„Nemanau, kad teatras yra šventas ir reikėtų bijoti gyvenimiškos tiesos“, - įsitikinusi Teklė Kavtaradzė - jaunosios kartos rašytoja, kino ir teatro dramaturgė, pirmąsias dvi knygas parašiusi dar sėdėdama mokyklos suole.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) kino dramaturgijos studijas baigusi rašytoja šiuo metu aktyviai darbuojasi kine ir teatre, kasmet nustebindama originaliais ir aktualiais darbais. Kiekvienas susitikimas su kūrėja - įkvepiantis ir nenuspėjamų atradimų kupinas nuotykis. Toks ir šis pokalbis, kuriame rašytoja dalijasi mintimis apie jauno teatro dramaturgo visai ne pilką kasdienybę.
Šiandienos teatras - daugiaveidis ir įvairiakryptis. Ar šiame postdraminiame teatre, kaip jis yra įvardijamas, jaunas dramaturgas jaučiasi reikalingas?
Taip, aš jaučiu reikalingumą. Studijavau pačiame pirmame kino dramaturgijos kurse, nes ši studijų programa LMTA atsirado tik 2009 metais. Prieš tai dramaturgijos specialybės apskritai nebuvo Lietuvos aukštosiose mokyklose. Mačiau šių studijų sunkią pradžią. Pamenu, kai ilgą laiką nebuvo aišku, ką tiksliai mes turime daryti, kas mes esame. Dirbdavome kartu su režisieriais ir nuoširdžiai nebuvo iki galo aišku, kaip dirba režisierius su dramaturgu, ką pastarasis turi daryti, kieno yra paskutinis žodis ir t.t.
Vėliau mačiau esminį pokytį, kai buvo pradėta glaudžiai dirbti su dramaturgais ir scenoje, ir kine. Sakyčiau, kad egzistuoja kelios režisieriaus bendradarbiavimo su dramaturgu kryptys: režisierius supranta, kad turi idėją ir dramaturgas gali padėti ją įgyvendinti, kitas variantas - bendrakūrėjų komanda. Arba dramaturgas sukuria savo autorinį darbą ir tik tada prisijungia režisierius, kuris gali tą kūrinį įgyvendinti iki galo. Šiandien dažnai vyksta komandinis darbas, tikrai atsirado suvokimas, kad neužtenka vieno žmogaus. Bendrai mąstome, dalijamės ir yra svarbus kiekvieno indėlis. Teatre ir kine yra didelė dramaturgų paklausa. Mano aplinkos žmonių rate darbo tikrai netrūksta.
Jau ne vieną dešimtmetį kalbama apie jaunų dramaturgų stoką ir jų pjesių (ne)kokybę. Kaip viskas atrodo iš kitos barikadų pusės?
„Versmė“ ir „Dramokratija“ - pagrindiniai nacionalinės dramaturgijos festivaliai. To neužtenka. Turime suprasti, kad jeigu norime, kad atsirastų vertingų pjesių, turėtų būti sudarytos sąlygos didesniam jų skaičiui atsirasti. Norint kažką turėti kokybiško, reikia daugiau investicijų. Tarsi norima, kad tie dramaturgai genijai savaime atsirastų. Kita labai rimta problema yra nepakankamas dėmesys, įvertinimas, tradicija analizuoti ir tinkamai kalbėti apie dramaturginius kūrinius - recenzijų ir atsiliepimų, mano nuomone, yra tikrai per mažai, ir manau, kad labai trūksta gyvo teatrologų, kritikų ir meno praktikų santykio bei proceso. Manau, kad turėtume būti daug glaudžiau susiję vieni su kitais. Žinoma, turi būti stiprus teatrologų, kritikų laukas, o tam taip pat reikia rimtų įvairiapusių investicijų.
Dėl kino dramaturgijos specialybės profesionalių dramaturgų atsiranda vis daugiau. Tačiau, nors mes baigėme studijas, dirbame, vis sakoma, kad Lietuvoje nėra tų dramaturgų. Keista girdėti tokius pasakymus. Užplūsta daugiaprasmiai jausmai. Galbūt yra ne visai gerai suprantamas dramaturgo darbas, kuris nereiškia vien tik autorinės pjesės rašymo. Dramaturgas dirba įvairius darbus. Kaip jau minėjau, dabar dažnai dirbama kartu su režisieriais ir kitais spektaklio kūrėjais, bet tai tas pats dramaturginis darbas. Manau, jog teatre jaunų žmonių kūrybinis procesas gana aktyvus.
Kokia situacija yra ne tokių talentingų rašytojų, kurie rašo, bet jų pjesės lieka dūlėti stalčiuje? Kiek apskritai jūsų kurso kolegų dirba pagal specialybę?
Kursą baigėme šešios, iš jų keturios dirbame gana aktyviai ir kine, ir teatre. Manau, tai nėra blogai. Trise (aš, Birutė Kapustinskaitė ir Lina Simutytė) glaudžiai bendradarbiaujame, esame įkūrusios bendriją „Heads & Hands Scripthouse“. Dar tvirtiname ir tiksliname savo profilį, kaip ką norime daryti, tačiau darbas vyksta, sulaukiame užsakymų. Mūsų idėja yra siūlyti profesionalias dramaturgines paslaugas - ne tik asmeniškai, nes tai darome šiaip ar taip, bet ir kolektyviai. Taip pat tobulėti ir augti, diskutuojant, tariantis tarpusavyje.
Bet kaip žinoti, ar esi talentingas? Tu tiesiog dirbi, turi daug užsispyrimo daryti ir padaryti darbą iki galo. Svarbus aspektas - ar tai, ką darai, yra lengva ir malonu daryti, kai darbas tarsi natūraliai einasi ir tu dirbdamas jauti prasmę ir malonumą. Manau, kad sakyti, jog kažkas yra netalentingas, iš viso nėra tikslu. Juk žmogus laikui bėgant gali daug ką įrodyti. Dramaturgija - ilgas ir sunkus kelias, bet jei tu pasiryžti jame išbūti, manau, tai jau įrodo tam tikrą tavo talentą. Jei kažkas rašo, bet įgyvendinti sekasi sunkiau, svarbu pagalvoti, ką pats autorius daro dėl to? Labai svarbu teatre ir apskritai kūryboje rasti bendraminčių. Dramaturgijoje bendradarbiavimas yra būtinas.
Dramaturgija yra labai keistas literatūros žanras. Pjesė - lyg žemėlapis spektakliui, tam tikru atžvilgiu savaime ji nėra visavertė kelionė, įvykstanti jau tik bendrai dirbant. Antra vertus, aš esu už tai, kad pjesė būtų matoma ir kaip skaitomas žanras. Dirbant kartu su režisieriumi daug kas gimsta pokalbių metu, dažnai gali keistis pirminė idėja. Esu užtikrinta, kad jeigu tu tikrai tiki savo idėja ir jauti, kad tai yra ne tik tavo kūrinys, bet dabar yra tinkamas laikas kalbėti pjesės tema, ji tikrai sulauks teatro ar bendraminčių dėmesio. Nežinau kitų kolegų situacijų, bet, kaip rodo patirtis, labai svarbu tikėti savimi, savo idėja ir įdėtu darbu ne tik rašant, bet ir siekiant ją įgyvendinti.
Kokia jauno dramaturgo eilinė diena? Kiek šiame darbe romantikos, lyginant su prozos tekstų rašymu?
Ganėtinai didelė jos dalis - susitikimai. Su žmonėmis, su kuriais dirbu, personažais, atvejais, medžiaga, kuri yra reikalinga. Daugiausia tai skaitymas, bendravimas, domėjimasis pjesėje analizuojama tema. Rašymas yra jau pati vėliausia dalis. Pirmiausia reikalingas planas su visomis būsimomis pjesės ar scenarijaus scenomis. Tame darbe yra mažai tokios romantikos, kaip kad rašant poeziją ar prozą - ieškant, išjaučiant. Todėl labai džiaugiuosi, kad dažnai rašau ir šių žanrų tekstus. Būtina yra turėti laiko sau, pabūti su itin asmenine kūryba, už kurią, kai yra tik pradžių pradžia, bent jau niekam neturi atsiskaityti. Tad kasdien pabūnu ir su žmonėmis, ir vienatvėje. Dienoje yra daug nepastovumo ir įvairovės. Šie metai man yra itin kriminaliniai - dirbu, kur daug kriminalinių istorijų. Daug jaudulio, įdomu rinkti medžiagą, daug pati praturtėju šiame procese.
Kai dar būdama paauglė rašiau savo pirmąjį romaną „Nespalvota“, dariau tai nieko racionaliai ir akademiškai nežinodama apie rašymą. Kažkuriuo atžvilgiu tos „romantikos“ buvo daugiau. Ėjau į mokyklą, kuri man buvo neįdomi, ir rašymas tapo priebėga ir atsiribojimu. Tuo metu išorinis gyvenimas buvo toks, kur būti privalėjau, nors dažnai nenorėjau. Dabar aš pati renkuosi gyvenimą ir darau tai, kas yra įdomu. Kartais atrodo, kad teatro dramaturgijoje romantikos yra daugiau negu kino. Kino dramaturgija - labai intensyvus protinis darbas, kai vienu metu galvoje turi turėti daugybę informacijos, ją aiškiai perteikti, sukurti tikslią, aiškią istorijos schemą, o tada jau kūną. Žinoma, ir čia yra daug kūrybinio malonumo, netikėtumų, savęs pajautimo, tiesiog teatre tos laisvės jauti daugiau, nes visada lieka daugiau sąlygiškumo. Rašydamas kinui tu turi nuolat galvoti, kaip bus įmanoma tai parodyti kino kalba.
Ar dramaturgas gali išgyventi finansiškai vien tik rašydamas?
Tikrai gali, jeigu moka tvarkytis finansus (juokiasi). Aš nemoku, bet šiuo metu bandau išmokti. Dramaturgas gali užsidirbti iš atskirų kūrybinių projektų (didžiąją dalį jų finansuoja Lietuvos kino centras, Lietuvos kultūros taryba, atskirų teatrų užsakymai), komercinių užsakymų, galima laimėti stipendiją kūrybai, taip pat vedu privačius kūrybinio rašymo kursus. Išgyventi tikrai yra įmanoma. Bet, žinoma, šioje profesijoje yra daug nežinomybės, su kuria reikia susigyventi. Kartais būna labai sudėtinga tiesiog pripažinti, kad tu kažkuria prasme niekada nieko nežinai. Planavimas tampa ypač svarbus. Su kolegomis kovojame, kad gautume tinkamą atlygį, ir tikrai jau nemažai pasiekėme reikalaudami to, ko esame verti.
Esate užsiminusi, kad kūryboje jums labai svarbus yra tikrumo aspektas. Ką jums reiškia žodis „tikra“?
Man visą laiką buvo labai svarbu nemeluoti. Pradedant kalba ir baigiant tema. Nuo pradžių labai norėjau kalbėti taip, kaip žmonės kalba gyvenime. Nemanau, kad teatras yra šventas ir reikėtų bijoti gyvenimiškos tiesos. Kine gera mokykla buvo darbas su režisieriumi Andriumi Blaževičiumi, kuriam labai svarbus realistiškumas, kurį kartu ir kūrėme. Prieš akademiją ilgai buvau socialinio teatro - „Forumo teatro“ - trupės dalis, kurio pagrindas - tikros gyvenimiškos situacijos, improvizacijos, realūs personažai. Turbūt tai ir meilė kūrybai, kur gali „atpažinti save“ manyje suformavo vidinį poreikį tiesai. Tas tikrumas ateina iš kalbėjimo apie tai, kas tau tuo metu rūpi.
Savo kūrybą pradėjau siekdama artumo su tikru gyvenimu, bet vėliau įvyko lūžis. Pamenu, žiūrėjau vieną Eimunto Nekrošiaus spektaklių ir nesupratau, kaip gali kažkam dar to reikėti. Tokios kalbos, tokio atstumo su žiūrovu. Kodėl negalima kalbėti taip, kaip mes kalbamės su draugais. Dabar fantazija mane stipriai žavi. Ir nesakau, kad viskas turi būti tik realistiška ir kasdieniška, tiesiog manau, kad tikrumo fantazijoje irgi gali būti.
Ar jaučiate šiuolaikinėje dramaturgijoje ir literatūroje apskritai egzistuojančias tam tikras madas?
Ne ypač galiu analizuoti literatūrą, bet įspūdis, kad dramaturgijoje dabar dažnesnis yra fragmentiškas pasakojimas. Istorijos yra dėliojamos tarsi iš atskirų dalių. Aš pati pajutau šį lūžį. Pajaučiau, kaip prieš kažkiek laiko ėmiau norėti kalbėti būtent taip. Mano antra pjesė jau galėtų būti to pavyzdys („Keletas pokalbių apie (Kristų)“) - dialogai ir monologai joje egzistuoja kaip fragmentai, sudarantys visumą. Kuo toliau, tuo labiau viskas trumpėja. Stilius tampa lakoniškesnis. Kartais atrodo, kad tai yra blogai, baisu, kad tai nebūtų susiję su negebėjimu susikaupti ir priimti daugiau informacijos, bet tikiuosi, kad jeigu sąmoningai supranti ir jauti, kad dabar to reikia, viskas yra gerai.
Pati rašydama dabar jaučiu, kaip susipina skirtingi literatūriniai žanrai - poezija, proza ir dramaturgija. Ieškau ir natūraliai randu kažkokius tarpinius visų žanrų variantus ir kūrybinius sprendimus. Jaučiu tai intuityviai. Neišvengiamai daug ką lemia laikas. Pavyzdžiui, dabar yra ruduo ir aš tiesiog jaučiu, kaip jis visus veikia. O ką jau kabėti apie politiką, įvairias aktualijas ir technologijas. Tačiau čia ir dabar rašydama nebandau to analizuoti, tai vyksta visiškai natūraliai ir intuityviai, tik dabar atsigręžus galiu tai pastebėti.
Ką jums reiškia rašyti?
Kūryba man padeda išgyventi. Kartu ji yra dalijimasis. Anksti atsirado tas noras dalytis, kai kažką supranti, norisi apie tai pasakyti ir kitiems. Nežinau, ar tai yra išsigalvotas altruizmas, ar tai atėję iš vaikystės patirties, kai šeimoje skaitydavome garsiai ir išgyvendavome kolektyvinį skaitymo malonumą. Ir žiūrint filmus, kai jaučiau, kiek daug jie gali duoti, kai atsitrauki nuo gyvenimo ir įgyji kažkurio svarbaus proceso sampratą ir tai tampa didžiule pagalba būti šioje egzistencinėje nežinomybėje.
Pati egzistencija tikrai yra neįtikėtina - mes egzistuojame žinodami, kad mirsime, ir nežinodami, kas bus toliau. Tiesiog turime čia būti. Patiriame daug jausmų, sunkumų, nuolat kovojame. Tai yra išgyvenimas. Tai nereiškia, kad tai yra labai lengva ir malonu. Gyventi tikrai nėra lengva. Kartais norėtųsi, kad būtų lengviau. Galbūt drastiškai skamba, bet mes nuolat renkamės būti ar ne. Tai nuolatinis kovos procesas su savimi. Norime išgyventi kuo geriau ir ieškome būdų, kaip tai padaryti. Kūryba padeda eiti pirmyn. Ji leidžia pajausti savastį. Kartu svarbu gebėti būti laimingam, kad būdamas su savimi jaustumeisi kuo geriau. Kūryba padeda suprasti labai daug dalykų apie save bei kitus, kurdama jaučiu laimę ir prasmę.
Ką palinkėtumėte jauniems rašantiems žmonėms, kurie dar neišvydo fortūnos šypsenos?
Svarbiausias palinkėjimas - pasitikėti savimi. Pirmiau įsiklausyti į savo impulsą ir tada jau žiūrėti, kas iš to eina, o nebandyti proceso metu iš karto save cenzūruoti. Puikiai žinau, kad pabunda instinktas save kritikuoti ir vertinti. Mano patirtis rodo, kad kuo labiau išdrįsti atsiverti impulsui, kad šią akimirką norisi daryti būtent taip, tuo labiau tai pasitvirtina. Nors rašant atrodo, kad tai bus blogiausia, kas tik gali būti. Reikia drąsos priimti save. Pasitikėti tuo impulsu. Ir tikrai nebijoti klysti ir taisyti.
Kūrybinis rašymo procesas panašus į gyvenimą, kuriame lygiai taip pat intuityviai pajuntame kažką apie kitą žmogų ar situaciją, reiškinį. Rašant svarbu patikėti savo intuicija ir jos neignoruoti. Augdami mes labai mažai esame mokomi pažinti savo jausmus, kas yra intuicija ir kaip su ja derėtų elgtis. Kūnas man yra didelis pagalbininkas siekiant susigaudyti savo jausmuose, būsenose.
Būna, turi idėją tekstui, bet jauti, kad nesirašo, jauti, kad dabar nori rašyti kažką kitą ar kitaip nei kad planavai. Pats kūnas šioje vietoje sako, kad nenori. Gali atrodyti, kad tai tinginystė ar neryžtingumas, bet kai pažįsti save geriau, galima atskirti, kai taip nėra. Reikia paklausti savęs, ką ir kaip norisi rašyti. Tuomet tekste atsiranda gyvybė, nes jaučiame savastį. Ir tai galioja daugeliui žanrų. Aš taip jaučiu ir tuo vadovaujuosi. Tai padaryti nėra lengva, bet labai linkiu išdrįsti. Apskritai gyvenime mums visiems.
***
Kas? Rašymo laboratorija su Tekle Kavtaradze.
Kur? „Kitokios grafikos“ erdvėse, Kaune (Karaliaus Mindaugo pr. 68-14)
Kada? Gruodžio 1 d. 11-17 val.
Registracija ir kiti klausimai: hhscripthouse@gmail.com.
kauno.diena.lt
