pasaulį, o tokį, kokį jį suvokiate jūs. Tad įdomu, ar laikote save atvira asmenybe?
Ir taip, ir ne. Esu žmogus, tad man nesvetimi jausmai ir ribos. Vis dėlto festivalyje rodome ir tokius spektaklius, kurie nėra mano skonio, jei tik matau, kad publika juose gali kažką atrasti. Gebu matyti spektaklius ir vien „techniniu“ žvilgsniu ir suvokti jų naudą, net jei manęs pačios jie nejaudina.
Ar jaučiatės gerai pažįstanti savo publiką, jei iš anksto numanote, kas jiems gali patikti?
Ne, aš tik spėju. Manau, kad ilgametė darbo patirtis, nuolatinis spektaklių žiūrėjimas ir pokalbiai su žmonėmis išugdė nuojautą. Galiausiai - tiesiog bandau ir viliuosi pataikyti.
Ar galėtumėte prisiminti situacijų, kai jautėtės patyrusi nesėkmę kaip programos vadovė?
Viena didžiausių pamokų buvo projektas, kai viename pastate nusprendžiau parodyti kelis spektaklius. Žmonės galėjo vaikščioti iš vieno kūrinio į kitą, viskas vyko vienoje didelėje erdvėje. Taip nutiko, kad trys spektakliai buvo paruošti pagal „Kama Sutros“ tematiką, panašaus stiliaus ir beveik identiško ritmo bei dinamikos. Publikai žiūrėti kelis panašius darbus buvo per sunku, mačiau, kaip žmonės kentėjo. Dabar suprantu, kad reikėjo parinkti bent jau tokius spektaklius, kuriuose į tą pačią temą būtų žiūrima skirtingai.
Tačiau būna ir paprastesnių atvejų - pavyzdžiui, spektakliui netinka mano parinkta erdvė. Arba pristatome premjerą, kurios koncepcija kūrėjo lūpose skambėjo geriau nei rezultatas atrodė scenoje.
Norėčiau pabaigti pokalbį klausimu apie profesionalų publiką. Žinau, kad Amsterdame apsistoję šokio menininkai ir studentai neretai migruoja. Tad ar mieste yra šokio bendruomenė?
Taip, yra, nors dabar šis ratas mažesnis nei anksčiau. Prieš kelerius metus, viena iš ketverių metų finansavimą Nyderlandų menininkams skiriančių struktūrų nustojo subsidijuoti kelias spektaklius kūrusias įstaigas. Taip buvo panaikinta nemažai darbo vietų bei erdvės kūrybai ir eksperimentams. Pastaruoju metu šokiui tinkamos infrastruktūros mažėja, tad Amsterdame studijas baigę kūrėjai dažniau išvyksta kitur. Tiesa, iki šiol egzistuoja „ICK Dans Amsterdam“, kuriai vadovauja Emio Greco ir Pieteris C. Scholtenas. Tačiau tai yra erdvė vienai trupei, keliems menininkams. Žinoma, yra trupių, kurios kuria ir išsilaiko iš projektinio finansavimo, tačiau ta parama nėra pakankama.
Ir tai dėl to, kad Nyderlandų vyriausybė tiesiog nusprendė sumažinti finansavimą kultūrai. Galbūt palyginti su kai kuriomis šalimis esame vieni turtingesnių, tačiau čia kultūrai skiriamos kur kas mažesnės lėšos nei Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Mūsų šalyje menas suvokiamas kaip prabanga, o ne kaip maistas protui ar priemonė tobulinti bei auginti kultūrą.
Ačiū už pokalbį!
-----
Autorės kelionę į festivalį ir publikaciją finansavo Lietuvos kultūros taryba
[1] „Julidans has always had a preference for makers who do not work (only) from form, but first and foremost from a personal and / or social motivation, and often in a multidisciplinary project. Their performances are theatrical or at the intersection of disciplines. Julidans is always looking for choreographers who show us new forms, broach different themes, and make us look at today´s world from a surprising perspective. It is the dance maker who gives form its power of expression, who cheerfully mixes and matches forms from different times and cultures, who breaks open formal laws, thinks outside the box, and creates new, hybrid forms.“ (prieiga per internetą: https://julidans.nl/en/about-julidans/, žiūrėta 2023-08-16).
[2] Kalbama apie Stav Struz Boutrous ir jos diptiką „Sepia & Nomads“.
