Jei artistai vaidintų nuogi, dekoracijų nereikėtų

2009-05-23 Panevėžio rytas, 2009 05 23
Panevėžio Juozo Miltinio teatro pastatymų dalies vedėjas Vidmantas Karpis. Nuotrauka iš panrytas.lt

aA

Gailutė Kudirkienė

Vaikystėje daugelis svajoja tapti gydytojais, vairuotojais ar aktoriais. O ar galima svajoti tapti teatro rekvizitininku? Kažkada garsiajam režisieriui Juozui Miltiniui pasakęs ir „taip", ir „ne", panevėžietis visam gyvenimui pratęsė kūrybiškus savo vaikystės žaidimus.

Ideali vieta talentams išreikšti

Panevėžio J.Miltinio dramos teatro pastatymų dalies vedėjas Vidmantas Karpis darbo stažą teatre skaičiuoja dešimtmečiais. Nors V.Karpio darbas eiliniam žiūrovui nėra matomas, be jo pastangų nebūtų rodomas joks spektaklis, nebent tik scena iš nuogalių pliažo, kur nereikia nei aplinkos fono, nei drabužių.

Statant spektaklius V.Karpiui tenka gerokai pasukti galvą, kad scenoje išvystume miestus, kalvas, visokias atsiveriančias sienas ar į orą kylančius aktorius. V.Karpio manymu, teatras yra ideali vieta ne tik aktoriams, bet ir gabiems įvairių profesijų atstovams. Jis pataria netikėti tais, kurie keikia šią menų šventovę ir sako, jog virti vienose sultyse su teatralais yra labai blogai.

Tuščia scena - nuogaliams

- Ką iš tiesų teatre veikia pastatymų dalies vedėjas?

- Viskas, ką atėjęs į spektaklį mato žiūrovas - scenografija, kostiumai, pastatymo techniniai sprendimai - priklauso mano cechui. Siuvėjos, dailidės, metalistai, staliai, rekvizitininkai, kostiumininkai, scenos darbininkai ir butaforininkai - visi išsijuosę pluša, kad išeitų spektaklis, o man tenka sustyguoti jų darbą.

- Tad be jūsų triūso scenos kūrinys nepasiektų žiūrovo?

- Žinoma, gali išeiti spektaklis ir tuščioje scenoje, be jokio fono ir pagalbinių vaizdinių priemonių. Mano svajonė, kad veiksmas vyktų nudistų pliaže. Nei kostiumų, nei scenos atributikos, nieko keisti nereikia. Ir pasisekimas būtų garantuotas. Aš visiems šią idėją peršu, bet niekad neišdrįsta nei tokio scenarijaus parašyti, nei ką nors panašaus statyti.

Žinoma, nuogumus tuščioje scenoje tektų suderinti su morale, spektaklį gal net naktimis rodyti ir įleisti tik suaugusiuosius. Kaip J.Miltinis sakydavo, galima ir telefonų knygą pastatyti kaip spektaklį, čia nėra nieko tokio.

Netikėtai ištarė „taip"

- Teatro slenkstį peržengėte vos sulaukęs 18 metų, buvote pabėgęs kitur, išbandėte konferansjė duonos, bet, apsukęs ratą, vėl grįžote į teatrą. Kaip tie jūsų gyvenimo vingiai dėliojosi?

- Į senąją teatro studiją atėjau 1962 metais, vos sulaukęs 18-os: ir be jokio išankstinio užsibrėžimo likti teatre ir be žinojimo, ką tame teatre veiksiu. Tada teatras dar buvo senosiose patalpose, prie „Kalnapilio", užsukdavau ten su tuomečiu režisieriumi Algiu Lapėnu.

Kartą ant laiptų kaktomuša susidūriau su Juozu Miltiniu. Jis paklausė, ar į studiją atėjau. Nebuvo patogu kitaip sakyti, tad patvirtinau. Tuo metu oficialios studijos dar nebuvo, kiekvieną rudenį susirinkdavo daug žmonių ir paskui daug atbyrėdavo, likdavo du ar nė vieno.

Pažadėjo atgal negrįžti

- Reikia suprasti, kad iš pradžių taikėte į artistus?

- Specialiai netaikiau, bet taip jau nutiko, kad teko ir į sceną išeiti. Prisimenu, kaip pirmą kartą drebančiom rankom taurę įnešiau. Susirgo aktorius Valdas Jatautis, išvakarėse man pasakė, kad teks jį pavaduoti. Per vakarą žodžius teko išmokti. Vaidmuo buvo smulkus, bet per jį šukuoseną praradau.

Atėjau grimuotis, deda V.Jataučio peruką, jis šviesus, o mano juodos garbanos iš apačios lenda. Laiko nebuvo žaisti, tai nuskuto galvą iki peruko, užgrimavo ir scenai tiko. Tik reikėjo pamatyti, kaip atrodžiau, kai peruką nusiėmiau. Su tokia šukuosena žmonių ilgai juokinti neteko, nes greit po to į sovietinę armiją paėmė. Išeinant šefas (J.Miltinis - aut. past.) paklausė, ar grįšiu į teatrą. Pasakiau: „Ne".

- Ir negrįžote?

- Negrįžau. Po armijos nuėjau dirbti „Ekrano" gamyklos estradinio ansamblio administratoriumi. Po 3 metų išvažiavau į Vilniaus filharmoniją, dirbau su estradiniais ir kameriniais kolektyvais, vėliau važinėjau su „Nemuno žiburiais" ir „Nerija".

Jei skundžiasi, meluoja

- Bet Panevėžys nepaleido, ar ne? Tarsi netyčia J.Miltinio mesta sėkliukė paslapčia sudygo, išsikerojo ir nenumaldomai ėmė traukti atgal?

- Grįžau į teatrą 1975 metais. Ir amen, esu čia iki šiol. Visi sako: „Ir koks velnias nešė į tą galerą?" Bet niekas neišeina. Netikėkit, kai teatro žmonės taip sako. Jei kas sako, kad blogai, meluoja.

Čia, teatre, labai gerai. Jei žmogus turi noro, jei Dievas davė talento, jis čia atras viską. Ir įdomų darbą, ir galimybes tobulėti, ir laisvalaikio kitokiai veiklai. Ne tik apie aktorius kalbu. Pavyzdžiui, siuvėja gauna eskizą, kaip kostiumas turi atrodyti, o kaip drabužį sukirpti, pasiūti, turi sugalvoti pati. Tai ką, ji ne menininkė, jos veikloje mažai kūrybiškumo?

Parūpindavo stalų ir vazų

- Kodėl grįžęs į sceną nebelipote?

- Dar vaikiškuose žaidimuose aš „dirbau" teatro rekvizitininku. Augau Kranto gatvėje, name prieš buvusį malūną (dabar viešbučio „Romantic" kompleksas), toje pat gatvėje gyveno ir vaikystės draugas A.Lapėnas, vėliau tapęs režisieriumi. Netoliese, šalia senojo teatro, buvo aktorių namas, draugaudavome su jų vaikais.

Jau tada A.Lapėnas „statydavo" spektaklius, vaidindavo Kranto gatvės ir aplinkinių rajonų vaikai. Burdavomės kieme prie nedidelio namelio, kuris stovėjo dabartinių bendruomenių rūmų vietoje.O aš nuo to laiko ir pradėjau judėti dabartinės savo profesijos link: tuose žaidimuose mano pagrindinė pareiga buvo parūpinti vazų, staltiesių, stalų. Dar atsimenu, kaip aktorių vaikams filmukus rodydavome. Pas Babkauskus pakabindavome paklodę, atsinešdavome projektorių. Taigi ėmiausi to, ką nuo vaikystės mokėjau.

Prašneko tik išsiskyrus

- Šeimyninė laimė jus aplankė irgi teatro dėka, juk mylimąją teatre radote? Jūsų žmona Ona Karpienė, teatro dailininkė-butaforininkė, darbe yra jūsų pavaldinė, o kažkada ją prisivilioti sunkiai sekėsi, ar ne?

- Tuo metu, kai Oną nusižiūrėjau, buvau dar vedęs. Mat iš armijos namo grįžau su žmona iš Rusijos, pagal tautybę ji buvo Krymo totorė. Vedžiau tarnaudamas. Man dar buvo tarnyba nesibaigusi, o ji jau laukėsi, tai į Panevėžį, pas mano mamą, atvažiavo viena. Mama buvo labai nepatenkinta, ji nemokėjo rusiškai, o anoji - lietuviškai nė žodžio. Paskui išmoko. Bet gyvenimas mudviem nesiklostė, po 5 metų aš nuo jos pabėgau. Tą gyvenimo tarpsnį primena mudviejų dukra Andžela, dabar gyvenanti Jaltoje.

Taigi, kai į akį krito Ona, buvau dar neišsiskyręs. Po vieno spektaklio norėjau Oną namo palydėti, bet ji mane šalin pavarė, sakė su vedusiais neprasidedanti. Ji su manim šnekėtis ėmė, kai išsiskyriau. O dabar jau galybė metų, kai kartu esame. Ir namie, ir darbe.

- O jūsų atžala?

- Mūsų dukra Kamilė nieko bendro su teatru neturi. Ji baigė sociologijos studijas Vilniaus universitete, toliau mokosi JAV, Ilinojaus universitete. Vėliau galbūt grįš į Lietuvą, bet dabar kuriasi Amerikoje, turi ten gerą darbą.

Metalo darbų buvo „nedaug"

- Grįžkime prie jūsų darbo. Ant pastatymų dalies vedėjo pečių gula atsakomybė už scenografų idėjų techninį įgyvendinimą. Ar menininkų užmojai lengvai išpildomi? Gal būna neįgyvendinamų idėjų?

- Visad būna įdomu, kai scenografai sugalvoja kuo keistesnį variantą, kai, norint įvykdyti jų idėjas, reikia pasukti galvą. Gyčio Padegimo režisuotam H.Ibseno spektakliui „Mažasis Ejolfas" pagal dailininkės Birutės Ukrinaitės užmanymą reikėjo didžiulės sienos iš dviejų plokštumų, kurią aktorius priėjęs gali užverti. Tai buvo sudėtinga užduotis metalistui, reikėjo gaminti 8,5 ilgio ir 3,8 metro aukščio konstrukciją.

Tuo metu metalistas Vytautas Marozas tik ką buvo atėjęs į teatrą dirbti. Aš jį buvau tikinęs, kad teatre metalo darbų būna nedaug. Dar ir dabar jis mane pajuokia, kad patį pirmąjį darbelį užtaisiau tikrai „nedidelį".

Kai J.Miltinis statė spektaklį „Edipas Karalius", buvo sugalvojęs sceninį veiksmą įkelti į milžinišką rutulį, neva atsiveria žemė ir jos viduje vyksta Edipo tragedija. Deja, to laiko sąlygomis ir turėtomis galimybėmis buvo sudėtinga tokį užmojį įgyvendinti. Bandėme, bet su anuometėmis medžiagomis nepavyko. Tada turėjom metalo vamzdžių ir audinių. Dabar visokio plastiko yra, jei šiandien kas pateiktų panašų užmanymą, bemat padarytume.

- Prie kokių darbų šiuo metu plušate?

- Dabar dirbame prie Sauliaus Varno statomo spektaklio: L.Tolstojaus „Kreicerio sonatai" gaminame 8 metrų stalą, spektaklio metu jis turės pakilti į 6 metrų aukštį ir pavirsti veidrodiniu kalnu, į kurį kops aktorius Albinas Kėleris.

PANEVĖŽIO RYTAS

 

Salonas