Audrius Musteikis
Premjera dar negreit, tik po Naujųjų, o aktorė Jūratė Onaitytė jau gyvena nauju vaidmeniu. Nori, kad būtų kitaip, negu kada nors yra dariusi.
Kartelė, kurią pati aktorė ir išsikėlė, kybo aukštai. Kaip visada, ruošdamasi šuoliui, ji uoliu darbu tramdys nepasitikėjimo savimi demonus ir nepaleis iš rankų savigraužos bizūnų - tegu vertintojai pamato ją „drąsią, ryžtingą, tvirtą ir energingą“.
J.Onaitytė atskuba po repeticijos. Tvirtu, energingu žingsniu, bet visa ji susitelkusi į save. „Kūryba!“ - kaip pasakytų Jūratės a.a. kolega Algimantas Masiulis. Šis interviu, aišku, aktorę blaško. Bet jis teisinamas nemaria rašeivų viltimi dirstelėti į „paralelinį pasaulį" - menininko kūrybinę erdvę...
*
Jos rankose sušmėkščioja cigaretė. O kaipgi kažkada persirgta astma? „Nereikia apie tai“, - paprašo aktorė ramiai ir taip įtaigiai, kad reikalas jau sutvarkytas. Apie tai nekalbėsim. „Mama jaudinsis, - paaiškina ji. - Nereikia.“
*
J.Onaitytė vėl reikalinga lietuvių kinui - po netrumpos pertraukos pernai filmavosi Gyčio Lukšo „Duburyje“, šią vasarą - Sauliaus Drungos kuriamoje „Anarchijoje Žirmūnuose“. Taip pat sutiko pabūti prie Eglės Mikulionytės įkurto teatro „Jaja“ ištakų - vaidinti spektaklyje pagal Emile´io Ajaro slapyvardžiu pasirašiusio Romaino Gary romaną „Gyvenimas dar prieš akis“. Pasiūlymą priėmė džiaugsmingai, tik skaitydama kūrinį savęs ten nerado. Stora, sena, paliegusi moteris - ji?! Tikrai netikėta, truputį gąsdino. Tiesą sakant, ne truputį.
– Režisierė turbūt patikino, kad galite suvaidinti viską?
– Gal taip iš šalies atrodo, kai jau ką nors padarai ir kartais pavyksta. Aš esu tokia: pasiūlo kad ir išsvajotą vaidmenį, tarkim, „Geismų tramvajaus“ Blanšą, o vietoj euforijos apima bejėgiškumas. Atrodo, dar tik vargais negalais išsilaikai ant pačiūžų, o reikės išdarinėti sudėtingiausias figūras. Nepasitikėjimas savo jėgomis neleidžia sakyti: duokit bet ką.
– Algimantas Puipa yra prasitaręs, kad ne iškart sutikote pas jį filmuotis.
– Aktorius nori būti tikras, jog yra kviečiamas todėl, kad reikia būtent jo, ir ne kito, individualybės. Gal dėl to dar mes pasimaivom – trokšdami išgirsti patvirtinimą, kad iki finišo mumis bus pasitikima. Visavertei bendrai kūrybai pasitikėjimas būtinas.
*
„Gyvenimas dar prieš akis“ herojė Roza mažai juda, todėl pagrindinis vaidmens krūvis tenka balsui ir jo plastikai. Tiksliai nusakė E.Mikulionytė: „Išraiškingas, nežinia iš kokių gelmių iškylantis aktorės balsas ir yra ta ašis, aplink kurią viskas sukasi“.
Balsas, unikalusis instrumentas, J.Onaitytę išduodavo, kai nuo smalsių žvilgsnių gatvėje ji mėgindavo pasislėpti po tamsiais akiniais ar pasistačiusi apsiausto apykalę. Užtekdavo prasižioti, ir praeiviai ją demaskuodavo: „Tai slepiatės, aktore? Vis tiek atpažįstam.“ Labai jau įdėmiai žiūrovai įsižiūrėjo į televizijos ir kino filmų bei spektaklių „Raudonmedžio rojus“, „Čia mūsų namai“, „Kaimynai“, „Karlas ir Ana“, „Kreditoriai“, „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Turtuolis, vargšas“ ir kt. herojes įkūnijusią menininkę. Įsižiūrėjo ir įsiklausė. Matyt, ji šito nusipelnė.
J.Onaitytė prisimena, kaip kankinosi dėstytojai, per vokalo pamokas Konservatorijoje lavindami jos žemą balsą, plėsdami jo ribas: „Dabar atrodo, kad fantazuoju, bet tuo savo storu, bubenančiu balsu įveikdavau antros oktavos sol.“ J.Onaitytės, Valentino Masalskio, Roberto Vaidoto, Remigijaus Sabulio, Rimo Bagdzevičiaus, Inos Kartašovos ir kt. kursas buvo muzikinis, rengiamas Kauno muzikiniam teatrui. „Dalis stojančiųjų, tarp jų ir aš, pasirinko dramą, – pasakoja Jūratė, - kita muzikinį teatrą, trečia – režisūrą. Praėjus mėnesiui sukviečia mus visus ir praneša, kad būsiąs vienas muzikinis kursas. Klausia, ar sutinkam. Ir kur tu dėsies, jeigu įstoti buvo gyvybės ar mirties klausimas?! Prisimenu, ką sakiau: „Stojau į dramą, bet muziką aš laaabai mėgstu“. Tiek užteko, kad likčiau. Vis dėlto paskui su bendrakurse ėjome prašytis priimamos į Kauno dramos teatrą. Mums buvo atsakyta miglotai, o paskui pakvietė visą kursą.“
– Kokia čia Apvaizda suveikė?
– Teatrui labai stigo jaunimo. Ne vieno, ne dviejų žmonių, o apskritai šviežio kraujo, kaip, beje, ir dabar. Viena džiugiausių šios vasaros naujienų – į mūsų teatrą priimtas prof. Algės Savickaitės studentų kursas. Esam jau išsekę, trūksta idėjų, entuziazmo, maksimalizmo, kuris ir mums, senbuviams, diktuotų kai ką nauja.
Gaila, kad jie patenka į tokią situaciją – tarp dulkių, dažų ir statybininkų. Teatro rekonstrukcija užsitęsė ir labai mus išbarstė: neturime normalaus laukiamojo, atskiro bufeto, kur galėtume susieiti. Jie gali nusivilti, pamanyti, kad esam iškrikę, nėra vieningo kumščio.
– Kaip jautėtės jūs pirmaisiais metais šiame teatre?
– Praeidavau pro visus tarsi arklys su akidangčiais - kad niekas neblaškytų. Tiesiai į grimo kambarį, o paskui tiesiai į sceną. Taip, buvau darboholikė. Nei man bufeto reikėjo, nei pokalbių. Mes nesijautėme blogai, nes atėjome visas kursas, saviškiai, per ketverius metus vienas kitą gerai pažinę. Iš vyresniųjų mokiausi jais žavėdamasi ir labai juos mylėdama. Ir jie mums buvo geri. Labai. Kaip sakiau, teatras tada jautė jaunos energijos alkį.
– Kai kas skundžiasi, kad jaunėliai neberodo pagarbos vyresniajai kartai, meistrams.
– Ne. Aš, pavyzdžiui, negalėčiau skųstis, kartais net nesmagu, tarytum būčiau kokia karūnuotoji. Bet Dieve mano, juk kiekvienąkart pradedi tarsi nieko nemokėdama, nieko nežinodama. Ir klysti, ir blaškaisi. Jau daug ką esi išbandžiusi, savo vidų išnaudojusi įvairiais aspektais, įvairiais vaidmenimis. Kaip dar, atrodytų, galėtum save atrasti? Kaip nesikartoti? Tai vis sunkiau. Kelio pradžioje dar esi žavus jaunyste, atvirumu. Paskui reikia ieškoti savęs vis kitokio, kokio žiūrovai dar nematė. Galų gale kad tau pačiam būtų įdomu.
– Jei kievienąsyk tarsi prieš bedugnę, tai ir patirtis nėra jau toks patikimas ramstis?
– Ji ir padeda, ir trukdo. Kai daug ką esi išbandęs, sunkesnę naštą užkrauna atsakomybė. Žinai, kad iš tavęs laukiama ko nors kita, nauja.
– Iš ko aktorius, būdamas tas pats žmogus su tuo pačiu balsu ir kūnu, sulipdo vis kitokį personažą? Ar jis ekstrasensas, sugaudantis eteryje plūkaujančius fluidus ir pasitelkiantis juos aktorinei raiškai?
– Kartais ir taip pasijunti - ekstrasensu, mediumu. Kai tenka vaidinti tikrai gyvenusius personažus, tarkim, K.Donelaičio žmoną Aną Reginą ar Žorž Sand, tiesiog pradedi jas jausti. Atrodo, kad jos čia pat, priartėja, net kontroliuoja tave: pyksta, kiša koją, džiaugiasi. Arba pajunti prie pat ausies kvėpavimą ar dejonę. Keista, bet šitie pojūčiai padeda. O išgalvoti personažai - pareina nuo pjesės; yra autoriaus geriau ar prasčiau pateiktas stuburas, griaučiai, lieka juos „apauginti“ savo individualumu. Matot, dviem sakiniais nepaaiškinsi, kaip sukuriamas vaidmuo. Vyksta sudėtingas procesas, turintis savo dėsningumus. O dar yra kiekvieno aktoriaus individualus kelias. Man, pavyzdžiui, svarbu suvokti režisieriaus sumanymą (žinoma, jeigu jis jį turi ir tiksliai įvardija) ir kuo labiau įsigilinti į medžiagą. Ieškau papildomos literatūros apie autorių, jo laiką, kūrinio kontekstą. Jau po to - gilyn į jausmų ir širdies pasaulį.
– Jūs vadinama intelektualia aktore.
– Negirdėjau tokio apibūdinimo... Būti scenoje pasikliaujant vien tik intuicija man ir neįdomu. Turiu tiksliai žinoti, kodėl aš tą akimirką ten, kam esu reikalinga. O kad geriau žinočiau, semiuosi išmanymo iš istorijos šaltinių, grožinės literatūros, netgi dailės. Kad įeitum į autoriaus ir režisieriaus sumanymo pasaulį, ieškai pagalbos ne tik pjesėje. Kodėl? Kad vyktų bendra kūryba, kad nebūčiau tik akla nurodymų vykdytoja, kuriai diktuojama: eik ten, dabar pakelk toną, dabar nuleisk.
Atvažiavo į Kauną Gintaras Varnas statyti „Hedą Gabler“. Beveik du mėnesius bandžiau perprasti jo teatro vaizdinį. Žinoma, gilindamasi ir į pjesę, personažą. Nepaprastas uždavinys. Viskas tam, kad būtų pirminis supratimas, kad paskui, vykstant kūrybos procesui, neatrodyčiau kaip šlapias viščiukas. Supratusi jau galiu paklusti ir nurodymams. Bet kaip smagu ir pačiai siūlyti – čia pat, kartu ieškant, svarstant; net neaišku, kuris pasiūlė pirmas, o, žiūrėk, jau ir gimė nuostabus sumanymas.
– Ar kartais nepasijuntate esanti truputį aukščiau režisieriaus suvokimo?
– Per tuos darbo metus visko pasitaikė. Būdavo, taip greit išlukšteni, perpranti režisierių pasaulėlį ir matai, kad jau ribos. Ir ką – tik tiek?
– Kas tada?
– Tada tiesiog neįdomu. Nėra variklio kurti. Išsijungia fantazija, užsisklendžia vaizduotė. Esi tik „plytelių dėliotojas“.
– O kada parašote eilėraštį? Kai darbo gausa, ar kai alkis?
– Kai viduje kunkuliuoja baisus vulkanas ir nėra galimybių jo išlieti scenoje. Kai sproginėji nuo minčių ir emocijų chaoso. Kažkada jaunystėje radau tą kelią: sutramdyti chaosą suvedant jį į žodinę išraišką ir perkeliant į popierių. Iškrova, po kurios palengvėja. Labai neblogas būdas.
– Kol įvyksta iškrova, prie jūsų geriau neiti, nekalbinti?
– Kad ir dabar. Atrodytų, dar tik pjesę nagrinėjame. Vaidmuo nedidukas. Bet man reikia atrasti save visiškai kitaip, naujai, netikėtai sau pačiai. Na ir va - negaliu susikaupti pokalbiui. Kažkodėl sunku.
– Prasitarėte, kad pagalbos ieškote ir dailėje. Gal apie tai platėliau?
– Kartais tiesiog nežinai, už ko kabintis. Šį tą nujauti, o pjesės medžiaga konkretaus vaizdo nesiūlo - kad ir smulkmenos, tarkim, kaip toji moteris juda, gal turi specifinį mostą, gal kaip nors ypatingai paima daiktą. Ieškai visur, taip pat ir dailėje. Kai Jonas Vaitkus statė „Karalių Ūbą“, man reikėjo rasti jaunuolio Renskio personažo išorinį piešinį. Viename albume aptikau į kardą atsirėmusio berniuko skulptūrėlę. Pasinaudojau ta stovėsena.
Nesu iš tų aktorių, kurie mėgsta pasakoti, kaip jie kuria vaidmenį. Specifinis tas mūsų darbas, ir kaip dabar visą esmę sudėti į porą sakinių? Jei paklaustume chirurgo, kaip jis operuoja? Kam įdomu, jei pradėtų dėstyti: imu štai ši siūliuką; septynerius metus mokiausi jį paimti ir vis tiek abejoju - gal vis dėlto ne taip laikau?
– O juk įdomu.
– Taip, ir operacijų visokių būna. Ir vaidmenys skirtingi, režisieriai skirtingi. Kitąkart gali vartyti reprodukcijų albumus, vaikščioti po parodas, bet plastinio atitikmens tam vaidmeniui nerasti. O atradimo stebuklas tvinktels namie valant dulkes.
– Kad iš viso išeitumėte į sceną, turėjote peržengti barjerą?
– Aš visada turiu jį peržengti. Jaunystėje apie mane yra rašę: „jauna, energinga, ryžtinga, pasitikinti savim“. Galvoju: na, ir gerai, štai kaip moku apgauti. Ir tegu nemato nei mano nervo, nei kartais drebančio kūno. Neduok Dieve išsiduoti, kad keliai virpa. Nors mokėmės, kaip tai nugalėti, ne visada pasiseka. O nepasitikėjimas - ar man šiandien pavyks - visada šalia. Bet svarbu žinoti, dėl ko eini į sceną. Kuo geriau žinai, tuo nepasitikėjimas mažesnis, nesileidi išmušama iš vėžių kokios nors smulkmenos.
Pavyzdžiui, kurdama Žorž Sand vaidmenį spektaklyje „Vasara Noane“, nežinau kiek kartų perskaičiau Andre Maurois „Žorž Sand gyvenimą“. Atrodė, taip įsigilinau, jog žinau kiekvieną rašytojos žingsnį. Man tai labai padeda. Kuo didesnį bagažą susirenki, kuo labiau įsikrauni stengdamasi pajusti atmosferą ir aplinkybes, tuo tavo personažas scenoje turiningesnis, daugiaprasmiškesnis. Tada byloji ne tik tai, ką išsakai autoriaus tekstu – daugiau. Dar daug ko gali neišsakyti, bet tavo vidinis žinojimas sukurs paslapties šleifą. Kas neišsakoma - paslaptis. Ji mane visada žavi. Kai viskas kaip ant delno, - nuobodu, lėkšta, plokščia, vienspalviška.
– Ar jūsų herojės, kai spektaklis suvaidintas, lengvai jus paleidžia, nutolsta, ar stovi šalia?
– Dažniausiai ilgai vyksta ir įsijungimas, ir išsijungimas. Tada - bemiegės naktys. Metams bėgant mokausi kuo greičiau grįžti į save.
– Paprastas klausimas – kada artistai išsimiega?
– Štai ir dabar vis dar nepavyksta. Neseniai dalyvavau renginyje iš ciklo „Dialogas – žodis ir spalva“ Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje. Užsibrėžiau sudominti žiūrovą Antanu Maceina, kuriuo žaviuosi. Kai pati patiri ką nors gera ir didinga, norisi dalintis. Likus keletui dienų iki susitikimo, staiga suabejojau, ar pajėgsiu perteikti, ką norėčiau. Juk tokia sunkiai aprėpiama medžiaga - A.Maceinos „Jobo drama“. Ar ji mano proteliui? Ar ne per aukštai pakėliau kartelę? Ar įveiksiu? Ir, žinoma, nemiegu. Mintys sukasi ir sukasi. Paskui kol atsigauni, atsiriboji. O prieš premjerą mes miegam – bent aš – daugiausia penkias valandas.
– Tada kaip taip gražiai atrodot?
– Pavasariop jau neatrodom gražiai. Tik akys belieka. Gerai dar, kad grimas padeda nebūti pamėkle. (Juokiasi.) Ir citrinos, greipfrutai, eleuterokokas, ženšenis, bičių pikis, žiedadulkės, vitamininės arbatos. Čiumpam, kas ką išmanom.
– Scenoje esate azartiška, o gyvenime – savigrauža?
– Dažniausiai taip. Užtat ir nėra lengva. Bet kitaip nematau prasmės. Man turi būti labai gerai. Gerai – netenkina. Vėlgi – metams bėgant mokausi pernelyg negraužti savęs, nusimesti tą naštą. Jei ir nelabai pavyko, juk ne nusikaltimą padariau.
– Galima pamanyti, kad nelabai tikite ir pagyromis?
– O ne, geri žiūrovų atsiliepimai, pagyrimai sustiprina. Vadinasi, tave suprato, pajuto. Iš širdies nuėjo į širdį. Mums to reikia, juk ne sau prieš veidrodį vaidinam.
– Kaip jaučiatės matydama save ekrane?
– Dažniausiai tik po tam tikro laiko žiūriu ramiai. Prisimenu A.Strindbergo „Kreditorius“. Kai būdavo rodomas televizinis šio spektaklio variantas, kabinėdavausi prie savęs: gal ir neblogai suvaidinau, bet mano partneriai, žinoma, geriau. Ir tik dabar pasižiūrėjau visiškai be kritikos - net pačiai keista - tiesiog sustingusi. Bet turėjo praeiti keliolika metų!
– Ar kremtatės, kad kai kurie spektakliai, jau ir taip trumpaamžiai, labai greitai išbraukiami iš repertuaro ar iš viso išsikvepia repetuojant? Darbas į tuštumą?
– Kam apgaudinėti save ir žiūrovą, pigų daiktą bandant prakišti kaip vertybę? Buvo tokių atvejų: žinai, kad spektaklis nevertas, o eini į sceną tarsi kiaulės akis įsistatęs.
– Kaip jus palaiko artimieji, kai kenčiate kūrybos kančias?
– Na, jie viską žino – ne pirmi metai. Gal tolimesnieji, kurie nežino, pykteli ar palaiko išdidžia, pasipūtusia, jei prieš spektaklį nenoriu bendrauti. Mane bendravimas dažniausiai išsekina.
*
Kaip tik suskamba telefonas. Artimieji. Dukra Kamilė ir anūkė Luknė kviečia pasižiūrėti naują Kauno dramos teatro spektaklį „Liūdnas Dievas". J.Onaitytė sutinka. Tada rankomis susiėmusi galvą atsidūsta: „Nieko aš jums nepasakiau - profesiniai dalykai.“
– Reikėjo klausinėti apie asmeninius?
– Tada visai būčiau užsičiaupusi. (Juokiasi.)
– Neseniai vienas teatro kritikas pareiškė, kad neatleistų savo kolegoms, jei šie neparašytų apie J.Onaitytę monografijos.
– Parašytų – ačiū. Pati tokių norų tikrai nereiškiu. Ir skaityti ją kažin ar pulčiau.
