Laura Udrienė
Vienų mylimas, kitų atvirai nemėgstamas. Iš pirmo žvilgsnio nepripažįstantis teatro autoritetų ar tradicinių taisyklių, ir už tai jau apdovanotas Boriso Dauguviečio auskaru. Artūras Areima - režisierius, drąsiai pristatomas kaip teatro chuliganas.
„Areima užknisa, bet pozityviai", - neseniai žodžių į vatą nevyniodamas konstatavo vienas teatro kritikas. Ir iš tiesų žvalgantis tarp jo pastarųjų spektaklių žiūrovų galima pamatyti spalvingą užknistųjų amplitudę: nuo nerūpestingo juoko, gilaus susimąstymo žvilgsnių iki pasibaisėjimo šūksnių. Ar atviros neigiamos reakcijos jį žeidžia? Galbūt. Bet toli gražu nestabdo.
Apie tai, kaip režisūrą ir save režisūroje suvokia A.Areima, kalbamės praėjus beveik porai savaičių po paskutinės jo premjeros „Intymumas" pagal prancūzų egzistencialisto Jeano Paulio Sartro noveles.
- Daugeliui teatro gerbėjų režisieriaus profesija atrodo iš tiesų idiliška - kūrėjas atranda savo gyvenimo medžiagą, ištisomis dienomis ir naktimis ją brandina, kol galiausiai gimsta spektaklis. Vis dėlto, žvelgiant į tavo pastarųjų premjerų datas, kūrybinis procesas veikiau primena maratoną: kovo 20 d. - operos „Faustas" premjera, po savaitės - tavo režisuotas Teatro dienos renginys, o balandžio 18 d. - „Intymumas". Kaip pavyksta taip susitelkti - juk dirbi su ypač sudėtingomis medžiagomis?
- Aš negalvoju kaip. Susiimi. Yra medžiagos, pagrindinės temos, kurios lydi visą gyvenimą. J.P.Sartras, J.Goethe - jie visada lieka. Manau, jeigu apie kažką nuolatos galvoji, atsiranda ta medžiaga ir tave pakviečia dirbti. Pavyzdžiui, aš galvojau apie „Faustą" ir mane pakvietė statyti operą.
- O juk būna, kad kai kurie režisieriai atranda savo kūrybos formulę ir tada belieka ją kiekvienu atveju tinkamai pritaikyti... Ar nebaisu, kad kūryba kartais gali tapti mechanišku darbu?
- Ne, aš sau to neleidžiu. Tada būtų kažkoks kiautalas. Labai purvina, kai apsileidi, leidi sau žinoti. Aišku, žinai tam tikras struktūras, kaip tai daroma, bet ieškai, kaip į medžiagą, režisūrą, aktorinius dalykus pažiūrėti kitu kampu. Man iš viso labai svarbus aktorius. Ir kai gauni iš jo grąžą, energiją, kai vyksta tarpusavio mainai, tada gali dirbti bet kiek.
- Koks turi būti aktorius, kad norėtum su juo dirbti?
- Visų pirma jis turi būti išprotėjęs. Realiai išprotėjęs, kad nesisaugotų. Jeigu aktorius saugosi, na, kaip tas sustabarėjęs profesionalas, tada labai sunku. Jis tik ant to paties arkliuko joja, trūksta imlumo, pirmapradiškumo. Aktorius turi būti žiauriai smalsus, nerimastingas. Man patinka, jeigu turi savo vertybes, yra kūrybiškas, labai nori teatro, nebijo būti išprotėjęs, nebijo būti bet koks. Ogi būna: „Aš nedarysiu to, ano..." Tada prasideda pokalbiai po šimtą valandų dėl „kažko nedarysiu". Ir tai viską griauna. Tokiam aktoriui atrodo, kad jo prašoma ko nors netinkamo žmonijai... Bet iš tikrųjų tai netinka jam pačiam, nes jis yra kompleksuotas. Aktoriui gali būti ir gėda, bet jis to turi nerodyti, jis turi nebijoti būti nežinomybėje. Man labai svarbu palikti daug slinkties spektaklyje, kad aktorius pats galėtų sau pastabas sakyti. Tas reiškia, kad jis jaučia, ką daro.
- Tai nesi iš tų režisierių, kurie aktoriui pasako, kur ir kaip atsistoti?
- Toks režisierius yra bailys. Jis bijo, kad jam aktorius nepaklus. Savo nevisavertiškumą verčia aktoriui, nebūna su aktoriumi viename lygyje, bijo kalbėtis, aiškinti. Jis stengiasi būti tarsi aukščiau, prisirenka aukštų frazių, kurių niekas nesupranta... Kam tokia kalba? Reikia su aktoriumi kuo paprasčiau kalbėti - kaip su žmogumi. Galima net keiksmažodžius įpinti. Arba gali visą repeticiją kalbėtis apie gyvenimą. Tuomet juk suartėji su juo iki draugystės. Taip apšyli ir pradedi dirbti.
Nesąmonė tie tariami personažų aprašymai, kur atseit patys pasiskaitykite ir suvaidinkite. Pavyzdžiui, sakai, suvaidink furiją. Bet kas ta furija?! Atsimenu, iš pradžių manęs aktoriai klausdavo, ką jie turi vaidinti. Sakydavo: pasakyk vienu žodžiu, koks mano personažas. Nesąmonė! Aš jam pasakysiu vienu žodžiu, tai jis ir vaidins tą vieną žodį. Apie žmogų ar vaidmenį niekada negali pasakyti vienu žodžiu. Žmogus nėra baigtinis - kaip ir personažas, pjesė ar spektaklis. Su aktoriumi analizuoju kiekvieną personažo detalę - jo žvilgsnį, laikyseną, kaip jis laiko daiktus.
- Ar aktoriai yra tavo draugai ir asmeniniame gyvenime?
- Taip, dažnai liekame draugais. Aš nesilaikau atstumo, nežiūriu iš tolo, kad paskui net vakarėlyje pamatęs sustingtų, specialiai sustotų. Aktorius ir taip jaudinasi, nes jis žino, ką daro. Nereikia kartais net jokių pastabų. Pavyzdžiui, ateinu savo spektaklio pažiūrėti ir galiu net nieko nesakyti - jau kitaip vaidina.
- O nėra sudėtinga dirbti, kai artimai susidraugauji? Kaip tuomet išsakyti griežtas pastabas?
- Taip ir sakai. Kalbi kaip su žmogumi, ir viskas. Negalėjimas išsakyti pastabų yra kompleksuoto režisieriaus problema. Aš galiu iškeikti, bet dėl to nesibaigs draugystė. Jeigu gyvenime randame bendrą kalbą, tai kodėl dar kažką vaidinti?
Aš pasakau, ko man reikia, o jie daro. Kažkada sakau aktoriui: ar gali išeiti pro šitą sieną? Taip tiesiai išeini, ir viskas. Jis vis galvojo, kaip čia padaryti. Klausia, gal su šviesomis galima tai padaryti? Ne, sakau, be šviesų. Visą savaitę galvojo, kol galiausiai pasakė, kad neįmanoma. Aš šitą irgi žinau, bet man būtų įdomu, jeigu būtų įmanoma.
- Tomas Rinkūnas šiais metais buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už sukurtus vaidmenis tavo spektakliuose „Julijus Cezaris" ir „Plėšikai". Jį, beje, galima išvysti daugelyje tavo darbų. Kuo šis aktorius tau yra toks savas?
- Aš matau bendrą kalbą, žinau galimybes. Kartu augame. Bendras tobulėjimas, bendra meninė kalba... Galiu iš jo daug daugiau reikalauti, nes daug daugiau žinau apie jį.
- Ar jį pamatysime kitame tavo pastatyme?
- Taip, „Vyšnių sode".
- Esi dar jaunas režisierius, tačiau per savo kūrybinę biografiją spėjai sukurti labai skirtingų meninių formų spektaklių. Pavyzdžiui, klasikinis spektaklis „Laimingi" pagal W.Shakespeare „Klastą ir meilę" ir teatrines formas laužantys „Plėšikai" pagal kitą to paties autoriaus pjesę. Kodėl toks skirtingas požiūris į klasikinius tekstus?
- Prieš ką nors laužydamas, norėjau žinoti, ką laužau. Klasikiniai pastatymai yra teatro praeitis.
- F.Schilerio „Plėšikai", W.Shakespeare „Julijus Cezaris" - gerbiamiausių pasaulio klasikų pjesės. Vis dėlto su jų tekstais elgiesi labai drąsiai: kupiūruoji, atsiriboji, žaidi, kai kam gali atrodyti, kad net tyčiojiesi. Kodėl neužtenka tokių tekstų, kokie jie yra?
- Kad užknisčiau. Man norisi šviežių žiūrovų ir aktorių. Šileriška, čechoviška... Kas žino, kaip tai atrodo? Niekas nežino! Tekstuose vis tiek ieškai temos, o autoriaus juk tikrai nesudarkysi. Kas aš esu prieš F.Schilerį, W.Shakespeare´ą, A.Čechovą? Vargšelis. Tie, kurie bijo pajudinti tekstus, tarsi lyginasi su jais. Aš žinau, kad autoriai liks milijonus metų. Statys kiti ir dar kiti kaip tik norės. O mano spektaklį rodys kelerius metus, gal dar jis bus įrašytas kokioje nors Lietuvos teatro istorijoje, ir viskas. Kodėl man jaudintis? Dėl kaimynų, ką jie pagalvos? Man nusiš...
- Tavo spektakliuose nemažai populiariosios kultūros elementų: muzikos pasirinkime, kalboje, net personažų įvaizdžiuose. Kur yra ta riba tarp popkultūros propagavimo ir kritikos? O gal, tavo nuomone, viskas gerai su popkultūra?
- Aš tai įleidžiu kaip nuodą žiūrovui. Vieni mėgaujasi jais, nes patys apnuodyti, priima tai kaip kažką faino. Bet po tuo visada yra prasmė, gylis, tik reikia patiems susirasti, jei tik, žinoma, nori. Pačioje pradžioje spektakliuose specialiai atsisakydavau komizmo, likdavo tik išgrynintos filosofinės idėjos. Bet gal tik kokie penki žiūrovai iš auditorijos suvokdavo mintį. Kiti jos nepakėlė, jiems per sudėtinga. O tada supratau, kad reikia įmesti nuodų. Nuodingam žiūrovui gal irgi kada nors ta tema bus suprantama, o gal jis tik paskęs savo nuoduose, kuriuos mato ir scenoje.
Kartu tai - nematomas interaktyvumas. Tas, kuris žvengia, - kvailelis kaip scenoje, o tas, kuris nežvengia, - atseit apsimeta protingas. Ir šis konfliktas tarp žiūrovų vyksta nuolatos. Pastaruosiuose spektakliuose tai ypač pastebiu, ir man tas įdomu. Vienas juokiasi, o kitas klausia, ko čia juokiesi. Kitas bando bendrauti, bet draugas neleidžia. Dar kitas pats sau neleidžia juoktis arba bijo priimti keiksmažodžius. O kad kaimynai ir politikai taip daro, tai nieko! Jei žmonės tai priima taip asmeniškai, vadinasi, juos tai liečia. Nebelieka to atsiribojimo.
Spektaklyje yra įmesti keli dažniai. Vienas žiūrovas tik vieną dažnį priima, kitas viską bando priimti. Arba specialiai pasitelki kokius stabdymus, teatro klišes, kad atrodytų kaip spektaklio duobė, kad žiūrovai pasižiūrėtų į aktorių. Būna, kad ir pats aktorius klausia: kam? Na, tam, kad sustotų. Taip, gali spektaklis gerai važiuoti, laiku stabdyti, tada finalas - pasiekus aukštą natą. Tuomet žiūrovas išeitų su tvinksinčia širdimi. Bet aš noriu, kad atsirastų gyvenimiškas ritmas. Kartais aktorius klausia, ar monologą greičiau sakyti. O gyvenime negi aš galiu sakyti: gali greičiau kalbėti?! Kvailai juk atrodo, ar ne? Juk yra tema, nuotaika. Kalbėjimo aktyvumas gali priklausyti tik nuo to, kaip savo personažą vedi scenoje. Nenoriu, kad scenoje aktorius staiga pradėtų greičiau sakyti žodžius, kaip ir nesąmonė, jei žmogus gyvenime staiga pradėtų greičiau kalbėti. O kaip įdomu, kai monologas sakomas ramiu balsu. Ramiai gali į žiūrovą žiūrėti. Tada sustoja laikas, pauzė įvyksta. O gyvenime - daug pauzių. Kodėl to negali būti spektaklyje?
- „Intymume" su tekstu elgiamasi jau kiek kitaip. Taip, čia ir vėl tavo paties inscenizacija, sujungtos dvi J.P.Sartro novelės, tačiau nebėra atsiribojimo siekiamybės, aktoriai iš tiesų išjaučia, iki galo išgyvena.
- Čia jau norėjosi iš tikrųjų išgauti intymumą. Tam turi būti didelis pasitikėjimas ir tekstu, ir autoriumi, ir pačiu aktoriumi. Mes kartais susitinkame tarpusavyje ne tiek parepetuoti, kiek pabūti kartu. Spektaklio natos labai jautrios, dalykai vieni su kitais glaudžiai siejasi, o tai išlaikyti labai svarbu, nors nėra lengva. Nors čia irgi yra specialių žaidimų, specialaus teatralumo...
Man patinka tos jautriausios vietos. Štilis, atrodo. Ramu ramu... Ir aktorius taip ramiai sako tekstą. Klausai ir kas kartą iš naujo išgirsti. Tai yra grožis. O kitiems patinka provokatyvios spektaklio vietos - kekšės scena, monologas su propeleriu... Bet ten, aišku, atpažįstamumas.
- Prieš „Intymumo" premjerą esi minėjęs, kad „žmogus įdomus tiek, kiek jis nepaslėptas po padorumo kauke, tiek, kiek jį galima nurengti iki visiško nepadorumo, kiek jis gali būti beodis. Ne anatomiškai nuogas, o nuogas prieš save patį. Įdomu tai, ką jis slepia net nuo Dievo". Ar išdrįsti taip intymiai išsirengti prieš save patį?
- Taip, visiškai. Ir su kitu žmogumi taip pat. Nesistengiu turėti specialių konstruktyvių kaukių. Jeigu jos ir yra, tai dekonstruktyvios. Žmogus žino, kai aš ją turiu. Aš nedarau, kad nežinotų. Jis mato tą kaukę ir mato, kas po kauke, jei tik nori.
- Daugeliui žmonių toks intymumas yra pats sudėtingiausias.
- Kiti yra linkę net sau meluoti. Ir man gaila tokių žmonių. Net jei esi koks iškrypęs, kodėl meluoti... Dar klausimas, kas tas iškrypimas? Tai gal net ne padorumo riba... Nes tai labai skirtingas dalykas. O man labai patinka nepadorumas, nes jis yra ant ribos. Tai tarsi sprogmuo, mina. Čia kaip žaisti futbolą aikštėje, žinant, kad ji užminuota. Koks azartas! Kas tada išrįstų?
- J.P.Sartrui Dievas neegzistavo (bent taip jis teigė). O tau Dievas yra?
- Taip. Aš tikiu į Dievą, bet ne į religiją.
- Pastaruosiuose tavo spektakliuose personažai tarsi patys siekia nusistatyti savo vertybių ribas, laužo bendras visuomenines normas. Ar tiki bendromis vertybėmis?
- Tikiu vertybėmis, bet ne visomis. Ir su Dievu santykis kažkoks kitoks. Dievas - ne religija, nes ji žmonių sugalvota. Dėl ko visi karai? Kad būtų galima valdyti žmogų. Aš noriu turėti tikrą santykį su Dievu, o ne kažkokį žmonių išgalvotą, kad koks nors kunigas perduos žinutę. Kam? Aš pats galiu kalbėti. Iš kur jis gavo galingesnį kalibrą bendrauti su Dievu? Kad jis baigė kunigų seminariją?
- Prieš interviu užsiminei, kad nenori priartėti prie normalaus žmogaus pavidalo. Tavo nuomone, režisierius negali turėti žmogiško gyvenimo?
- Kuo čia dėta režisūra? Tai paprasčiausiai neturėjimas ką veikti. Tiesiog knisi protą, ir viskas. O dar manipuliacijos įdomumas, taip ir žaidi tą žaidimą. Bet kad negaliu būti žmogumi, tai, aišku, filosofinis momentas. Sakai, kad žmogus turi turėti bendrą vertybių skalę. Aš jomis nesinaudoju, vadinasi, aš ne žmogus. Aš nežinau, kas su manimi darosi... Kol kas einu, dirbu, ir viskas. Dar yra gyvenimas, kuris kas kartą slysta iš po kojų, kai tik pabandau gyventi, viskas sugriūva. Todėl nesistengiu. Kiti sako, tai žmogiška. Pernelyg žmogiška. Aš nežinau, kaip tai padaryti.
- Sąmoningai atmeti harmoningo asmeninio gyvenimo siekį?
- Aš neatmetu. Aš manau, kad toks gyvenimas man paprasčiausiai nepriklauso. Pasirinkau kitą situaciją, kitaip gyventi. Šioje situacijoje aš aukoju savo gyvenimą teatrui. Kam čia apsimetinėti „harmoningas gyvenimas"? Išsiardai teatre, o vakare įsijungi televizorių? Pareini namo, vaikus pabučiuoji?.. Neįsivaizduoju. Vis tiek renkiesi arba tą, arba tą. Kaip galima statyti spektaklius be normų, o pačiam gyventi normalų gyvenimą? Juk turi suprasti ir sava patirtimi perprasti kūrinį, jį pateisinti ir suvokti.
- Bet tai labai pavojinga...
- Taip. Kaip psichiatrai su psichais dirba.
- Tikrai nuoširdžiai nepuoselėji šeimos gyvenimo iliuzijų?
- Na, jis, be abejo, bus. Bet ne toks, ką kiti vadina šeimos. Gal jis bus kaip tik šeimyniškesnis? Bet, manau, kad bus ten visokių dalykų. Nežinau, kaip kitaip suderinti viską. Jeigu tu aukoji save teatrui, menui, tu nebegali būti žmogus, kuris tiesiog suvokia kito ribotumą. Tu turi kaip tik laužyti beribiškumą. Tampi kosmonautu, į žemę nusileidi labai retai, viską stebi tik iš šono, bet su skafandru.
- Režisūrą suvoki kaip misiją?
- Tai beprotystė. Aš išprotėjau, ir viskas. Esu pamišėlis. Net nežinau, ką dar veikti. Kuri ir taip gali knisti protą. Tau kažkas knisa protą, tu kažkam kitam. Tai yra tobula, pernelyg tobula. Ir žavu.
